Kai Luka pasirinko studijuoti istoriją, visi klausdavo, kas iš to bus. „Atsakydavau, kad vėliau pagalvosiu, ką darysiu baigusi studijas. Tiesiog pasirinkau tai, kas man labai patinka, ir nė karto savo pasirinkimu nesuabejojau“, – prisiminė L. Sinevičienė.
Kaip istoriją pritaikyti realiame gyvenime, susimąsto ne tik dėl atžalų ateities nerimaujantys tėvai. Kartą Luka gavo kvietimą atvykti į pirmakursių istorikų stovyklą papasakoti apie savo sėkmę. „Visi mano projektai, veiklos ir darbas susiję su istorija“, – tvirtino Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos patarėja dabar jau dirbanti istorikė.
Už magistro darbą tema „Už kokią Lietuvą kovojome? Nepriklausomos Lietuvos vizijų beieškant 1988-1990 m.“ Vilniaus universitete Luka gavo dešimtuką, o diplomas merginą pasiekė, kai plaukė Dniepru per Ukrainą, – televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija“ dalyvė jį gavo iš savo dėstytojo profesoriaus Alfredo Bumblausko rankų. Abu neatsitiktinai atsidūrė vienoje valtyje – aktyvią studentę dėstytojas pastebėjo, įsidėmėjo ir pakvietė plaukti kartu.
„Mano tėvų visi klausinėjo, kiek sumokėjome, kad patekčiau į šį projektą, bet tiesa yra ta, kad profesoriui įdomūs su juo diskutuoti nebijantys studentai“, – nusišypso pašnekovė. Su projekto dalyviais skersai išilgai išmaišiusi Ukrainą, pabendravusi su vietiniais, aplankiusi istorines vietas, Luka visiškai pakeitė požiūrį į mūsų kaimynus. L. Sinevičienė grįžo susižavėjusi žmonėmis, papročiais, istorija ir stipria tautos meile karo draskomai savo šaliai. Dvidešimt dvi su komanda praleistos dienos baigėsi naujais projektais su bičiuliais tapusiais televizijos laidų vedėju Edmundu Jakilaičiu ir aktyviai įvairiuose socialiniuose, švietimo projektuose bei visuomenės gyvenime dalyvaujančiu atlikėju Gabrieliumi Liaudansku-Svaru.
Nuo idilės iki tikro darbo
„Kiekvieną vakarą noriu eiti miegoti padariusi ką nors gera“, – tvirtino Luka. Dabar jos galvoje, be tiesioginių darbo reikalų, sukasi mintys apie užrašinės su Lietuvai svarbiausiais istoriniais faktais anglų kalba kūrimą, istorijos mokytojų kompetenciją skatinančią kūrybinę laboratoriją bei partizaniniam karui įamžinti skirtą būsimą parodą.
L. Sinevičienės dalyvavimo pilietiniuose projektuose stažas įspūdingas – dešimt metų. „Gal skamba idiliškai ir banaliai, bet būdama maža jau žinojau, kad noriu ką nors daryti dėl Lietuvos. Ne tėvai skatino, o pati taip jaučiau, nors mūsų šeimai ir buvo svarbu iškelti vėliavą miesto aikštėje per valstybines šventes, paminėti Vasario 16-ąją, gerbti tautinius simbolius, – pasakojo pašnekovė. – Meilė Lietuvai su kiekviena diena tik didėjo. Suvokiau, kad tai – mano valstybė, kad, norėdama pažinti ją dar geriau, labai daug galiu padaryti pati.“
Būdama keturiolikos, Luka pradėjo savanoriauti, aktyviai įsitraukė į gimtųjų Šiaulių bendruomenės veiklą. Vienas su draugu Luku sumanytas projektas – septynios Šiaulių gimnazijos pakaitomis organizavo labdaros koncertus, o surinktos lėšos skirtos gyvūnų prieglaudai – sėkmingai tęsėsi ir jiems baigus mokyklą. Moksleiviai net iki miesto mero buvo nuėję norėdami atkreipti dėmesį į problemą.
