Taip prasidėjo dabar banko specialistės V. Repšienės (34 m.) ir aktoriaus M. Repšio (34 m.) meilės istorija. Ar ji atsispindės biografinėje M. Repšio knygoje „Heraklio išpažintis“?
Vaida, ar tebesaugote Mariaus meilės laišką?
Vaida: Žinoma. Neseniai vėl perskaičiau tą kelių stulpelių eilėraštį. „Gyveno mergaitė graži ir gera, pamilo berniuką, o berniukas – ją...
Marius: Į Vaidą ne vienas vaikinas buvo akį užmetęs. Gražuolė, stropuolė, gerai mokėsi, daug bernų dėl jos ėjo iš proto.
Vaida: Gavau meilės laiškelį, nesupratau, nuo ko, – buvo pasirašęs slapyvardžiu Obèlis. Netrukus sužinojau, kas jis, gavau telefono numerį, paskambinau, pakviečiau pasivaikščioti.
Gerutė mergaitė, bet drąsos pakviesti vaikiną į pasimatymą turėjote?
Marius: Kokios drąsos? Ji atėjo su drauge! Aš tą draugę mintyse taip keikiau!
Nuo to laiko visada kartu?
Marius: Visko buvo, įvairių kliūčių patyrėme. Buvau susižavėjęs ir kitomis panelėmis, bet širdis ir logika kalė, kad Vaida yra mano likimo mergaitė.
Kuo Jus žavėjo Marius?
Vaida: Darbštumu, kūrybiškumu, gebėjimu atkakliai siekti tikslų. Sportininkas, penkiolikos vedė sporto treniruotes vaikams ir suaugusiesiems, dirbo kroviku, naktinio klubo apsaugininku, piešė, grojo pianinu, žaidė šachmatais...
Marius: Mano tėvai norėjo, kad pajusčiau savo rankomis uždirbtos duonos skonį, ugdyčiau valią. Ko tik imdavausi, tas tapdavo į maniją panašia aistra. Esu maksimalistas ir perfekcionistas. Sportuodavau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Kai pradėjau skambinti pianinu, darydavau tai po dešimt valandų per dieną.
Vis dėlto rasdavote laiko ir panelėms.
Vaida: Po septynerių metų mūsų santykius ištiko krizė. Buvo skaudu, bet problemas įveikėme. Kai žmonės ilgai gyvena kartu, natūralu, kad jų dėmesys ima krypti ir į kitus asmenis. Neseniai skaičiau vieno psichiatro knygą. Jis turi šeimą, žmoną ir prisipažįsta, kad dažnai susižavi ar net įsimyli kitas moteris.
Mariau, ar Vaida lengvai sutiko tapti Jūsų žmona?
Marius: Sukūriau tokią situaciją, kad neturėjo kur trauktis (juokiasi). Prieš vienuolika metų, gruodžio 30 d., nuvažiavau į savo vaikystės mišką prie Papiškės kaimo. Paruošiau piknikėlį – padėjau sumuštinių, vyno, prismaigsčiau į sniegą žvakių. Grįžau, trečią valandą ryto pažadinau Vaidą ir pasakiau: „Važiuojam.“
Vaida: Nenorėjau keltis – buvo tamsu, šalta. Jis man užrišo akis ir ilgai kažkur vežė.
Marius: Vežiojau ratais, kad nesuprastų. Uždegiau žvakes. Atrišau akis... Medžiai apšarmoję, daug sniego, gražu. Ten ir pasipiršau.
Vaida: Marius mane nustebino. Priklaupė, paprašė rankos.
Marius: Griežtai pasakiau: „Arba sutinki būti mano žmona, arba lieki miške.“ Kiek galima draugauti! Septyneri bičiulystės metai – netrumpas laiko tarpas. Vaida jau studijavo Gedimino technikos universiteto verslo vadybos ir administravimo magistrantūroje, aš buvau Muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo trečio kurso studentas. Prieš tai mokiausi Lietuvos edukologijos universitete, norėjau įgyti sporto trenerio diplomą.
