Netrukus darbšti menininkė tapo graibstoma įvairiuose teatruose dirbančių režisierių, sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų teatre, drąsiai žengia į kino pasaulį, organizuoja ir veda renginius.
„Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje mokiausi gerai. Visi tikėjosi, kad pirmūnė bus teisininkė, politikė, rimta moteris, ir tik artimiausieji žinojo, kad Mažojoje teatro akademijoje, pas Silvą Krivickienę, lankau paruošiamuosius aktorinio meistriškumo kursus. Pašėlusi ir pankuojanti buvau tik už mokyklos ribų. Moksliukei būdingos mano savybės – atsakingumas, kruopštumas, atsidavimas darbui, pažadų tesėjimas – padėjo stojant, bet įstojus į Klaipėdos universitetą studijuoti aktorinio meistriškumo teko išaugti iš pirmūnės kompleksų, nes kurse visi buvo geriausi, šauniausi, protingiausi.
Dominuojančios mano charakterio savybės – aistra, užsidegimas. Galiu greitai užsiplieksti, bet čia pat ir nurimti. Jei ko imuosi, neriu visa galva. Šiaip galiu būti atlaidi, minkšta, moteriška, mamiška. Bet... jeigu kas nors nepatinka, galiu rėžti tiesiai į akis. Daug kam tai nemalonu girdėti, o aš nuoširdžią, pagrįstą kritiką vertinu. Yra režisierių, kurie priima, kad sakau tiesą į akis, kai kuriems tai nepatinka, jie nori, kad aktoriai padlaižiautų. Ir kuo aktyviau tai daro, tuo geresnį vaidmenį gauna. Aš to pakęsti negaliu, verčiau jau nevaidinsiu, pati ką nors sukursiu arba rasiu tokių kolegų, su kuriais mielai dirbsiu kartu.“
Vaikystės Edenas
„Iki šešerių metų augau mamos gimtinėje šalia Utenos, Grybelių kaime. Mano tėtis Arnoldas – dailininkas, mama Lijana – gydytoja pediatrė kardiologė. Kol jie studijavo Vilniuje, mane prižiūrėjo mamos tėvai, teta, du dėdės, nuostabi prosenelė. Dideliame name klegėjo darni draugiška šeima, nuo mažens jutau tikrą namiškių meilę. Prosenelis (jo pusbrolis – Alfonsas Nyka-Niliūnas, – aut. past.) kaime buvo įkūręs Klojimo teatrą, pats režisavo ir vaidino. Į mamos tėvų namo antrą aukštą reikėdavo pakilti lauko laiptais. Atsisėsdavau ant viršutinio laiptelio ir skaitydavau knygas. Matydavau nuostabų kaimo peizažą. Šalia – upelis, miškas, tolėliau – rūko gaubiami ežerai, kalvos. Totali laimė.
Manau, nesu iki galo užaugusi, bet tokio jausmo, kaip vaikystėje, nebebus. Jokios atsakomybės, – tiesiog skaitai knygą, pavasaris, kvepia žiedai arba pasklinda svilinamos kiaulės kvapas. Kaimo aromatas, rojaus ilgesys... Labai laukdavau mamos, – ji atvažiuodavo artėjant savaitgaliui. Išvykdama tardavosi: „Aš greit grįšiu. Jei tu neliūdėsi, paliksiu saldainių.“ Skaudžiai išgyvendavau atsisveikinimus. O šiaip šėldavome su kaimo vaikais, grėbdavau šieną, melždavau karvę, ravėdavau daržus, jodinėdavau ant savo kumeliuko Klemenso, gainiojau šunelį ir kačiuką. Gamta, rūkai, didelis senelių vyšnių sodas leido skleistis mano fantazijai. Kai žiūrėjau režisieriaus Rimo Tumino pastatytą spektaklį „Vyšnių sodas“, pamačiau Eglę Gabrėnaitę, jos sudrėkusias akis, ir aš prablioviau visą spektaklį. Galvojau: „Va, esu jautri, gal ir aš galėsiu pabandyti vaidinti?“
Tėčio šeima – kiek kitokia. Senelis Česlovas Švenčionis buvo garsus Kauno chirurgas, galvos smegenų onkologas, negana to, savo sodyboje drožinėdavo medžio skulptūras. Charizmatiška asmenybė. Per jo laidotuves susirinko minia žmonių, dėkojo už išgelbėtas gyvybes. Iš tėčio pusės turiu slaviškų, vokiškų, prancūziškų, net čigoniškų šaknų. Gal todėl mėgstu šokti. Galėčiau savo pavardę pasikeisti į von Rutenberg – tėčio prosenelė buvo vokiečių bajorė Matilda von Rutenberg, bet esu patriotiška, gerbiu savo lietuvišką kilmę.