Bent kartą per savaitę paauglė eidavo į vaikų globos namus pabendrauti ir padėti ruošti pamokų tėvų apleistai pirmokei: „Išeidavau apsipylusi ašaromis, bet tokia patirtis labai gerai nuleidžia ant žemės – jei tik pagalvoji, kad turi problemų, prisimeni, kad kažkas turi daug didesnių.“ Mokyklos ir miesto renginių vedėja tapti nepabūgusi Luka išsiugdė gerus viešojo kalbėjimo įgūdžius, šie jai dabar praverčia kone kasdien, nes dažnai tenka diskutuoti apie pilietinį ugdymą Seime, vykti į susitikimus su nevyriausybinių organizacijų, savivaldybių atstovais, moksleiviais.
Pastarosios veiklos L. Sinevičienė ėmėsi dar studijuodama – su keliais dėstytojais važinėdavo po mokyklas, kad sudomintų vaikus istorija, nes šios pamokos jiems dažnokai būna nuobodžios. „Mokykloje reikia kone mintinai išmokti Konstituciją, studijuoti dokumentus – tai sudėtinga, bet viskas juk yra daug paprasčiau. Domėtis istorija ir apskritai tuo, kas vyksta šalyje, švęsti valstybines šventes, netgi užsivilkti Vyčiu puoštą bluzoną – visa tai yra valstybę stiprinanti pilietiškumo išraiška“, – tvirtino pašnekovė. Iš panašių apmąstymų atsirado dar vienas Lukos projektas – kūrybiškumą skatinantis mokinių konkursas. Jai pačiai kūrybiškumo turbūt niekada nepristigs. L. Sinevičienė buvo ir viena iš per visą šalį nuskambėjusios pilietinės iniciatyvos „Aš už Lietuvą“ iniciatorių. Kiekvienas buvo kviečiamas padovanoti savo kraštui po gerą darbą. Lukos sumanymu per šimtą Lietuvos mokyklų keliavo Krašto apsaugos ministerijos dovana – 2017-ųjų projekto „Misija Sibiras“ nuotraukos su užkoduota pilietiškumo žinute.
Patriotiniai jausmai ir ginklai
Pradėjusi dirbti Krašto apsaugos ministerijoje, L. Sinevičienė irgi nusprendė: „Kas daugiau, jei ne aš?“ Valstybės sektoriuje, jos manymu, turėtų darbuotis tik pašaukimą jaučiantys piliečiai. Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamente ji iš daugiau nei trisdešimties čia dirbančių žmonių – jauniausia.
„Norint pakeisti sistemą, reikia jaunų žmonių, bet jų dar per mažai ateina dirbti į valstybės sektorių. Tam reikia pašaukimo, – pabrėžė pašnekovė. – Istorija man padėjo suvokti, kad saugumas yra gyvybiškai svarbus. Mums labai svarbu saugoti ne tik save, savo šeimas, bet ir šalį. Lietuvos geopolitinė ir geografinė padėtis sudėtinga, esame maži, todėl turime būti vieningi. Karas – pats blogiausias scenarijus, bet tai irgi yra valstybės gyvenimo forma. Kariai turi ginklų, bet kariuomenės žmonės – tik nedidelė dalis visuomenės. Vienam kariui reikalinga dešimties civilių parama – kad būtų užtikrintas maistas, vanduo, higiena, slėptuvės. Tuo įsitikinome su „Nacionalinės ekspedicijos“ komanda keliaudami po karo apimtą Ukrainą. Visose vietose sutikdavome bent po vieną kare pačiais įvairiausiais būdais dalyvaujantį žmogų. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad moterys ypač vengia karo temos, nemato savęs kaip šalies saugumo mechanizmo dalyvių, o juk, kilus grėsmei, būtų pagrindinė paramą kariams teikianti jėga.“
