Prasidėjo pavasaris, atbunda jausmai, todėl pradėkime pokalbį apie meilę. Tas amžinas, banalus ir sunkiai atsakomas klausimas – kas Aistei yra meilė?
Oi, tai vienas sunkiausių klausimų! Ypač, kai ateina branda, keičiasi meilės supratimas, formos. Kas man yra meilė? Vidinis jausmas, vedantis į priekį, galintis padėti įveikti sunkiausius ir didžiausius dalykus.
Tai – varikliukas, suteikiantis mūsų gyvenimui kokybę, todėl labai svarbu jausti meilę. Tai – ryšys, be kurio nepatirtume meilės. Nebūtinai ryšys artimam žmogui, mylimajam. Tai – ryšys su gamta, šalimi, tėvais, vyru, vaikais. Meilė – tai jausmas ir ryšys. Ir tai patirdamas gali atlaikyti itin daug.
Aistė sutinka, kad meilė esi tu pats? Ji nėra kažkur išorėje. Meilė yra visada, tik reikia ją atrasti ir pajusti viduje. Kaip saulė danguje šviečia visą laiką ir ji yra, nors kartais ją užstoja debesys ir rūkas.
Oi, taip, žinoma! Todėl ir kalbu apie vidinę, bet ne išorinę jėgą. Kitaip meilės net neįsivaizduoju. O kai yra tas ryšys, tuomet tą energiją, tą meilę spinduliuojame išorėn. Ir kartais didelė tų žmonių meilė turi nuostabų poveikį, net gydo ir keičia žmonių gyvenimus.
Vaikystėje išgyvename įvairių, mus stipriai įtakojančių patirčių ir suaugę galime būti „bejausmiai“, „šalti“, bet sutikus meilę spinduliuojantį žmogų mumyse gali įvykti didelės transformacijos.
Kaip išsaugoti tos tikros, besąlyginės meilės jausmą? Nes turbūt dažnai meilę painiojame su savo egoizmu ir mylime mūsų ego tenkinantį partnerį?
Psichologai, psichoterapeutai pastebi: jei mumyse yra „tenkina“ ar „netenkina“, tai nėra meilė. Tai – objektinis ryšys: aš – tau, tu – man.
Aukščiausia meilės forma – kai gali priimti kito žmogaus kitoniškumą. O tai padaryti yra labai sunku, nes pradžioje turime priimti savo kitoniškumą ir netobulumą. Jei nemyli savęs, tuomet daug lūkesčių projektuojame į kitą žmogų ir galvojame, kad per jį pajusime laimę, meilę.
Ir jei nejaučiame vidinės meilės, kitame turime daug lūkesčių, gali įvykti nemalonių ir baisių dalykų. Prasideda kontroliavimas, persekiojimas, kaltinimai, priekaištai.
Turime pažvelgti į savo vidų?
Jei žmogus ieško atsakymų savo viduje, gilinasi į savo istoriją, patirtį, jis gali pažvelgti iš emocinės pusės ir suprasti, ko jam trūko?
Sąmoningumas padeda suprasti savo jausmus ir slypinčius poreikius. Tuomet mažiau reikalausime iš savęs ir kito. Tokie santykiai taps lengvesniais, lygiaverčiais, nes mažiau kritikuosime, mažiau bausime, mokėsime atleisti, suprasti, kad ir tu, ir kitas žmogus, yra labai įvairus. Ir net sugebėsime žavėtis, kad jis – kitoks. Tokia meilė gali augti, nušvisti naujomis, įvairiomis spalvomis ir atspalviais.
Ko savyje dar nepamilote, iš savo šešėlio?
