Ji įsitikinusi, kad tik taip gali atrasti savo silpnąsias ir stipriąsias savybes. Kita vertus, augantis populiarumas jautriai kūrėjai yra ir nemažas išbandymas.
Prisipažinsiu, nors nesu didelė lietuviškų komedijų gerbėja, ruošdamasi interviu su Jumis, nuėjau pažiūrėti „Buvusių moterų reikalų 3“, kurioje vaidinate su Mantu Stonkumi ir Rolandu Mackevičiumi. Lyg ir nieko ypatinga, bet kažkodėl kvatojau iki ašarų...
Mes su Rolandu ten esame labiau drobė Mantui reikštis, bet negali neigti – drobė irgi svarbi. Ne veltui sakoma, kad karalių karaliumi paverčia jo svita. Šiuo atveju man visai patinka būti ta svita. Suprantu Jūsų skepticizmą. Kai studijavau Muzikos ir teatro akademijoje, mums taip pat diegtas neigiamas požiūris į komercinius projektus. Aš jau esu padariusi visas įmanomas nuodėmes (juokiasi) – vaidinu komerciniuose spektakliuose, filmuojuosi komedijose ir serialuose. Man labai pasisekė, kad mūsų kurso vadovas buvo Aidas Giniotis. Kiti vadovai pirmakursių neišleisdavo filmuotis net studentų filmuose. Motyvuodavo tuo, kad nufilmuota juosta išlieka amžinai, tad vėliau gali būti gėda dėl tų vaidmenų, kuriuos atlikai dar neįvaldęs šio amato. Iš dalies jie yra teisūs.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija būsimus aktorius ruošia labiau teatro scenai, o Jūs daugiausia filmuojatės kine. Tai – atsitiktinumas ar sąmoningas pasirinkimas?
Man labai patinka kinas. Kino teatre galėčiau praleisti visą dieną. Vaidinti kine ir teatre – skirtingi dalykai. Vaidindamas spektaklyje gali tobulėti, tačiau šis menas – gana efemeriškas, egzistuoja tik esamuoju laiku – tol, kol vaidini. Tave bet kada gali pakeisti kitas aktorius, teatro vaidinimas gali būti nutrauktas, ir liksi tik žmonių atmintyje. Teatre yra daug svarbių dimensijų: erdvė, ypatinga energija, gyvas ryšys su žiūrovu. Visada turi būti pasirengęs improvizuoti.
Štai kartą „Buvusių moterų reikaluose 3“ vaidinau labai peršalusi. Taip įsikosėjau, kad negalėjau sustoti. Tada Mantas Stonkus mano herojei tarė: „O tu pagalvok, kaip būtų baisu, jei čia būtų spektaklis ir tu būtum aktorė!“ Nejauki situacija išsisklaidė, visi leipo juokais. Pasak Manto, teatre esi geras tiek, kiek geras tavo paskutinis vaidmuo. Kine tobulinti savo vaidmens negali. Kartą suvaidinai, ir tai lieka visiems laikams. Kinas turi didesnę išliekamąją vertę. Tai suteikia saugumo, o jo aktoriams labai trūksta. Vieną dieną gali turėti daugybę pasiūlymų, o kitą tavęs gali nebūti niekur. Galbūt daugiau saugumo suteikia etatinis darbas teatre, bet tokio niekada neturėjau.
Kodėl? Negavote etato ar nenorėjote apsiriboti vienu teatru?
Daugumai mūsų kursą baigusių aktorių buvo pasiūlyta dirbti Kauno dramos teatre, bet aš tada turėjau nemažai darbų Vilniuje, nenorėjau išvažiuoti, tad pasiūlymo atsisakiau. Pastaruoju metu akademijas baigę aktorių kursai vis dažniau buria savo trupes, steigia viešąsias įmones. Ta mada kilo, matyt, iš būtinybės – aktorių ruošiama labai daug, o teatrų Lietuvoje nėra tiek, kad visiems užtektų.
