Moteriškumo budintoja, sielų išlydėtoja Renata Urbonaitė žmones įkvepia plėstis, atsigręžti į save, užpildyti širdį meile sau ir savyje bei kituose pamatyti didį sielos grožį. Buvo įdomu paklausti, kaip ji atrado savo vidinę šviesą, kuri natūraliai juntama ir sušildo kitus žmones. R. Urbonaitė sako, kad stebuklus mes kuriame patys ir visi turime teisę į grožį, gausą, pilnatvę ir gyvenimo malonumus. Mitas, kad dvasingas žmogus būtinai turi būti neturtingas. Dvasinio pasaulio pažinimas ir materijos įvaldymas – tai raktas į darnų gyvenimą.
Renata, esate neįtikėtinai pozityvi, graži, įkvepianti, meilę skleidžianti moteris. Kokiais būdais gebate prisipildyti tiek meilės, kad nuolat esate pertekliuje?
Išgirdusi šį Jūsų klausimą šypsausi iš malonumo, kad moteris moteriai sako tokius gražius žodžius. Dėkoju Jums! Vandenyne, kaip žinia, yra gražiausių įvairiaformių kriauklių, nykstančių žuvų, įstabiųjų koralų, augančių perlų, bet yra ir grėsmingų ryklių ar net nuskendusių laivų... Ir visko jame daug, ir visko reikia, ir tik su viskuo jis toks gilus, ramus, audringas, dieviškai gražus. Tai ir aš, kaip tas vandenynas – daugialypė. Tai pertekliuje banguojanti, tai aptakiai tyvuliuojanti. Tiesiog mokausi išbūti tiek ant bangos, tiek nusibloškusi plaukti, be panikos, be skubos. Tada įsivyrauja vidinė ramybė ir pusiausvyra priimant viską, kas vyksta: išjausti, išgyventi, išvalgyti.
Gimiau iš meilės ir esu meilė, tačiau, kaip ir kiekvienas žmogus, mokausi mylėti. Labiausiai sunku mylėti sau artimiausią žmogų – save. Ko gero visą gyvenimą to mokausi ir neslėpsiu, tai vienas giliausių, gražiausių, tuo pačiu ir sunkiausių patyrimų.
Nuolat būti pertekliuje neįmanoma. Moteriai būtinas cikliškumas. Ne veltui mes esame veikiamos Mėnulio ritmo. Tokia gamta. Tokia priedermė. Žinoma, man patinka harmonija, balansas, tad mokausi ne tik prisipildyti; labiau – užsipildžiusi neištuštėti iki kritinės ribos.
Mane pripildo pabuvimas savyje, susikuriant jaukią, saugią man vidinę tylą. Einu pasivaikščioti po mišką arba važiuoju prie jūros. Mylimoje Nidoje net ir esant žmonių gausai pabūnu visiškai viena savo laukiniame paplūdimyje. Man būtina įsižeminti!
Malda, kaip ir pokalbiai su Dievu, mane visada sugrąžina prie esmės. Tai neatsiejama mano gyvenimo dalis, mano stiprybė ir pilnatvė. Juk viskas, ką turiu ir ką darau, yra Dievo sukurta per mane. Jis – tai aš; aš – tai jis. Ir Jūs – jis...
Mane pripildo dalinimasis, tarnystė žmonėms. Kai jiems galiu pasitarnauti, mano širdyje liejasi džiaugsmo ir dėkingumo upės. Buvimas savų moterų rate, kad ir tyloje, taip pat neatsiejama užsipildymo gija. Mes gi viena kitą jaučiame visais savo syvais, net ir per atstumą.
