Garsi poetė, dramaturgė, trisdešimties knygų autorė Violeta Palčinskaitė prieš ketvertą metų išleido atsiminimų knygą „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“, nors buvo tvirtai sau pažadėjusi niekada nerašyti memuarų. Knyga sulaukė didelio skaitytojų dėmesio ir galbūt jis labiausiai paskatino poetę grįžti prie šio žanro, tad neseniai leidykla „Tyto alba“ išleido antrąją V. Palčinskaitės prisiminimų knygą „Paslapties babilonai“.

Knygoje „Paslapties babilonai“ sutinkame būrį žinomų kūrėjų, kartu su autore keliaujame po Lietuvą ir pasaulį, patenkame į netikėčiausias situacijas. Čia „veikia“ ir Paulius Širvys, Juozas Miltinis, Donatas Banionis bei užsienio rašytojai, su kuriais poetei teko susitikti įvairiausiomis aplinkybėmis.

Su puikiu humoru papasakota kelionė laiku iliustruota eilėraščiais. Čia pateikiamos gyvenimiškos istorijos, kurių liudininkė, o dažnai ir dalyvė yra pati rašytoja, leis skaitytojui ne tik patirti tikrą skaitymo malonumą, bet ir rasti atsakymą į dažnai užduodamą klausimą: iš ko, kaip gimsta nesenstantis eilėraštis?

Kviečiame skaityti ištrauką iš V. Palčinskaitės knygos „Paslapties babilonai“

Neseniai stalčiuje radau buvusio „Ąžuoliuko“ choro vadovo Hermano Perelšteino seną laišką, rašytą jam atvykus trumpam į Vilnių, kai jau gyveno Niujorke. Laiškas buvo be datos, bet žinau, kad tai galėjo būti 1994 ar 1995 metai. Apie susitikimą su Hariu Perelšteinu Niujorke papasakosiu kitame skyriuje, o dabar tik tiek, kad laiške jis apgailestauja, jog mums nepavyko dar sykį pasimatyti Vilniuje, nes aš, ko gero, jau kažkur išvykusi. Paskutiniai jo laiško žodžiai skambėjo taip: „Gerai, kad susidėjai su Jaunimo teatru.“

Tas „susidėjimas“ su Jaunimo teatru buvo anaiptol ne pirmas, bet po ilgokos pertraukos. Ir ne toks, prie kokių buvau įpratusi, kai buvo statomos mano pjesės vaikams.

Pagal vieną projektą (jau sakiau, kad labai nemėgstu to žodžio, bet šiuo atveju kaip kitaip pasakysi) į Jaunimo teatrą atvyko jaunas britų režisierius Stivenas Pauelis statyti „Don Kichoto“ pagal jo paties kuriamą inscenizaciją. Režisierius garsėjo tuo, kad Anglijoje statė pjeses neįprastose erdvėse, netgi kalėjime su kaliniais buvo pastatęs Šekspyrą. Dirbo šiuolaikiškai, mėgo improvizuoti ir fantazuoti, todėl daugelis spektaklio epizodų gimdavo čia pat teatre, repeticijose, o pertraukų metu tekdavo tai įamžinti popieriuje. Reikėjo vertimo ir vertėjo. Teatras pakvietė mane. Sutikau, nes pasirodė labai įdomu tiek vertėjauti repeticijose ir stebėti režisieriaus darbą, tiek versti čia pat parašytą tekstą. Kai kuriems jauniems ir ne tik jauniems aktoriams šitoks režisieriaus darbas pasirodė įdomus, kai kas nepasitikėjo ir žiūrėjo labai skeptiškai. Kai buvo renkami aktoriai Don Kichoto ir Sančo Pansos vaidmenims, aktoriai žvaigždės triukšmingai atsisakė vaidinti, teisindamiesi tuo, kad jų laukia filmavimas. Režisieriui teko rinktis iš likusių. Įvyko įdomus ir šimtu procentų pasiteisinęs eksperimentas. Don Kichotas ir jo bendražygis Sančas Pansa buvo jauni, atvirkščiai nei Servanteso kūrinyje ir kitose sceninėse interpretacijose. Gal todėl į spektaklį plūdo jauni žiūrovai, norėdami pamatyti tada dar žvaigždžių statuso nepasiekusius Dainių Kazlauską ir Rolandą Kazlą. Iš dabarties aukštumų galima drąsiai pasakyt – režisieriaus įžvalgos buvo teisingos.