Ar kietas vyrukas Marius dažnai namie primeta savo valią?
Marius: Oi, esu labai minkštas! Valios nestokoju, bet namie aš – pliušinis žaisliukas.
Vaida: Mūsų šeimoje neįprasta vienas kitam ką nors sakyti įsakmiai, psichologiškai spausti vienam kitą.
Marius: Per tą minkštumą ir vaikus auklėdami vadžias paleidžiame.
Buvo laikas, kai neturėjote vaidmenų, iki spektaklio „Išvarymas“ Vandalo Jums sunkiai sekėsi įsitvirtinti teatro pasaulyje. Šeimai teko gyventi iš Vaidos uždarbio. Ar tiesa, kad tokia padėtis kirto žemiau juostos?
Marius: Nors dabar visi mėgsta sakyti, esą koks skirtumas, kuris uždirba pinigus, tai, kad mane išlaiko žmona, kirto man per savigarbą ir savivertę. Mokiausi, daug dirbau, atidaviau nemažai laiko specialybei ir negaliu iš to gyventi! Įsivaizdavau, kad vyras turi maitinti šeimą, kitaip tu – net ne vyras. Buvo skaudu pripažinti, kad mūsų šeimos maitintoja yra Vaida. Dėl to apgaubdavo tamsa, bet man gyvenime pasisekė, viskas išsisprendė.
Knygoje „Šokis su tamsa“ atvirai pasakojate apie savo ligą – depresiją, dėkojate Vaidai, kad pačiu sunkiausiu metu buvo su Jumis, pakentė demonus, skausmą, balansavimą ant gyvenimo ir mirties ribos, padėjo, nepaliko. Vaida, kada supratote, kad Jūsų vyras serga?
Vaida: Kai nežinai, kad nuotaikų kaita gali būti ligos požymis, priimi tai kaip sunkų žmogaus charakterį. Nuotaika pasikeičia, na, ir kas? Čia jis būna linksmas, žavus, kupinas gero humoro, čia pasidaro niūrus, graužia save, lieja destruktyvias mintis. Bloga nuotaika praeina, vėl mintys nušvinta. Apie ligą nesusimąsčiau. Kai tuokėmės, prieš Dievą pasižadėjome būti kartu džiaugsmo ir vargo valandomis, tad savaime suprantama, kad esu su savo vyru, ir tai nėra nei per daug sunku, nei labai lengva. Priimi dieną tokią, kokia yra, žinai, kad bėdos kažkaip išsispręs.
Kad Marius serga, supratau, kai įvyko lūžis – depresijos pikas. Iki tol jam kildavo tamsių minčių, bet kam jų nekyla? Dabar žinau, kad tai – signalas, svarbu kreiptis į specialistus. Šeimos nario ligos proveržis artimiesiems dažniausiai būna netikėtas.
Marius: Rytų filosofai sako, kad kietas visada lūžta. Minkštas priglunda prie žemės ir atsitiesia. Kad ir koks kietas būtum, esi pirmas pretendentas palūžti.
„Vieną dieną, kai jau buvo pasiektas liepto galas, aš viską išmėčiau namie, plėšiau daiktus, rėkiau, verkiau. Nežinojau, kas man darosi, bet žinojau, kad tai nenormalu ir blogai, žinojau, kad man reikia pagalbos tuoj pat“, – rašote knygoje „Šokis su tamsa“.
Marius: Maldavau pagalbos. Mane nuvežė į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę.
Vaida: Jam padėjo draugas, abu nuvyko pas gydytoją. Ji namo neišleido, pasakė, kad būtina gultis į ligoninę. Jei nebūtų buvusios pagalbos iš šalies, nežinau, kaip ir ką būtų reikėtų daryti. Dabar daug kalbama šia tema, kad reikia stebėti vieniems kitus, bet net ir dabar nežinočiau, kur kreiptis, ko imtis. Per prievartą vežti į psichiatrijos kliniką negali, tai kas gali padėti šeimai? Labai pagelbėjo Mariaus mokytojas režisierius Gintaras Varnas, jis nurodė puikų specialistą. Šis Mariui padėjo ir iki šiol padeda.