Mamiškoji mamytė mane visada palaikė, skatino, globojo. Ji man yra autoritetas – iki jos gerumo, pasiaukojimo man toli. Tėtis – nurauta asmenybė. Jis per naktis man mėgdavo aiškinti apie meno prigimtį bei prasmę, diskutuodavome. Kartais tapydavo mane, – studijoje visu garsu plyšaudavo grupių „Queen“, „AC/DC“ ar ,,ZZ top“ muzika, o jis dirbdavo. Tėtis – kritiškas, į mano pasirinkimą iš pradžių žiūrėjo skeptiškai. Vėliau, pamatęs mane vaidinčią viename spektaklyje, pritrenkė: „Tu esi gimusi būti artiste.“
Kryptis
„Į Vilnių mane atvežė šešerių – lankyti mokyklą. Penkerius metus lankiau šokius, dabar tai itin praverčia. Lankiau ir muzikos mokyklą, karatė, krepšinį, teatro būrelį, chorą, solo dainavimo studiją, grojau dūdele ir tūba. Barbė devyndarbė. Turbūt todėl ir norėjau į teatrą – daug ko mokėjau po truputį, bet rimtai – nieko. Pirmas spektaklis, padaręs didžiausią įspūdį dar mokykloje, buvo V. Masalskio „Nuolankioji“. Ir mokytis norėjau pas jį. Tik visai netikėjau savo jėgomis. Ačiū Kristinai Kazlauskaitei už įkvėpimą. Mama, matydama, kad panikuoju, verkiu, noriu ir nebenoriu, esą, negaliu, nesugebėsiu įstoti, patarė su kuo nors pasikonsultuoti. Vienose vestuvėse tėtis buvo piršlys, o K. Kazlauskaitė – svočia. Tai ir paskambinau jai. Pakvietė atvažiuoti. Skaičiau monologą, pamačiau, kaip sudrėko jos akys. Apsiverkėm abi. Tada krisleliu patikėjau, kad gal ir galiu. Paskatino ir tai, kad Melichove – čia kadaise gyveno A. Čechovas – buvau laimėjusi tarptautinio rašytojo monologų konkurso pagrindinį prizą. Bet... iki šiol negaliu pasakyti, kad pasitikiu savimi.
