Karališkoji Krokuva. Agnieszka pasitinka mane puošnios lenkų didikų, intelektualų, kolekcininkų ir mecenatų Czapskių XIX a. rezidencijos kieme. Čia įsikūręs Emeryko Hutten-Czapskio vardo muziejus, kuriame saugomi itin vertingi monetų, senųjų rankraščių, žemėlapių rinkiniai bei meno kūriniai. Jau kuris laikas A. Kosińska yra šio muziejaus vadovė. Tačiau šį kartą kalbamės kita, artimesne Lietuvai tema. Czesławui Miłoszui gyvenant Krokuvoje, 1996–2004 m. ji buvo asmeninė rašytojo sekretorė, literatūros agentė, rūpinosi autorinėmis nobelisto teisėmis pasaulyje.
Po rašytojo mirties Agnieszka dar dvylika metų prižiūrėjo jo butą ir archyvą. Iš likusių rankraščių parengė spaudai poezijos rinkinį „Paskutinės eilės“, iki tol nepublikuotą apysaką „Góry Parnasu. Science fiction“, sukūrė tarptautinės Cz. Miłoszo bibliografijos metodologiją. Garsiausia jos knyga „ Miłoszas Krokuvoje“ – apie aštuonerius šalia šios asmenybės praleistus metus. Neseniai A. Kosińska baigė mediacijos ir alternatyvių ginčo sprendimo būdų studijas Krokuvos Jogailaičių universitete. Taip pat ji yra aktoriaus Mikołajaus Jodlińskio mama.
Esate prasitarusi, kad dirbdama su Miłoszu jautėtės lyg uždaryta povandeniniame laive, giliai panirusi į nobelisto pasaulį, buvote neįtikėtinai spaudžiama iš vidaus bei išorės ir kasdien išnirdavote į normalų gyvenimą. Ką tai reiškia?
Aš netgi dar dramatiškiau tą vaizdą nupieščiau. Nesitikėjau daugybės dalykų. Nors man būdingiau jaustis it mokinukei, kuri per pertrauką mokyklos stadione kramsnoja sumuštinį, po patirties su Miloszu tenka jausti ir svetimo gyvenimo naštą. Tarsi būčiau vėžlienė su poros šimtų metų atmintimi. Prisimenu, kaip C. Miłoszas papietavęs ilsėdavosi sukdamas savo tankius antakius prigulęs ant šono a la madame Récamier (poza iš garsaus J. L Davido portreto, – aut. past). Kaip sėdėdamas prie virtuvinio stalo spjaudė kur pakliūva trešnių kauliukus.
Kitas prieš akis iškylantis vaizdas – maigo Czesławas pirštais virtuvėje tešlos gumulėlį kartodamas: „Šližikai, šližikai.“ „Kas tie šližikai?“ – klausiu. – „Sunku paaiškinti. Labai saldūs. Labai mėgau. Su aguonomis ir medum.“ – „Bet kas tai?“ – „E, sukat man galvą.“
Arba grįžtame jau bemaž naktį iš jo autorinio vakaro, jis – tiesiai į virtuvę ir sukomanduoja: „Degtinės!“ Vaikšto po namus sparčiai it tigras narve pats sau murmėdamas: „Ko aš pridirbau? Ko aš pridirbau...“ Vaizduotės šuolis, ir mes jau Šeteniuose, įsitaisę sode ant suolelio.
Pas Miłoszą įsidarbinote 29-erių, jau turėdama veiklos Lenkijos rašytojų sąjungos Krokuvos skyriuje patirties. Vis dėlto kaip reagavote sulaukusi tokio pasiūlymo? Šis poetas nebuvo Jūsų literatūrinis favoritas, bet turbūt nepasakėte to jo žmonai Carol, kai susitikote darbinių žvalgytuvių?
Tas darbas turėjo tapti viena iš mano daugybės to meto veiklų. Užsiiminėjau literatūros kritika, autorinėmis teisėmis, vadovavau knygynui, mokiausi užsienio kalbų, rašiau daktaro disertaciją, auginau sūnų. Nežinau, kas nulėmė, kad Carol pasirinko mane. Norėta, kad kandidatas mokėtų kalbėti ir rašyti angliškai, nes svarbiausia užduotis buvo padėti Miłoszui su milžiniška korespondencija, kad jis galėtų kuo daugiau laiko skirti kūrybai. Taip pat reikėjo sekretorės įgūdžių, preciziškumo, organizuotumo. Carol neturėjo supratimo, kokia esu, bet mane jai rekomendavęs žmogus žinojo, kad turiu pavyzdingos mokinės sindromą. Neprasitariau Carol, kad Miłoszas nėra „mano“ autorius, juk biuro darbas neturi būti susijęs su emocijomis.