Anksčiau mano šešėlis buvo pyktis – jaunesnė daug prisitaikydavau, jaučiausi nelaiminga. Daugelis galvojo, kad Aistė – teigiama, matydavo švelnią, o mano šešėlis kažkur slėpėsi – buvau ir grubi, ir pikta moteris. Kiek sau leidžiu pažinti pyktį, tiek esu tikresnė. Galiu ir klysti, pykti, pasibaisėti, nuskriausti, ne tik priimti ir mylėti. Tai svarbu santykiuose norint augti. Kažkada tai matydavau tik kituose, pastebėdavau, ką mano vyras blogai daro. Bet supratau, kad reikia pažvelgti į save ir atsiprašyti.
Dabar išgyvenu ramybės laikotarpį, atradau pusiausvyrą su savo vidiniu pasauliu. Išties atlikau didelį darbą. Ir tai nesustoja. Įdomu ir malonu jausti taiką su savimi.
Įsisąmoninau, kad kai anksčiau mokiausi, auginau vaikus, labai daug dirbau, buvau įpratusi gyventi tam tikroje įtampoje, nes vienu metu buvau prisiėmusi labai daug vaidmenų. Juos suvaldyti pavyko, bet to kaina – nuovargis, lėkimas, skubėjimas.
Mokslai baigti, save atradau patinkančioje psichoterapeuto specialybėje, vaikai paaugę ir jau kartais pajuntu besiskverbiančias mintis – o kas toliau? Vyras ramina, Aiste, sustok. Supratau, kad visą gyvenimą, nuo pat vaikystės, buvau nerimastinga, neurotike (juokiasi). Ir dabar, save išanalizavus, atradau taiką, ramybę, smarkiai sumažėjo įtampos dažnis. Mes turime nuolat dirbti su savimi, ieškoti pusiausvyros. Vidus tarsi ieško to dažnio, intensyvumo, bet žvilgsnis į save padeda nurimti.
Nors gal tai – vidutinio amžiaus krizė? Sukasi įvairūs potyriai, egzistenciniai klausimai apie gyvenimo baigtinumą. Bet turbūt tai natūralūs klausimai. Manau, kad priimu savo besikeičiantį kūną, nesikankinu ir neneigiu antrojo gyvenimo etapo. Tiesa, kartais nerimo yra.
Jau atsikratėte savininkiškumo jausmo, kad Romanas – jūsų. Išmokote jį „paleisti“?
Oi, taip! Man būdingas šis bruožas, nes man svarbu, kad neribotų mano kūrybinės laisvės. Susituokėme, esame kartu – tai labai svarbi priesaika. Bet laisvė yra didelė vertybė ir pagarba. Todėl Romano nesisavinu. Tiesa, kartais, kai žmonės pernelyg laisvi, yra grėsmė vienas nuo kito nutolti. Mums būdingas laisvumas, nes mokame draugauti su savimi.
Aha, vadinasi vidutinio amžiaus krizės metu, apie kurią užsiminėte, jus gali sužavėti už Romaną dar jaunesnis vyras?
Neee (kvatojasi). Kai sutikau Romaną, net nebuvo kalbos apie tai. Man rūpėjo šeima, labai norėjau vaikų. Jei pritraukiau jauną vyrą, gal esu jauna siela, gal buvau nesubrendusi?
O ką sakytų psichoterapeutai, kai moteris už savo vyrą vyresnė beveik dešimt metų?
(Šypsosi). Oi, visko. Jei tai toks santykis, kaip mamos ir sūnaus, tai tada nelygiaverčiai partneriai, nors tos raidos atgal nesugrąžinsi. Panašiai, kaip daug vyresnis vyras gyvena su kur kas jaunesne mergina – tai tėvo ir dukters santykis.
Tačiau esu gana sąmoninga ir savo vyrui stengiuosi nebūti mama. Priimu jį kaip vyrą, leidžiu juo būti, neapsiimu globoti.
Mums su Romanu būdingas laisvės jutimas. Kartais jis užsinori pasivaikščioti vienas: užsideda ausinuką ir žingsniuoja valandą pravėdinti galvą. Gerbiu jo norą. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir sąmoningai pakurstyti ryšį, tuo pačiu išsaugoti vienas kito nesisavinimą.