A. Giniotis mums nuo pat pradžių kartojo, kad nesame ruošiami vaidinti „Keistuolių teatre“, kad savo vietą turėsime rasti patys ir kad bus tikrai nelengva. Sakė, kad laukia sunkus darbas ir didelė konkurencija, bet aš džiaugiuosi, kad dirbu pagal specialybę – kaip ir kiti mano kurso draugai.
Tiesa, iš 24 įstojusiųjų aktorystę baigė maždaug pusė. Mūsų įsteigtos trupės „Bad Rabbits“ spektaklis „X tavyje“ vaidinamas planetariume. Tiesa, nežinau, ar galima vadinti tai spektakliu. Gal labiau – performansu? Atlikdami įvairias užduotis, žiūrovai daug sužino apie save. Baigiame gongų terapija.
Eksperimentų scenoje dabar tiek daug, kad kartais imi ilgėtis klasikinio teatro – kiek perspausto jausmingumo, ilgų monologų, simbolių ir metaforų kalbos... Ar senieji vaidybos meistrai dar randa bendrą kalbą su jaunąja karta?
Akademijoje vaidybos pagrindai daugiausia vis dar dėstomi pagal Stanislavskio sistemą, ir to tikrai reikia. Nežinodamas taisyklių, negali jų laužyti. Manyčiau, kad šiais laikais savo erdvę ir žiūrovų gali rasti visi – tiek klasikinio, tiek eksperimentinio teatro mėgėjai. Tik norėtųsi, kad būtų mažiau priešpriešos. Sujungus senųjų meistrų patirtį ir jaunųjų drąsą, galima sukurti labai nuostabių dalykų.
Tarkim, mano vienas mėgstamiausių teatro režisierių Oskaras Koršunovas geba suburti ir jaunus žmones, ir jų mokytojus. Vaidinau jo režisuotoje „Žuvėdroje“ kartu su Dariumi Meškausku, Nele Savičenko. Nuostabi patirtis.
Dabar teatre ir kine vyksta daug įdomių dalykų. Mūsų karta yra talentinga ir drąsi, ir tai jau duoda rezultatų. Dar visai neseniai kalbėjome, kad Lietuvos kino nebėra, o dabar vis daugiau lietuvių filmų rodoma tarptautiniuose festivaliuose, platinama užsienyje. Proveržis įvyko. Manau, sprendimas skirti daugiau pinigų jauniesiems kūrėjams buvo labai teisingas. Vis daugiau jaunų žmonių pradeda domėtis kinu. Mūsų kino mokykloje „YoungBlood“ sutinku labai įdomių 16–17 metų jaunuolių. Tiesa, stebina, kad kai kurie tėvai vis dar daro nemažą spaudimą dėl to, kuo jie turėtų būti.
Skaičiau, kad aktore svajojote būti nuo mažens. Ar tėvai nespaudė rinktis kitą sritį?
Nespaudė, nors šeimoje esu bene vienintelė pasinėrusi į menus. Mano abu tėvai yra baigę taikomąją matematiką. Turiu dvynį brolį Gabrielių, dar – brolį Gediminą bei dvi seseris – Godą ir Grėtę – iš antrosios tėčio santuokos. Vaikystėje su Gabrieliumi buvome labai artimi, bet ne tiek, kad, vienam įsipjovus į pirštą, kitas jaučia skausmą. Kai ūgtelėjome, mūsų keliai išsiskyrė – aš nuėjau mokytis į Užupio gimnaziją, jis – į Vilniaus licėjų, vėliau baigė Kembridže ekonomiką. Gediminas studijuoja Škotijoje fiziką.
Pastebėjau, kad visų Jūsų brolių ir seserų vardai prasideda raide G, bet jūsiškis – vis tiek egzotiškiausias. Iš kur atkeliavo Gelminė?
Vaikystėje dėl vardo labai kompleksavau. Kai kas nors paklausdavo, ištardavau labai tyliai, bet tada sulaukdavau dar daugiau dėmesio: „Koks, koks?“ Tėtis mano vardą nusižiūrėjo Petro ir Povilo Dirgėlų knygoje „Šalavijų kalnas“. Jos iki šiol nesu perskaičiusi. Pradėjau, bet sustojau taip ir nepriėjusi tos Gelminės. Gal bijojau, kad pasirodysiu neverta savo prototipo? O gal nenorėjau ja nusivilti? Nežinau. Gal kada nors perskaitysiu.
