Kelio vingiuose likti ramiam ir stabiliam vyresniajam dharmos mokytojui R. Juozapavičiui padeda šeima ir Zen pratybos.
Esate gražiai pasakęs, kad žurnalistika – kuklus darbas. Ši kukli profesija Jus atvedė į lektorystės sritį: daug metų dirbote lektoriumi – dėstėte Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto studentams. Kodėl palikote jaunuosius kolegas?
Prisistatau kaip fasilitatorius. Lotyniškai žodis „facili“ reiškia „lengva“. Dažniausiai padedu organizacijoms tobulėti. Dirbant su suaugusiaisiais prisistatyti lektoriumi yra nemandagu: tarsi drįstum įsivaizduoti, kad kai ką geriau supranti negu tavo klientai.
Darbas su studentais yra labai atsakingas, keliantis daug iššūkių, imlus laiko. Jaunų žmonių protas be galo guvus. Jei jau su jais bendrauji, privalai būti gerai pasirengęs, teikti aukščiausios kokybės įžvalgas. Liko įspūdis, kad ir atlygis už šį darbą nepavydėtinas. Vienais metais man pamiršo pervesti algą, aš ir nepastebėjau. Jaučiausi skolingas Vilniaus universitetui, nes tuometė Žurnalistikos instituto bendruomenė mane drąsino, kad ir toliau mokyčiausi. Marius Lukošiūnas įkvėpė siekti mokslo Oslo universitete, už tai esu jam dėkingas. Dėsčiau devynerius metus. Panašu, kad tiek laiko tęsėsi moralinė skola.
Beje, į žurnalistiką Jums pirmą kartą nepavyko įstoti.
Taip, už rašinį laisva tema gavau blogą pažymį. Įsijautęs samprotavau apie komunizmo pergalę. Žmogus, kuris man įraitė blogą pažymį, veikiausiai buvo patriotas, – teigiamai įvertinti mano kliedesį buvo neįmanoma. 45-ojoje vidurinėje mokykloje patyriau incidentą su lietuvių kalbos mokytoja dėl rašinio – šį ji palaikė antitarybiniu. Išgąsdino mano motiną sakydama: „Na, mes tą rašinėlį galime atiduoti kitiems apsvarstyti.“ 1988 metai... Motina prašė: „Nieko nerašyk prieš Tarybų valdžią.“
Likimo ironija – ji yra partizanės duktė. Neseniai mano močiutė partizanų ryšininkė Ona Narsutienė buvo apdovanota dar ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydės Liubos Epšteinienės išgelbėjimą per Holokaustą. Sovietmečiu ji sugebėjo pasikeisti tapatybę, gyventi ir remti savo dukterį, – šią augino jos sesuo. O mano mamą laisvės kovos paveikė traumuojamai. Atrodo, taip ir liko smarkiai išsigandusi įvykio, kai ją devynerių sovietai norėjo išvežti į Sibirą, o ji pabėgo nuo vyrų su ilgais šautuvais ir pasislėpė rugiuose. Ji daug ko bijojo savo gyvenime ir nemažai savo baimės su motinos pienu perdavė man. Ir dabar sako: „Aš visko bijau.“
Bet juk nesate bailus. Kitaip nebūtumėte sutikęs vadovauti organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriui (TILS). Daug metų sąžiningai gynėte viešąjį interesą.
Tada – taip, buvau drąsus. Tuo metu, kai pradėjau kalbėti, kad žiniasklaida yra korumpuota, dar nedaugelis drįso tai pareikšti. Mane įkvėpė mano bendraminčiai, drąsios asmenybės, dirbusios Atviros Lietuvos fonde. Žmogaus teisių stebėjimo instituto steigėjas Henrikas Mickevičius gebėjo ginti tapatybę pakeitusius asmenis, Atviros Lietuvos fondo direktorė Diana Vilytė ir Darius Kuolys savo drąsa mane įkvėpė nepaisyti stereotipų.
Tapęs korumpuotos žiniasklaidos taikikliu, vieną vakarą galėjote namo ir nebegrįžti.
Įspėjamąjį pranešimą gavo tuometis TILS valdybos narys Raimondas Kuodis – buvo atsukti jo automobilio rato varžtai. Tai jam paliko slogų įspūdį. Bet aš pats nemaniau, kad mane fiziškai palies. Žinoma, nemalonu, kai apie tave rašo melą. Dabar esu dėkingas likimui, kad visa tai patyriau, nes kaip kitaip suprasi žmones. Mokausi iš savo patirties.
Kaip užauga asmenybė?
