Tapo unikalia rašytoja, į literatūros pasaulį atnešusia dvarų kultūros dvelksmą, pedagoge. Šeimos nesukūrusi moteris visą savo gyvenimą altruistiškai tarnavo kitiems – tai jai atrodė vienintelis teisingas pasirinkimas.
Kai Anupras Pečkauskas (jo protėviai kilę iš rytinės dabartinės Baltarusijos dalies) vedė 18 metų jaunesnę iš bajorų kilusią Stanislavą Šiukštaitę – nepaprasto grožio, meniškos natūros merginą, jiems vienas po kito gimė keturi vaikai. Marija – vyriausia. Iki šešerių metų mergaitė augo motinos tėviškėje Plungės rajone, Medingėnų dvare, Šiukštų giminės lizde. Šio dvaro – vėliau rašytoja jį poetiškai pavaizdavo apysakoje „Sename dvare“ – sienos buvo nukabinėtos protėvių portretais, o iš svetainės nuolat sklisdavo fortepijonu skambinama muzika.
Vėliau šeima persikėlė į Labūnavos dvarą netoli Kelmės. Šiame krašte šaknų neįleido, nes tėvui nelabai sekėsi ūkininkauti, jis klimpo į skolas. Pečkauskas dvarą Labūnavoje išnuomojo, o pats su šeima išsinuomojo didesnį – Užvenčio. Įsikūrę naujoje vietoje Pečkauskai lėšų bajoriškiems poreikiams patenkinti dar nestokojo – vaikams samdė mokytojus, namus prižiūrėjo tarnai, nuolat užsukdavo svečių.
Vaikystę rašytoja prisimena kaip palaimingą, saulės nutviekstą. Artimiausias žmogus jai buvo mama... „Mano Motyna buvo beveik šventa – kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga“, – pasakojo rašytoja. Nenuostabu, kad motinos pavyzdžio, jos etinių imperatyvų ir dvasingumo veidrodžiu tapo pačios rašytojos gyvenimas ir kūryba.
Guvernančių padedama, Marija išėjo pradžios mokyklos kursą, o tada įstojo į Šv. Kotrynos bažnyčios gimnaziją Sankt Peterburge – iškart į trečią klasę. Mokytis sekėsi, tačiau dėl drėgno ir atšiauraus Rusijos uostamiesčio klimato ėmė prastėti sveikata. Taigi po pusmečio mergaitė grįžo į Užventį ir toliau mokėsi privačiai.
Rafinuota aplinka, išsilavinę tėvai, knygų kolekcijos, namų mokytojai ir viskuo aprūpinta buitis leido Marijai puoselėti dvaro panelei tinkamus pomėgius – ilgas valandas skaityti, gėliauti, maudytis, čiuožinėti ir jodinėti. Vis dėlto būsimoji rašytoja matė kitaip gyvenančius žmones.
Žvelgti plačiau padėjo ir pažintis su dvejais metais vyresniu Povilu Višinskiu. Šis vaikinas, Šiaulių gimnazijos penktos klasės mokinys, buvo pasamdytas repetitoriumi jos broliui Steponui, kad padėtų pasirengti mokslams gimnazijoje. Povilui teko verstis privačiomis pamokomis, nes kito pajamų šaltinio neturėjo. Tėvai – prakutę valstiečiai – sūnaus nerėmė, nes pasipriešino jų valiai atsisakęs stoti į kunigų seminariją.
Lietuvybės idėjų skleidėjas P. Višinskis labai greitai į savo pusę patraukė ir Mariją. Pečkauskų šeima tarpusavyje kalbėjo lenkiškai, o lietuvių kalbos jiems daugiausia prireikdavo bendraujant su tarnais. Jau po poros metų šešiolikmetė bajorų dukra buvo rimtai patriotiškai nusiteikusi, perrašinėdavo žemaitiškas dainas ir skaitydavo tarnaitėms lietuviškus kūrinius. Laiškuose Povilą Marija vadino broleliu, dėkojo jam už akių atvėrimą ir pažadinimą iš sapno.
