Joje tęsiama postilių tradicija, paprastai tariant - Šventojo Rašto eilučių aidas žmonių gyvenime. Autorius knygoje tiesiogiai Biblijos ištraukų neinterpretuoja - savo mintis dėsto tarsi paskandindamas kasdienių įvykių ir emocijų sraute, prisiminimų fragmentuose, asmeninės patirties detalėse.

Knygos pristatyme kun. J. Sasnauskas sakė, kad savo kūryba jis siekia malšinti žmonių alkį.

„Aš jau nebe pirmi metai matau didžiulį žmonių alkį tų vadinamųjų dvasinių dalykų Lietuvoje. Kažkada mes kalbėjome apie juos daugiau, bet nesistengėme žmonių pasotinti. Man tas labai ryšku yra. Vien iš to, kiek knygų yra išleista. Kažkada mačiau Kaune išmestas knygas, ir ten buvo tokių pseudoreliginių, ir visos yra žmonių supirktos. Jos ten maždaug apie burokėlius ir maldą, buvo toks derinys. Jos visos pirktos iš didžiulio žmonių alkio. Ir mėginta skaityti. Aš nesakau, kad vienu ypu gali užpildyti tą alkį, bet turi daryti“, - sakė kun. J. Sasnauskas.

Knygoje išguldyti tekstai buvo rašomi leidinio „Šiaurės Atėnai“ užsakymu ir spausdinami kas dvi savaitės kiekviename leidinio numeryje. J. Sasnauskas pripažįsta, kad savo tekstais turėjo tikslą savotiškai pamokslauti, nes tai jo, kaip kunigo, pareiga.

„Kad ir ką kunigas rašytų, jis vis tiek pirmiausia yra pamokslininkas. Ir čia tam tikra prasme yra pamokslai - tik tiek, kad išdėstyta tai, kas yra kitapus kadro, Šventojo Rašto refleksija. Antanas Baranauskas, dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje ir savo vadovėlyje vartojo žodį „sugraudenimas“. Pamokslo tikslas yra sugraudenti, reiškia žmogų paliesti emociškai. Tos situacijos, apie kurias rašau tekstuose, mane palietė. Ir aš tikiuosi, kad gali paliesti ir kitus žmones“, - sakė kun. J. Sasnauskas.

Knygos pavadinimas „Kraujomaiša“ pasirinktas kaip metafora. Plačiąja prasme ji atliepia krikščioniškąją įsikūnijimo teologiją, dieviškos ir žmogiškos prigimties sampyną Jėzaus Kristaus asmenyje ir iš to kylančią galimybę kiekvienam žmogui būti dieviškumo atspindžiu. Kun. J. Sasnauskas sako, kad žodis „kraujomaiša“ jam yra gražus.

„Aišku, kad vartojamas ne tiesiogine prasme. Man pats žodis gražus, tie dėmenys - kraujas ir susimaišo. Man ateina mintis, kad Mišių metu viskas maišosi, ir įsikūnijimo metu viskas maišosi, ir apskritai sakramentai yra susimaišymas. Dievo pėdsakai yra persimaišę su žmonių pėdsakais“, - aiškino kun. J. Sasnauskas.

Visą knygą yra persmelkęs įsitikinimas ir autoriaus patyrimas, kad Dievas geba ištiesinti kreivus žmonių kelius ir nuodėmės tamsą paversti netikėta, protu nesuvokiama šviesa.