Todėl ir traukdamasis iš jo jokios nostalgijos nejaučia.
Almantai, ar iki tapdamas modeliu bent truputį domėjotės mada?
Minimaliai. Nebuvau iš tų, kurie išsiskiria savitu stiliumi, nežinojau garsių dizainerių vardų ar mados namų pavadinimų. Baigęs mokyklą, įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti istorijos, nes ji man gerai sekėsi. Vasaromis važiuodavau į Londoną padirbėti. Šis miestas man patiko iš pirmo žvilgsnio. Žinojau, kad, baigęs studijas, važiuosiu į jį gyventi, nors dar nežinojau, ką veiksiu. Istorijos studijas baigiau, nes esu pratęs baigti tai, ką pradėjau, bet diplomą padėjau į stalčių. Kaip ir ketinau, išvažiavau į Londoną.
Iš pradžių dirbau kavinėje, paskui „pakilau karjeros laiptais“ – įsidarbinau Oksfordo gatvėje per keturis aukštus įsikūrusioje nebrangių drabužių parduotuvėje „New Look“. Tądien, kai mane pastebėjo skautė iš „Elite Models“, mūsų parduotuvėje buvo pirma išpardavimo diena. Minios žmonių, drabužiai išmėtyti, chaosas – tikrai ne pats geriausias laikas pažintims megzti. Priėjusi skautė pirmiausia paklausė, kur pas mus yra batų skyrius. Atsakiau, kad ketvirtame aukšte. Ji nuėjo į šalį, bet netrukus grįžo ir prisipažino, kad iš tiesų iš manęs nori visai ne to. Pasiteiravo, ar dirbu modeliu, ir, sužinojusi, kad ne, paklausė, ar norėčiau. Atsakiau teigiamai. Kodėl gi nepabandžius? Ji mane nufotografavo – tokį išsigandusį, su parduotuvės ženkleliu – ir pažadėjo paskambinti. Netrukus nuėjau į tą agentūrą, pasišnekėjome, jiems patikau, pasirašėme sutartį.
Tada žengėte į visiškai naują gyvenimą?
Ne iš karto supratau, kas vyksta. Iš pradžių dar maniau, kad tai ilgai nesitęs. Kai agentūra pasakė, kad artėja mados savaitės ir reikės skristi į Milaną, Paryžių, kitur, nuėjęs pas darbdavį paprašiau 3 savaičių atostogų, bet jis pasakė, kad tiek dar neužsidirbau. Teko rinktis – stabilus darbas ar svajonė, iš kurios galbūt nieko neišeis. Aišku, kad pasirinkau svajonę.
Ar teko kada nors dėl to gailėtis?
Ne, nors negalėčiau pasakyti, kad visada jaučiausi užtikrintai. Kai ateini į atranką ir pamatai ten laukiančių 100 nė kiek ne prastesnių, mano akimis, netgi gražesnių ir vyriškesnių vaikinų, pasitikėjimas savimi, o jo ir taip turėjau labai nedaug, susiūbuoja. Galvodavau: „Ką aš čia darau?“
Tikrai nesijautėte išskirtinis? Negi aplinkiniai nesakydavo, kad esate gražus?
Na, artimiesiems, ypač mamai, jos vaikai visada gražūs (juokiasi), bet aš niekada nesijaučiau atitinkąs vyriško grožio idealą. Buvau gana liesas, vaikiškų bruožų, išblyškęs, žemas, augti pradėjau tik nuo 16 metų. O juk vyrišku stereotipiškai laikomas tvirtas, raumeningas kūnas. Tiesa, mados pasaulyje galioja kiek kiti dėsniai. Tarp vyrų modelių yra ir gerokai už mane lieknesnių. Aišku, jie ir jaunesni.
Lieknumas aukštosios mados pasaulyje vis dar yra vienas svarbiausių reikalavimų. Tik tai nebūtinai reiškia visuotinį grožio standartą – tiesiog ant plonų žmonių geriau kabo drabužiai. Nesu sulaukęs reikalavimų nei numesti svorio, nei priaugti raumenų. Sportuoju savo malonumui, valgau, ką noriu. Dauguma modelių iš prigimties yra liesi, o valgymo sutrikimai vaikinams diagnozuojami kur kas rečiau nei merginoms. Vis dėlto pritariu prancūzų pradėtai iniciatyvai – dabar modeliai turi nuolat tikrintis sveikatą, ir jei kūno masės indeksas peržengia pavojingą ribą, jiems neleidžiama dirbti šio darbo.
