Už žmogiškumą ir kilnią širdį ponia Milda yra apdovanota nusipelniusiems vilniečiams skiriamu prizu – šv. Kristoforo statulėle.
Milda Bliumenzonienė yra ir Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo proga sudarytame šimto moterų, kuriomis didžiuojasi viso pasaulio lietuviai, sąraše. Fotogeniška taurių bruožų moteris pastaruoju metu vis dažniau kviečiama filmuotis reklamose, tapti prekių ženklų veidu. Jos vidinė šviesa, jaunystė ir elegancija užburia.
Prieš tris dešimtmečius su bendraminčiais atkūrėte Lietuvos kalinių globos draugiją, šiuo metu esate jos pirmininko pavaduotoja. Vadovavote socialinės adaptacijos centrui, įgyvendinote įvairius šios srities projektus, redagavote žurnalą „Kryžkelė“. Kas nešė į tą galerą?
Ateidama susitikti taip ir maniau, kad klausite, ar dirbau svajonių darbą. Juk pradėjau dar tais laikais, kai nedaugelis svarstė apie labdarą, gerumą, dalijimąsi, apie tai, kad reikia glausti paklydusįjį. Beje, žodis „kalinys“ man nebuvo svetimas, nes mama, partizanų ryšininkė, kalėjo Vorkutos lageryje, aš gimiau Krasnojarsko krašte, tik jo neprisimenu – dar visai mažą tėvai parsivežė namo, į Lietuvą. Tad iš esmės žodis „kalėjimas“ man nebuvo baisus, tiesa, daugiau žinojau apie tuos, kurie kalėjo už politiką, o ne už kriminalinius nusikaltimus.
Atsidūriau geroje kompanijoje, tarpukariu veikusią Kalinių globos draugiją atkūrėme su žinomomis asmenybėmis. Pirmasis apie tai prašneko monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, įsitraukė disidentai Viktoras Petkus, Antanas Terleckas, kiti šviesūs žmonės. Patirties neturėjome, įstatymų, socialinės sistemos nebuvo, todėl darėme tai, ką mokėjome, kaip mums atrodė geriau. Pradėjome susirašinėti su kaliniais, lankyti juos kalėjimuose. Iš pradžių tai buvo labai sudėtinga, nes įkalinimo įstaigų administracija nesuprato, kas tie visuomenininkai ir ką jie veikia. Netrukus ėmėm rūpintis nuteistųjų artimaisiais, atlikusiųjų bausmę integracija. Prieš trisdešimt metų gal ir naiviai tikėjau, kad greitai nuversime kalnus, o gyvenimas parodė, kad sena sistema pradeda griūti, klibėti tik dabar.
Ką turite galvoje?
Dabartine kalėjimų reforma tikiu, antraip apskritai nebūtų prasmės užsiimti šia veikla. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dirba jau tryliktas teisingumo ministras, ir visi, ateidami į šį postą, ką nors žadėjo, o mes tikėjome. Vis dėlto reikalai nejuda į priekį taip, kaip turėtų. Pataisos namai neatlieka savo funkcijų, tai yra netaiso nusikaltėlių, kad šie, išėję į laisvę, rastų savo vietą visuomenėje, o ne mus gąsdintų. Perauklėjama turėtų būti ne muštru ir „bananais“, o kitais metodais, humanišku požiūriu į suklydusį žmogų.
Gerai, kad neseniai sujudimą visuomenėje sukėlė žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus knyga, kurioje atskleidžiama, kaip susivieniję pareigūnai ir kalinių viršūnėlės drauge engia, luošina kitus kalinius, kokie baisūs dalykai vyksta už grotų. Ir negalime sakyti, kad tai mūsų, dorų piliečių, neliečia, juk tai – dideli nuostoliai visai valstybei. Iki šiol dėl neramumų pataisos namuose visada būdavo kaltinami ir baudžiami tik kaliniai. O gal jie nemaištautų, jei ten būtų tvarka, o ne bardakas?
Turbūt tūkstantį kartų girdėjote priekaištą, kad ginate nusikaltėlius, o ne aukas?
Gindama kalinius, ginu ir aukas. Jei padėsiu žmogui atsitiesti, pasitiksiu jį laisvėje ir dar pavedėsiu teisingu keliu, tikėtina, kad tas žmogus daugiau nusikaltimų nedarys, vadinasi, nebus naujų aukų. O tiesiogiai aukas gina kitos organizacijos.
O kiek pas mus apskritai yra kalinių?
Apie septynis tūkstančius. Kai pradėjome veiklą, buvo apie šešiolika tūkstančių.
Tais laikais žmonės labiau nusikalsdavo ar tiesiog lengviau sodindavo?