Sudėtingas klausimas. Klausiausi budisto ir psichiatro Roberto K. Hallo kalbos. Pasak jo, retas žmogus pažįsta save. Mums atrodo, kad save pažįstame, aktyviai pasakojame savo istorijas, bet jos dažnai toli nuo tikrovės. Kaip asmenybė užauga? Gal naikindama netikrus prisiminimus? Tyrimai rodo, kad 60 proc. žmonių prisiminimai per dešimties metų laikotarpį pasikeičia. Prisimindamas perkuri savo praeitį, ji tampa vis gražesnė. „Moters“ skaitytojos, perspėju: prisiminimai nėra tikrasis jūs.
Retrogradinė amnezija, – sąmonė atmeta blogus dalykus, trina prisiminimus, kurie kenktų fiziniam kūnui?
Kai išgirstu ką nors apie save iš praeities, suklūstu, galvoju – puiku, labai įdomi nuomonė. LRT 60-mečio šventėje su Raigardu Musnicku it kokie senjorai leidomės į prisiminimų vakarą. Man buvo keista klausyti kolegos Raigardo. Daug ko, apie ką jis pasakojo, nė iš tolo neprisimenu. Tarsi jis kalbėtų apie svetimą, ne mano, gyvenimą. Svetimiausi man pasirodė patys liūdniausi prisiminimai. Gal tikrai perkūriau savo atimintį?
Medituojate, esate seniai praktikuojantis Zen budistas, tad gebate gerai iš atminties ištrinti nereikalingus prisiminti dalykus. Švarioje galvoje atsiranda vietos geriems įspūdžiams, žinioms, patyrimui?
Esu linkęs puoselėti savo mintis bei protą, stengiuosi pamatyti, kas buvo gera. Pasaulis yra įvairialypis, jame – daug blogų naujienų, bet yra daug ir gerų. Negatyvo ignoruoti net neįmanoma, nes mūsų smegenys sukonstruotos reaguoti į neigiamus dirgiklius. Dėl to ir išlikom kaip būtybės. Pakanka išgirsti „mirtis“, „naktis“, „kraujas“, ir mes iškart suklūstam. Daug tamsios energijos čiulpiame iš pasaulio, todėl pusiausvyrai palaikyti verta ieškoti kai ko šviesaus. Kai dirbau TILS, atrodė, kad korupcijos yra labai daug. Pradedi ją visur matyti. Žmonės eina gatve, laimingi sau valgo kibiną su varške ir špinatais, o tu įsivaizduoji kyšius veterinarams, kad ignoruotų varškės užterštumo bakterijomis tyrimus... Ką ir kodėl matai? Gal visa – tik tavo paties problema?
Sakoma, kad laimingiausi yra bepročiai, nes nesuvokia šio pasaulio. Giliai kapstydamas prisikasi iki Jūsų minėtų tamsos, kraujo ir mirties.
Mano mokytojas Zen meistras Seung Sahnas sakydavo, kad reikia būti visiškai išprotėjusiam. Pusiau išprotėjęs – netinka. Žodį „išprotėjęs“ vartojam, nes tai, kas pateikiama kaip norma, kaip status quo, mus dažniausiai nuvilia.
Daugiau pasimokom iš gerų ar blogų patirčių?
Žmonės mokosi ir iš neigiamų, ir iš teigiamų dalykų. Ypač – iš klaidų. Tikiu, kad aš geriausiai mokausi iš savo klaidų. Pats turi nudegti, aiktelėti, pajusti nudegimo skausmą.
Ar buvot kada stipriai nudegęs?
Metaforiškai – taip. Nelygu, kas yra stiprus nudegimas. Bet kai dabar atsisuku į savo praeitį, man atrodo, kad visai laimingai gyvenau.
Jums net pavyko nuo sovietinės kariuomenės išsisukti...
Ruošiausi mokyklos baigimo egzaminui, kai į duris pasibeldė kaimynas Vilma. Grįžo iš sovietinės kariuomenės, neturėjo buto rakto, pas mane praleido kokias tris valandas. Buvau pirmas žmogus, kurį jis sutiko ištrūkęs iš pragaro. Mane meldė: „Daryk viską, neik tenai, tai tokia baisi skylė!“ Mūsų šeima davė kyšį daktarui, kad šis padėtų man apgauti Raudonąją armiją. Vėliau apie tai pasakojau ir stebėjausi, kaip žmonės reaguoja, interneto komentaruose vadina mane korumpuotu. Kyšis – dviašmenis kalavijas. Lietuviai kyšiais griovė dar caro sistemą. Sovietų Sąjungoje kyšio davimas buvo moralinis gėris, nes tu ardei svetimą sistemą. O tavo paties sukurtoje valstybėje kyšis yra moralinis blogis, nes griauni savo valdžią. Tai va, mes davėm daktarui kyšį, kelias dienas gulėjau Šv. Jokūbo ligoninėje simuliuodamas, kad lūžo stuburas.