Kaip svarbu neprarasti pilietinio pasipriešinimo dvasios, L. Sinevičienė primena pavyzdžiu iš Lietuvos istorijos – partizaninio karo, sovietmečio disidentų veiklos, Sąjūdžio laikotarpio įvykių. „Žmonės dažnai mano, kad jeigu karas įvyktų, jie slėptųsi, nes nieko negalėtų padaryti. Iš tikrųjų yra kitaip. Tai, ką kasdien moki daryti geriausiai, yra tavo supergalia. Esi medikas, mokytojas, mezgi kojines – visi turi užtikrinti, kad gyvenimas tęstųsi ir vykstant karui. Pavyzdžiui, 1949-aisiais tokie buvo aštuoni Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signatarai: jie kūrė šeimas ir paprasčiausiai gyveno, bet, tėvynei atsidūrus pavojuje, priėmė sprendimą ne trauktis ar slėptis, o tapti partizanais. Pilietinis karas gyvavo, kol žmonės jį rėmė.“
Piliečių valia priešintis užpuolikams, anot L. Sinevičienės, nėra natūralus dalykas: „Istorija rodo, kad visada vienas procentas žmonių pasirinks priešo pusę dėl įvairių priežasčių – baimės, noro pasipelnyti. Visi turime siekti, kad tokių būtų mažiau. Dabar tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų gauname daug dezinformacijos. Pasitelkiamos minkštosios galios paveikti sąmonę priemonės – muzika, filmai, kenksmingos programėlės. Informacinėje erdvėje talpinamos propagandinės žinutės, troliai rašo komentarus. Visuomenės ginklas – kritinis mąstymas, bet retas kuris žmogus turi įprotį tikrinti tris ar keturis šaltinius, juk gyvename antraščių pasaulyje. Visgi kaip skiepijamės nuo gripo, taip galime įgyti ir imunitetą kenksmingai propagandai – pasitelkę intelektą, pažindami istoriją, puoselėdami vertybes, jungdamiesi į organizacijas.“
Mylėti – tai pažinti
Daug po Lietuvą keliaujanti Luka tikina, kad kuo labiau pažįsta šalį, tuo labiau ja didžiuojasi, bet kartu auga ir rūpestis. „Dar yra Lietuvoje vietų, kur nesu buvusi, bet jau labai mažai. Gyvename Vilniaus, dar – Kauno burbule, čia visi keliasi vėliavas, ateina į kariuomenės paradą, Vanago laidotuves, gatvės sausio 13-ąją ir vasario 16-ąją pilnos.
Regionuose kitaip – ten daug apatiškų ir pilietiškumo bei gynybos temoms abejingų žmonių. Jie įsitikinę, kad nieko negali pakeisti, nes yra iš mažo miesto. Bet jums niekas nieko neatneš ir neduos! Jei nėra ką veikti, susiorganizuokite! Taip ir pati darydavau gyvendama Šiauliuose. Lyderių yra visur, tik reikia pastūmėti, parodyti pavyzdžių. Prieš kelerius metus su kolega kvietėme visus dovanoti laiką Lietuvai – išeiti į gatvę išsikepti su kaimynais suvožtinių, apsilankyti muziejuje, istorijos ar geografijos paskaitoje, jei anksčiau tuo nesidomėjai. Per savaitgalį įsitraukė šimtas tūkstančių žmonių, – tereikėjo pakviesti. Politologės dr. Ainės Ramonaitės ir kitų tyrimai rodo, kad lietuviams reikia kvietimo.“
Norėdama paskatinti kitus, L. Sinevičienė kartu su Turizmo departamentu ir „Nacionalinės ekspedicijos“ bendražygiu Simonu Teškevičiumi sukūrė šimto stotelių žemėlapį „Keliauk ir pažink! Atkurtai Lietuvai 100“. Iš pradžių iš archyvinių duomenų entuziastai atrinko penkis šimtus Lietuvos kūrimo laikotarpiui svarbių vietų, du šimtus jų apvažiavo patys, kad įsitikintų, ar turistams ten tinkama infrastruktūra. Galiausiai liko šimtas stotelių, iš jų pačiam galima susidaryti įdomų maršrutą.