Praktiškai mano gyvenimas persikėlė į teatrą, į gausybę repeticijų, su maloniom pertraukom, kai Rolandas Kazlas paskaitydavo man ką nors iš savo eilėraščių sąsiuvinio, o su jauna aktore Egle Aukštakalnyte aptardavom vaidinimą gerdamos kavą, ir iki šiol, nepaisant jos ilgalaikių kelionių po pasaulį su savo šeima, draugaujame jau beveik ketvirtį amžiaus. Bet būdavo ir itin skubių darbų, reikalų, repeticijų, kaip jau minėjau, režisierius kai kurias scenas kūrė čia pat teatre, todėl, kai priėjome prie moteriško vaidmens, pervargęs režisierius paprašė:

– Būk gera, Dulsinėjos liniją kurk tu. Juk esi rašytoja. Esi moteris. Tau geriau pavyks.

Ėmiausi, nes nenorėjau nuvilti režisieriaus. Buvo įdomus iššūkis. O galiausiai, galvojau, jeigu išeis prastai, – koks mano reikalas. Pavardė, galvoju, bus tavo, ne mano. Tau teks ir atsakyti.

Matydama režisieriaus sumanymą ir kai kurias scenas, perkeltas tiesiog į šiuolaikiško miesto gatvę, nutariau ir aš pasinaudoti literatūrine laisve, nepažeisdama paties autoriaus – Servanteso. Sugalvojau, kad Dulsinėjos scenoje turi būti net kelios, o ne viena. Juk tik Dievas težino, kiek charakterių gali tilpti vienos moters paveiksle. Net idealizuotos riterių moterys tokios nevienareikšmės! Kiekviena Dulsinėja pasirodo vis kitame Don Kichoto gyvenimo tarpsnyje, tarsi atitikdama jo tuometinius dvasinius siekius ir jo fantazijas. Režisieriui šitas sumanymas labai patiko. Pirmoji, jauniausia, kurią vaidino Eglė Aukštakalnytė, turėjo būti tyrumo ir naivumo įsikūnijimas, antroji, kurią vaidino Violeta Podolskaitė, gyvenimo vargų ir patirties kupina sielvartaujanti kaimo moteris, dar kita, kurią vaidino Dalia Storyk, buvo rafinuota intelektualė, sėdinti bibliotekoje, – ir šiandien girdžiu skambant Dalios balsą, su kokiu rafinuotu susižavėjimu ji taria žodį „biblioteka“! Taria taip, tarsi tai būtų didžiausias stebuklas jos gyvenime. Jeigu nesi Dalia Storyk, tai niekada taip nepasakysi to vienintelio žodžio, kurį išgirdęs žiūrovas sustingsta ir ištempia ausis. Na, o Dulsinėja, kurią suvaidino Janina Matekonytė, – olimpo šlovę pasiekusi moteris, garsi ir nestokojanti laurų. Režisierius scenoje įkurdino ją kažkur aukštybėse, viršum aeroplano sparnų, atskirtą nuo visų kitų veikėjų. Don Kichotas jos nepastebi, kovodamas su savo vėjo malūnais. Man patiko kurti monologą būtent šiai Dulsinėjai, tarsi pasinaudojant puikia galimybe išsakyti ir savo nuomonę apie moterį menininkę, dažnai klaidingai suprantamą visuomenės.