Kaip kurstote abipusį, nuolat kintantį ryšį?
Kartu keliaujame, savaitgalius, atostogas praleidžiame kartu su šeima. Mus vienija bendros patirtys, kelionės. Abiem patinka ne pasyvus, bet aktyvus, pažintinis poilsis, turime panašių pomėgių.
Vyras labai greitai pajunta, kai įsisuka rutina. Jis – spontaniškas ir juokauja, kad sugalvosiu įvairių priežasčių tarti „ne“ ir manęs negalima klausti, kur važiuojame ir kada? Todėl jis bilietus nuperka ir informuoja mane jau post factum. Gal moterims būdinga pagalvoti, apsvarstyti?
Hm, vyrai yra labiau logiški, apsvarstantys, apskaičiuojantys, o moterys emocingesnės ir spontaniškesnės.
Gal pasireiškia amžiaus skirtumas? (Kvatojasi) Apkeliavau labai daug šalių. Prieš pusmetį ar metus prasitariu, kur noriu, ir įprastai siekiu svajonės. O Romanas – spontaniškai ir gudriai. Gal nori su manim į Lvovą? Dviese ar su vaikais? Aišku važiuosiu, apsidžiaugiu. Bet miestas didelis, reiks daug vaikščioti, norėsis į teatrą, tad gal kelioms dienoms be vaikų, – atsakau jam. O jis – bilietai jau nupirkti. Jei manęs klaustų, kada, atidėčiau, galvočiau, kad gal pavasarį, kai viskas žydi, o gal vasarą, kai šilta? Dar kažką prisigalvočiau ir neišvažiuotume.
Kur Romano stiprybė?
Apie savo vyrą galiu pasakyti labai daug gražaus. Labai imponuoja, kad jis tikras, būna savimi. Jis turi slaviško kraujo – vienas senelis lietuvis, kitas – ukrainietis. Romanas labai natūralus, visada laikosi savo žodžio, atkaklus, kaip nežinau kas, toleruoja mane, labai atsakingas.
Pasakykite atvirai – buvo akimirkų, kai svarstėte, ar Romanas išties tas žmogus, su kuriuo pasirinkote nugyventi visą savo amžių? Buvo ir besistebėjusių Aistės vedybomis, juolab, kad aplink ją sukosi daug įžymybių, turtuolių, o verslininkas iš Senegalo kadaise žadėjo dovanoti salą.
Buvo visko. Buvo, kad žmonės klausė, kodėl su juo? Daugelis įsivaizduoja, kad jei dirbau modeliu, sulaukiau daug dėmesio iš turtingų vyrų, o aplink sukiojosi ir princai, tuomet tų žmonių supratimu, vyras privalo būti kažkoks ypatingas turtuolis. Bet, Dieve, man reikia ne titulų, o žmogaus. Ir svarbiausia, kad mes puikiai jaučiamės vienas greta kito.
Taip, atsirado vaikai, pavargstame, būna visko. Tačiau džiaugiuosi, kai galiu būti kartu džiaugsme ir varge, laimėje ir nelaimėje. Dažnai, susidūrę su sunkumais, kiti nusprendžia bėgti, o antrą pusę vertina kaip daiktą. Bet labai gražu ir gera kartu įveikti sunkumus ir tai dar labiau sutvirtina abipusį ryšį.
Gyvename ne pagal kažkieno sudėliotas formas, kartu žengiame į priekį, o sunkumai brandina mus kaip porą. Ir labai svaru tarpusavyje bendrauti, kalbėtis, dalytis, būti empatiškais.
Ar logika, analitinis jūsų mąstymas, kurio reikia psichoterapijai, gali būti grėsme pažeisti moteriškumą?
