Šią savaitę išleidžiamas jos nuotykių ir kelionių romanas „Madraso deimantas“ (leidykla „Baltos lankos“), stebinantis neišsenkančiais nuotykiais, drąsia meile, įvairių pasaulio kraštų skoniais, spalvomis bei istorijomis ir nuolatiniu troškimu žinoti: o kas toliau?
Romano anotacijoje rašoma, kad knygos pasakojimas prasideda 1701-aisias, kai Madraso (uostamiesčio pietryčių Indijoje) gubernatorius Tomas Pitas užsigeidžia neregėto grožio deimanto, tačiau nenutuokia, jog ši brangenybė paženklinta prakeiksmo. Prabėgus trims šimtmečiams skaitytojas nukeliamas į Europą, Antverpeną, kur meno ekspertė Adelė planuoja legendomis apipinto brangakmenio vagystę. Tačiau ne viskas klojasi sklandžiai – ją persekioja ne tik kerštingi bendrai, bet ir neįkainojamo deimanto prakeiksmas.
Pati rašytoja romaną rekomenduoja perskaityti per savaitgalį, atostogaujant prie ežero ar jūros, arba per kelis ilgus žiemos vakarus laukiant vasaros, saulės ir kelionių – pastarųjų knygoje tikrai yra. Knygos autorė sako, jog romano rašymas jai buvo atradimų kelionė ir kelionė tikrąja to žodžio prasme, ir tikisi, kad taip pasijaus ir skaitytojai.
Su Dalia Smagurauskaite kalbėjomės apie naujosios knygos rašymo ypatumus ir literatūrinius kelionių įkvėpimus.
Kada kilo mintis parašyti romaną „Madraso deimantas“? Kiek laiko jį rašėte?
Dar berašydama knygą apie Siciliją vieną dieną ėmiau ir užrašiau kelis puslapius netikėtai galvoje gimusios istorijos. Jie kompiuteryje tūnojo iki 2017-ųjų pradžios, kol juos prisiminiau. Parašiau dar kelis puslapius, po kelių savaičių prisėdau vėl ir nedrąsiai pagalvojau, kad galiu pabandyti parašyti nuotykių ir kelionių romaną. Beje, man pačiai netikėtai, tie keli puslapiai rašant galiausiai atsidūrė romano viduryje.
Jei skaičiuočiau nuo tų kelių puslapių, užtrukau apie dvejus metus. Per juos visko buvo – ir dvejonių, ir siužeto pasikeitimų, nužudytų ir vėl prikeltų personažų, schemų popieriuje braižymo. Sunkiausi turbūt buvo paskutiniai mėnesiai – nusistačiau sau galutinį terminą, pataisiau juodraštį ir išsiunčiau leidyklai. Kai gavau teigiamą atsakymą, supratau – atgal kelio jau nebėra (juokiasi).
Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip romanui pasirinkote temą, veiksmo vietas?
Papasakoti, kaip viskas susidėliojo – sunku, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad prasidėjo nuo Maroko, t. y. apsilankymo ten prieš daugiau nei dešimt metų. Ši šalis paliko tokį gilų įspūdį, kad iki šiol puikiai pamenu abiejų kelionių (buvau du kartus) detales, kvapus, garsus. Panorau papasakoti apie šią šalį ne įprastai, o perteikti jos žavesį herojų nuotykiais.
Istoriją, kuri šiek tiek įkvėpė siužetui, radau besidomėdama didžiausiomis meno dirbinių ir brangakmenių vagystėmis pasaulyje – taip atsirado romano dalis Antverpene. O pirmą knygos dalį, kurios veiksmas rutuliojasi Indijoje, parašiau vėliausiai.
Taip puslapis po puslapio sugulė pasakojimas, kuriame yra krislelis tiesos, tikrai egzistuojančios veiksmo vietos ir daug fantazijos. Tikiuosi, kad kažkam tai bus ir savotiška proto mankšta – kas tikra, o kas išgalvota? Kita vertus, galbūt kažkam kils noras aplankyti knygoje minimas vietas.
Ar buvo sunku knygos veikėjus „apgyvendinti“ kitose šalyse ir netgi kultūrose?
Daug keliauju ir esu labai smalsi, mano atostogos niekada neprabėga gulint paplūdimyje, o planavimas, domėjimasis šalimi, į kurią keliauju – dalis kelionės malonumo. Todėl mėgavausi skaitydama apie kitas šalis ir kultūras. Tiesą sakant, berašant kartais reikėjo sau priminti, kad čia ne kelionių gidas, o romanas.
Beje, į deimantų sostinę Antverpeną vykau specialiai – kelias dienas vaikštinėjau po miestą, po Deimantų kvartalą, buvau deimantų dirbtuvėse, kuriose senas meistras demonstravo, kaip šlifuojami deimantai. Jis net leido pasimatuoti žiedą su deimantais, kurio vertė siekia beveik šimtą tūkstančių eurų. Rankos šiek tiek drebėjo.