Vargstu dėl to vardo iki šiol. Tarkim, beveik visada turiu jį pakartoti kelis kartus, kai reikia rezervuoti staliuką. Kaip sakė vienas draugas, mano vardo ir pavardės derinys skamba kaip kokio nors gyvūno ar jūrų augalo lotyniškas pavadinimas. Daug draugų mane vadina Gelme. Jei tik išgirstu ką nors kalbant ar perskaitau apie gelmes, iškart krusteliu, tarsi tai būtų adresuota man. Tikiu, kad vardas savotiškai užprogramuoja. Kaip aktorei, gal ir gerai turėti tokį išskirtinį, bet vaikystėje tam buvau pernelyg drovi.
Keista, kad, būdama tokia drovi, pasirinkote aktorės specialybę. Juk tai reiškia būti matomai ir aptarinėjamai nuolat – net ir gatvėje, parduotuvėje. Ar jau išmokote užsidėti šarvus?
Deja, vis dar esu labai jautri. Mane net visai pašalinio žmogaus neigiamas komentaras gali išmušti iš vėžių savaitei. Net daugybė komplimentų neatsveria vienos kritiškos pastabos. Žinau, žmonėms patinka, kai kiti susimauna, nes to fone pats jautiesi geriau, bet niekada nežinai, kas tuo metu vyksta kritikuojamo žmogaus gyvenime. Gal griūva visas jo pasaulis, ir vos vienas neigiamas tavo žodis gali stumtelėti jį nuo bedugnės krašto. Todėl bet kokią kritiką reikėtų sakyti apgalvotai ir tikslingai.
Esu perfekcionistė, labai ambicinga, savikritiška, viską turiu padaryti geriausiai. Teoriškai žinau, kad reikia išmokti atsieti vaidmenį nuo savęs ir priimti kritiką kaip tobulėti padedantį įrankį, bet praktiškai tai labai sunku. Juk kiekvieną vaidmenį trauki iš savęs, taigi jis yra tavo asmenybės dalis. Manau, tas jautrumas – ir mano silpnybė, ir stiprybė. Be jo negalėtum atpažinti ir išgyventi kitų žmonių emocijų ir jausmų, o to, kuriant vaidmenis, labai reikia.
Kartu turi mokėti užsidėti šarvą, neįsileisti visko per giliai. Man kol kas labai sunkiai sekasi tarp tų dalykų balansuoti. Kiekvienas ieško būdų, kaip su tuo susitvarkyti. Aktoriaus gyvenimo virtuvės nepažįstantys žmonės neretai mano, kad alkoholizmas yra bohemiško, lengvabūdiško gyvenimo pasekmė, o depresija susergama iš dyko buvimo, o iš tikrųjų yra atvirkščiai.
Ar Jums pačiai teko išgyventi sudėtingų periodų?
Baigusi Akademiją, išgyvenau gana sudėtingą etapą. Nemėgstu apie tai pasakoti, nes nenoriu įvairių interpretacijų. Kita vertus, suprantu, kaip svarbu apie tai kalbėti. Labai gerbiu Marių Repšį, kad atvirai prabilo apie išgyventą depresiją. Kai žinai, kad yra ir daugiau tai patyrusių žmonių, nesijauti toks vienišas. Blogiausia, ką gali padaryti iš baimės pripažinti savo problemas, – nesikreipti pagalbos.
Man diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Jis pasireiškia vienas kitą keičiančiais didelio aktyvumo ir depresijos periodais. Veikiausiai pirmus šio sutrikimo simptomus jutau jau paauglystėje, bet tada viskas buvo nurašyta sudėtingam amžiaus tarpsniui. Baigusi Akademiją, turėjau labai daug veiklos, aktyviai gyvenau, o paskui atėjo laikas, kai nesinorėjo nieko.
