Puotų ir balių, sako, nerengė, bet vėl sukvietė tautą į bene didžiausią lietuviškos mados istorijoje retrospektyvinės kolekcijos pristatymą, išleido naują knygą. Kas reikšmingo žinomo kūrėjo gyvenime įvyko per pusę amžiaus, nugyvento su kūryba, ambicijomis, skandalais ir neatvertais jausmais?
„Pastebėjau, kad pasidariau toks multiįvairiabriaunis. Čia reikia Zalcburge tokių kostiumų, čia staiga barokas, čia visiškai šiuolaikiškas darbas. Dabar „Pikų dama“ – išvis iš kitos planetos. Tiesiog buvo toks sumanymas – darykim tai, ko nedarėm. Visiškai kreizą sukūriau, – savo naujausiu darbu scenoje didžiuojasi teatro kostiumų kūrėjas, nusivylęs, kad per 30 metų Lietuvoje neatsirado kritikų, gebančių įvertinti kostiumą. – Bet kodėl žmonės eina? Todėl, kad jiems įdomu, todėl, kad mano vardas prie spektaklio deda tikrą didelį riebų pliusą.“
„Aš daugiau vaidinu, negu iš tikrųjų yra. Nors jeigu lyginčiau save su Johnu Galliano ar Christianu Dioru, tai aš tiktai trupinėlis. Bet tai, ką padariau mūsų mažoj šaly, man atrodo – pasiekti neblogi rezultatai“, – savo kelią vertina Juozas Statkevičius, negailintis kritikos aplinkai. Visgi nuolat į įvairiausias istorijas įsiveliantis Juozas neslepia, kad intrigos jam tik į naudą: „Supratau vieną, labai esminį dalyką, intrigos mane užveda. Jie kalba, o aš darau. Daug kas gali pasakyt – mes apie Juozą viską žinom, bet staiga atsiranda nauja briauna ir vėl viskas iš naujo. Tiesa?“
Kokios būtų labiau atmintin įsirėžusios Juozo gyvenimo patirtys? Ryžiai iš bado – Paryžiuje, Niujorke – bemiegės naktys dirbant be paliovos. Ar kiekvienas tiek aukotųsi dėl idėjos užkariauti pasaulį? Juozas tiki, jog naujovių paieškas, kūrybinį nerimą ir produktyvumą lemia prigimtis: „Mano mamai 80 metų, ji lygiai tokia pati energinga. Jai reikia lūpdažio, jai reikia visko. Sako, noriu raudono lietsargio, nes perskaitė, kad jeigu šešėlis nuo lietsargio raudonas, tai veidas gražiai atrodo. Įsivaizduojat, dar apie tokius dalykus pagalvoja? Tą energiją imu ir iš mamos.“
„Kaip sako rusai, pats ir bilietus parduodu, pats ir padainuoju. Kitaip neįmanoma, jei nori suktis ir būti pavyzdžiu. Jeigu tik sėdėčiau ir riebiu pirščiuku mojuočiau, ar kas ateitų tų naujoviškų suknelių?“ – svarsto Juozas. O ką daro, kad „pirščiukai nesuriebėtų“?
„Jeigu seniau, prieš kokį 10 metų, prieš šou laisvai galėdavau numesti 10-12 kg, tai prieš porą metų jau galėjau numest tik 5 kg. O pernai ir šiemet nuo fizinio lakstymo tik po vieną kilogramą numečiau, medžiagų apykaita kita. Nors tikrai pasirūpinu, kad būtų teisingas maistas. Tiesą pasakius, neduoda ramybės estetinė pusė. Privalai gerai atrodyti, nes tave pažįsta, į tave žiūri, nori fotografuotis kartu, pirštais bado. Įkaitas. Turi atrodyt. Vaikštai pas kosmetologą kaip į darbą“, – neslepia mados kūrėjas.
„Maestro mane vadina, nekenčiu. Nenoriu būti maestro, man nepatinka, nesijaučiu toks klasikas. Nors tai duoda solidumo, bet dar nenoriu būt solidus“, – kalba Juozas ir prisimena savo tėvą ir Ameriką, kurioje gyvena tėvo brolis, jo pusbroliai. Sako, jog galėjo važiuoti į Ameriką nesyk, tačiau nuo jaunystės pasirinko kelią, kuris tuomet buvo nepopuliarus: „Bet kadangi šeima rimtai stovėjo ant kojų, sako, daryk, ką nori. Gal kaip nors pragyvensim. Niekas negalvojo, kad aš taip. O paskui gavosi, kad išlaikau savo tėvus jau 25 metus. Tai vis dėlto, gal aš teisingai pasirinkau.“
Juozas neslepia esąs vienišas, kaip ir daugybė teatralų, menininkų, neturinčių šeimų. „Įpėdinį galima padaryti, čia man viena advokatė visą laiką idėjas siūlo, kad būtinai reikia kokio vaikelio. Ir galėjau susikurt tą šeimą, 10 kartų. Bet likau sąžiningas. Nežinau, čia gal amžiaus toks momentas. Ir sąžinės reikalas, – kalba kūrėjas. – Kai suvoki, kad nieko neapgavai ir nepadarei nelaimingų žmonių aplink save, tai yra didelis dalykas.“
Subtilios temos apie gyvenimą, susipynusį su menais – „Stiliuje“ šeštadienį, kovo 16 d. 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir LRT.LT. Vedėja Violeta Baublienė.