„Dabar mes aukštai, mano riteri. Ir jau niekas niekada nebegalės mūsų išskirti. Mes abu – aukštai. Taip aukštai, kad kartais pasimeti tose aukštybėse. Čia vienatvė... Ar tu manai, kad moteris, kuriai poetai skiria eiles, yra laimingesnė už tą, kuri patiria paprastus džiaugsmus kiekvieną dieną? Galbūt kiekvieną naktį? Tu padarei mane nemirtingą. Tu padarei mane nelaimingą. Aš jaučiuosi esanti dykumoj, kurioje šviečia tokia kaitri ir karališkai dosni saulė, bet mano kūno niekada nepalies tavo rankos...“

Premjera pasirodė 1994-ųjų vėlyvą rudenį.

Spektaklis turėjo didelį pasisekimą, salė būdavo perpildyta, jaunimas ėjo pažiūrėti jaunų Dainiaus Kazlausko ir Rolando Kazlo bei, žinoma, visų kitų garsių aktorių. Ne vien amžinai aktuali tema – kova su vėjo malūnais, bet ir modernus pastatymas kėlė žiūrovų smalsumą bei simpatijas. Teatras neretai pilnas visokiausių paslapčių, todėl nelabai ir nustebau, kad spektaklis gana greitai dingo iš repertuaro, režisieriui išvykus į savo gimtinę. Įdomu buvo ir tai, kad vienas kritikas, straipsnyje aptardamas spektaklį, parašė, girdi, inscenizacijos autorius yra režisierius Stephen Powell. Bet mes juk visi žinome, kas iš tiesų parašė pjesę... Oi, kad jis žinotų, kaip apsiriko! Tie keli sakiniai, kuriuos parašiau Dulsinėjoms, buvo tik mano kukli „humanitarinė pagalba“ režisieriui...

Tačiau mano „susidėjimas“ su Jaunimo teatru tuo nesibaigė. Netrukus po „Don Kichoto“ premjeros mane pasikvietė tuometis Jaunimo teatro meno vadovas Antanas Šurna ir teatro direktoriaus pareigas einantis Jonas Vaitiekaitis.

Su Antanu Šurna buvau pažįstama dar nuo tų senų laikų, kai prieš oficialų Jaunimo teatro atidarymą 1965 metais su Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“ premjera tuometė teatro vyriausioji režisierė Aurelija Ragauskaitė nutarė, kad Naujiems metams reikalinga nedidelė koncertinio pobūdžio programa vaikams, ir paprašė manęs parašyti vaidinimo tekstą. Rašiau rimtai, pasitelkusi visą fantaziją, nes tada šventai tikėjau, kad vaikas ateina į teatrą anksčiau, negu išmoksta skaityti, todėl jam turi būti pateikiamas ne bet koks, o kokybiškas reginys. Vaidinimą ėmėsi režisuoti Gintas Žilys, ir darbas prasidėjo. Muziką rašė kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, dekoracijas kūrė dailininkė Viktorija Gatavynaitė, o vaidino visas būrys jau tada žinomų aktorių.

Vienas iš mano sumanytų numerių turėjo vaizduoti Žmones iš Mėnulio. Melsvais triko apsitempę aktoriai rodė pantomimos numerius, vieną iš jų atliko Antanas Šurna. Pagal režisieriaus sumanymą, scenos pabaigoje Žmonės iš Mėnulio nukrenta ant žemės, o paskui, tarsi pamatę kokią kosminę pabaisą, staiga pašoka ir išsilaksto į skirtingas scenos puses. Tačiau paskutinę minutę režisierius pakeitė mizansceną, ir pagal jo sumanymą, kai visi mėnuliečiai pabėga, Antanas Šurna dar kurį laiką lieka gulėti nejudėdamas, paskui susizgribęs pašoka ir nusiveja kitus. Scenos darbininkas, visas repeticijas stebėjęs iš suflerio būdelės, buvo gerai įsidėmėjęs kiekvieną aktorių judesį. Staiga premjeros metu, kai Antanas liko gulėti ant žemės kitiems jau pabėgus nuo scenos, tyloje išgirdome susirūpinusį balsą, sklindantį iš nematomos apačios:

– Šurna, kelkis! Šurna, kelkis!..