Laimei, sužinojau, kas man yra. Labai padėjo psichoterapija. Išmokau atpažinti artėjant vieną ar kitą būseną ir jas suvaldyti. Turi save stebėti, kad, atėjus pakilimo laikui, prislopintum savo maksimalizmą ir ambicijas, neprisiimtum pernelyg daug veiklos ir įsipareigojimų, nes rizikuoji greit išsekti, pervargti ir panirti į visišką apatiją bei depresiją. Jau dvejus metus gyvenu gana subalansuotą gyvenimą.
Visą tą laiką šalia buvo Jūsų mylimasis – režisierius Andrius Blaževičius. Ar svarbu jausti jo palaikančią ranką?
Tai, kad kiekvienas žmogus savo kelią turi nueiti pats, yra tiesa. Vis dėlto daug lengviau tai daryti, kai jauti artimųjų palaikymą. Esu dėkinga Andriui, kad buvo šalia sunkiu periodu, bet nesinori to vadinti auka ir didvyriškumu. Man atrodo, savaime suprantamas dalykas yra nepalikti mylimo žmogaus, kai jam nutinka kas bloga – nusilaužia koją ar atleidžia iš darbo. Kitaip ko apskritai verta meilė, partnerystė? Manau, ir pati elgčiausi taip pat.
Jus sieja ta pati veiklos sritis, bet ar esate panašūs kaip asmenybės?
Pagal Zodiaką abu esame Vėžiai, bet, sakyčiau, gana skirtingi. Andrius mane tarsi įžemina. Aš labiau linkusi užsidegti, išsitaškyti, esu gana chaotiška ir netvarkinga. Tai – mano didžioji nuodėmė. Kartais susitvarkau kone pedantiškai, bet jei neturiu tam nuotaikos, lėkštės kriauklėje gali gulėti ir savaitę. Abu labai mėgstame kiną ir keliones. Vasarį važiuojame į Tailandą. Nepaprastai laukiu.
Turime šunį Šmikį – tuo sunkiu gyvenimo periodu pasiėmėme iš prieglaudos. Labai jį myliu. Šmikis suteikia man daug džiaugsmo, puikiai jaučia mano nuotaikas. Jei esu suirzusi ar liūdna, nuleidžia ausytes, neramiai trinasi. Matau, kaip išgyvena. Tada susigėstu, kad keliu stresą gyvūnui, ir nurimstu. Norėčiau dar vieno šuns.
Su Andriumi kartu esate jau 6-erius metus. Visai kaip ta eksperimentuoti pasiryžusi pora, kurią kartu su Martynu Nedzinsku vaidinate filme „Lietuviški svingeriai“ . Ar galite įsivaizduoti save panašioje situacijoje?
Net teoriškai negaliu įsivaizduoti. Esu žiauriai pavydi. Vien išgirdusi tokį pasiūlymą reaguočiau jautriai. Nežinau, ar pasiusčiau, ar apsiverkčiau. Kita vertus, buvo lengva suprasti filmo heroję. Manau, kiekviena moteris yra patyrusi situacijų, kai, pristigusi meilės, dėmesio ar supratimo, ryžosi daryti tai, ko nenori.
Ar lengva būti su tuo pačiu žmogumi ir filmavimo aikštelėje, ir namie?
Aikštelėje nejaučiu jokio skirtumo tarp savęs ir kitų aktorių. Vaidmeniui filme „Dešimt priežasčių“ kurti mane Andriui pasiūlė Teklė Kavtaradzė, – jie kartu rašė scenarijų, pažinojome viena kitą iš dramos būrelio. Nei filmuojant, nei filmui pasirodžius, mes su Andriumi pora nebuvome. Iš pirmo žvilgsnio net atrodė, kad jam nelabai patinku. Po kurio laiko netyčia susitikome, pradėjome bendrauti, draugystė peraugo į meilę. Vėliau kartu dirbome kuriant filmą „Šventasis“. Tai ir viskas. Negali sakyti, kad jis praskynė man kelius į kiną arba kad nuolat sukamės kartu toje pačioje aikštelėje.