O, geras klausimas! Esu save išnarpliojusi, analizavusi vidinį pasaulį, nes turiu ne vienerių metų psichoterapijos patirties. Psichologijos studijose, ypač jungistinėje, analitinėje, turime išmanyti ir vyrų, ir moterų archetipus. Tai ir savęs, kaip savasties, atradimo kelias.
Tie pradai gerai pažįstami. Ir būna moterų, kaip Jungas sakytų, kurias užvaldo negatyvus animus. Savo pasąmonėje, psichikoje moterys turi vyriškąjį animus archetipą, o vyras – moteriškąją. Vyro anima – eros – laikoma moteriškumo principu. Eros apibūdinamas kaip meilė, intymumas, susietumas. Vyriškumas siejamas su logos principu. Pagal Jungą, logos funkcijos yra vertinimas, įžvalgos. Jam priskiriamas racionalumas, aiškumas.
Tačiau yra pernelyg griežtų, racionalių moterų, karjerisčių – jų psichikoje gali dominuoti vyriškumas, todėl joms svarbu ugdyti moteriškumą, atkurti ryšį su jausmais, lankytis moterims skirtuose seminaruose, kur ugdomas santykis su vyru, motinyste, moko atgauti ryšį su jausmais, mažinti savo galias, valdingumą, racionalumą.
Pagal Jungo tipologiją esu jausminga. Todėl santykiuose su vyrais pirmiausiai esu vedama jausmų, bet ne proto, o pusiausvyra yra labai gerai. Jei užvaldytų tik racionalus protas, tapčiau ribota, griežta. Ir profesija mano moteriškumui nesukėlė grėsmės (juokiasi).
Dabar svarstau įgyti analitikės profesiją. Analitinė psichologija padeda suprasti, padėti žmonėms atrasti pusiausvyrą ir santykį su savo vidiniu pasauliu. Svarbu, kad manyje tvyrotų ir mąstytojo, ir jausmų tipas. Terapeutams kartais tenka susitapatinti su pacientais, išgyventi, ką jie jaučia, nes žmonės kartais nuo to atsiriboja. Savyje ne vieną savybę talpinantis psichoterapeutas padeda atskleisti ne vieną vaidmenį, savybę ir jų jausmus.
Ar atlikdama daug vaidmenų nenutolsite nuo savo šaknų, pirmapradžio šaltinio?
Ne, ne, ne! Namuose esu Aistė. Tie vaidmenys nėra kažkas dirbtinio, kiekvienas turime savo istoriją, duotybes savybes. Būnu savimi, patinka autentiškumas.
Namuose po intensyvaus darbo nesinori analitiškai mąstyti. Ir kartais, išvydęs mane, Romanas sako: „Šiandien jau baigėsi moters dienos žodžių vidurkis?“ Darbe mes susitapatiname su žmogumi ir vėl grįžtame, analizuojame, po to turime išeiti ir iš terapeuto vaidmens.
Aha, būtent tuomet Romanas čiumpa ausinukus ir eina pasivaikščioti?
Neee! Jam reikia savo lauko, ribų.
Kas jums yra moteriškumas XXI amžiuje, kai vienoje barikadų pusėje – feminizmas, kitoje – „atsikandę“ vakarų kultūros ir vyriškumo, racionalumo persisotinimo, atsigręžę į praktikas, skatinančias grįžti į moters šaknis? Laikmetyje, kai moterys kaltina, jog vyrai sumoteriškėjo, ir sulaukia klausimo, o kas tuos vyrus augina?
Taip, taip, užauginti vyrą yra ką veikti. Reikia labai didelio sąmoningumo. Berniukui labai svarbu santykis su tėvu ir mama, o moterų yra visokių.
Moteriškumas? Hm. Man sunku išvengti teorijos, kuria tikiu ir jaučiu emociškai.
Moteriškumas – gebėjimas rūpintis, būti jautria pasauliui, dermėje su savimi, jausmais, mintimis ir veiksmais. Kai klausai savo širdies, gebi rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais, jauti pusiausvyrą.