Svajojote tapti rašytoju, kūrėte apsakymus, eilėraščius. Gal ir dabar rašote?
Rašau haiku. Taip, norėjau rašyti, ir man vis knirba ta mintis. Tik... kadangi esu dirbęs žurnalistu, susidūriau su bendruomene, kuri profesionaliai vartoja žodį, tai išlavino mano skonį tekstui. Matau, kada blogai parašau. Tada norisi pataisyti. Tai kainuoja daug pastangų. Dirbdamas Lietuvos radijuje tris minutes trunkantį komentarą rašydavau šešias, septynias valandas. Man siūlė išleisti knygą. Jei knyga būtų šimto puslapių, reikėtų rašyti šimtą dienų? O kada dirbti, kad mokesčius sumokėčiau?
Televizijoje vedėte populiarią laidą „Paskutinė kryžkelė“. Raigardas grįžo į televiziją, o Jūs – ar norėtumėte?
Ne. Man patinka darbas, kurį dabar dirbu. Manau, man pavyksta palengvinti organizacijų ir asmenų augimą. Kai padedi žmogui tiesiogiai, yra aišku, kaip tau sekasi – matai iš jo reakcijos, o apmąstydamas, kas nutiko jo pokyčių kelionėje, gali suprasti, kaip prisidėjai prie virsmo. Grįžtamasis ryšys padeda suprasti, ką galėjau daryti geriau. Man tai labai svarbu. Televizijoje trūksta grįžtamojo ryšio. Reitingas mažai ką parodo.
Žurnalistiką esate pavadinęs galios žaidimu. Galia buvo parodyta ir Jums – laida „Paskutinė kryžkelė“ nutraukta po to, kai į studiją pasikvietėte raganų. Dabar, regis, juokinga, bet tada turbūt skausmingai išgyvenote?
Skeptiškai žvelgiu į raganas, į visokius būrimus, man regis, reikia remtis mokslu grįstais įrodymais. Sutinku, kad yra intuicija, pagava, sinchroniškumas, daug kitų subtilių dalykų, bet būrimas iš kavos tirščių dažnai gali būti tiesiog nesąmonė. Tada atrodė, kad nemažai žmonių tiki raganystėmis, – sumanėm pakviesti į laidą du mokslininkus ir dvi raganas, kad išaiškėtų visa tiesa. Mano planą sugriovė mano intencija. Aš, panašu, norėjau, kad raganos pralaimėtų. O puolamos raganos elegantiškai išsisukinėjo. Mokslininkai pyko, o jos skleidė žavesį. Net vėliau labai nusivylęs LRT Tarybos sprendimu, nes laidą buvo uždrausta kartoti, turėjau pripažinti, kad raganos laimėjo. Tai buvo vienintelis cenzūros aktas, kurį kaip žurnalistas esu patyręs šioje šalyje. Nuėjau pas vieną tarybos narį pasikalbėti, kodėl buvo už tai, kad laidą būtų draudžiama kartoti. Sako: „Tu žinai.“ „Dėl to, kad raganos laimėjo?“ – „Taip.“ – „Gerai. Tai ką man reikėjo daryti?“ – „Tu turėjai padaryti, kad raganos pralaimėtų.“ Nesutinku su tokia pozicija. Jau ir taip mano intencija nebuvo nešališka, bet jeigu jos laimėjo – priimkim. Pamoka.
Esate Zen vyresnysis dharmos mokytojas. Prieš devyniolika metų, kai davėte man interviu, nustebinote, kad kasdien važinėjate į Valakupių miškus, sėdite lotoso poza ir medituojate. Tais laikais nedaug kas praktikavo zen budizmą.
Vilniaus Zen centro sąjūdis prasidėjo 1992 metais. Dabar panašūs judėjimai yra madingi, o tada buvo keista. Kaip pasukau į Zen? Klausiau korėjiečių Zen atstovaujamos Kwan Um Zen mokyklos, kuriai dabar priklausau, Zen mokytojo Andžėjaus Černeckio paskaitos. Mane domino klausimas, kas aš esu, o jo pažadas: „Tu nežinai, kas tu, laikyk tą nežinantį protą ir pamatysi, kaip tai paveiks tave“ palietė mano vidų. Dalyvaudamas pirmuose atsiskyrimuose pajutau, kad tyla mane radikaliai keičia.