Jau minėjau, kad Maroke lankiausi du kartus, o rašydama daug skaičiau apie šią šalį. Dabar kirba mintis ten grįžti, lėtai pasimėgauti dykuma, smėlio pilis primenančiomis kasbomis (sultonų pilys), pasiklysti Marakešo ir Feso labirintuose, išgerti stiklinaitę kvepiančios mėtų arbatos. Tik į Indiją nukeliauti nepavyko, o ir veiksmas vyksta ne šiais laikais, tačiau tikiuosi, kad pavyko sukurti įtaigią atmosferą.
Šešerius metu gyvenote Italijoje, kodėl veiksmo vieta nepasirinkote šios šalies, juk puikiai ją pažįstate?
Turbūt norėjau iššūkio, kurį, beje, vėliau ne kartą keikiau (juokiasi). Kalbant rimtai, norėjosi pakeisti tiek žanrą, tiek ir veiksmo vietą. Nors iki galo to padaryti nepavyko, – romane yra ir keli italai.
Prieš trejus metus grįžote gyventi į Lietuvą, parašėte trečią knygą, užsiimate kitomis veiklomis. Papasakokite apie jas ir kaip viską spėjate?
Pirmiausia, grįžusi į Lietuvą, baigiau rašyti ir išleidau antrąją knygą. Tuo pat metu su manimi į Lietuvą persikėlusiam gyvenimo draugui italui padėjau kurti verslą. Reikėjo rūpintis įvairiais biurokratiniais dalykais – viskuo, ko labiausiai nemėgstu (juokiasi). Kartu rašiau žurnalams ir portalams. Be to, iš Italijos parsivežiau kelionių žurnalo idėją – italai jų turi ne vieną ir ne du, puikiai iliustruotus ir su įdomiais tekstais. Pagalvojau, kažko panašaus reikėtų ir lietuviams.
Idėją pasiūliau vienai leidyklai, tapau žurnalo redaktore ir idėjų generuotoja. Dirbdama žurnale susipažinau su daugybe nuostabių keliautojų ir tekstų autorių, vedžiau pokalbių ciklą apie keliones. Galiausiai, praėjusią vasarą visai netyčia pagalvojau, kad trūksta iššūkių, noriu išmokti ko nors naujo, todėl pradėjau dirbti viename portale.
Kaip spėju? Viskas priklauso nuo to, kaip planuoju savo laiką. Kartais turiu laiko visą vakarą ramiai žiūrėti mėgstamą serialą, o kartais dirbu visą savaitę be poilsio dienų. Manau, kad viskas priklauso ir nuo noro – vieni sako, kad kažko norėtų, bet sėdi sudėję rankas, kiti – veikia. Manau, kad priklausau prie pastarųjų. Bet būna ir man: leidžiu laiką instagrame, užuot rašiusi ar kitus darbus dirbusi.
Ar galima sakyti, kad kelionės jus įkvėpė rašyti?
Mano, kaip tekstų autorės, žurnalistės „karjera“ visiškai atsitiktinai ir prasidėjo nuo straipsnių apie keliones. Ir turbūt labai simboliška, kad vienas pirmųjų spaudoje publikuotų tekstų taip pat buvo apie Maroką. Kiekviena kelionė, kad ir kur ji vestų – septyniasdešimt kilometrų traukiniu iki Švenčionėlių ar devynias valandas lėktuvu iki Niujorko, – man būna ne tik atradimų, naujų pažinčių, skonių ir vietų laikas. Tai būna ir laikas sau, kai galiu tiesiog ramiai sėdėti ir žiūrėti pro langą, dėlioti mintis ir idėjas, įvertinti situaciją ir kurti ateities planus.
Šiandien gyvename taip, kad reikia nuolat skubėti arba bent jau vaidinti skubančius, todėl atsidurti transporto priemonėje ir neišnaudoti kelionės laiko – tai savotiška prabanga. Dar geriau, jeigu neveikia interneto ryšys (juokiasi). Kelionėse stengiuosi nepamiršti savo juodosios užrašų knygutės, joje senoviniu būdu pasižymiu kilusias mintis, įstrigusias svetimų pokalbių nuotrupas ir panašiai. Neretai jas panaudoju savo tekstuose.
***
Dalios Smagurauskaitės knygos „Madraso deimantas“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d., sekmadienį, 12 val., 5.2 salėje. Dalyvaus fotografė, išskirtinių kelionių organizatorė Kristina Jasudaitė, pokalbį moderuos žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Po renginio, nuo 13 val., rašytoja su skaitytojais bendraus ir autografus dalys „Baltų lankų“ leidyklos stende.
