Viešumoje stambaus plano nemėgstanti Dovilė pripažįsta, kad jai svarbiau yra visus festivalio darbinius kadrus sudėlioti tinkamai.
Dovilė platina „Kino pavasario“ naujienas žiniasklaidai, dalijasi jomis festivalio socialinių tinklų paskyrose. „Atsakomybė didžiulė – juk viso renginio įvaizdis gali pakibti ant plauko, jei mano vadovaujama keliolikos profesionalų komunikacijos komanda netinkamai ištransliuos kokią nors mintį, neteisingą faktą. Man norisi visus festivalio darbinius kadrus sudėlioti teisingai, bet pati rodytis nenoriu. Apie Liūtus sakoma, kad jie mėgsta būti dėmesio centre, bet man tai netinka. Man svarbu, kad viskas vyktų, kaip esu suplanavusi, svarbu jausti, kad suvaldau situaciją, kontroliuoju laiką, tada jaučiuosi saugi – kalbu ir apie profesinį, ir apie asmeninį gyvenimą. Tai – perfekcionizmas. Pripažįstu, kad keliu sau daug reikalavimų, o jų neįvykdžiusi save peikiu. Suprantu, kad tai toli nenuveda, nebent – į savidestrukciją. Todėl šiuo metu stengiuosi neperdegti ir labiau mylėti save – nekaltinti, nesmerkti, neišvarginti. Beje, tai labai aktuali tema ir šiandienos režisieriams, nemažai tokių filmų pamatysime ir šiųmečiame festivalyje.“
Prie jų atrinkimo, kino programos sudarymo šiemet prisidėjo ir Dovilė. „Tik apšylu kojas. Kadangi darau tai pirmus metus, nesinori labai garsiai apie tai kalbėti – galbūt todėl, kad esu susikūrusi programos sudarytojo vaizdinį. Šis žmogus turi išmanyti visą kino industriją, būti susipažinęs su kino istorija, puikiai žinoti šiandienos kino aktualijas, žinoma, būti pamatęs daug filmų ir turėti kažką panašaus į šeštą jausmą, intuiciją – jausti, ko reikia žiūrovui. Save laikau junior programų sudarytoja, nes kol kas mokausi iš savo labiau patyrusių kolegų. Kita vertus, 2018-ieji buvo įspūdingi: maždaug per pusmetį pažiūrėjau kelis šimtus filmų. Daugelį jų su kolegomis aptarėme, įvertinome, ar rodyti festivalyje, ar ne, ir atrinkome. Tai labai įdomi, svarbi patirtis.“
Lietuvių kalbos ir literatūros bakalauro ir knygų leidybos magistro studijas baigusi D. Raustytė pripažįsta, kad jos gyvenimas iš pradžių labiau siejosi su knygomis, bet kinas visada buvo šalia. Baigusi studijas, ji pradėjo dirbti žurnaliste, pasvajodavo apie galimybę prisijungti prie festivalio „Kino pavasaris“ komandos, ir prieš 6-erius metus ši svajonė tapo realybe.
„Kinas man kūrė ir kuria saugumo jausmą. Jei realybėje sunku, žinau, kad tam tikri filmai gali sudėlioti viską į vietas. Kinas papildo realybę, o realybėje įgytos patirtys praplečia filmų žiūrėjimo, suvokimo ribas. Augau tradicinėje šeimoje, baigiau niekuo neypatingą mokyklą, tad kinas ir literatūra augant, bręstant suteikdavo spalvų ir svarbiausia – vidinės laisvės. Galvodavau – jei personažai gali nevaržyti savęs, galiu ir aš.“ Kinas yra Dovilės gyvenimo jungiamoji grandis. Per jį suvokia save.