Tai, ką scenoje darydavo prof. V. Masalskis, atrodė magiška. Išprotėjęs genijus. Tam tarnavo ir jo įvaizdis – mistiškas juodas paltas, skrybėlė. Pagalvojau: „Aš ir į Balbieriškį galiu važiuoti dėl teatro.“ Ir šoviau į Klaipėdą – jos universiteto Menų fakultete aktorinio meistriškumo kursą rinko būtent V. Masalskis. Uostamiestyje pataikiau ant geros kūrybinės bangos – atgijo Dramos, įkurti Jaunimo, ne vienas alternatyvus teatrai. Man sekėsi. Vaidinau V. Masalskio, režisierės M. Klimaitės, „Apeirono“ teatro spektakliuose. Klaipėdos jaunimo teatre dirbau kartu su jaunais režisieriais O. Lapina, K. Žernyte, P. Ignatavičiumi. Daug vidinių dalykų, kurių nesitikėjau turinti, man atskleidė niujorkietė Lola Cohen, kai, įveikusi atranką, patekau į jos kūrybines dirbtuves. Su Benu Šarka kūrėme performansą, mane pastebėjo Agnija Šeiko, galiausiai Jonas Vaitkus pakvietė vaidinti spektaklyje „Kas prieš mus“ kartu su Rolandu Kazlu. Kaip tik tuo metu, praėjusių metų rugsėjį ir spalį, vaidinau dar dviejose premjerose: Klaipėdoje, „Apeirono“ teatro spektaklyje „Stabat Mater“, kūriau Dukros vaidmenį, ir Vilniuje, OKT, arba Vilniaus miesto, teatre vaidinau Linos Židonytės monospektaklyje „Aš – Fojerbach“. Pastarąjį pusmetį jaučiausi tarsi gyvenčiau celėje. Dar dirbu teatro mokytoja Klaipėdos licėjuje, taip pat organizuoju ir vedu renginius.
Ir studijų metais dirbome juodai. Kartą išėjome iš fakulteto keliomis valandomis anksčiau, nei šis yra uždaromas, Masalskis paskambino: „Jūs namie? Tai varykit dirbt, dirba fakultetas, jūs irgi sėdit ir dirbat.“ Vakarėlius su bendrakursiais rengdavome retai, bet iš širdies. Tada pajusdavai – tėvų nėra, laisvė, maudomės nuogi jūroje naktį, smagu, niekas nevaržo... Klaipėda dovanoja laisvės pojūtį, čia – uostas, laivai, traukiniai, tarkovskiškas rūkas. Paslaptinga mistiška atmosfera. Uostamiestyje laikas tarytum sustoja, išsitempia. Grįžusi į jį iš Vilniaus jaučiu lėtesnį tempą, tarsi panyru į laiko želę, laiko sirupą. Žmonių nėra. Mėgaujiesi tuo, kad čia viskas – jūra, marios – yra tavo. Miestas turi didelį kultūros potencialą, vis dėlto mano kojos vis dažniau mina Vilniaus betoną.“
Mokytojai
„Niekada nepamiršiu, kaip V. Masalskis pirmame kurse man nupirko batus ir atnešė į paskaitą. Tada daug pinigų neturėjau, o mano batai buvo suplyšę... Mokytojas mumis labai rūpinosi. Rytais atnešdavo sumuštinių, iškepdavo omletą, pagamindavo tiramisu. Iš V. Masalskio pamokų įsiminiau frazę: „Jeigu jums patinka toks teatras, koks dabar yra, nebeateikit – nieko nauja nepadarysit.“ Tai paskatino mane susimąstyti, kuo teatras man nepatinka. Ką neigdama norėčiau savo buvimu scenoje teigti. Po raziną, po trupinėlį susirenki savo pyragą.
Vertingų pamokų taip pat suteikė Gliukų teatro vadovas B. Šarka. Jis niekada niekam nepataikaus, todėl man buvo gera su juo kurti, mes abu vienas kitam viską sakydavome. Būdavo – susipykstame, susitaikome, vėl susipykstame, bet kitą dieną vėl dirbame, nes žinome, kad mūsų ginčai yra kūrybos dalis. Šarka kalba ne racionaliąja – priežasčių ir padarinių, argumentų – kalba, o asociacijomis, energetiniais pliūpsniais, bangom. Jį reikia gaudyti ne protu, o kitais čiuptuvėliais. Su Benu dirbti nėra lengva. Bet – kiek įdedi, tiek ir gauni. Atiduoti fiziniai, emociniai, psichiniai resursai grįžta dvigubai. Jis kviečia šokti širdimi, be choreografijos. Su juo patyriau kūrybos čia ir dabar skonį, visiško apsinuoginimo prieš publiką jausmą, kai nieko nežinai, o tiesiog šoki, dainuoji, giedi. Benas moko laisvės, drąsos kurti, nebijoti būti savimi, išreikšti savo poziciją ne vien žodžiais.