Reikia pripažinti, kad Jums, nors konkurencija buvo nemaža, sekėsi visai neblogai. Kaip manote, kokia Jūsų sėkmės paslaptis – fiziniai duomenys, asmeninė charizma, inteligencija, reikiamos charakterio savybės?
Tikrai negalėčiau pasakyti, kad būti modeliu reikia ypatingo talento, charizmos ar gero išsilavinimo. Teko sutikti ir visiškai siauro akiračio, tiesiai iš mokyklos suolo atkeliavusių vaikinukų, ir jų karjera klostėsi puikiai. Man pasisekė, kad tuo metu buvo madingi būtent tokios išvaizdos vaikinai kaip aš – aukšti, liesi, kampuoto veido. Kita vertus, tokių yra tūkstančiai. Ilgainiui nustojau savęs klausinėti, kodėl aš. Jei mane atsirenka, vadinasi, patinku. Atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, ėmiau drąsiau vaikščioti podiumu.
Aišku, vyrų modelių pasaulyje konkurencija mažesnė nei merginų, bet rotacija didelė. Dizaineriai nuolat ieško kažko nematyto, kitoniško, tad patekti į šį pasaulį nėra labai sunku. Sunkiau jame ilgai išsilaikyti. Kol dar esi šviežias veidas, visi nori tuo pasinaudoti, tad kvietimų netrūksta, daug keliauji, dalyvauji mados savaitės renginiuose, bet vieną dieną tavęs gali nebepakviesti niekur. Kai kurie jauni, liekni, švieži, bet bevardžiai podiumais vaikščiojantys vaikinai pereina į antrą etapą – profesionalaus modelio – ir užsitikrina tvirtą padėtį ilgesniam laikui, bet tokių nedaug. Aš nežinau, ko reikia, kad ten patektum, nes pats jaučiuosi neįveikęs šio barjero.
Keista, kai tai sako vaikinas, esantis tarp 5 didžiausią tarptautinį pripažinimą pelniusių lietuvių modelių, pristatęs „Dior“, „Burberry“, „Louis Vuitton“, „Marc Jacobs“, „Jil Sander“, „Alexander McQueen“ ir kitų garsių mados namų kolekcijas.
Nežinau, pagal ką sudaromi tie reitingai. Jei pagal tai, kaip dažnai esi matomas, tada sutinku – dalyvavau ne vienoje mados savaitėje, tačiau būti matomam nereiškia būti užtikrintam dėl savo ateities. Mados savaitės labai vargina – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tenka daug skraidyti, skubėti iš vieno pasirodymo į kitą, bet nežinai, ar kitąsyk tave pakvies.
Be to, ir pinigai nėra labai dideli. Kadangi pats susimoki ir už keliones, ir už viešbučius, kartais gali patirti ir nuostolių. Tarkim, pragyveni Milane ar Paryžiuje savaitę ir negauni nė vieno pasiūlymo. Aišku, patyriau ir daug nuostabių dalykų, pamačiau pasaulio, užmezgiau įdomių pažinčių. Gera, kai kažkas tavimi tiki, nori įgyvendinti su tavimi savo idėjas – tai suteikia pasitikėjimo savimi. Bet svarbu suprasti šio darbo laikinumą ir nekelti sau nerealių lūkesčių, nes jų žlugimas gali būti skaudus. Modelio karjera gali baigtis ir vos po trijų sezonų.
Kai tavęs nepasirenka, kerta per savivertę. Prisimenu, buvau atrinktas demonstruoti „Valentino“ kolekcijos. Atskridau iš Milano į Paryžių, trečią valandą nakties turėjau keltis ir važiuoti į primatavimą, vadinamąjį fitingą, – jis rengiamas jau perėjus pagrindinę atranką. Tave gali ir atmesti. Retai, bet kartais taip būna. Gal nepatikai kokiam nors stilistui ar nerado tavo ilgio kelnių, o trumpinti jų specialiai dėl tavęs niekas nenori. Bet modelis nežino, kodėl jį taip netikėtai atmetė. Ima graužtis, galvoti, kas jam ne taip. Tąsyk man irgi buvo šioks toks smūgis, nes manęs nepaėmė, nors į fitingą važiavau net 2 kartus.
Kai psichologinė atmosfera tokia įtempta, nesunku suprasti, kodėl kai kurie modeliai suserga valgymo sutrikimais, pasineria į narkotikus. Turbūt netrūksta ir seksualinio priekabiavimo. Vyrai modeliai nuo to irgi neapsaugoti, nes mados pasaulyje nemažai gėjų. Ar teko su tuo susidurti?