Paskui likimas lėmė mokytis Niujorke, Bruklino koledže. Tada lankiausi ir Tarptautiniame Chogye Zen centre, čia mokė Zen meistras ir geštalto terapeutas Richardas Shrobe. Ankstyva patirtis su Zen budistais nuvedė šiuo keliu. Prisidėjo ir mano sesuo. Parašiau keistą apsakymą, šį publikavo žurnale. Sesuo, tėvo duktė iš pirmos santuokos (mudu niekada nebendravom), paskambino man pasakyti, kad rašau nesąmones, mat jogą supainiojau su fakyrizmu. Man, devyniolikmečiui, labai patiko pokalbis su jauna 25 metų moterimi, kuri skaitė Carloso Castanedos kūrinius, gėrė žalią arbatą, virė rudus ryžius ir žinojo, kur yra čakros... Sesuo, geležinė uždanga, dvasinis alkis... Sunku paaiškinti, kas tave nuveda vienu ar kitu keliu. A. J. Greimas rašė, kad jaunuoliai tapo fašistais arba komunistais tik veikiami aplinkybių.
Tada maniau, kad kažkas dirgina Jūsų nervus, kad ieškote dvasinės praktikos, padedančios nusiraminti.
Mes visi patiriame įtampos. Kas mane pastūmėjo, dabar yra paslaptis, bet kodėl aš tame kelyje likau – labai aišku. Meditacijos nauda – apčiuopiama. Tiesiog jauti, kad praktikuodamas meditaciją tampi laimingesnis. Geriau susidoroji su stresu, labiau myli žmones. Dabar psichologai stengiasi paaiškinti meditacijos poveikį. Kai mes pradėjome praktikuoti, daugiausia rėmėmės Zen meistrų istorijomis ir intuityviu supratimu, kad meditacija yra kai kas vertinga. Čia gelbsti trys ramsčiai: tikėjimas, abejonė ir ryžtas. Tikėjimas reikalingas, kad įšoktum į trasą, abejonė – kad netaptum fanatikas, ryžtas – kad nemestum po metų kitų. Reflektuodamas savo patirtį, atrandi, kad būtent ant Zen pagalviuko (daug metų užsispyręs sėdėjau lotoso poza, dabar skauda kelius, sėdžiu ant kėdės) ištirpsta iliuzijų ledynai. Ir tu girdi, matai aiškiai, kaip galiu Tau padėti.
Kaip priversti save medituoti nuolat?
Kartą per savaitę nueinu į Zen centrą, o namie medituoju kasdien. Turiu pakankamai motyvacijos medituoti vienas, bet labai svarbu ir bendraminčiai. Dėkingas, kad esu Kwan Um Zen mokyklos bendruomenės narys. Mes uždegame vieni kitus. Šalia sėdintis ir tylintis kitas tarsi paskatina tave dėl jo sėdėti ir tylėti. Atsiranda bendra energija, kuri abiem padeda būti ilgiau tyloje, nei sugebėtume pavieniui. O iš tos tylos, iš buvimo su tuo, kas yra, – virsmas.
Kas Jums yra asmeninė laisvė?
Gebėjimas atsitraukti nuo savo paties mėgimų ir nemėgimų. Išsivaduoti nuo „aš“, „mano“, „man“. Nepasiduoti troškimams. Lengva eiti kartu su troškimais – tau siūlo sprendimus, už tave pagalvoja, belieka tik apmokėti sąskaitą.
Bet juk kartais taip gera pasiduoti troškimams! Nuolat spraustis į rėmą, daug ką sau drausti – taip pat nelaisvė.
Susitikęs su Jumis geriu arbatą su šaltalankiais, skanu, saldu. Ne verdančio vandens juk paprašiau. Kalbu ne apie askezę, bet apie tai, kad gali išsivaduoti ir iš savo paties nuostatų, kad šis žmogus yra blogas arba kad tavo sugalvotas poelgis yra vienintelis teisingas. Laisvė patiriama, kai, kilus impulsui ką nors pasakyti ar kaip nors pasielgti, tu stabteli ir leidi impulsui praeiti. Užbėgi sekunde savo reakcijai, kurios vėliau gailėsies. Tą akimirką nukreipi savo dėmesį į kvėpavimą pilvu ir... atrandi galimybę elgtis kitaip.
Kokia yra Jūsų asmeninės laisvės sąlyga tarnaujant šeimai?