Savo gyvenime stengiuosi kiekvienoje situacijoje ar patyrime įžvelgti šviesių dalykų, jokiu būdu neignoruojant įžvalgų, ko mane tai moko. Tai tarsi Renatiškas gyvenimas, kuriame daug meilės, spalvų, daug šviesos, džiaugsmo, juoko, gausos, grožio, malonumo, dėkingumo, skonio, kvapų, kelionių, o tuo pačiu ir tarnystės, patyrimų, išgyvenimų, pamokų. Anksčiau buvau puiki bėgikė nuo skausmingų emocijų, jausmų, tik per laiką išmokau ir vis dar mokausi išbūti tame, kas vyksta, nenubėgant ir nenuneigiant dabarties momentų net jeigu jie ir nėra džiuginantys. Įvairovė man būtina, kaip ir laisvė būti įvairiapusiška, todėl Renatiškas gyvenimas kvepia ne tik rožėmis, bijūnais, levandomis, mira, agarmedžiu, ar frankincensu, kartais nuvilnija ir aštriojo gvazdikėlio ar gaivališki pipirmėtės potoniai.
Kaip vidinis pilnumas susijęs su išore? Turiu galvoje tai, ar puoselėdami dvasines vertybes taip pat galime stabiliai stovėti ant žemės – kurti gražų materialų pasaulį?
Ne visada mano veiklos buvo tokios, kokios yra šiandieną. Daug metų dirbau verslo pasaulyje, buvau marketingo direktorė, dėstytoja, įmonių konsultantė, siekiau socialinių mokslų daktarės laipsnio (šiuo metu esu akademinėse atostogose). Viena mano pusė bandė išpildyti normalios moters užduotis: būti savarankiška, sėkminga, siekti aukštumų karjeroje bei moksle, kurti santykius; kita mano pusė ieškojo tikrosios savęs ir daug investavo į savišvietą, dvasinį augimą. Tai truko ilgai. Tik pasiekus Kristaus amžių ryžausi sau nebemeluoti ir visiškai atsiduoti Dievo valiai. Nustojau neigti duotybes, kurias iš savo protėvių atsinešiau nuo gimimo. O tada mano gyvenimas sužydėjo ryškiausiais žiedais!
Pamenu, kažkada tik svajojau apie troškimą dirbti kada noriu ir kiek noriu. Dabar viskas taip ir vyksta, tačiau to darbu nevadinu. Tai mano širdies veiklos, jose esu kaip namie. Man gera tame būti. Įvaldyti ne tik dvasinius dalykus, bet ir materiją – kelias, labai įdomus kelias. Jo iššūkiai savo energiją įkainuoti, nes dažnai galvojame, kad tie, kam Dievas davė matymus, privalo būti nemokamais ir tarsi kalno papėdėje įsikūrę išminčiai dalintis tekančiu šaltiniu pakeleiviams. Mainai būtini, nes kitu atveju pas mane atėjęs žmogus man liks energetiškai skolingas visam gyvenimui.
Kitas kraštutinumas dažnas mūsų protuose, kad dvasingas žmogus turi būti neturtingas ir būtinai garbaus amžiaus, o apie grožį, seksualumą šiukštu net galvoti. Visi mes žmonės, visi turime fizinius kūnus, pojūčius, instinktus, žemiškus įsipareigojimus, šeimas, todėl vieniems duota būti gydytojais, politikais, mokytojais ir taip maitinti savo šeimą bei tenkinti poreikius, kitiems duota buti žiniuoniais, gyduoliais ar mediumais. Ir visi turime teisę į grožį, gausą, pilnatvę ir gyvenimo malonumus. Tie, kas nori gyventi atsiskyrę, neturte, išsižadėję žmogiško gyvenimo, laisva valia išsižada ir gyvena, tačiau tai jų pasirinkimas. Nuo to dvasingumas nei padidėja, nei sumažėja, jų sielos tiesiog renkasi tokias šio gyvenimo patirtis. Nėra šablonų, kiekvienam savas kelias. Ir amžius nenusako dvasingumo ar gilumo. Dabar gimsta labai brandžios sielos, vaikai labai anksti susivokia ko atėję, viskas kinta ir įgauna naujus pavidalus.
Kada pradėjote viešai dalintis savo suvokimais ir įžvalgomis? Kas tai skatina?