Mane žavi alternatyvus teatras. Kas yra alternatyva? Paraštė, marginalumas, įgalinantys kurti nesitaikstant prie sistemos. Sovietmečiu metaforinį teatrą kūrę režisieriai kalbėjo apie laisvę. Dabar teatras nebėra toks reikšmingas visai tautai, bet tebereikšmingas kiekvienam asmeniui. Stengiamės būti laisvi, kalbėti apie tai, kas mums svarbu, nėra primestinių nurodymų iš viršaus, nes nėra viršaus. Esame patys sau vadovai. Vienas tokių – „Apeirono“ teatras ir jo įkūrėjos Greta ir Eglė. Dirbdami su jaunais režisieriais vieni iš kitų mokomės, nėra autoritetų, komanda gali kartu augti, tobulėti. Kartu rašome pjeses, kuriame dramaturgiją, scenografiją, muziką. Ar yra kūrybinės ribos? Man ne itin priimtinas interaktyvumas. Man nemalonu, kai liečia, čiupina, liepia stotis, tūptis. Nenoriu aš tūptis ir stotis, noriu, kad mano sielą prakalbintų! Man pačiai svarbu turėti savo zoną ir kito žmogaus erdvės stengiuosi nepažeisti.
Labai džiaugiuosi viena iš paskutinių pažinčių – su nuostabiu scenos partneriu aktoriumi R. Kazlu. Yra žmonių, kuriuos vadinu šaltiniais, oazėmis. Šis žmogus – krioklys. Rolandas mane įkvepia ir labai palaiko. Tai teatro asmenybė, su juo dirbti yra didelė dovana.“
Aktorystė
„Manau, menininkui svarbiausia sugebėti paveikti kitą žmogų. Kokiomis priemonėmis tai darai – tavo paslaptis. Mano darbas yra išjudinti emocijas, priversti žiūrovą, kuris ką tik valgė hamburgerį, skrolino telefonu, su kažkuo susipyko, bėgo dirbti, grįžo namo, miegojo, vėl išlėkė triūsti, pasižiūrėti į savo vidų, paklausti savęs, kodėl jis taip gyvena ir ar nori taip gyventi. Aktoriaus profesija reikalauja vidinės švaros, susikaupimo. Ekologija – ne tik veganiški judėjimai, ne kova už gyvūnų teises, ne fanatiški sveikuoliški pavyzdžiai, o sielos švara. Nesureikšminčiau, kad scena yra kaip bažnyčia, bet tu į ją turi eiti skaidrus. Nes čia viskas matyti kaip pro didinamąjį stiklą. Įžvalgesnis žiūrovas pastebi, ar tiki tuo, ką darai, ar ne. Jei netiki pats, kitas tikrai nepatikės. Scena man – didelės atsakomybės laukas. Prieš kitą žmogų. Prieš save. Prieš režisierių. Kaip ir gyvenime, esi atsakinga už tą, kurį prisijaukini.
Yra vaidmenų, kai pakanka žaisti, yra tokių, kai reikia labai susikaupti. Pavyzdžiui, suvaidinus monospektaklyje „Aš – Fojerbach“, reikia šiek tiek laiko atsigauti. Tema sunki, vaidmuo reikalauja daug energijos. Ši vokiečių dramaturgų Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesė parašyta vyrui. Aš esu moteris. Vyro tame spektaklyje nevaidinu. Tai kūrinys apie žmogų, apie menininko konfrontaciją su aplinka, pačiu savimi.