Norėčiau vis geriau įsipareigoti šeimai. Yra erdvės tobulėti. Man labai pasisekė rasti žmoną. Esu dėkingas likimui, kad sutikau Dalią. Bendravimas su ja turėjo terapinį poveikį, transformavo mane. Dalia nėra Zen meistrė, bet nepaprastai gili būtybė. Ir kokia ji gili, aš sugebu suprasti tik ilgainiui. Kol jaunas, nelabai sugebi ir įvertinti, kokį lobį turi. Kartu esame nuo 1998-ųjų. Mūsų sūnui Leonui – devyniolika, dukrai Tėjai – keturiolika metų.
Per paskaitas kalbate apie septynis efektyviai veikiančių žmonių įpročius. Kokie jie?
Remdamiesi Stepheno R. Covey‘io bestseleriu „Septyni efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“ vedame kultūros pokyčio dirbtuvėles. Pasak autoriaus, svarbiausia yra septyni dalykai. Pirma – būk proaktyvus. Jei tau kas nors gyvenime nutinka, sustok. Sukurk erdvę tarp stimulo ir atsako, – panašiai anksčiau jums kalbėjau apie laisvę. Kalbėk proaktyviai. Rinkis veikti tai, ką gali pakeisti. Antra – pradėdamas galvok apie rezultatą. Įsivaizduok, ko nori savo gyvenime, – kokių santykių, darbo rezultatų. Rimtai įsivaizduok. Trečia – pradėk nuo svarbiausių dalykų. Išsiaiškink, kas tau yra svarbu, ignoruok, kas skubu. Susiplanuok savaitę iš anksto. Ketvirta – galvok „laimėkim drauge“. Norėk, kad ir kitas laimėtų, o ne tik tu. Svarbu stengtis suprasti, kokie yra kito žmogaus lūkesčiai, atskleisti savo lūkesčius ir ieškoti, kaip abiem būtų gerai. Penkta – pirma siek suprasti, paskui – būti suprastas. Neretai stengiamės, kad kiti suprastų mus, bet paveikti kitus galime tik pirma empatiškai juos išklausę. Šešta – veik sinergiškai. Jeigu kyla ginčas, gal galime rinktis ne tavo kelią, ne mano kelią, bet trečią – geresnį kelią? Ieškokim trečiosios alternatyvos! Tai yra raktas į sudėtingiausių pasaulio problemų sprendimą. Septintas, metaforiškai kalbant, – pagaląsk savo pjūklą. Nuolat atsinaujink kūnu, protu, širdimi ir siela. Per vienuolika metų padėjau beveik keliems tūkstančiams žmonių studijuojant tuos įpročius – žmonijos išmintį.
Kokią gyvenimo pamoką labiausiai vertintumėte?
Didžiausia gyvenime pamoka man yra mano žmona. Tikiu Martino Buberio žodžiais, kad Dievas bendrauja su tavim per kitą žmogų. Man labai pasisekė.
Meditacija turi įtakos ir tarpusavio santykiams?
Visi galime tobulinti santykius, ir aš norėčiau būti geresnis vyras, norėčiau labiau stengtis. Apmąstydamas savo gyvenimą, nuoširdžiai pasakysiu: žmona man yra pats artimiausias žmogus, su ja galiu dalytis viskuo, atskleisti savo slapčiausias mintis.
Kas yra meilė?
Mano Zen mokytojo paklausė: „Kas yra meilė?“ Jis atsakė tuo pačiu klausimu. Minutę – tyla. Mokytojas tarė: „Matai, aš klausiu tavęs, tu klausi manęs. Tai ir yra meilė.“ Man meilė – drąsa būti pažeidžiamam. Turi kitą vertinti, juo rūpintis, bet čia pat reikia išdrįsti atsisakyti šarvų. Mano mėgstamas autorius Jackas Kornfieldas vienoje knygoje pateikia skandinavų pasaką apie princesę, tekinamą už nuotakas ryjančio drakono. Princesės motina žynė pataria: „Eidama į drakono guolį, vilkėk daug drabužių ir pasijonių. Kai drakonas prašys tavęs nusirengti, nusivilk vieną ir sakyk: „O dabar tu nusirenk vieną mainais.“ Ir taip jie nusirenginėjo, kol drakonas nusimetė visus savo šarvus ir tapo... puikiu jaunikaičiu. Graži skandinavų metafora – išdrįsk būti toks, koks esi.
Kas Jums yra vertinga?
Sėdžiu čia, kalbuosi su jumis. Vertybė yra tai, kas prieš tave. Akimirka čia ir dabar.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'02
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