Vienaip ar kitaip esate susiję tam tikrais saitais. Jus Andriui pasiūlė Teklė Kavtaradzė, neseniai nusifilmavote jos sesers Marijos Kavtaradzės juostoje „Išgyventi vasarą“. Jūsų aplinkoje figūruoja vis tie patys vardai – seserys Kavtaradzės, prodiuserė Marija Razgutė, aktoriai Indrė Patkauskaitė, Marius Repšys. Beje, Marius jau antrame Andriaus filme vaidina Vytą.
Žinokite, ne antrame, o jau n-tame. Jie nuo antro kurso pradėjo su tuo Vytu... Nematau čia nieko bloga. Užsienio režisieriai taip pat turi savo mėgstamus operatorius, prodiuserius, aktorius. Tas pats vyksta ir teatre – visus spektaklius statai su ta pačia trupe. Kai sutampa požiūris į darbą, vertybės, skonis, lengviau suprasti vienam kitą iš pusės žodžio.
Toks komandinis darbas duoda puikių rezultatų. Štai filmas „Šventasis“ susišlavė krūvą apdovanojimų. Tarp šių – ir Jūsų Sidabrinė gervė už antraplanį moters vaidmenį. Ar dėl to visi bent trumpam nesužvaigždėjote?
Nepastebėjau, kad kuris nors būtų sužvaigždėjęs, bet neslėpsiu – gauti apdovanojimą smagu. Tai patvirtina, kad esi teisingame kelyje, skatina eiti į priekį. Ir įpareigoja. Vis dėlto nemanau, kad, turėdamas apdovanojimą, jau negali imtis jokių nereikšmingų vaidmenų, vaidinti blogai ar klysti. Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Jei sėdėsi apsikabinęs apdovanojimą ir lauksi tik jo verto ypatingo vaidmens, gali ir visą gyvenimą pralaukti.
Jūsų karta turi dar vieną bruožą – ypatingą solidarumo jausmą. Ne tik kartu kopiate į sceną pasiimti apdovanojimų, bet ir palaikote vienas kitą kovodami, tarkim, su seksualiniu priekabiavimu. Ar teko su juo susidurti?
Niekas nėra rėmęs manęs prie sienos ir reikalavęs seksualinių paslaugų už vaidmenį, bet nemanau, kad ši tema – išpūstas burbulas. Sutinku, kartais tuo piktnaudžiaujama, tai sunku įrodyti, bet tai nereiškia, kad seksualinio priekabiavimo nėra. Man asmeniškai tikrai yra tekę patirti nemalonių situacijų tik dėl to, kad esu moteris. Dabar jau galėčiau tinkamai reaguoti, bet kai esi jauna, žeminamą pliaukštelėjimą per užpakalį ar užgaulias replikas tiesiog nuryji. Tai pakerta savivertę. Galvoji, kodėl aš čia vaidinu – ar kad kai kas mano, jog esu talentinga, ar kad mato mano užpakalį?
Kai kurioms to užtenka... Ar nepikta, kad dabar, norint patekti į sceną, nereikia nei išskirtinio talento, nei ilgų studijų – užtenka būti žinomam?
Neteko vaidinti su tokiomis žvaigždėmis, kurios visai nemokėtų to daryti. Kita vertus, ir reikalavimai joms mažesni. Kai į spektaklį „Buvusių moterų reikalai 3“ atėjo Rolandas Mackevičius, jis iš karto pasakė: „Aš nemoku vaidinti, bet esu pasiruošęs mokytis.“ Tikiu, kad kiekvienas žmogus gali išmokti bet ką. Vaidybos – taip pat. Prigimtinė charizma ir talentas duoda daug, bet nereikia mistifikuoti aktoriaus darbo.
Stebėdama Jūsų vaidmenis, susidariau įspūdį, kad esate gana santūri, intravertiška, nebijanti pauzių ir jų keliamo nejaukumo, o dabar...