Tai, kuo dalinuosi, mano patirta, išgyventa, išjausta, teka per mane arba yra man labai artimų sielų iškalbėta. Pas mane viskas vyksta ekspromtu, organiškai, be jokių pasiruošimų, apgalvojimų ką kada rašysiu, tiesiog eina per mane srautas, o aš jį užrašau. Vaizdo įrašai, kuriuos kartais įkeliu į savo Facebook paskyrą Stebuklai Sau, gimsta taip pat be jokio pasiruošimo, todėl dažnai net nepamenu, ką juose kalbėjau. Man, kaip buvusiai marketingistei, net gėda, kad sau nepasidarau jokio marketingo, jokių gražių, kokybiškų vaizdo įrašų, nuotraukų, net vizitinės kortelės neturiu. Visada sau sakau, jeigu bent vienas žmogus nuo to, kuo pasidalinau, nusišypsojo ar tapo laimingesnis, sąmoningesnis, jau esu palaiminta savo kelyje.
O viskas prasidėjo, kai tik atsirado socialiniai tinklai. Mano pirmasis puslapis – Blusynas, buvo skirtas kelti nuotraukoms drabužių, kuriuos norėdavau parduoti arba atiduoti. Vėliau žmonės ten keldavo ir savuosius, o aš konsultuodavau stiliaus klausimais. Man smagu buvo šalia rimtų darbų užsiimti moteriškais džiaugsmais. Vėliau, po man labai reikšmingos gyvenime moteriškumo kelionės, su sielos drauge pradėjome organizuoti meditacijų vakarus tiesiog namų palėpėje. Kokia tai buvo graži pradžia! Tam tikslui sukūriau Stebuklai Sau paskyrą, kurioje dalinausi ne tik vyksiančiomis meditacijomis, bet ir straipsniais, savo minčių etiudais. Stebuklai Sau gimė iš didžiulio noro dalintis tuo, kuo aš tikiu, kad kuo daugiau žmonių būtų laimingais. Taip viskas išaugo iki Angelų Namų įkūrimo Vilniaus senamiesčio širdyje. Tai, kaip aš vadinu, sielos harmonizavimo centras, iš kur žmonės išeina kitokiais. Dabar jiems ieškau erdvesnių patalpų, o apskritai Angelų Namai įsikuria visur, kur esu aš.
Renata, paskyroje Stebuklai Sau vis pasidalinate vaizdo įrašais, kuriuose įkvepiate žiūrovus dalindamasi savo įžvalgomis. Visuose juose Jūs tokia moteriška, vilkinti gražias sukneles, skoningai pasidažiusi. Ar tokia išvaizda Jums kasdienė? Kokia Jūs namuose?
Nepriekaištingo skonio, grožio pajautimo ir moteriškumo pavyzdys man visuomet buvo ir yra mano mama. Ji buvo ta moteris, kurios sukneles, batelius, papuošalus kasdien mačiau, veržiausi matuotis ir dėvėti, kol tėvų nebūdavo namuose. Būtent iš jos paveldėjau skonio pajautimą, meilę grožiui ir perėmiau moteriškumą, o laikui bėgant, tikiu, įgausiu ir tokios išminties. Dažytis nemėgstu. Moku tik blakstienas ir lūpas su skruostais paryškinti, bet man labai gražu, kai moterys moka pasidaryti sau šukuoseną ir makiažą. Daug svarbiau ne tik nupudruotas grožis, bet ir sveikas kūnas, skaistus veidas, visapusiška moters darna, jos švytinčios akys ir mylinti širdis.
Savimi esu tiek su suknele ir aukštakulniais, tiek su pakritusiais džinsais ar kedukais. Moteriškumas nenukenčia dėvint kelnes, kaip ir neatsiranda užsidėjus sijoną, nors energetiškai įtakos turi. O namuose man patinka puoštis, sukiotis su suknelėmis, nėriniuotais chalatais ar laisvalaikio kostiumais. Visur galiu būti visokia. Sugebu iki parduotuvės nueiti dėvėdama ir pižamą po paltu.