Dvarininkai stengėsi suteikti savo atžaloms deramą išsilavinimą, tačiau tikėtina, kad Marijai ir jos seseriai Sofijai buvo numatytas tradicinis kilmingų šeimų dukterų gyvenimo modelis: vedybos, rūpinimasis vaikais ir sėsli komfortiška kasdienybė. Visgi Marija nebuvo iš tų nuolankiai likimui paklūstančių bajoraičių. Pamažu jos galvoje ėmė kirbėti mintis įgyti amatą ir savarankiškai pelnytis duoną. Ją ypač viliojo bitininkystė.
Jausmų trikampis
Povilas intensyviai skatino Mariją imtis plunksnos, tik trukdė „nedidelė“ kliūtis – mūsų herojė nemokėjo rašyti lietuviškai. Bet Marijai nestigo atkaklumo. Pradėjusi lietuviškai susirašinėti su Sankt Peterburge studijuojančiu Povilu, Marija į laiškus įpindavo ir lenkiškų, ir rusiškų žodžių. Ne vien noras perduoti lietuvybę ir skatinti bajoraitės kūrybines aspiracijas viliojo P. Višinskį į Pečkauskų namus – jis liepsnote liepsnojo jausmu jų dukrai. Taip, žavi, temperamentinga mergina mokėjo dosniai apdovanoti švelniu, draugišku bendravimu ir taip galbūt netyčia klaidino karštos natūros jaunuolį. „Brolelis“ veikiausiai norėjo užimti kitą vietą merginos širdyje, bet nebuvo lemta. Povilas dėl to kentėjo, dažnai pasielgdavo impulsyviai, lyg įsižeidęs, kartais net kerštaudavo. Kurį laiką jis puoselėjo slaptas viltis, kol kartą įsitikino, kad Marija tylomis dega jausmu kitam žmogui.
Į akį jai buvo kritęs Kazimieras Bukantas – šeimos, su kuria Pečkauskai jau senokai bičiuliavosi, sūnus. Atrodo, kad ir Kazimieras, ir Marija jautė vienas kitam šiltus jausmus, juos siejo tikėjimas ir aistra muzikai, bet Kazimieras buvo įšventintas į kunigus. Fortepijonu Marija dažnai skambindavo F. Chopino, F. Liszto ar E. Griego kūrinius, o Kazimieras jų klausydavosi. Deja, merginos tėvas, pabūgęs apkalbų, uždraudė kunigui kelti koją į jų namus. Marijai ši artimos sielos netektis prilygo tragedijai, bet kartu tapo didžiausiu postūmiu perkelti vidinę ugnį į veiklą ir kūrybą. Išoriškai jausmą Marija užgniaužė, tačiau nusivylimą ir liūdesį buvo galima iššifruoti jos kūryboje – itin autobiografinėje ir lyriškoje. Vienas pirmųjų Marijos kūrinių lyrinė novelė „Dėl ko tavęs čia nėra“, manoma, inspiruota liūdesio ir ilgesio, kylančio būnant toli nuo mylimojo.
Tamsiaakė juodaplaukė Marija, tikra motinos kopija, traukė žvilgsnius. P. Višinskis meiliai ją vadino Raganėle, o Šatrijos – aukščiausio Žemaitijos kalno – pavadinimas tapo jos pseudonimo pirmuoju dėmeniu per vieną išvyką po Žemaitijos apylinkes. Nors visai jaunas, P. Višinskis pasižymėjo didele įtaigos galia. Tarsi mitinis Pigmalionas jis lipdė kūrėjas. Sakytum, lyg būtų jautęs moteriškos kūrybos stygių ir vykdęs misiją atvesti talentingas moteris į veik išskirtinai vyrų literatūros areną. P. Višinskis taip pat įkvėpdavo kūrėjoms ryžto, kai šios nustodavo pasitikėti savo kūrybinėmis galiomis. Ne tik Šatrijos Ragana, bet ir Žemaitė šio vyro dėka paėmė į rankas plunksną.