Suvaidinti pusantros valandos trunkantį monospektaklį, dirbti su stipraus krūvio medžiaga man teko laimė per atsitiktinumą. Bičiulė L. Židonytė, baigdama režisūros studijas, savo diplominiam darbui pasirinko šią pjesę, jos interpretacijoje vyras įgavo moterišką tapatybę, vaidmenį režisierė skyrė kitai aktorei, tačiau bedirbdamos suprato, kad spektaklio nebus. Lina paskambino man, sako: „Ekstra atvejis, padėk, manau, kad tu galėsi.“ Turėjau tik keturiolika dienų išmokti didelės apimties tekstą ir pasirengti vaidmeniui. Laimei, gebu greitai mokytis tekstus. Spektaklį rodėme OKT, pažiūrėti atėjo rimti dėdės ir tetos iš teatro, visiems patiko, kūrinys buvo įtrauktas į OKT repertuarą.
Esu dėkinga režisieriams, kad jie manęs neįspraudžia į rėmus. Mano skirtingus vaidmenis jungia moteriška linija. O moteris yra ir dramatiška, ir humoristiška, ir lyriška, kartais – apgailėtina, tragiška, sužalota. Daktarė Zigmund Froid, aristokratė grafienė Natali, Mergelė Marija, Dukra-šuo, išprotėjusi aktorė Fojerbach... Vaidmuo nepaleidžia niekada. Kai kartoju sudėtingą tekstą, kartais eidama nė nepastebiu, kad pradedu šnekėti garsiai, gestikuliuoti. Kartais neatsimenu, kaip iš vienos vietos nupėdinu į kitą, nes tuo metu panyru į asmeninę repeticiją.
Nesigailiu pasirinkusi aktorės kelią. Būna visaip: prasčiau ar geriau vaidmuo pavyksta, bet susitikimas su žiūrovu, kai jam sakai tai, ką nori pasakyti, yra nuostabus. Tiesa, prieš premjeras keikiu save, kad stojau į aktorinį, kad turiu eiti tuos pragaro ratus, – jaučiu scenos baimę. Kai išeinu prieš žiūrovus, baimė pasitraukia.“
Kinas
„Turėjau galimybę šiek tiek susipažinti su kino specifika. Tai visai kitokia patirtis, nei vaidinti teatre. Karolio Kaupinio filme „Triukšmadarys“ kuriu jaunos mokytojos vaidmenį. Filmavausi Donato Ulvydo juostoje „Ir visi jų vyrai“.
Rimčiausias mano vaidmuo – mokytojos Onutės Arūno Eimulio filme „Sistema“. Vaidinu kartu su Regina Arbačiauskaite, ši kuria direktoriaus pavaduotojos Stefanijos, o aš – jos pakalikės vaidmenį. Įdomu įkūnyti priešingą sau pačiai personažą, galiu ironiškai pasijuokti iš sovietinės sistemos puoselėtojų. Ši išdarkė mano prosenelės, močiutės, tetos gyvenimus. Močiutės brolis, būdamas šešiolikos, išėjo kovoti už Lietuvą su partizanais, už tai visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Jis irgi buvo ištremtas kalėti, ten pat ir buvo nunuodytas. Rašydavo eiles, gražiai piešdavo. Sistema savo purvinais, mėšlinais batais negyvai užtrypė dar vieną šviesią, jauną, pažeidžiamą sielą.“
Meilė
„Šiuo metu labiau vertinu draugystę. Turiu bičiulių, pas kuriuos galiu nuvažiuoti pabūti, išsibūti arba jie atvyksta pas mane. Jie man labai brangūs. Dažnai pasitaiko, kad abejoju savo jėgomis, graužiu save, palūžtu, o draugas man sako: „Tu gerai varai, nepasiduok, eik šiuo keliu, jis – tavo.“ Bum – ir vėl patikiu!
Yra ir ištikimų žiūrovų, jie ateina po kelis kartus į spektaklius, tampa mūsų draugais. Yra gerbėjų, kurie vertina mano kūrybą, man tai labai svarbu. Labai džiaugiuosi, kad mano vaidyba sukelia atgarsį gražių žmonių sielose.“
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'02
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