Rašote, kad Jūsų bėdos prasidėjo nuo septynerių, kai pavogėte bandelių ir Jus sučiupusios pardavėjos uždarė į sandėliuką.
Marius: Atsimenu, pirma į galvą šovusi mintis buvo nusižudyti. Ne todėl, kad bijojau tėvų, o todėl, kad man nepasisekė. Buvau pasikvietęs kiemo draugų ir norėjau pasirodyti, koks kietas esu. Kai augau, dėl nesėkmių mane aplankydavo suicidinės mintys. Tai buvo pirmieji ligos signalai.
Įsirėžė Jūsų aprašytas epizodas, nutikęs Italijos kalnuose. Sodyba, vakaras prie laužo, su mėgėjiškos teatro trupės nariais pradedate beprasmį ginčą...
Marius: Jie įrodinėjo, kad, norint kurti, gerai rašyti, režisuoti, reikia svaigintis – narkotikais, alkoholiu. Karštai gyniau poziciją, kad menas turi būti blaivaus proto vaisius. Tada man pirmą sykį nurovė stogą. Nuėjęs prie skardžio norėjau šokti ir viską baigti. Laimė, sugalvojau paskambinti Vaidai. Tada dar nebuvome susituokę. Ilgai kalbėjomės. Tas pokalbis išgelbėjo mane nuo pražūties. Vaida daug sykių mane yra išgelbėjusi.
Žodis žeidžia, žodis gydo?
Marius: Yra žmonių, kuriais pasitiki. Vaida man yra didžiausias autoritetas. Jeigu perskaito mano apsakymą ir ką nors pasako, tikiu ja labiau nei kritiku. Klausau jos pastabų apie savo vaidmenis. Vaida – mano meno vedlė.
Knygoje „Heraklio išpažintis“ atvirai pasakojate apie vaikystėje patirtas traumas. Pavyzdžiui, ankstyvą seksualinę patirtį.
Marius: Gyvenome dviese su mama, pas mus atsikraustė kelios nuomininkės. Viena jų mėgdavo išsirengti nuoga ir vaikščioti po kambarį nekreipdama dėmesio į tai, kad kambaryje esu aš, ketverių metų vaikas. Man tai buvo atrakcija, pirmoji seksualinė patirtis, pirmas nuogos moters reginys. Žavėjo krūtys ir sėdmenys, gal net buvau tą moterį įsimylėjęs, tik dabar neatsimenu.
Vaikui keisti tapatybę taip pat nėra paprastas išgyvenimas, tiesa?
Marius: Mano tėvas – Ukrainos žydas Michailas Koganas. Jiedu su mama nebuvo susituokę, tad į mano metrikus buvo įrašyta mamos tėčio pavardė, o aš gavau Michailo vardą – tėvo garbei. Darželyje dėl vardo patyriau patyčių – vaikai vadino Mišutka. Nenorėjau būti meškiuku. Mama nusprendė pakeisti vardą, labai džiaugiausi tapęs Mariumi.
Kiek Jums buvo metų, kai tėvas paliko šeimą ir emigravo į Izraelį?
Marius: Ketveri. Berniukui reikia tėčio. Jo nebuvimą mama labai stengėsi kompensuoti, ir aš iš pradžių nelabai jutau trūkumą. Vėliau buvo nelengva. Tėvas pasveikindavo mane gimtadienio proga, aš jam paskambindavau. Susitikome Izraelyje, kai man buvo 26-eri. Apsikabinome, paverkėme. Nuvažiavome pas jį į namus. Tėvas buvo nelabai bendraujantis žmogus.
Vaida: Jam Marius rūpėjo, bet jis nemokėjo parodyti savo jausmų.
Vaida, kokioje šeimoje užaugote, kas yra Jūsų moteriškumo, ramybės šaltinis?
Marius: Ji užaugo tikinčiųjų šeimoje, todėl yra dora, ištikima, savo principus turinti moteris. Tėvai jai įskiepijo daug gražių savybių.
Kas atperka dėl artimojo ligos patiriamą stresą?