Manau, mados pasaulyje visų šių blogybių ne daugiau nei bet kur kitur. Galbūt man pasisekė, kad modeliu tapau gana vėlai, jau baigęs studijas, būdamas 23-ejų metų. Jau turėjau susiformavusias vertybes, tvirtą stuburą. Deja, tokių nedaug. Dauguma pradeda žingsniuoti podiumu dar būdami nepilnamečiai. Kai esi toks jaunas, lengvai įsitrauki, leidiesi apsvaiginamas sėkmės ir patiki, kad tai tęsis amžinai. Jei pradeda nesisekti, puoli į neviltį, gali įklimpti į nesąmones. Pažeidžiamais jaunais žmonėmis lengviau manipuliuoti. Dažnas net nesupranta, kad yra auka, kad juo tik naudojasi. Gal net didžiuojasi, kad į jį atkreipė dėmesį svarbus žmogus. Tik nemanau, kad čia ką nors lemia lytinė orientacija. Judėjimo „Me Too“ iškeltos problemos vienodai aktualios tiek homoseksualiems, tiek heteroseksualiems žmonėms.
Matau, kad sėkmė Jūsų neapsvaigino. Tad ir didelio liūdesio po truputį traukdamasis iš mados pasaulio turbūt nejaučiate?
Dabar kolekcijas demonstruoju labai retai. Šiuo metu esu nuolatinis mados namų „Alexander McQueen“ ir „Burberry“ primatavimo modelis. Jie kviečia mane, kad turėtų ant ko kurti drabužius. Esu toks gyvas manekenas (juokiasi). Žinomi prekių ženklai, siekdami aukščiausios kokybės, su dirbtiniais manekenais nedirba. Jie turi matyti, ar drabužis patogus dėvėti, judėti. Tai pastovus darbas, beje, ir pinigai už jį mokami geresni nei už kolekcijų demonstravimą. Tiesa, dabar mano veidas nėra labai matomas, bet man to ir nereikia. Patinka ir dabartiniai darbo santykiai – jie kur kas žmogiškesni ir artimesni. Nebesu vien bevardis kūnas.
„Alexander McQueen“ kūrybos vadovė Sarah Burton kreipiasi į mane vardu, pasiteirauja, kaip sekasi, ką veikiu. Emocinio ryšio reikia kiekvienam. Anksčiau ar vėliau pavargsti nuo to, kad esi tik pakabas drabužiui pakabinti, o tavo asmenybė, mintys, jausmai niekam nerūpi. Slegia ir tai, kad dirbdamas modeliu visiškai netobulėji. Daugiausia, ką gali pasiekti, – tapti žinomesnis ir geidžiamesnis, bet kaip asmenybė neaugi.
Dėl to ir nutarėte pasukti į kino industriją?
Ši mintis pribrendo Niujorke. Gyvenau ten apie 2 mėnesius, modeliauti nelabai sekėsi. Ėmiau galvoti, ko noriu toliau, kaip galėčiau save realizuoti. Pagalvojau, kad man patinka klausytis istorijų, mėgstu fotografuoti. Įstojau į filmų ir televizijos prodiusavimo magistrantūrą Ruskino universitete (Anglia Ruskin University) Kembridže. Studijos truko tik vienus metus, bet labai pakeitė mano gyvenimo kryptį. 20 metų BBC dirbusi mūsų dėstytoja – tikra dokumentikos asė. Dokumentika labai tiko ir man. Dar nesijaučiau turintis tiek daug patirties, kad galėčiau kurti istoriją nuo nulio, tačiau kalbindamas kitus žmones, perteikdamas jų istorijas galėjau išsakyti savo poziciją, vertybes. Šis darbas man atrodo labai prasmingas.
Apie ką bus pirmasis Jūsų dokumentinis filmas?
Mūsų dėstytoja labai taikliai yra pasakiusi, kad, norint rasti įdomų herojų, nebūtina toli važiuoti. Jis gali būti visai šalia, tereikia įsigilinti į žmogaus gyvenimą ir atrasti jo prasmę, artimą kiekvienam mūsų. Taip ir padariau. Paauglystėje labai mėgau žaisti gatvės krepšinį. Tai – ne tiesiog žaidimas, veikiau – jaunimo subkultūra, vienijanti realizuoti save trokštančius paauglius. Gatvės krepšinis nepaklūsta įprastoms krepšinio taisyklėms. Svarbiausia čia – ne įmesti kuo daugiau taškų, o padaryti tai kuo įspūdingiau.