„Parinkome tikrų perliukų – nematytų, nelankytų vietų, padarėme aprašus. Visiems rekomenduoju aplankyti Jono Basanavičiaus tėviškę Vilkaviškio rajone, pamatyti Antano Smetonos sodintas obelis, palandžioti po partizanų bunkerius. Marijampolės, Alytaus apskrityse įrengtas ne vienas puikus interaktyvus muziejus – ne visur net Lenkijoje ar Estijoje taip gerai kaip pas mus. Alytuje reikėtų pamatyti karininko Antano Juozapavičiaus tiltą, kur vyko Nepriklausomybės kovų mūšiai. Varėnos rajone – partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodybą, vasarą netgi galėsite pabendrauti su juo pačiu. Palangoje verta atrasti Jono Šliūpo muziejų.“
Prie altoriaus nuvedė Lietuva
Regis, tokiai aktyviai merginai turėtų būti sunku rasti laisvą minutę asmeniniam gyvenimui, bet atsitiko atvirkščiai – būtent patriotizmas jai padovanojo ir didžiąją gyvenimo meilę. Praėjusio rudens pradžioje Luka ištekėjo už savo išrinktojo Generolo Jono Žemaičio medaliu už atsidavimą tarnybai apdovanoto karininko kapitono Almino Sinevičiaus.
Juodu susipažino pakeliui į konferenciją, kur turėjo dalytis savo patirtimi. Jaunuoliai netruko suprasti, kad kartu norėtų praleisti visą gyvenimą ir įkvėpti kitus savo užsidegimu ir meile Lietuvai.
Lukos ir Almino tuoktuvės Lietuvos kariuomenės šv. Ignoto bažnyčioje buvo įspūdingos – jaunikis prie altoriaus žengė vilkėdamas oficialią tarpukario karininko uniformą, nuotaka irgi atrodė kaip tarpukario dama, – to laikotarpio stilių atitinkančią suknelę jai pasiuvo močiutė. „Mėgstu piešti ir kurti drabužius. Beveik visos mano suknelės yra bendras mano ir močiutės darbas: aš sugalvoju, ji pasiuva, – pasirinkimą pakomentavo Luka. – Karininkų uniformos man labai gražu, bet civiliams skirtuose renginiuose jų retai pamatysi. Kai Alminas į teatrą ateina su uniforma, nes skubėdamas iš savo tarnybos vietos Panevėžyje nespėja persirengti, visi nustebę žiūri. Skatinu vyrą dažniau šitaip puoštis įvairiomis progomis, atgaivinti šią tarpukario tradiciją.“
Vestuvininkų pulke netrūko visuomeninių organizacijų atstovų, uniformuotų jo kariuomenės draugų. Vietoj įprastų dovanų jaunavedžiai paprašė atnešti knygų.
„Didelė laimė yra sutikti žmogų, kuris savo šalį myli taip pat, kaip ir tu, – džiaugėsi pašnekovė. – Mano vyras priklauso begalei organizacijų – Ateitininkų, Lietuvos šaulių sąjungai, dalyvavo programoje „Big Brother Big Sisters“, prisidėdavo prie „Gelbėkit vaikus“ veiklos. Visai neseniai kartu su kolegomis inicijavo pačius karininkus tobulėti, įsitraukti į visuomeninę veiklą skatinantį karinės minties forumą.
Į mano gyvenimą Alminas atnešė ir tikėjimą, tai teikia stiprybės. Įsiliejau į karininkų įgulos tikinčiųjų bendruomenę. Esu tikra, kad jeigu mano vyrui tektų išvykti į karinę misiją, tai padėtų man išgyventi baimę, nors kariuomenėje yra ir psichologų, padedančių karininkų žmonoms. Ketinu įsilieti į tarpukarį menančios ir daug gerų darbų darančios karininkų žmonų organizacijos „Birutietės“ veiklą. Bandome visiems parodyti ir skleisti žinią, kad ir patriotiškumas gali būti bendro šeimos laisvalaikio dalis.“
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'02
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