Vaida: Buvimas kartu. Mes kartais net neieškome, ką veikti, mums būti kartu namie nepaprastai gera. Nereikia ko nors stebuklinga. Galime nekalbėti, pakanka būti šalia. Jis pasiima knygą, aš pasiimu knygą, skaitome...
Marius: Mano charakteris – ne saldainis. Gyvendamas su Vaida apgludinau savo kampus. Žinau, ką daryti, kad jos neįžeisčiau, kada atsiprašyti, suvokiu, kada perlenkiau lazdą. Dabar viskas kitaip. Vaida mane išmokė daugybės gero elgesio taisyklių. Kartais būdavau šiurkštus, negražiai pasakydavau, įžeisdavau, būdavo trinties. Vaida netrukdo man daryti tai, kas patinka, ir aš jai netrukdysiu. Visada palaikysiu. Po truputį išmokstu pabūti su vaikais. Man sunku su jais vienam pasilikti. Kartą Vaida išėjo į teatrą, o aš likau su maža Greta. Dukra pradėjo verkti, ir niekaip negalėjau jos nuraminti. Tada patyriau baisų stresą, ši trauma liko.
Anksčiau namie neturėjau pareigų. Suprantu, kad taip negali būti, stengiuosi Vaidai padėti – virtuvę sutvarkau, lovą pakloju, papūgos narvą išvalau. Buvau per daug išlepęs, pats save į rankas suėmiau.
Ar vyrą galima išsiauklėti?
Vaida: Jis savo noru viską daro, aš neauklėju.
Koks tėtis yra Marius?
Vaida: Griežtesnis nei aš, bet labai geras. Dukrytei Gretai – septyneri, dabar ji atrado tėtį, limpa prie jo, iš jos lūpų vis skamba: „Tėtis, tėtis“, mama pasitraukusi į antrą planą. Trejų sūneliui Juliui kol kas labiau reikia manęs, bet ir tėtis jam labai svarbus. Marius neleidžia vaikams užlipti jam ant galvos, man taip nepavyksta.
Marius: Manęs vaikai net valgyti neprašo. Kai su jais būna Vaida, tik ir girdžiu: „Duok valgyti...“ O su manim būdami visą dieną, kad išalko, prisimena, kai grįžta mama. Nuolat dūkstame, žaidžiame.
Pasak Mariaus, perfekcionizmas – totalus blogis. Ar protinga iš vaikų reikalauti maksimalių dalykų, aukščiausių mokymosi rezultatų?
Vaida: Vaikai natūraliai nori būti geriausi, atlikti užduotis be klaidų, trokšta pagyrimų. Mūsų dukrytė yra pirmokė, ji rašo, stengiasi, o kai padaro klaidų, nusivilia savimi. Aiškiname, kad reikia mokytis iš klaidų, ne viskas iš karto pavyksta. Pati buvau pirmūnė. Pirmoje ir antroje klasėse labai bijodavau blogesnio pažymio ar pastabos. Pradėjau bijoti eiti į mokyklą, skaudėdavo pilvą, klasėje supykindavo. Ieškota ligos, bet laiku suprasta, kad visa tai – baimės padariniai. Teko vaikščioti pas psichologą. Tėvai sugebėjo mane įtikinti, kad gauti blogesnį pažymį nėra bėda.
Atsižvelgdami į savo patirtį, mes iš vaikų nieko nereikalaujame, bet vieną dieną su Mariumi pasišnekėjome, kad jie net ir pareigų neturi. Nusprendėme – pareigos privalo būti.
Mariau, kas Jums yra rašymas?
Marius: Autobiografinę knygą rašiau metus, labai patiko. Gal būčiau rašęs nuo mokyklos laikų, bet mano kūrybinį polėkį šeštoje klasėje sužlugdė mokytoja. Sukūriau apsakymą, kaip kovojome su mumijomis, kaip mus vijosi skarabėjai, kaip šokinėdami per krokodilus pasiekėme kitą Nilo krantą... Nunešiau mokytojai. Ji mesdama man sąsiuvinį atgal pareiškė: „Iš pasigailėjimo rašau tau trejetą – ne dvejetą.“
Vaida: Tema – vasaros nuotykiai. Jis fantazavo. O mokykloje spaudžia į rėmus.