Tačiau Miłoszas jau pačioje pradžioje pakeitė pirminius lūkesčius į kūrybinį darbą. Taip pat jam reikėjo pagalbos tuo ypatingu gyvenimo laikotarpiu. Nobelistas po ilgų metų svetur grįžo į Lenkiją, nutarė apsistoti Krokuvoje. Jam trūko žmogaus, kuris mokėtų bendrauti su leidėjais, žurnalistais, organizuoti spaudos konferencijas, gebėtų suvaldyti tikrą skruzdėlyną aplink rašytoją, kuris troško būti kultūrinio gyvenimo dalimi. Miłoszas nepriklausė tyliai sėdintiesiems kamputyje – jam magėjo visur dalyvauti, bendrauti su tėvynainiais. Buvo sotus Amerikos. Kažkada jam tai buvo didi šalis, kurioje galėjo rašyti, išlaikyti šeimą, – tai kūrėjui yra didelis dalykas. Bet, grįžęs į Lenkiją, jis norėjo čia BŪTI. Czesławo bičiulis J. Turowiczius savo užrašuose prisiminė, kaip sutiko ką tik Nobelio premiją gavusį draugą ir šis sušukęs: „Turowicziau, galas emigracijai!“ O tai juk buvo dar tik 1980-ieji, kai Miłoszas tebelaikytas persona non grata Lenkijoje.
Kaip apibūdintumėte kasdienę Miłoszo kūrybos rutiną ir discipliną?
Kūryba Czesławui buvo labai svarbi, ir jis buvo labai susikaupęs. Jam literatūra nebuvo profesija, tai buvo išsisakymo forma. Jis nieko kitko gyvenime nemokėjo ir nedarė. Turėjo teisinį išsilavinimą, bet niekada tos profesijos nepraktikavo. Tikriems kūrėjams nebūdingas toks dalykas kaip darbo pradžia ir pabaiga. Yra tam tikras dienos ritmas, kurio jie skrupulingai prisilaiko. Dabartiniame grantų pasaulyje viskas kitaip – gauni pinigus, iš jų išsilaikai, rašai tai, kas nėra labai svarbu, ir tiek. Funkcionuojama projektų pagrindu, o jie dažnai neturi jokio tarpusavio ryšio. Dauguma tų projektų – grafomanija. Reikšmingų kūrybinių asmenybių, netikėtų rezultatų beveik nebesutinkam, argi ne taip? Man labai sunku kalbėti apie Miłoszą šiuolaikiniam žmogui, nes tokių kaip jis nebėra. Dėl to parašiau knygą „Miłoszas Krokuvoje“, ten yra daug objektyvios informacijos apie šį asmenį, daug faktų. Kad tie faktai būtų įdomūs, reikia įtraukti skaitytoją, o paprasčiausias būdas tai padaryti man pasirodė – papasakoti savo istoriją su Miłoszu. Ji nevienareikšmiška. Aš net ir dabar svarstau, ar tai turėjo prasmę? Juk galėjau tuos dvidešimt metų praleisti kitaip. Galėjau daugybę dalykų savo gyvenime padaryti kitaip. Tai, kad dvidešimt metų prabėgo būtent šitaip, stipriai susiję su tuo, kas esu. Negali juk sakyti, kad kitas sukūrė tavo likimą. Nesigailiu nieko, tik svarstau, kuo reikia būti, kad taip susitelktum ties kitu. Esu totalios prasmės žmogus – turbūt toks genas. Jei neturėčiau to geno iš savo tėvo dailininko, tai apgailestaučiau dėl tų dvidešimties metų.
Savo knygoje „Miłoszas Krokuvoje“ pasakojate, kad Jums teko užsiimti ne tik literatūrinėmis užduotimis, bet ir rūpintis mokesčiais, užuolaidomis, gėlynu, skambinti gydytojams, taisyti vis gendančią krosnį...
Jokio darbo nebijau, bet Miłoszų krosnis mane buvo taip užknisusi, kad norėjau ateiti kokią naktį ir ją išversti. Ta krosnis mano pasąmonėj buvo išaugusi iki didžiulės neišsprendžiamos problemos. Nors esu gana organizuota, tenka prisipažinti, kad visko buvo per daug. Gyvenimiškais šeimos reikalais užsiiminėjo Carol, o ji nemokėjo lenkų kalbos, neišmanė vietos tvarkos, papročių, tad pasidariau ir jos sekretore. Kartais ji susirasdavo ką nors į pagalbą, bet greit paaiškėdavo, kad atitikti jos reikalavimus nelengva. Nežinau, ar aš atitikau, tačiau dėl darbo su Czesławu mane būdavo lengva prisišaukti iš gretimo kambario. Kai per ilgai aptarinėdavom su Carol kokį nors reikalą, Czesławas jau imdavo šaukti iš savo kabineto: „Carol, you`ve stolen Agnieszka. I need her.“ Man irgi pradėjo trukdyti tas sekretoriavimas Carol, nes „smulkūs namų reikalai“ surydavo išties daug laiko. Mėginau pasiūlyti jai kokį nors atsiskaitymo būdą, bet ir čia ji pasirodė esanti geresnė ir kietesnė derybininkė. Aš dažnai nusileisdavau – turbūt dėl šventos ramybės.
