Prieš pusantrų metų palikusi sėkmingą vyriausiosios prodiuserės darbą Londone, garsioje reklamos ir viešųjų ryšių agentūroje „Publicis Groupe“, ji nusprendė pasinerti į laisvai samdomą darbą ir kūrybą.
Patraukdama pečiais Lukrecija sako: „Kada, jei ne dabar?“ Einame ramiomis, tykiomis sekmadieninio Londono gatvelėmis į jos namus Beisvoterio (Bayswater) rajone. Štai tipinis nedidelis baltas šio rajono kotedžas. Siaurais laiptais kopiame iki paskutinio, trečio, aukšto. Nedidelį jaukų butą išmoningai, apgalvojusi kiekvieną kampą, įrengė jo savininkė britiškojo žurnalo „Vogue“ redaktorė Pippa Holt. Butas šviesus, langai – į vidinį kiemelį. Prie nedidelio apvalaus valgomojo stalo palei langą moteris praleidžia nemažai laiko – kurdama, organizuodama, stebėdama.
Lukrecijos vyras Paulas užkaičia arbatos. Su iš Prancūzijos kilusiu bankininku menininkė susipažino prieš dvejus su puse metų per draugus. Pripažįsta – tada buvo ką tik nutraukusi sudėtingus santykius. „Pakviečiau jį pažaisti teniso Regento parke (Regent’s Park) septintą ryto, – juokiasi pašnekovė prisiminusi pirmąjį vyro išbandymą. – Prieš tai Paulas įspėjo, kad žaidžia nelabai gerai. Prasidėjus kovai, supratau, kad gerokai pasikuklino. Jis nedaug kalba, bet daug daro.“
Paulas mus palieka – susiruošia pabėgioti šalia esančiame Haid parke (Hyde Park). „Kai vyrui pasakiau, kad nebegaliu toliau dirbti korporacijoje, nebenoriu grįžti į agentūrą „Publicis Groupe“, jis mane palaikė, – teigia L. Vaupšaitė-Feutry. – Noriu gyventi ir kurti taip, kaip jaučiu.“
Korporacijų tinkluose
Lukrecija pripažįsta, kad pasiryžti palikti patogumą garantavusį darbą ir išeiti kone į niekur buvo be galo sunku, nors sunkumų ji užgrūdinta dar paauglystėje. Stebėdama šią pažiūrėti ramią, švelnių veido bruožų šviesiaplaukę veltui ieškau įžūlaus, provokuojamo dar, regis, visai neseniai Lietuvoje garsios reperės Lukos žvilgsnio ar pozos. Pačiai Lukrecijai iš savo paauglystės įstrigo, kaip drąsiai, užsispyrusi ji siekė savo svajonių, išmoko nepaisyti žeidžiančių komentarų, nemotyvuotos kritikos – visiems juk nepatiksi. „Tada aiškiai supratau, kad šunys loja, o karavanas eina, – pasakoja moteris. – Įdomiausia, kad su amžiumi, siekdamas savo tikslų, galvoje pradedi statyti kliūtis, ir jas daug sunkiau peržengti nei jaunystėje.“
Pašnekovė įsitikinusi, kad reperės patirtis išmokė tikslingai įgyvendinti projektus, priversti aplinkinius patikėti tuo, ką ji daro. „Visus dainų tekstus rašiau pati – norėjau perteikti, ką jaučiu, rasti bendraminčių, – teigia pašnekovė. – Tekstus teberašau, tačiau kitokio žanro. Dabar jausmus sudedu į filmų, televizijos serialų, trumpų internetinių videoeskizų scenarijus.“
Atvykusi į Londono karališkąjį Holloway’aus universitetą (Royal Holloway University of London) studijuoti kino ir televizijos režisūros, Lukrecija greitai suprato, kad ją režisūra, scenarijaus rašymas traukia dėl to, kad taip galima dalytis patirtimi. Kino virtuvė merginą traukė nuo vaikystės – mama menininkė Audronė Vaupšienė itin domėjosi kinu, diskutuodavo apie filmus su dukromis Lukrecija ir Marija. „Diplominį darbą parašiau iš Andrejaus Tarkovskio kūrybos, o pirmąjį savo filmą studijų metais baisu net prisiminti – nemokėjome paprasčiausio apšvietimo sukurti“, – šypsosi menininkė.