„Su festivaliu perėjau į asmeninės brandos etapą. Atėjau neturėdama 30-ies, dabar artėja 35-eri. Tai labai svarbus moteriai laikas. Iki 30-ies pozicionuoji save kitaip: tik įsidarbinusi užsibrėžiau visą save skirti darbui. Dabar taip pat labai daug dirbu, daug ką dėl to aukoju, bet kartu norisi atrasti laiko sau, laiko pabūti su savimi, su mylimu žmogumi. Atsirado daugiau išminties. Taigi dirbdama festivalyje išgyvenau brandos lūžį – ir asmeniniame gyvenime, ir karjeros kelyje.“
O ką D. Raustytė, dalyvaujanti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kino festivaliuose, pavyzdžiui, Kanų, mano apie glamūrinę kino renginių pusę? Ji tvirtina, kad nuo renginių raudonojo kilimo fone reikia laiko atsigauti. „Į mūsų festivalio raudonojo kilimo renginius žiūriu sveikai, – tai yra mano darbo dalis. Tačiau idealiausia kompanija man – dviese, trise. Ir labai svarbu pabūti vienai, su savo mintimis.“
Dovilės Raustytės stop kadrai
Geras kinas. „Man gero kino sinonimas galbūt labiausiai yra režisieriaus pajautimas. Kai jauti, kad kūrėjas daug visko perėjęs, išgyvenęs, brandžiai geba kalbėti apie tai, kas jam svarbu, o jei dar jam nesvetimi poezija ir humoras, kūrinys veikia kitaip. Dėl to visuomet laukiu naujų J. Jarmuscho filmų.“
Rekomendacija. „Sudarant programą labai įdomu buvo žiūrėti europiečių debiutus. Apie visus atrinktus į festivalį būtų galima kalbėti daug. Išskirsiu vieną – garsaus britų fotografo, videomenininko Richardo Billinghamo autobiografinę satyrą „Rėjus ir Liza“ („Ray & Liz“). Šis britas išgarsėjo savo tėvų, kuriuos, kaip jis pats sako, buvo labai sunku mylėti, nuotraukomis. Jos dabar kaba Niujorko modernaus meno muziejuje (MoMa), Londone esančioje Tate’o galerijoje. Kiek vėliau, pasitelkęs groteskiškus tėvų portretus ir savo prisiminimus, sukūrė pirmąjį vaidybinį filmą, šis pelno vieną po kito pasaulio kino festivalių prizą. R. Billinghamas savo kūrinį Vilniaus žiūrovams pristatys pats. Apskritai šiemet vėlgi bus daug filmų, kuriuose įvairiomis temomis bei formomis narpliojami šeimos santykiai, kintantys su jais susiję tabu.“
Literatūrinis debiutas. „Neseniai keitėme butą ir kraustantis radau krūvą mokykloje, studijų metais rašytų tekstų – eilėraščių, istorijų, neišsiųstų laiškų. Rašiau visada, bet kažko trūko, kad pradėčiau tai daryti nuosekliai. Didelį postūmį davė dramaturgės G. Labanauskaitės kūrybinio rašymo pamokos, stovyklos. Ir šiemet gavau Kultūros tarybos stipendiją savo pirmajai knygai rašyti – su drauge iliustratore rengsime iliustruotų apsakymų rinkinį. Nekantrauju.“
Stilius. „Vertinu laisvą, minimalistinės estetikos stilių. Prekių ženklas, kuris visiškai atitinka mano požiūrį į aprangą, yra „Utenos trikotažo“ kuriama tvarios mados linija „About“. Pirmenybę teikiu suknelėms, sijonams. Džinsų turiu vienus – kažkodėl esu įsitikinusi, kad kelnės man netinka.“
Įvaizdis. „Man patinka Tildos Swinton įvaizdis, kad stiliumi ji išreiškia save. Žmogui tai svarbu.“
Meilė. „Jei meilė būtų tik laiminga, klostytųsi sėkmingai, tikriausiai nebūtų parašyta daugybės gerų knygų, sukurta vertingų filmų. Kai sutikau savo žmogų, sprogo kaštonai, alyvos, viduje – taip pat. Tapo sunku kontroliuoti emocijas, valgyti, miegoti... Organizmui reikia laiko įsileisti didelį jausmą. Taip, dramatiška, bet tai įvertini, kai viskas nurimsta, lieka tik tikras jausmas, o šalia – tikras tavo žmogus.
Kvapai. „Ilgai nesikvepinau. Skaniausi – natūralūs gamtos kvapai, nes ji pati man svarbi. Stengiuosi daug laiko leisti gamtoje, vaikščioti, persikrauti, mėgstu stebėti visais metų laikais besikeičiančius augalus. Man labai artimi ir tie filmai, kuriuose ryški gamtos ciklo kaita, svarbūs peizažai, gamtos ir žmogaus jausenos sutapimas. Ši paralelė labai jautriai vaizduojama šiųmečio festivalio filme „Laukinė kriaušė“, kurį sukūrė dar vienas mano mėgstamas režisierius N. B. Ceylanas.“
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