Dabar esu tiesiog neužsičiaupianti, tiesa? (Juokiasi.) Priimu kaip komplimentą, jei žmonės, žiūrėdami skirtingus filmus, neatpažįsta, kad jame vaidina ta pati aktorė. Vis dėlto, net ir kurdama charakterinį vaidmenį, stengiuosi išlikti savimi. Man patinka, kai nematyti, jog aktorius kuria vaidmenį. Noriu tikėti, kad jis nuoširdžiai jaučia tai, kuo bando mus įtikinti.
Aktorių dažnai klausia, ar jiems sunku „įeiti į vaidmenį“ ar „iš jo išeiti“. Iš tiesų vaidmuo nėra kažkas, į ką galėtum atsidaręs duris įeiti, o po spektaklio – ramiai išeiti ir pamiršti. Juk personažo savybių ieškai savyje. Lietuvoje aktoriai neturi prabangos ruoštis vaidmeniui ištisus mėnesius ar metus kaip Holivude, bet aš irgi stengiuosi iš arčiau pajusti herojės aplinką. Tarkim, prieš vaidindama filme „Šventasis“ kirpėją šiek tiek mokiausi kirpti.
Ir vis tiek sulaukėte kritikos, kad klientą kerpate ant kilimo...
Girdėjau tas pastabas... Kita vertus, ta mano kirpėja turbūt ne veltui buvo atleista iš darbo Vilniuje ir grįžo į provinciją. Gal ir nebuvo ji tokia jau gera (juokiasi).
Kai kurie lietuviai Jus labiau pažįsta kaip Godą iš serialo „Rimti reikalai“. Prisipažinkite, seriale turbūt filmuojatės dėl pinigų?
Tarp mūsų kalbant, ne tokie jau dideli tie pinigai, kad vertėtų filmuotis vien dėl jų (juokiasi). O štai populiarumo tai tikrai suteikia. Dėl „Rimtų reikalų“ sulaukiu daug žinučių. Žmonės dėkoja, klausia, ar būsime su Josifo Baliukevičiaus kuriamu personažu Hardu kartu. Pas mus serialai vertinami tarsi antrarūšiai, chaltūra, bet man filmuotis juose labai įdomu, nes ten viskas kitaip nei filmuose. Pirmiausia – didelis tempas. Per dvi dienas nufilmuojame tris serijas. Beveik viskas turi pavykti iš pirmo dublio. Be to, vaidmenys nėra baigtiniai – personažas keičiasi, evoliucionuoja. Net pati nežinai, koks jis bus serialo pabaigoje.
O ar įmanoma aktoriui Lietuvoje oriai išgyventi iš savo algos?
Pas mus nėra aiškios darbo apmokėjimo sistemos, trūksta stabilumo. Sunku ir tai, kad pats turi save pardavinėti. Neturime vadybininkų kaip užsienio žvaigždės, o menininkai paprastai yra gana kuklūs, linkę save nuvertinti, tad neretai sutinka dirbti už tikrai varganus honorarus. Mane liūdina ir lyčių nelygybė. Tiek kine, tiek teatre daugiau pagrindinių vaidmenų skiriama vyrams, jie net už panašų vaidmenį gauna daugiau nei moterys. Gal dabar, kai įkurta profsąjunga „Lietuvos aktorių gildija“, situacija stabilizuosis.
Prisimenat mažiausią savo honorarą?
Tiksliai neprisimenu, kiek, bet atsimenu – kas tai buvo. Dar studijuodamos su kurso drauge vaidinome kaubojes kažkokioje baltarusiškų garažo vartų reklamoje. Užsakovai aiškino, kad pakankamas atlygis mums turėtų būti jau vien tai, kad mus pamatys visa Baltarusija. Bet to mums kaip tik norėjosi mažiausiai (juokiasi.) Nesakau, kad niekada nesutinku filmuotis veltui, bet man tai turi būti tikrai įdomus projektas.
Toks kaip vaidmuo po tarptautinius festivalius sėkmingai keliaujančiame filme „Išgyventi vasarą“?
Nenoriu girtis, bet tai tikrai geras filmas. Pamatysite patys.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'02
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