Marius: Įsižeidęs pasakiau: „Eikit velniop, rašyti nebesimokysiu.“ Vėliau mano geras bičiulis IronVytas paskatino kurti repą. Kartu su juo įrašėme du kūrinius, trečią – su Valda Ridikaite. Išleisti trys videoklipai. Net gulėdamas psichiatrijos ligoninėje eiliavau, repavau. Esu prirašęs dainų iki kaklo, tik neturiu tiek pinigų, kad visas įrašyčiau.
Daug skaitau, man labai patinka D. Charmso, Ch. Bukowskio, L. Tolstojaus kūryba. Kiekvieną dieną rašau ryto puslapius – lieju tai, ką tą minutę mąstau. Sukūriau apsakymų, tris pasakas – apie musę, šiukšlių statulą ir draugystę.
Vaida: Marius laikosi disciplinos. Stengiasi keltis kasryt tuo pačiu metu, sėda rašyti. Turi savo dienotvarkę.
Ar Marius būna nepakenčiamas?
Marius: Kai žmogus blogai jaučiasi, netelpa savyje, jis nemažai savo juodos energijos išlieja į artimojo lauką. Man taip būdavo anksčiau, dabar taip nėra. Atsimenu – grįžtu blogos nuotaikos ir noriu Vaidai sugadinti nuotaiką.
Vaida: Sugadina man, tada jam nuotaika pagerėja, jis klausia: „O kas tau yra?“
Marius: Tada ji pyksta... Bet jau senokai taip buvo.
Ar sunkūs etapai Jus sustiprino kaip porą?
Vaida: Jei žmogų myli, sunkumai įveikiami. Per skausmą daug ką atrandi. Mes išgyvenome ligą.
Ar šiuo metu savo būsenas kontroliuojate?
Marius: Taip, dabar savo būsenas kontroliuoju vaistais. Labai save stebiu, stengiuosi suprasti savo jausmus. Nebesu toks perfekcionistas.
Kas padeda išlaikyti tvirtus santykius?
Vaida: Reikia apie viską kalbėtis. Pastovumas įsitvirtina mąstant. Atsisėdi ir įvertini – nauji santykiai iš esmės bus tokie patys. Trejus metus skraidysi, o paskui viskas ims kartotis. Žinoma, jeigu šeimoje patiri psichologinį ar fizinį smurtą, nėra lygybės tarp partnerių, tada kiti santykiai, tikėtina, bus geresni. Kartu esame devyniolika metų. Buvo įvairių etapų, krizių, bet atsisėdi, susidėlioji mintis, vertybes, išsikalbi, ir rūpesčiai kažkaip išsisprendžia.
Marius: Remsiuosi Rytų išmintimi: jauna meilė yra kaip laužo ugnis – deginanti, plačiai liepsnojanti. Bet ugnis gęsta, atsiranda žarijos. Būtina stengtis, kad jos rusentų. Mūsų santykiai – kaip žarijos. Reikia papūsti, kartais įmesti malkelę, kad židinys neužgestų.
Vaida: Šeima, santykiai – didelis darbas. Negali atsipalaiduoti, tarsi būtum pasiekęs galutinį kelionės tikslą. Kartais pajunti rutiną – bėgi, dirbi, vaikai, buitis, bet svarbu vienam kito nepamiršti. Kartais galime trumpam pamiršti vaikus, kad pabūtume dviese.
Marius: Abu pradėjome lankyti hebrajų kalbos kursus, kad kartu pabūtume, smegenis lavintume.
Gal svarstote pagyventi Izraelyje?
Vaida: Aš – ne.
Marius: Aš svarstau. Iš Lietuvos neturėčiau pabėgti, bet gal ten teatre sulauksiu pasiūlymo padirbėti?
Vaida, ar turite karjeros siekių?