Baigusi universitetą, ji gavo svajonių darbą – įsidarbino kompanijoje „Sony Pictures“ montuoti anonsų. „Visiems atrodė, kad man labai pasisekė, nes „Sony“ – gerai žinomas prekių ženklas, – prisimena moteris. – Nors atlyginimas buvo nedidelis, turėjau galimybę bendrauti su įdomiais žmonėmis, patekti į garsių filmų premjeras.“ Po trejų metų ji gavo prodiuserės darbą vienoje didžiausių Didžiojoje Britanijoje vaizdo produktų kūrimo kompanijų „Smoke & Mirrors“, šios specializacija – muzikos klipai ir reklamos.
Lukrecija kilo karjeros laiptais, o gyvenimas Londone virte virė – parodų atidarymai, kino filmų, spektaklių premjeros... „Londonas – didelis tarptautinis miestas, čia atsiveria be galo daug galimybių, čia gali sutikti neįtikėtinų jo užkariauti atvykusių žmonių, – teigia menininkė. – Kartu tai – miestas, kuriame lengva pasimesti, pradingti. Aš myliu Londoną ir kartu jo nekenčiu, kasdien aiškinuosi su juo santykius.“ Po trejų su puse metų Lukrecija perėjo į reklamos ir viešųjų ryšių agentūrą „Publicis Groupe“ dirbti vyriausiąja prodiusere. Po šešių mėnesių ryžosi viską mesti.
„Pajutau, kad, kaip ir daugelis kitų, tampu vienu iš anoniminių milžiniškos korporacijos sraigtelių, – sako pašnekovė. – Man, kaip ir kitiems, buvo svarbu, kas ką daro, kokiam prekių ženklui atstovauja, o ne kokias knygas skaito. Suvokiau, kad tai, ką darau, nekelia jokio džiaugsmo. Kai kurie žmonės korporacijose išdirba visą gyvenimą, bet tai nėra mano kelias.“
Vaizdais perteikti viziją
Lukrecija tiksliai žinojo – nori vaizdinėmis priemonėmis perteikti savo pasaulio viziją, dirbti darbą, kuris turi konkretų tikslą ir aiškią prasmę. Dar dirbdama „Sony Pictures“, ji parašė trumpametražio filmo „Emocinė policija“ (2012 m.) scenarijų. „Kai Vilniuje filmavome reklamas, susipažinau su puikiu operatoriumi Vladu Naudžiumi. Jo įkvėpta, ryžausi pati sukurti filmą“, – pasakoja kūrėja. Scenarijus gimė slidinėjant kalnuose Šveicarijoje.
„Man patiko toks vaikinas, tačiau nieko neišėjo. Buvo liūdna. Tada pagalvojau, kodėl nėra tokios policijos, į kurią galėtų kreiptis emociškai nukentėję žmonės, – šypsosi pašnekovė. – Filme vaidina mano senelis, sesė, mama.“
Trumpametražė juosta buvo rodoma didžiuliuose kino festivaliuose visame pasaulyje, jį įsigijo 25 milijonus žiūrovų visame pasaulyje turinti kabelinė televizija „Eurochannel“. „Kaip ir muzika, kinas pasakoja, ką kiti žmonės jaučia. Jis sukuria tą ypatingą jausmą, kad esi ne vienas, – sako moteris. – Iki šiol gaunu žinučių iš viso pasaulio, kuriose rašoma, kad juosta patiko ir kodėl.“
Filmo sėkmė paskatino Lukreciją sėsti rašyti televizijos serialo „London is calling“ scenarijų. „Tai istorija apie tris drauges, į Londoną atvykusias ieškoti meilės ir siekti savo svajonių, – pasakoja pašnekovė. – Jos bando pritapti dideliame, neretai žiauriame mieste, išlikti, nenugrimzti į sunkią, neišvengiamą vienatvę, įvairias priklausomybes, virtualųjį pasaulį. Puikiai žinau, kaip tos moterys jaučiasi.“ Serialą režisavo pati Lukrecija, pati ir vaidino bandomojoje jo versijoje. „Pravertė mano, kaip reperės, praeitis. Turėjau įtikinti 15-os žmonių komandą – tikrus profesionalus, jau dirbusius su ne viena garsenybe, patikėti mano projektu, o ir darbas buvo nemokamas, – prisimena režisierė. – Bandomoji versija dar oficialiai nepristatyta publikai, tai planuoju padaryti šiemet. Kartais reikia laiko, kad kai kurie darbai įsibėgėtų.“
L. Vaupšaitė-Feutry pripažįsta, kad, tapusi laisvai samdoma prodiusere, nieko neskubina, nors korporacinio mąstymo atsikratyti jai vis dar labai sunku. Tad viską stengiasi daryti iš širdies. „Žinau ne vieną kūrėją, kuris, tikėdamas idėja, savo projektą įgyvendino metų metus. Tai pasakytina ir apie garsius režisierius, ir net vadinamuosius vlogerius“, – sako ji.