Visaip buvo. Už daugelį veikų, net, tarkim, už veltėdžiavimą ar alkoholizmą, grėsdavo laisvės atėmimas. Ilgainiui bausmių sistema keitėsi, buvo siekiama, kad kuo daugiau žmonių savo kaltę išpirktų laisvėje. Už nusikaltimą turi būti skiriama bausmė, kitas dalykas – kokia.
Kiek žmonių, išėję iš įkalinimo įstaigų, grįžta į dorą gyvenimą, o kiek niekaip negali ištrūkti iš užburto rato?
Duomenys apytiksliai, bet apie septyniasdešimt procentų nuteisiami vėl ir vėl, tad grįžta į savo grotuotus namus. Kalintiesiems padėti reikia, bet ne mažesnė problema, ką daryti su išėjusiaisiais į laisvę. Tiesą sakant, jiems dabar beveik niekas nepadeda, nors tai turėtų daryti Lietuvos darbo birža, nakvynės namai, turėtų būti skiriama pašalpa. Stinga holistinio požiūrio, kompleksinės pagalbos. Juk kokius aštuonerius metus nelaisvėje gyvenusiam dvasinių problemų kamuojamam žmogui yra sudėtingi paprasčiausi dalykai: kur rasti pastogę, kaip apsirengti, nusiprausti, kam paskambinti dėl darbo. Kas iš to, jei jis gauna labdaringą maisto paketą, juk tas kruopas reikia kažkur išsivirti, o blynus – išsikepti.
Kai kas nors sako, kad pataisos namai – tarsi sanatorijos, kur žmogui niekuo nereikia rūpintis, nesiginčiju, bet mintyse pagalvoju – neduokdie jums tokių sanatorijų.
Pakalbėkime apie smagesnius dalykus ir šio „Moters“ žurnalo temą – laikui nepavaldų grožį...
Grožio nesureikšminu, beje, net kai jauna pradėjau lankytis kalėjimuose, nė karto nepatyriau jokių incidentų ar nepadoraus elgesio su manimi.
Kitų įkalbėta, kartą nusidažiau savo žilus plaukus, bet daugiau to nedarau. Mano kosmetinė apytuštė, tą patį paprastą kremą naudoju ir kaip naktinį, ir kaip dieninį, jokių specialių paakių priemonių. Tik lūpų dažus esu išsirinkusi – kokybiškus japoniškus. Man patinka jų spalva ir tekstūra, naudoju jau daug metų. Dar sau leidžiu nišinius kvepalus, – kvepėti man patinka tik labai gerai. Labiausiai mėgstu vieną kvepalų natą – turkiškų rožių. Nuoširdžiai sakau, kad grožio priemonėms ir procedūroms neteikiu daug reikšmės.
Kalbant apie stilių, visada labai norėjau atrodyti kitoniškai, originaliai. Anais laikais gelbėdavo pačios megzti daiktai, lininiai drabužiai, juos mėgstu ir dabar. Jaunystėje dažniausiai rinkdavausi ilgus sijonus, o po penkiasdešimties nutariau, kad galiu segėti ir trumpus. Draugės pakomentuoja: „Na, tu duodi“, bet aš nesuku sau dėl to galvos, man patogu. Dažniausiai renkuosi lietuviškus gaminius, nors tenka pripažinti, kad jie nėra pigūs. Kai kurie man patinka, bet nebeįperku. Nors drabužių spintoje nedaug, turiu ką apsirengti. Turiu švarką, mažą juodą suknelę, kolekcijos, kurią reklamavau, megztinių. Vasarai man užtenka suknelės, dvejų kelnių ir kelerių marškinėlių.
Mano metus galite rašyti drąsiai – neturiu jokių kompleksų dėl savo amžiaus. Tiesą sakant, apie tai net nemąstau. Nustebau, kai ėmė jų klausinėti. Svarsčiau – kas atsitiko, kam kliūva mano metai? Nemanau, kad reikia priešinti jaunystę ir brandą, jos gali puikiai papildyti viena kitą. Man labai patinka jaunų žmonių mąstymas, tai, ką jie daro. O jaunesniems gali praversti vyresniųjų patirtis ir pavyzdys, kad gyvenimas su jaunyste nesibaigia. Man asmeniškai nutiko keistai: kai buvau labai jauna, buvo nuobodu bendrauti su savo bendraamžiais, daug įdomiau – su turinčiaisiais gyvenimo patirties, išminties. O dabar man labai smagu bičiuliautis su jaunesniais žmonėmis, iš jų išgirsti tai, ko nežinau. Jaunimas skatina gyventi aktyviai, tobulėti. Kai kurie žmonės į amžiaus pokyčius reaguoja labai skaudžiai, patys save nurašo. Manau, kad laikas po šešiasdešimties yra labai geras – pagrindinės pareigos atliktos, gali daryti, ką nori. Toks amžius suteikia daug laisvės. Aš, pavyzdžiui, nesijaučiu nepatogiai, jei noriu užeiti į barą pasišnekėti su jaunais žmonėmis. Sporto klube jaunesnės merginos, kai prisijungiu prie jų, sveikina, būna labai smagu. Jos tikrai manęs neatstumia ir nesielgia kaip su bobule, kuri nesugeba kojos pakelti. Žodžiu, dabar man viskas gerai. O kaip bus toliau – nežinau.