1896 m. Marija išvyko į Varšuvą. Bitininkystės kursai, naujos pažintys, įspūdžiai saviraiškos ir veiklos troškusiai merginai tapo gaiviu oro gūsiu. Varšuvoje ji pajuto tikrą entuziazmo antplūdį, tad į studijas kibo visomis jėgomis. Grįžusi su bitininkės diplomu kišenėje, ji ketino tuojau pat pasiraitoti rankoves, bet netrukus entuziazmas nuslūgo, apėmė keista melancholija. Matyt, pribloškė intensyvaus didmiesčio ir lėto atkampaus užutekio gyvenimo kontrastas. Nerasdama vietos, Marija net buvo sumaniusi išmokti gailestingosios sesers amato, bet tam nepritarė jos „brolelis“. Deja, šiam aktyviam vyrui nebuvo lemta ilgai džiaugtis gyvenimu – nesulaukęs trisdešimties, jis susirgo džiova. Gydytis išvyko į Krymą, bet tai buvo ne vienintelė išvykimo priežastis. Širdperša Povilą ginė tolyn nuo Lietuvos ir nuo moters, kuri jam buvo lipšni, draugiška, bet abejinga arba dvejojanti, nes nesulaukė ryžtingos vyriškio iniciatyvos.
Gyventi dėl kitų
Atrodo, kad apysakoje „Sename dvare“ Mamatės lūpomis rašytoja išsakė savo pačios troškimą ir siekį nuraminti vidinį nerimą: „Ir auga manyje amžinas maištas. Štai taip pasiaukoti kokiai nors idėjai, tarnauti jai visą gyvenimą – tuomet būčiau taikoje su savim.“ Apysakoje „Viktutė“ Šatrijos Ragana vaizdžiai nupiešia bičių motiną: „Žengia sau pamažu per rėmelį, rimta, tyli, tarsi didi karalienė, žinanti, kad be jos visas gyvenimas aulyje prapultų, darbas sustotų...“ Šie žodžiai skamba lyg savęs pačios apibūdinimas. Jaunystėje Marijai nepavyko stačia galva nerti į bitininkystę, užtat vėliau ji tapo tikra „bičių motina“ – labdare, varguolių globėja ir mokytoja.
1898 m. mirus A. Pečkauskui, šeima liko be namų ir pajamų. Moterys buvo priverstos ieškotis pragyvenimo šaltinio. Trapi, pasaulio šiurkštumo neprisitaikiusi patirti Stanislava kėlė rūpestį Marijai. Pečkauskienė bandė verstis Šiauliuose nuomodama kambarius moksleiviams, bet neturėjo įgūdžių, trūko kietumo. Sofijai irgi sunkiai sekėsi rasti namų mokytojos vietą. Norėdama nuimti naštą motinai nuo pečių, Marija susirado namų mokytojos darbą Mūruose. Po jaukiu Mamatės sparneliu augusiai rašytojai diskomfortą kėlė svetima erdvė, taikymasis prie kitos šeimos įpročių.
Vėliau ji buvo pakviesta į Pavandenę, Sakelių šeimos dvarą, mokyti jų penkių vaikų. Tos vietos peizažas – ant kalvos iškilęs raudonų plytų dvaras, ežeras, ūksmingas parkas – buvo nuostabi erdvė kūrėjos žvilgsniui skrieti. Pavandenėje M. Pečkauskaitė prabuvo ketverius metus. Čia pajuto įkvėpimą ir didesnę savo veiklos prasmę, nes viena jos auklėtinė rodė entuziastingą susidomėjimą ne tik mokslu, bet ir lietuvių kalba, lietuvybe. Marija galėjo drąsiau reikšti savo pasaulėžiūrą aplenkėjusių bajorų šeimoje.
Dirbdama dvaruose, Šatrijos Ragana parašė nemažai kūrinių: krūvelę apsakymų, istorinių pasakojimų ciklą, apysaką „Viktutė“, dalį apysakos „Vincas Stonis“. Vėliau moters galvoje ėmė bręsti mintis apie studijas Šveicarijoje. Jos užsidegimą pakurstė Povilas. „Brolelis“ padėjo gauti ir stipendiją, šią skyrė draugija „Motinėlė“. Kadangi Marija neturėjo oficialaus mokyklos baigimo pažymėjimo, į Ciuricho ir Fribūro universitetus buvo priimta kaip laisvoji klausytoja. Filosofijos, pedagogikos, literatūros, vokiečių ir prancūzų kalbų paskaitas kelis semestrus ji lankė Ciuricho, o vieną – Fribūro universitetuose.