Vaida: Šiuo metu – ne, dabar tas etapas, kai atrodo – gerai, kaip yra. Man prioritetas – šeima. Karjeros galimybių netrūksta, bet įvertinu kitas galimybes – laisvas dienas, atostogas.
Ar Marius Jus palepina? Skaičiau, kad Šv. Valentino dienos proga net vadinamąjį tinginį pagamina.
Vaida: Melas. Bet va, neseniai didelę puokštę gėlių gavau. Ne taip dažnai Marius netikėtai, be progos įteikia man gėlių, tad buvo malonu. Pakabutį su drambliuku padovanojo. Maniau – gausiu per gimtadienį, bet įteikė anksčiau, nes norėjo palepinti. Mes vienas kitą palepiname paprastu dėmesiu.
Kai parneša gėlių be progos, ar nekyla minčių, kad...
Vaida: ... gal nusikalto, sąžinę ramina? Ne.
Jūsų vyras sukasi meno pasaulyje, o ten daugiau pagundų nei įprastai.
Vaida: Pagundų yra visur. Gali gatvėje sutikti žmogų, – nuo to niekas nėra apsaugotas. Minčių gali būti visokių, bet reikia sugebėti atsispirti galimybėms jas realizuoti. Kol kas mums pavyksta – kitąmet bus dvidešimt metų, kai esame kartu.
Kaip minėsite šią sukaktį?
Vaida: Nežinome. Dešimties vestuvių metinių proga buvome nutarę paskraidyti oro balionu, bet taip ir neskridome.
Kokie Mariaus sukurti personažai teatre, kine ar televizijoje Jums patys įdomiausi?
Vaida: Anksčiau būdavo sunku žiūrėti spektaklius, kuriuose Marius vaidina. Nueinu į teatrą, žinau, kad tam tikros vietos jam sunkios, kuris epizodas gali nepasisekti, išgyvenu dėl jo. Dabar jau matau, kad ne vaidina, o gyvena scenoje, jis yra ne Marius, o personažas. Jis, kaip aktorius, užaugo.
Ar neišgąsdino Vandalo vaidmuo spektaklyje „Išvarymas“? Būčiau šokiruota matydama taip sodriai besikeikiantį savo artimąjį.
Vaida: Ne, neišgąsdino. Kas gali išgąsdinti, juk augome vadinamojoje Krasnūchoje – rajone tarp Naujamiesčio ir Vilkpėdės, kur keiksmažodžiai liejasi laisvai? Iki „Išvarymo“ Marius visai nesikeikė.
Marius: Jau du mėnesiai, kai nesikeikiu. Po „Išvarymo“ buvo pasipylę keiksmažodžiai. Neseniai šį spektaklį rodėme Panevėžyje. Buvo nejauku keiktis po ilgesnės nesikeikimo pertraukos.
Kodėl biografinės knygos pavadinimui pasirinkote graikų mitologijos pusdievį Heraklį?
Marius: Man šis personažas yra įkritęs į širdį. Buvau sunkumų kilnotojas. Heraklis man yra vyriškumo, nepalaužiamumo simbolis. Leidykla nori, kad knygą pavadinčiau „Heraklis Nr. 4“. Keturi yra tarsi mane lydintis leitmotyvas. Ketvirta palata psichiatrijos ligoninėje, ketvirtas aukštas, vėl ketvirta palata... Buvo kilusi mintis knygą rašyti remiantis dvylika Heraklio žygdarbių.
Kaip interpretuotumėte tryliktą Heraklio žygdarbį, kai per naktį jis turėjo apvaisinti trylika nekaltų mergelių?
Marius: Tai va, šis žygdarbis ir pakišo koją. Teko atsisakyti idėjos. Vaida – mano meilė, tikiuosi, Dievas suteiks man galimybę mylėti ją iki gyvenimo pabaigos.
Kas Jums yra meilė?
Vaida: Meilė – tai dėmesys vienas kitam, supratimas, vienas kito palaikymas, netrukdymas vienas kitam ir daugybės kitų dalykų visuma.
Marius: Meilė – kai skaitai knygą, o tavo širdies moteris šalia daro tą patį.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'02
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