Nepasenti anksčiau laiko padeda ir šiuolaikinės technologijos?
Taip, juk dabar – kitas laikas. Jei turi internetą, gali bendrauti su visu pasauliu, nebūti nuoboda. Turiu asmeninę feisbuko paskyrą, – man praplyšo noras rašyti prisiminimus, tai po gabaliuką ir dedu.
Lankote kultūros renginius, turite įvairios visuomeninės veiklos...
Tikrai taip. Prisijungiau prie organizacijos „Niekieno vaikai“ savanorių – einame į ligoninę pabūti, panešioti, pačiūčiuoti ligoniukų, kurių niekas nelanko. Man šis projektas gražus, prasmingas, nors jo pavadinimas – skaudus.
Beje, „Niekieno vaikai“ suvienijo nemažai įvairaus amžiaus savanorių – ir jaunų, ir už mane brandesnių. Savo vaikus, anūkus jau užauginusios nuostabios moterys turi dar daug energijos, meilės svetimoms atžaloms.
Visuomeninės veiklos turite daug, bet paklausiu tiesiai – iš ko gyvenate?
Daugiausia – iš vyro (ponios Mildos sutuoktinis – Jonas Algirdas Stašinskas, Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas, – red. past.) pensijos. Dar mane kartais pasamdo ką nors reklamuoti, nors tai – labiau patirtis nei uždarbis. Buvo paprastai – draugė kartą paklausė, gal norėčiau užsiregistruoti aktorių agentūroje, mane į ją palydėjo. Filmavausi vaistinės reklamoje, reklamavau šiaurietiškas lazdas, mane buvo atsirinkę Lietuvoje filmavę brazilai, vokiečiai. Vaidinti nėra sudėtinga, didelio aktorinio meistriškumo nereikia, iš esmės užtenka būti tuo, kas esi. Man tai – nauja ir įdomi veikla, ji padėjo suprasti reklamos pasaulį. Pamačiau, kokia komanda dirba, kaip viskas vyksta, kokia atsakomybė, kad kiekviena detalė svarbi.
Kai filmavausi britų reklamoje, vienas epizodas buvo sukamas visą dieną. Tada ir supratau, kodėl reklama tiek kainuoja. Dar dalyvauju ir fotosesijose, iš draugiškumo padėjau reklamuoti lietuviškus mezginius. Man patinka pati idėja – nagingos Lietuvos moterys iš grynos vilnos, medvilnės rankomis mezga įdomius gaminius. Mezgėjos gauna darbo, o verslininkės pasirūpina reklama, pardavimu.
O kaip išlaikote dailią figūrą?
Manau, kad kaip gyveni, taip ir atrodai. Man kūno kultūra yra bendros žmogaus kultūros dalis, todėl sportuoju, labai daug vaikštau.
Jei kalbėsime apie maistą, nepaisau normų ir standartų – vakare, jei užsinoriu, galiu sukirsti lašinių. Rytais visada verdu avižinių kruopų košę, pagardinu geru aliejumi, ir man tai labai patinka. Kai prisivalgai košės, negundo jokie kruasanai, tiesą sakant, miltų ir cukraus nemėgstu. Nesu vegetarė, bet man labai patinka paprastos daržovės, galiu graužti ridikus, ropes, mėgstu burokus, raugintus kopūstus, agurkus. Pavasarį labai užsimanau silkės ir kiaušinių, o paskui jų nebenoriu, – klausau savęs. Žodžiu, su vyru valgome labai paprastai, daugiausia – kruopas ir vietines daržoves. Vienintelė prabanga, kurią sau leidžiu, – kokybiškas alyvuogių aliejus. Einu į specializuotą parduotuvę, visus išragauju, kol išsirenku. Geras aliejus tinka ir maistui ruošti, ir išoriniam grožiui puoselėti.
Alkoholio nevartoju visiškai. Gal skambės labai juokingai, bet vienas geriausių šiais laikais dalykų man yra tas, kad gerti niekas nebeverčia, neįkalbinėja. Tas senų laikų „ar tu mane gerbi?“ su stikliuko pakėlimu man buvo kančių kančia, nes išgėrus būdavo bloga, o, tarkim, nuo raudonojo vyno krisdavo spaudimas, krėsdavo šaltis. Apie stipriuosius gėrimus net nekalbu. Daug metų vairuoju automobilį ir kaskart pagalvoju, kaip gerai, kad negeriu alkoholio, – galiu pati grįžti po kokio nors vakarėlio, susibūrimo, dar ir kitus parvežti.