Rašytoja ypač susižavėjo vokiečių pedagogo ir filosofo F. W. Foersterio idėjomis. Vėliau Šatrijos Ragana į lietuvių kalbą išvertė jo veikalą „Jaunuomenės auklėjimas“ (jį papildė savo įžvalgomis), taip pat tekstus „Auklėjimas ir auklėjimasis“, „Mokykla ir charakteris“ ir kt. Įkvėpta šio mokslininko idėjų, pati parašė knygas „Rimties valandėlė“ ir „Motina-auklėtoja“, jose akcentavo charakterio ugdymo svarbą, krikščioniškąsias etines vertybes.
Maždaug 1907 m. JAV lietuvių kunigas Antanas Milukas ėmė skatinti Šatrijos Raganą kartu su juo įsteigti knygyną Vilniuje. Rašytojos vardas turėjo tapti masalu pirkėjams. Mariją labiausiai nudžiugino mintis apie būsimą „neprigulnybę“ ir tai, kad turės laisvo laiko kurti. Be abejo, ji tikėjosi galėsianti padėti mamai ir Maskvoje studijuojančiam broliui Vincui. Vos pradėjusi darbuotis, M. Pečkauskaitė gavo kvietimą dirbti Marijampolėje, „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje. Iš pradžių rašytoja pabūgo atsakomybės, blaškėsi, tačiau sutiko. 1909–1915 m. ji mokytojavo progimnazijoje, buvo pradinės mokyklos ir mergaičių bendrabučio vedėja.
Šatrijos Ragana savo gyvenimo kelią ribojo savotiškais įžadais – vidinės vienuolystės ir nuolatinio aukojimosi. Besąlygiška tarnystė, atsižadėjimas, neturtas – šios krikščioniškosios vertybės buvo kertiniai jos gyvenimo akmenys. Iš nuotraukų į mus žvelgia rimto, grimo nepaliesto veido moteris su paprasta suknele ir dviem iš kasų susuktais kuodeliais galvos šonuose. Kuklumas – esminis rašytojos bruožas. Visuose fotoportretuose nesišypsančios, kietai suspaustos lūpos liudija ryžtą, atsakomybę ir... susitvardymą, užgniaužtus jausmus. Ir nežinia, ar ji pati pasirinko save sugrūsti į prievolių ir veiklos kiautą, ar tai buvo neišvengiama būtinybė. Ar taip moteris baudė save už draudžiamus ir kitų smerkiamus jausmus kunigui? Ar (ne)sąmoningai atgailavo atsiduodama labdaringai veiklai? Rašytojai nerūpėjo pagerinti buities sąlygas, prasmingesne veikla ji laikė tarnystę. Vis dėlto iš laiškų matyti, kad Mariją dažnai kamavo dvejonės, nepasitikėjimas savimi.
Pirmojo pasaulinio karo metais rašytoja įsikūrė Židikuose – arčiau motinos ir sesers. Veikli moteris tuoj pat ėmė rūpintis, kad čia būtų įsteigti senelių prieglauda ir ambulatorija, pastatyti Židikų blaivybės draugijos namai, pati kurį laiką dirbo vaistinėje.
Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas Kaune už nuopelnus pedagogikai ir literatūrai 50-metį švenčiančiai kūrėjai suteikė garbės daktarės vardą. Marija ceremonijoje nedalyvavo – ji liko ištikima sau duotiems kuklumo, autentiškumo įžadams.
Paskutinis Šatrijos Raganos gyvenimo dešimtmetis jau buvo ne toks kūrybingas. Pamažu ėmė silpti sveikata, kamavo nepaaiškinamas silpnumas, skaudėjo sąnarius. Vis dėlto pareiginga moteris ištvermingai stengėsi vykdyti prisiskirtas prievoles, rūpinosi labdara, aukojo ir savo lėšas. Penkiolika metų Židikuose praleidusi rašytoja vietinių žmonių atmintyje išliko „pana Marija“, šventoji... Šią atkaklią asmenybę kaulų vėžys pasiglemžė vos 53-ejų metų.