Kai vaikystėje nebuvo drabužių gausos, tai skirstydavome juos į naminius, išeiginius, mokyklinius bei šventinius. Dabar man kasdien šventė, todėl netaupau drabužių išeigai, tiesiog puošiuosi eidama į savo veiklas, nes man šventė ir dovana kiekvienas pas mane atėjęs žmogus. Tuo noru puoštis, leisti save pamaloninti, palepinti įkvepiu ir kitas moteris džiaugtis savimi, kurti jaukią aplinką, užpildyti save ir savo erdvę meile ir grožiu. Sunku net patikėti, kiek daug moterų sau kažko gaili, taupo, neleidžia sau malonumo, o juk mylėdamos save, būdamos sau švelnios, dosnios, atlaidžios, savo aplinkoje sėsime švelnumą ir meilę.
Kas Jus suformavo tokią, kokia esate dabar? Kas daugiausiai turėjo įtakos Jūsų suvokimams?
Jeigu jau mano siela šioje žemėje užgimė, tai, matyt, toks buvo jos ir jos Kūrėjo planas. Esu palaiminta atėjusi per savo nuostabius tėvus. Jie ypatingi. Jų dėka esu tokia, kokia esu. Jie man leido eiti savo kelią besąlygiškai mylėdami ir priimdami mane su visais mano Renatiškumais. Ir mano sesuo, mano didžioji mokytoja, ji moka taip besąlygiškai mane mylėti.
Mane augino ir mokė gyvenimo pamokos, net ir labai skaudžios, patyrimai, išgyvenimai. Ne komforto zona užaugino man sparnus ir suvedė akistaton su baimėm. Tai mano pats vertingiausias lobynas, kuriame nėra nieko svetimo, viskas autentiška iki išspaustos šypsenos ar išlietos ašaros.
Mano gyvenime buvo visokių etapų. Nuo visiškos moksliukės, darbomanės iki tyloje medituojančios savo pradžios ieškančios sielos. Reikšmingieji pokyčiai prasidėjo dar nesulaukus trisdešimties. Pavargusi nuo perfekcionizmo ir maksimalizmo darbuose, moksluose, nesėkminguose santykiuose, viduje tarsi išgirdau tylų kuždesį. Mano siela mane šaukė sustoti, įleisti šaknis į žemę ir pačiai išgirsti save. Tas momentas man buvo tarsi nušvitimas, antras gimimas, nes po jo prasidėjo dar gilesnė kelionė į save padidintu greičiu. Kelyje buvo daug įvairiausių mokymų, seminarų, knygų, praktikų, savaitgalio atsiskyrimų ar stovyklų. Visus savo pinigus leisdavau savišvietai, tobulėjimui, augimui, kelionėms ir suknelėms, tačiau didieji mano mokytojai buvo žmonės, su kuriais ėjau per gyvenimą. Jų dėka mokiausi mylėti, jausti, kalbėtis, pykti, džiaugtis... Visi, kuriuos sutikau savo kelyje, man pasitarnavo geriausiai kaip galėjo. Ar tai mokyklos laikų klasiokas, darbdavys, draugė, kaimynas, mylimasis, lektorius ar guru, nėra jokio skirtumo. Visų jų dėka esu savimi, todėl mano dėkingumas jiems neišmatuojamas ir žodžiais neiškalbamas.
Taip, savo vedlius ir žmones, kuriais tikiu, turiu, tačiau išskirti bent vieną jų būtų neteisinga. Jie kiekvienas savo laiku manyje paliko dalelę savęs, atvėrė man sąmoningumo duris ar prasklaidė neišmanymo rūką. Galiu tik melstis už juos ir siųsti dėkingumo vibracijas jų vidiniams ir išoriniams namams.
Kas kuria Jūsų gyvenimo magiją? Ar gaunate iš gyvenimo viską, ko norite?