Akivaizdu, kad žalingų įpročių neturėjimas palankus grožiui...
Negalėčiau būti motyvuojantis pavyzdys – daug metų labai rūkiau. Esu tokios natūros – viską darau nuo dūšios ir iki galo, tad ir į rūkymą kad jau nėriau.... Dabar juokais svarstau, kažin kaip būtų su tuo „grožiu“, jei būčiau nerūkiusi...
Kaip mečiau? Labai paprastai. Lankiau bičiulį tuberkuliozės ligoninėje, užėjau pas gydytoją pašnekėti apie jo reikalus. Gydytoja paragino ir mane pasitikrinti sveikatą, o kai pildė anketą, automatiškai pažymėjo, kad neturiu blogų įpročių. Puoliau prieštarauti, kad turiu – rūkau. Gydytoja taip nuoširdžiai nustebo, kad mane tai paveikė, – nutariau pabandyti mesti ir mečiau. Iš pradžių dar svarsčiau, kad gerti kavą be cigaretės bus neskanu, o paaiškėjo, kad dar skaniau. Taigi kaip anksčiau labai patiko rūkyti, taip labai greitai ėmė patikti to nedaryti. Tikrai nuoširdžiai pasisakau prieš rūkymą, nes nieko gera jis neduoda. Kita vertus, rūkaliai man netrukdo ir žmonių dėl to nemoralizuoju. Apskritai gyvenime stengiuosi nemokyti kitų gyventi, neprimesti savo nuomonės. Kiekvienas renkasi pats.
Turite dvidešimt penkerių metų dukrą Kotryną. Ar ir jai nepamokslavote?
Reikėtų paklausti jos pačios, bet tikrai stengiausi. Gal todėl, kad ir pati buvau čiudnai auklėta – niekas prie stalo nesodino, knygų neskaitė, mokiausi natūraliai, bendraudama. Augau Rūdiškėse, miestelyje Trakų rajone, o vasaras leisdavau pas tetą kaime. Ji buvo mokytoja, bet mūsų nespausdavo, leisdavo atsiskleisti – vaidindavome, koncertuodavome. Nors turėdavome tam tikrų pareigų, tarkim, nuravėti daržus, galėdavome pasirinkti, kada tai darysime. Beje, darbas turėdavo būti nudirbtas atsakingai, o jei prastai, tekdavo daryti iš naujo.
Mano tėtis Petras buvo romantikas, o mama Stasė – griežtesnė, šeimos stuburas. Tėtis pripažino – jei ne mama, mūsų šeima būtų sunkiai išgyvenusi, juk statėmės namą, reikėjo mokėti paskolas.
Prisimenu, kaip tėvas čiupdavo mane į glėbį ir nešdavo „debesų paganyti“. Juokiuosi, kad tėčio akys buvo žydros, nes į dangų daugiau žiūrėjo, o mamos – rudos, nes – į žemę. Mama pabambėdavo, bet jie, manau, suprato vienas kitą, tėvas sugebėdavo mamą pakibinti, prajuokinti.
Tėtis su manimi žaisdavo, kasas pindavo, galėdavau kalbėti su juo apie viską, bet ko paklausti, prisiglausti, pasiguosti. Buvau nevalgi, kai mama už tai bausdama uždarydavo į verandą, tėtis išvaduodavo. Žodžiu, mano vaikystė buvo labai graži. Būti šalia tokio stipraus ir kartu tokio romantiško tėvo mergaitei, manau, yra labai svarbu, tai turi daug reikšmės ateityje renkantis gyvenimo partnerį.
Beje, ar dar kolekcionuojate varles?
Taip, ir dauguma jų yra gautos dovanų. Viskas prasidėjo, kai man atnešė mažą varlės pavidalo vaškinę žvakę, – nutariau, kad gaila būtų ją sudeginti. Rinkti varles smagu, man patiko, kad jos labai kantrios, nedaro nereikalingų judesių, gali gulėti ant lapų ir nieko neveikdamos laukti grobio. Nuo vaikystės man tai darė įspūdį, matyt, jaučiau, kad gyvenime daug veiksmo, šurmulio, o varlė, kol jai negresia pavojus, nesiblaško. Man varlės gražios. O dar jos – dainingos. Ar girdėjote, kad per radiją buvo transliuojama tarptautinė varlių kurkimo sąšauka?
Šukuosena, makiažas – Agnės Petrauskaitės
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