Prieš 10 metų buvome vieni pirmųjų Lietuvoje, erdvės skleistis turėjome daug. Mes tuo gyvenome – treniravomės, rengėme turnyrus, pasirodymus, keliavome į kitas šalis, turėjome bendrų projektų su muzikos grupėmis, tarkim, „G&G Sindikatu“. Mano filmo „Autsaideriai“ herojus Vytautas vyresnis už mus 5-eriais metais. Jis – šio judėjimo Lietuvoje pradininkas ir įkvėpėjas, mūsų mokytojas ir didžiausias autoritetas. Jei ne jo entuziazmas, vargu ar gatvės krepšinis būtų taip išpopuliarėjęs. Deja, kai baigė mokyklą, gydytojai Vytautui pasakė, kad dėl regos problemų negali sportuoti, nes rizikuoja visai apakti. Bet jis nutarė to nepaisyti, nes gatvės krepšinis – visas jo gyvenimas. Mano filme Vytautas klausia: „Kas svarbiau – būti sveikesniam ar laimingesniam?“ Dabar jo regėjimas labai prastas.
Aukoti regėjimą dėl krepšinio? Manau, šis sprendimas sukels nemažai diskusijų. Ar pats rinktumėtės tokį kelią?
Aš, ko gero, ne, bet Vytautas tuo ir įdomus, kad kitaip mato pasaulį ir vertina kitus dalykus nei dauguma. Jau tada buvo keista, kad skiria tiek laiko gatvės krepšiniui ir į jį įsitraukusiems paaugliams. Vytautas nesiliauja to daryti ir dabar, nors mes jau seniai sustojome, ir jis rizikuoja likti vieninteliu ir paskutiniu gatvės krepšininku Lietuvoje. Nesiekiu atgaivinti šią subkultūrą. Net jei gatvės krepšinio neliks, ši patirtis mums davė labai daug, formavo mus kaip asmenybes ir kaip bendruomenę.
Noriu įkvėpti jaunus žmones nebijoti svajoti ir kurti. Neikite studijuoti iškart baigę mokyklą, jei nežinote, ko norite. O jei žinote, nepasiduokite neva racionaliems argumentams, kas naudinga, o kas – ne, ir abejonėms, kad kurdamas nelabai išgyvensi. Štai aš sugalvojęs šio trumpametražio filmo idėją susiradau prodiuserių kompaniją, parašėme projektą ir gavome iš Lietuvos kino centro 37 tūkst. eurų paramą. Sutinku daug jaunų žmonių, kurie kuria filmus, muziką, dizaino darbus ir kuo puikiausiai išgyvena. Ir, beje, norint tai pradėti daryti, nebūtina net studijuoti. Gali tiesiog paimti kamerą, eiti ir filmuoti. Tai irgi puikus būdas mokytis.
Portreto štrichai
Šeima. „Mane ir dvejais metais jaunesnę sesę mama užaugino viena. Ji yra labai smalsus, nuostabus žmogus ir didžiausia mano gerbėja. Didžiavosi manimi, kai buvau modelis, didžiuojasi ir dabar, kai kuriu filmus.“
Namai. „Jau 6-erius metus gyvenu Londone. Tikiuosi, po „Brexit“ britai nenutars atsikratyti žmogaus, kuris 6-erius metus moka jiems mokesčius. Puikiai save įsivaizduoju ir Vilniuje. Dažnai grįžtu į Lietuvą, ir man patinka, kaip sparčiai keičiasi žmonių mentalitetas, vakarietiškėja požiūris, bet kol turiu darbą Londone, pokyčių neplanuoju.“
Pomėgiai. „Mėgstu fotografuoti, darau tai juostiniu fotoaparatu. Man patinka, kai akimirka fiksuojama atsispiriant norui kadrą paredaguoti, patobulinti, parežisuoti. Patinka ir tas atradimo momentas, kai atiduodi juostą ryškinti ir nežinai, ką pamatysi.“
Sportas. „Dabar dažniausiai žaidžiu skvošą ir lauko tenisą. Lietuvoje tai – kone prestižinis sportas, o Londone gali žaisti nemokamai, pilna visiems prieinamų teniso aikštelių. Mėgstu slidinėti.“
Paskutinė gera knyga. „Pamėgau audioknygas. Pastaruoju metu sužavėjo Trevoro Noaho „Born a Crime“. Tai juokingos ir giliai paliečiančios autobiografinės istorijos apie tai, kaip autorius augo Pietų Afrikoje ir ką reiškė būti juodaodės ir baltaodžio sūnumi.“
Geras filmas. „Nors ne visai mano stiliaus, bet didelį įspūdį padarė Bryano Fogelio dokumentinis filmas „Ikaras“ apie Rusijos dopingo skandalą, kaip rusai 50 metų gebėjo apeiti sistemą.“
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'02
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