Mano gyvenimo magiją kuria tikėjimas Aukščiausiojo valia, ryšys su juo, tikėjimas ir pasitikėjimas juo. Neslėpsiu, tikėti ir pasitikėti nėra lengva, kai būna sunkesnių gyvenime momentų. Iš tiesų esu labai palaiminta, kad gyvenu taip, kaip gyvenu. Man Dievas suteikė labai daug gyvenimo dovanų, mokausi tik jas pastebėti, priimti, įvertinti ir, žinoma, būti dėkinga. Už savo norus esu atsakinga pati. Daug svajoju, daug noriu, daug ir darau, kad tai materializuotųsi mano realybėje. Dirbam išvien, bet gi žinome, kad mums duodama ne tik tai, ko norime, bet ir tai, ko mums reikia. Ir tai nutinka pačiu geriausiu būdu. Svarbu išlaukti.
Ką darote, kad norai materializuotųsi realybėje?
Daug metų darydavausi svajonių koliažą, kuriame pagal tam tikras gaires suklijuodavau savo norų vizualizacijas. Dabar tai persikėlė į mano kuriamą Gyvenimo knygą, kurią esu suskirsčiusi į tam tikras gyvenimo sritis ir susirašiusi, ką kiekvienoje pasiekiu, kaip to pasiekusi jaučiuosi. Svajonėms ir norams užrašyti ypač palankus Mėnulio jaunaties laikas, tada Visata tarsi padeda dar lengviau norams materializuotis. Svarbu prie noro neprisirišti, tiesiog paleisti. Realybė tikrai pasirūpins, kad į gyvenimą atkeliautų mūsų minčių atspindžiai.
Bet pats nuostabiausias dalykas norams pildytis – dėkingumas. Tai tarsi kasdienė malda – dėkoti už viską, ką jau turi ir ką nori turėti. Porą metų socialinio tinklo paskyroje Stebuklai Sau vedžiau mėnesio Dėkingumo iššūkį, kur kasdien visus kviečiau kartu dėkoti už įvairiausius gyvenime dalykus. Iki šiol, būna, sutinku nepažįstamų žmonių, kurie dėkoja už tuos mėnesius, o aš jiems dėkinga, kad jų dėka turėjau impulsą kasdien dalintis vis naujomis dėkingumo užduotimis. Dėkokime už tai, ką turime, patiriame, net jeigu tai ir nėra malonūs išgyvenimai, sielai jie, matyt, labai reikalingi. Juk visada po nakties ateina diena ir tik mes patys darome pasirinkimus, kaip tą dieną nugyvensime, kokiais būsime ir kuo dalinsimės.
Kas Jus įkvepia, pradžiugina liūdnesniais momentais? Juk mes, moterys, kaip upės – jausmai ir emocijos nuolat keičiasi.
O taip, mes, moterys, gyvos ir tikros, todėl jausti mums būtina. Mane supa šeima, daug mylinčių žmonių, jų palaikymas ir tikėjimas manimi džiugina ir įkvepia, tačiau, kai man sunku, sulendu į savo olą ir būnu tyloje. Tokių momentų reikia ne tik žaizdoms išsilaižyti, bet ir save surinkti, pailsėti, susivokti, atsikvėpuoti, užsipildyti. Tai labai gilūs ir sakralūs momentai. Jie labai reikalingi.
Labai mėgstu skaityti, rašyti, todėl liūdnesniais momentais knygose ieškau srovės, atgaivos savo sielai, arba rašau, rašau, rašau.
Esate sielų išlydėtoja – mediumas. Padedate žmonėms išlydėti negimusius/gimusius ir mirusius vaikus, artimuosius. Kaip Jūs atradote šią savo dovaną? Kaip žmonės Jus suranda, prašydami pagalbos šiais klausimais?