Būtina moters savybė – jausti savo ribas. Man neimponuoja kraštutinumai: kai moteris nuolat verkia, yra emociškai išsibalansavusi, emocijos liejasi per kraštus. Joms reikia šiek tiek sužadinti savo vidinį vyriškumą, veiksmą. Bet tuo pačiu labai nepatinka griežtos, „kapotos“, šaltos karjeristės be vidinės šilumos.
Mano širdžiai artima „laukinė“ moteris, kuri jaučia ryšį su gamta, laisve, laukiniškumu. Patinka, kai moteris įleidžia rankas į žemę ir užaugina vaisius. Nebijau susitepti, galiu apginti savo vaiką, imponuoja kūryba, jutimas, nesusivaržymas. Tai – moteris.
Šiuolaikinės moters pavojus – amžinai jauno žmogaus archetipas. Moteris, kuri bijo pasenti, pasirodyti netobula, suklysti. Tokios moterys save suvaržo, sukausto, yra pasimetusios tarp vaidmenų arba pažeidžiamos kitų, pametusios savo ego.
Grožio industrija kala ant pjedestalo modelį, nuolat besišypsančią moterį be raukšlių...
...Viena garsi, garbaus amžiaus aktorė, niekada nenaudojusi hialurono ar botulino injekcijų, tikino, kad nesidrovi raukšlių, nes kiekviena jų jai primena kiekvieną jos gyvenimo patirtį, tai – dalis jos.
Būtent. Ir man labai gražu, kai moteris yra laisva, nesuvaržyta, unikali. Pasaulis labai žavus savo skirtumais. O kai visi vienodi, norisi žiovauti, nuobodu (juokiasi|). Išties, labai svarbu būti savimi.
Išdrįsiu paklausti. Turite dvi dukras. Įprastai mes, vyrai, didesni egoistai, dažniau galvojame apie sūnų, giminės tęsėją. Romanas buvo turbūt buvo užsiminęs apie trečią vaiką – sūnų?
Neteisingai galvoji (juokiasi). Mano vyras visiškai ne toks. Jis niekada nesakė: noriu sūnaus. Ir kai laukiausi antro vaiko, užsiminė, kad nieko prieš, jei sulauksime ir antros dukrelės. Galvojau, užsimins apie sūnų, bet nustebino. Ir niekada nėra užsiminęs apie sūnų. Net nežinau, kodėl taip yra?
Dukros švelnios, apsikabina, dažnai sako „tėti tave myliuō! Ir jam labai gera.
Kaip auginate dukras Sofiją ir Elzę? Kai kuriose dvasinėse praktikose sakoma, kad iki penkerių metų – vaikai karaliai ir tik po to atsiranda griežtesnės taisyklės.
Ne, ne. Lyties tapatumas susiformuoja jau trečiais metais ir mergaitė supranta, kad ji – mergaitė, o berniukas, kad jis – berniukas.
Pagal psichologiją, karalius esi iki dviejų metų. Po to – antrų metų krizė, kai vaikas suvokia, kad jis nėra vienoje sistemoje su mama. Vaikas pradeda sakyti „ne“, „aš pats“. Jam tai gyvybiškai svarbu, jis pabrėžia, kad sprendžia, yra autonomiškas. Antraisiais, ypač trečiaisiais metais, mamai svarbu nesipriešinti vaikui, patvirtinti jo autonomiją, leisti pačiam bandyti, žinoma, pasaugant nuo nemalonumų.
Vaikui svarbu išgyventi visagalybės jausmą. Kai tenkinami jo poreikiai, jis jaučiasi gerame, saugiame pasaulyje. Ir jo viduje formuojasi visagalis: sušalau – atsirado mama, kažko norėjau – nubėgo, atnešė. Pradžioje vaikas nesuvokia, kad yra atskiras nuo mamos.