Pasak sesers Sofijos, prieš mirtį Marija buvo prašiusi sudeginti jos laiškus, užrašus ir dienoraščius. Vis dėlto jos valia išpildyta ne iki galo. Praėjus penkeriems metams po rašytojos mirties, Ušnėnų kaimo namo stoge netikėtai rasti visi jos laiškai P. Višinskiui.
Moters pasaulio šviesa
Šatrijos Raganos literatūrinis kelias prasidėjo nedrąsiais bandymais. Debiutinis apsakymas „Margi paveikslėliai“ atskleidė visuomenės žaizdas – girtuokliavimą bei smurtą ir atspindėjo autorės humanistinę, altruistinę pasaulėjautą.
1898 m. sukurta impresija „Dėl ko tavęs čia nėra“ – subtiliai iš emocijų, tarsi šilko gijų, nuaustas poetinės ritmikos kupinas kūrinys, jo esmė – ilgesingas kalbėjimas apie jausmus toli esančiajam. Spėjama, kad novelę Marija parašė, kai nutrūko artima bendrystė su K. Bukantu, – P. Višinskis šio kūrinio objektu laikė save. Kūrinį amžininkai įvertino dėl novatoriškos raiškos, nors kai kuriems, pavyzdžiui, Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, tokia jausmų apoteozė atrodė nesuvokiama.
Šatrijos Ragana viena pirmųjų atitrūko nuo buitinio realizmo ir pradėjo gilintis į moterų vidinio gyvenimo peripetijas. Jau ankstyva kūryba atskleidžia M. Pečkauskaitę kaip į introspekciją, išsisakymą, išpažintinį kalbėjimą linkusią lyrinės prigimties kūrėją.
Apysaka „Viktutė“ gimė iš lenkiškai rašyto septyniolikmetės rašytojos dienoraščio. Dienoraštinė kūrinio forma buvo gana nauja ir neįprasta to laiko lietuvių literatūroje. Marija klausė P. Višinskio nuomonės dėl šios apysakos, tačiau sulaukusi jo griežto įvertinimo kuriam laikui prarado motyvaciją. Beveik metus kūrinys gulėjo stalčiuje. Tik sulaukusi giminaitės padrąsinimo, rašytoja apysaką baigė. Beje, skaitytojai ją priėmė ypač palankiai.
Apysaka „Sename dvare“ priklauso jau subrendusios kūrėjos plunksnai. Tai – nostalgiškas praėjusio laiko, mirštančios dvarų kultūros liudijimas. Kūrinio pradžią autorė parašė gyvendama Židikuose, kai jau buvo patyrusi daug netekčių. Šalia nebebuvo motinos, brolio Vinco, dar prieš juos neteko septyniolikmečio brolio Stepono. Romantiškosios Užvenčio šalelės nebeliko... Praradimo nuotaikos inspiravo rašytoją atkurti to meto atmosferą, apmąstyti žmogiškosios egzistencijos klausimus. Šatrijos Ragana – bene pirmoji lietuvių kūrėja, iškėlusi egzistencinį klausimą: „Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai!“ Ši apysaka pasižymi autobiografiškumu, melancholiška nuotaika, o gyvybės suteikia charakteringi personažai.
1925 m. žurnale „Naujoji vaidilutė“ išspausdintas vienas paskutinių Šatrijos Raganos kūrinių „Mėlynoji mergelė“. Tai Platono idėjų persmelktas, simbolistinės estetikos apsakymas apie idealizuotą meilę. Kai kurie rašytojos kūrybos tyrinėtojai įžvelgė šio kūrinio sąsajų su M. Maeterlincko „Mėlynąja paukšte“. Šatrijos Ragana, pedagogė ir psichologė, taip pat sugebėjo jautriai pažvelgti į vaikystę. Apysaka „Irkos tragedija“ – turbūt pirmasis bandymas lietuvių literatūroje papasakoti apie trapų vaiko pasaulį, dūžtantį po tėvų skyrybų, apie jo kančią, beribę ir nesuprastą vienatvę.
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'01
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