Kaip jau minėjau pradžioje, mano kelias į duotybes buvo tarsi užsitęsusi gyvenimo stotelė. Kai visiškai atsidaviau Aukščiausiojo vedimui, jis mane išvedė iš gerai apmokamo darbo, aukštų pareigų ir visų kitų antpečių į niekur. Net sunku patikėti, kaip aš, stabilumo mėgėja, ryžausi pati viską palikti, be jokio finansinio saugumo ir garantijų. Išėjau į savo sielos dykumą, atpažinti savęs ir drąsiai priimti tai, kas dešimtmečiais manęs laukė. Vėliau lemtingas gyvenime posūkis įvyko susipažinus su savo sielos sese, dabar jau mano bendražyge – Ala Tamuliene. Jos dėka išdrįsau išgirsti, kad tai, kas eina per mane, yra Dievo dovana, kad ja turiu pradėti naudotis ir taip pasitarnauti žmonėms. Man tikrai reikėjo laiko priimti save tokią neapčiuopiamą, nesuvokiamą, neaprėpiamą. Jos dėka man pavyko. Aš patikėjau savimi ir leidau sau išskleisti sparnus naujam gyvenimo skrydžiui. Ala yra mano didžioji palaikytoja, besąlygiškai mylinti ir tikinti mano gebėjimais, kuri ne pataikauja, bet, kai reikia, išglosto, kai reikia, gerai užvažiuoja per plaukus mano ego. Ji nuostabi.
Žinoma, po to mane tokią teko priimti ir mano tėvams, sesei, artimiesiems, draugams, nors giliai širdyje jie, tikiu, visada žinojo, kad prie savo giliosios esmės aš sugrįšiu. Ir sugrįžau.
Žmonės į mane kreipiasi įvairiais gyvenimo momentais ir klausimais. Nesu nei aiškiaregė, nei žiniuonė. Esu kanalas, kuriam duota pamatyti ir pajausti daugiau. Darau Sielų išlydėjimo ritualą, kurio metu žmonės išlydi mirusiųjų sielas, nes, deja, neiškeliavusių sielų mūsų giminės sistemose, šeimose, net namuose, į kuriuos atsikraustome, per šimtmečius likę labai daug. Dažnai net nesuvokiame, kaip svarbu pripažinti ir širdies akimis pamatyti savo negimusius vaikus, brolius ar seseris (abortuotus, persileidusius ar negyvagymius), savižudžius ar nužudytuosius, kurie iš kartos į kartą eina greta mūsų arba mumyse. Gyventi kitos sielos ar sielų gyvenimą – nepakeliamai sunku.
Kam sunku? Gyviesiems, kurių kūnuose yra kitos sielos, ar sielai, kuri neranda vietos blaškydamasi Žemėje?
Sunku abiem pusėms. Neišėjusios sielos šimtmečiais ieško išėjimo arba įsikūnyjimo kitame. Kai įvyksta staigios žūtys, savižudybės ar tiesiog mirtys, kai žmogus ar jo artimieji nėra pasiruošę sąmoningam atsiskyrimui, siela dažnai pasilieka iš meilės mums arba sukrėtimo, nesusivokimo.
Mūsų protėviai labai gerai žinojo sielų išlydėjimo ritualus, iki šių dienų yra išlikusios autentiškos giesmės jų palydėtuvėms. Deja, retai žmonės išeina iš šio pasaulio susivokę, susitaikę su gyvenimo kelionės pabaiga, o ir mes, artimieji, išgyvendami netektis visais būdais laikomės jų įsikibę. Dažnai pas mane ateina žmonės, aiškiai jausdami savo artimųjų sielų buvimą šalia, tačiau sąmoningai kartoja, kad jiems taip labai gerai, ramu, o iš tiesų neigia patį mirties faktą, neleisdami sau išgyventi netekties ją pripažįstant ir atsisveikinti nelaikant prisirišus.
Gyvieji, kentėdami dėl artimųjų mirčių, tarsi patys eina už juos į mirtį, todėl realybėje turime virtines iš kartos į kartą besikartojančias savižudybių, alkoholizmo, mirusių ankstyvame amžiuje netektis. Gyvieji gyvena už juos, ne savo vietoje, ne savo gyvenimą. Mirusiųjų sieloms reikia, kad jas su pagarba pamatytų širdies akimis, pripažintų ir su meile išlydėtų, nuoširdžiai.