Po to vaikui svarbu atsiskirti nuo mamos, pajausti savo autonomiją. Atsiranda noras užmegzti pažintis, socializuotis su aplinkiniais, jis savarankiškėja. Bet vaikui svarbu ribos, taisyklės, kurios suteikia saugumo jausmą, žinojimą, kada valgo, miega? Ir čia turi padėti mama.
Tuo laikotarpiu išgyvenami ir sunkumai, kai vaikas krenta ant žemės, klykia, nes jis – visagalis, visko nori ir jam sunku. Didelis menas ir kūryba sutarti ir nepažeminti vaiko.
Kaip diegiate moteriškumą, auginate būsimas mamas, moteris – devynerių Elzę ir penkerių Sofiją?
Tėvai – pavyzdys, o jos viską kopijuoja. Pažiūrėkite, kaip užsidarę vaikai žaidžia lėlėmis ir ką patiria tos lėlytės? Net juokas ima. Gražu, kai su jomis žaidžia: tuomet pasireiškia motiniškumas. O moteriškumas pasireiškia rengiantis: jos nori įvairiaspalvių suknelių, ryškių drabužių, jokių kelnių. Kopijuoja mamą, nors aš dažnai mūviu kelnėmis. Dukros sako: „mama, kodėl tu neturi ilgų plaukų, kodėl ne su suknele, tai – labai gražu“!
Ką joms atsako mama?
Auginau ilgus plakus, štai – nuotraukos. Trumpi man patinka, nereikia tiek daug rūpintis, patogu. O sukneles vilkiu per šventes.
Įdomu tai, kad šiais laikais vis labiau skirstant į vyriška-moteriška, mažėja ribos tarp vyriškumo ir moteriškumo. Tėvas gali labai gerai atlikti motinos funkcijas, rūpintis vaiku, auginti ji, o mama pasišokinėdama eina į darbą ir uždirba pinigus.
Kalbant apie funkcijas, nėra vyriškų ar moteriškų. Lygybė nenuvertina nė vienos. Ir daugėja vyrų, kurie gražiai augina kūdikį, atranda ryšį su vaiku ir patiria didelį džiaugsmą.
Ar tai nėra bėgimas nuo šaknų? Galbūt kažkas nutikę vaikystėje?
Gali būti, kad kažkas ir nutiko raidoje, užstrigo pasąmonėje. Bet negalime sakyti, kad tai – bėgimas nuo šaknų. Nenuvertinkime to. Esu už toleranciją, žmonių pasirinkimus ir labai gerbiu jų jausmus.
Bet labai svarbu, kad pasirinkimai būtų sąmoningi, ne spontaniški, nes tai – gilūs, emocingi dalykai.
Nemalonus klausimas, bet paklausiu. Visai Lietuvai „žinoma“ jūsų brolio Simo ir Oksanos istorija. Išgyvenę transformaciją, jie vėl kartu?
Oi. Gerbiu jų pasirinkimą. Tai – jų, ne mano gyvenimas. Santykio, ryšio su Oksana kol kas neturiu. Kaip viskas klostytis, nežinau. Galbūt ta meilė transformuoja ir kartu juos augina? Kiekvienas einame savo keliu ir nesikišu į jų gyvenimą.
Pradėjome pokalbį apie meilę, tuo ir baikime. Kada paskutinį kartą sakėte „myliu“ ne Elzei, ne Sofijai, bet Romanui?
O, geras (juokiasi)... Yra skirtingos meilės kalbos ir meilę nebūtinai išreiškiu žodžiais. Dažniau tai padarau jausmais, darbais ir vyras tai jaučia. Nekartoju amerikietiškai „aš tave myliu“, „aš tave myliu“. Bet būna akimirkos, kai tai noriu pasakyti...
Prisiminiau – tai sakiau prieš mėnesį. Tiesiog natūraliai, iš gilaus jausmo užplūdo emocija ir pasakiau: „Romanai, aš tave myliu“.