Net ir tie, kurie iki galo nesuprato šito posakio prasmės, plyšo juokais.

Dabar, kai žiūriu filmus ar spektaklius su šituo nepamirštamu aktoriumi, žinodama, kad jo jau nebėra, ir negalėdama tuo patikėti, mintyse kartoju: „Šurna, kelkis! Kelkis ir sugrįžk pas mus... Kelkis!“

Kad ir kaip būtų keista, tą, mano manymu, nereikšmingą, bet nuotaikingą vaidinimą, kurį vėliau pavadinau „Ri-ku ta-ku“, Gintas Žilys su pertraukomis pastatė net tris kartus.

– Na, matai, – sakiau režisieriui po paskutinio sėkmingo pastatymo, – per tą laiką žmonės iš tikro nuskrido į Mėnulį! Tai bent įžvalga, – pagyriau pati save.

Po „Don Kichoto“ premjeros Antanas Šurna pasiūlė man darbą teatre, šį kartą –literatūrinės dalies vedėjos pareigas.

Iššūkį priėmiau. Juolab kad atsėdėti tam tikrų valandų, kaip valdiškoj biurokratinėj įstaigoj, nereikėjo, o ir ateiti užteko tik kelis kartus per savaitę.

Nei aš teatrui, nei teatras man gyventi netrukdė. Buvau gerai pažįstamoj aplinkoj ir su visais sutariau. Tik širdies gilumoje jaučiau, kad pernelyg ilgai neužsibūsiu, nes tai – ne man.

Netrukus į teatrą buvo pakviestas režisierius Jonas Vaitkus statyti Ibseno „Norą“. Susipažinę su pjesės tekstu, kai kurie aktoriai kreipėsi į mane, prašydami perduoti režisieriui, kad šis leistų tekstą sutrumpinti, o sakinius supaprastinti. Kai perdaviau aktorių norus režisieriui, jis supyko. Tai dabar, sakė jis, jie ne tik netrumpins Ibseno teksto, o turės susakyti visus sakinius, ir net kiekvieną kablelį! Man, kaip literatūrinės dalies vedėjai, toks požiūris patiko.

Lietuvos teatro istorijoje anuomet buvo trys Noros. Tai Monika Mironaitė, Rūta Staliliūnaitė ir laukianti premjeros Dalia Overaitė. Nebeprisimenu, kieno buvo sumanyta, kad programoje apie savo vaidmenis su teatro lankytojais pasidalintų visos trys šio vaidmens atlikėjos. Pradėjau nuo Monikos Mironaitės.

Paskambinusi jai telefonu prisistačiau ir pasakiau, koks reikalas. Išklausiau tiradą piktų žodžių, skirtų Jaunimo teatrui ir jo aktoriams, ir dar daugiau. Apie nepakartojamą Monikos Mironaitės Norą sklido legendos. Žinojau ir apie aikštingą talentingos aktorės būdą, bet kad šitaip...

Staiga aktorės balsas pasidarė kiek švelnesnis ir ji paklausė:

– Kodėl neprisistatei?

– Na, prisistačiau... Literatūrinės dalies vedėja.

– Vardą, pavardę turi?

– Turiu, – išlemenau ir pasakiau, kaip norėjo.

Ragelyje stojo pauzė.

– Tu?! O Viešpatie, tai ko iš karto nepasakei? Taigi mes giminės!

– ???

– Juk tavo pudelis Mikis yra mano pudelytės Molės sūnus!

Kalbėjomės ilgai, labai draugiškai ir širdingai. Abi sutarėm, kad pudeliai, nors dar ir ne žmonės, bet jau ir ne šunys. Kalbėjom kažkiek apie gyvenimą ir ne kažkiek apie mylimus savo šunis...

Teksto neparašė.

Violeta Palčinskaitė. Paslapties babilonai arba aš tau siunčių labų dienų. Vilnius: Tyto alba, 2019.