Ar Lukrecija nori būti garsi? „Man didesnis laimėjimas būtų rasti taiką su savimi, svarbu praktikuoti meditaciją, atrasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, – teigia moteris. – Noriu kurti tai, kas man įdomu, o jei tai įdomu ir dar kam nors – valio! Taip pat noriu tiesiog gyventi, vaikščioti po parką, gėrėtis žvaigždėmis, eiti į kiną su mylimu vyru. Kažkada viena aktorė sakė, kad brangiausias dalykas jai yra ne mašina, namas ar prašmatni suknelė, o čiužinys, ant kurio miegi. Galėčiau pasakyti tą patį.“
Pasakoti apie moteris
Kas svarbiausia londonietei, bandančiai rasti pusiausvyrą tarp asmeninio gyvenimo ir karjeros, bandančiai atsispirti socialiniam didmiesčio spaudimui, kokia jos vieta visuomenėje, santykis su kita lytimi, ta pačia lytimi, pačia savimi – šios temos L. Vaupšaitę-Feutry domina labiausiai.
„Kai pasaulyje nuvilnijo judėjimų „#MeToo ir #TimesUp“ bangos, pamaniau, kad būtų puiki proga sukviesti kitas kūrėjas pasidalyti mintimis, idėjomis, palaikyti vienai kitą, nes to labai trūksta“, – pasakoja pašnekovė. Ji susirado porą kitų trumpametražių filmų kūrėjų, sukūrė renginio „#MeToo Short Film Screening“, kurio metu būtų rodomi filmai, programą. „Nešina ta programa nuėjau į renginiais garsią kavinę „Cafe 1001“ Rytų Londone, ir ji iškart susidomėjo. Dėl tokio atvirumo ir myliu šį miestą, – šypsosi Lukrecija. – Renginį vedė viena pradedanti poetė. Pažįstama dainininkė padainavo porą dainų. Salė buvo sausakimša.“
L. Vaupšaitė-Feutry sako įsitikinusi, kad Londone, nors jis – ir didmiestis, trūksta renginių, kuriuose būtų kalbama apie moterims aktualias problemas ar apie tai jos kalbėtų pačios. Gal todėl lietuvė pajuto didelį visuomenės informavimo priemonių susidomėjimą. „Apie mus rašė žurnalas „Time Out“, didžiausias Londono portalas „Londonist“, dalyvavau televizijos „London Live“ laidoje, joje rodytas ir mano būsimo filmo „London is calling“ anonsas, – pasakoja kūrėja. – Nors laidos vedėjas vis pabrėžė, kad renginiu siekiama kovoti su priekabiavimu prie moterų, vyrų dominavimu, man buvo svarbu, kad mes švenčiame moterų bendrystę.“
Pati Lukrecija nėra tiesiogiai susidūrusi su seksualiniu priekabiavimu ar vyrų galios demonstravimu, tačiau sako, kad tai vyksta kasdien. Jai, kaip moteriai kūrėjai, be galo svarbu atspindėti tos pačios lyties atstovių kasdienybę. Naujas kūrėjos projektas „Londaholics“ – tai trumpi interneto platformai skirti vaidybiniai filmukai apie dviejų smagių londoniečių gyvenimą. Susitikusios per pietų pertrauką, jos kalbasi apie dietą, plastines operacijas ir kitomis temomis, aktualiomis bet kuriai šio miesto gyventojai. Tiffany vaidinanti Aisha Weise-Forbes yra jauna, daug žadanti teatro aktorė, garsiosios The BRIT School – šią mokyklą baigė ir Amy Winehouse, Adele – absolventė.