Mes kiekvienas žinome, kad laukia mirtis, tik tarsi susigalvojame, jog ji turi būti senatvėje, be skausmų, tiesiog ramiai užmigus. O mirtis, kaip žinia, labai įvairių formų, kartais net labai žiauri, skausminga ir protui sunkiai pakeliama. Bet mes kiekvienas kažkada pasirinkome ir tai, kaip išeisime, kaip pastrigsime, kaip sugrįšime į savo sielos namus ir ko vėl atkeliausime į žemę.
Su kolege, Agnės pasakos kūrėja Agne Rūkiene dviese atliekame ritualą – Atgimimas. Šis nepaprastas, labai dvasiškai intymus, jautrus ir transformuojantis ritualas, skirtas ypatingoms sieloms, ieškančioms būdų paleisti gyvybės srautą ribojančias baimes, paniką, nepasitikėjimą savimi ir visą eilę kitų džiaugsmą bei pasitenkinimą stabdančių jausmų, nuostatų, įžadų, sielos duotų ir gautų gimimo metu. Tai tarsi stebuklinga laiko mašina, padedanti saugiai atsukti laiką atgal ir sugebėti pajausti gimimo stebuklą brandžios sielos akimis, pajausti tėvų meilę ir atsidavimą, gyvenimo nuotykio skonį ir žinojimą, kad jokių ribų iš tiesų nėra.
Visi mes ateiname kažko mokytis. Vieni stiprina ar įgyja tam tikras savybes spręsdami santykių problemas, kiti sveikatos, dar kiti – kitose srityse gludina kampus. Įdomu, kokios Jūsų šio gyvenimo pamokos?
Atėjau išmokti mylėti. Pirmiausia, save, o lygiagrečiai iš to išplaukia ir visos kitos meilės formos ir su tuo susijusios patirtys. Vieniems žmonėms šeima, vaikai ateina ankstyvuose metuose, man buvo duota šioje vietoje būti kantria ir išlaukti. Ir tikrai ne be reikalo. Dievas tikrai turi patį geriausią planą. Sakoma, kuo brandesnė siela, tuo daugiau ir sunkesnias pamokas renkasi eiti. Kai peržiūriu savo gyvenimą, kartais net sau garsiai pasisakau – na ir kodėl Tu tiek visko pasirinkai patirti? Bet gi maža mergaitė atėjo dideliems darbams. Tai duok Dieve man jėgų, lengvumo ir išminties tuos darbus nuveikti.
Man atrodo pačios sunkiausios tos gyvenimo pamokos, kai žmonės patiria sunkias fizines ar psichines negalias, labai artimų žmonių netektis, stiprias išdavystes, nepriteklių. Iš šalies pažiūrėjus, Jūsų gyvenimas neatrodo sunkus. Ką turite omenyje, sakydama kodėl Tu tiek visko pasirinkai patirti?
Kaip ir kiekvienas žmogus, einu savo kelią, rinkdama savas patirtis. Gyvenimo kryžkelėse gan jautriai išgyvenu, o kai tenka rinktis labai drąsius gyvenimo iššūkius, turiu ką veikti ir su savo baimėmis. Paradoksalu, tačiau didžiuosiuose gyvenimo spręndimuose ir jų įgyvendinime visada būdavau viena. Esu dėkinga savo tėvams, kad jie, net ir nepritardami mano sumanymams, palaikydavo. Todėl širdyje ramu ir gera, kad viską pasiekiau ir susikūriau Dievo valia, širdies vedama ir gimdytojų laiminama.
Neslėpsiu, aišku, gyvenime būta visokių etapų. Ir netekčių, ir nepritekliaus, artimųjų sunkių ligų, ką jau kalbėti apie santykiuose einamas pamokas, tačiau esu optimistė, labiau koncentruojuosi ne į tai, kaip ką sunkaus patyriau ar išgyvenau, o kur tai mane nuvedė, kiek sustiprino, paaugino bei ko išmokė. Praeitis jau buvo, ateitis dar bus, todėl pats reikšmingiausias gyvenime – dabarties momentas. Mėgaujuosi juo. Gi stebuklus mes kuriamės patys, o Visata juos padaugina, materializuoja!