„Norėjau, kad viena aktorių būtų juodaodė – juk pasakoju apie Londoną, o jame gyvena įvairių rasių žmonės“, – sako pa šnekovė. Bounty vaidina Didžiojoje Britanijoje žinoma 3 milijonus gerbėjų socialiniuose tinkluose turinti vadinamoji vlogerė, modelis, aktorė, laidų vedėja Amber Doig-Thorne. Ji, keliaudama po pasaulį, daro interviu su garsiausiomis kino žvaigždėmis, pramogų pasaulio atstovais, politikais. Kodėl tokia įžymybė susidomėjo Lukrecijos projektu? „Ji nori naujų iššūkių, jai patiko mano kūryba ir jai atrodo, kad mums pavyks“, – teigia režisierė.
„Kita vertus, o kas gali nepavykti?“ – gūžteli pečiais Lukrecija. Nesėkmių ji nebijo, nes svarbiausia – bandyti, džiaugtis pačiu procesu čia ir dabar, nepriklausyti nuo kito nuomonės. „Tie, kurie to išmoksta, dažniausiai ir laimi, – įsitikinusi kūrėja. – Kartą privačiame klube „Soho House“ – esu jo narė – vyko kino kūrėjų moterų diskusija. Padarėme išvadą, kad per greitai pasiduodame, nes mąstome pirmiausia apie šeimą ir sąskaitas, kurias reikia apmokėti.“ Lukrecija neneigia, kad apmokėtos sąskaitos suteikia gyvenimui patogumo, ramumo, tačiau tiki, kad jos neturi būti tikslas.
„Visada yra būdas rasti aukso vidurį, – sako pašnekovė. – Esu užsispyrusi, veržli ir, jei žinau, ko noriu, moku įkvėpti kitus dalytis pozityvia energija.“
Palaiko šeima ir vyras
L. Vaupšaitė-Feutry sako, kad daug prasmės jos gyvenimui suteikia bendradarbiavimas su organizacija „Save the Children“. „Ši labdaros organizacija padeda vaikams karo zonose, prodiusavau jų vaizdo klipus, – pasakoja pašnekovė. – Žmonės, kurie dirba iš idėjos, kuriems svarbu padėti pasauliui, be galo įkvepia.“ Lukreciją palaiko vyras, tėvai, sesuo.
„Kai buvau paauglė, turėjau daug energijos, – teigia pašnekovė. – Kartą tėvai pagavo slenkant slapta į kažkokį naktinį klubą ir pasiūlė geriau susirasti pomėgį ir į jį sutelkti energiją. Pradėjau kolekcionuoti plokšteles, tapau didžėja, repere.“ Lukrecija sako esanti dėkinga tėvams už pasitikėjimą, įsiklausymą ir jaunystėje suteiktą laisvę. „Su mama kone kasdien susiskambiname, – sako L. Vaupšaitė-Feutry. – Ji buvo šalia, kai kūriau „London is calling“, todėl titruose įrašiau kaip vykdomąją prodiuserę.“ Lukrecija mamai padėjo kurti Jono Meko videoportretą „Poets Never Sleep“. „Nepamirštamas įspūdis stebėti šį jokiai korporacijai nepriklausantį kino poetą, jo klausytis, matyti jo rankose niekada nepailstančią kamerą“, – patirtimi dalijasi kūrėja.
Lukrecija savo planus sieja su Londonu – dar nori patyrinėti šį begalinių galimybių miestą, bet viso gyvenimo nėra „pakabinusi“. „Kartais vyrui pasakau, kad mielai važiuočiau į jo gimtąją Prancūziją, į jo gimtuosius pietus, kur šilta, nelyja, nėra metro ir niekas niekur neskuba, – prisipažįsta moteris. – Londonas yra vienas vienišiausių miestų pasaulyje, čia nelieka laiko jokiems santykiams.“ Kol kas ant jos stalo kaupiasi būsimų projektų, renginių apmatai, prie jo rašo naujo filmo scenarijų. „Nebeplanuoju gyvenimo ir nebepasakoju, kas bus, – šypsosi kūrėja. – Viskas būna taip, kaip turi būti.“
Paulas ką tik grįžo namo. Pora planuoja įprastą sekmadienį – kaip reta saulėtomis Londono gatvelėmis trauks pietauti į klubą „Soho House“, o paskui užsuks į vieną seniausių Londono kino salių „The Electric Cinema Portobello“. „Tai gražiausias vintažinis kino teatras, kokį esu mačiusi“, – entuziastingai priduria režisierė. Gal vieną dieną jame bus rodomi ir Lukrecijos filmai?
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'02
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