Negalėjau patikėti sužinojusi, kad ištisus aštuonerius metus dirbote be sutarties, be aiškių sąlygų...
Taip truputį elgiasi tie, kurie pripratę, kad pasaulis dirba jų naudai. Man tai netrukdė, darbas yra darbas. Jei kažkas patinka – darau, jei nepatinka – nedarysiu net dėl aukso kalnų. Noriu veikti prasmingus dalykus, ta prasmė man duoda tiek daug, kad galiu ištverti ir visa kita. Kaip būčiau galėjusi nepasinaudoti tokiu gyvenimo šansu – darbu ne tik su Nobelio premijos laimėtoju, bet su Czesławu Miłoszu, – jis Lenkijoje iki šiol turi ypatingos jėgos. Gavęs Nobelį, tam tikrą statusą, Miłoszas tapo dar girdimesnis kitiems. Buvo praktikas, svarstė, kaip perduoti žmonėms žinią. Artimas bendravimas su tokiu žmogumi gan ilgą laiką dar labiau sustiprina prasmingo veiksmo poreikį, net jei banaliame gyvenime atrodytum išprotėjęs.
Mus su Miłoszu skyrė pusė amžiaus, tačiau buvome gerai susižaidusi komanda, mums buvo svarbūs tie patys dalykai – prasmės niuansas, pagarba kito darbui, vertybinė kritika. Yra vienas gyvenimo aspektas, kuriam nesu tinkama ir kuriuo negebu pasirūpinti, – nemoku daryti karjeros ir puoselėti asmeninių interesų. Kovoti dėl statuso, prestižo, žaisti šito pasaulio žaidimų. Nesieju prasmės su atsiskaitymu čia ir dabar. Jei kaskart klausčiau apie pinigus, nieko gyvenime nenuveikčiau. Nesuprantu žmonių, kurie siekia apsidrausti kiekviename žingsnyje. Noras kaskart užsitikrinti garantiją yra vaiko požymis.
Miłoszas taip įnikdavo į savo literatūrinius sumanymus, kad jausdavaisi it energetinėje kapsulėje, įjungęs visus budrumo vektorius, viskam pasiruošęs. Kitas gal būtų reagavęs nervingai, bet aš tokį būvį priėmiau pozityviai, ir tai suteikdavo jėgų užsiiminėti krosnimi, mokesčiais, medikais, dovanomis ir t. t. Asmeninio gyvenimo būta mažai, bet laiko savo sūnui rasdavau. Jis man buvo labai svarbus, tikrai supratau, kad vaikas negali kentėti dėl mano darbo.
Regis, Miłoszas buvo šykštokas komplimentų. Ar Jums netrūko pastangų įvertinimo?
Tiesa, komplimentais nesižarstė, bet aš jų ir nelaukiau. Pakanka žinoti, kad kažką padariau geriausiai, kaip tik galėjau, be jokio išorinio patvirtinimo. Mane gal net vargintų žmogus, kuris nuolat lauktų įvertinimo. Vėliau supratau, kad Czesławas mane vis dėlto turbūt mylėjo. Nėra akivaizdu, jog kai dirbi kartu, tai ir myli vienas kitą. Net santuokoje man tai nėra akivaizdu.
Ar poetas pasidomėdavo Jūsų gyvenimu, reikalais?
Iš pradžių gal iš mandagumo pasidomėdavo, visgi suprato, kad esu žmona, mama. Knygoje yra mudviejų pokalbių apie mano sūnų, apie gyvenimo vaidmenis, apie moterį. Miłoszas turėjo XIX a. mizoginizmo – tokia buvo ta kultūra, bet jis buvo specifinis mizoginas – vyras, kuris įsiklauso į protingos moters patarimus. Tai asmenybės bruožas – būti atviram kitam, atviram pokalbiui. Jis klausė kito, jam kitas atrodė įdomus. Gyvenime sutikau nemažai iškilių kūrėjų, bet ne kiekvienas turėjo šį bruožą. Įdomu, kad Miłoszui kartais prikišama arogancija. Kodėl? Nedavė autografo, buvo blogos nuotaikos, nutaisė ne tokią miną, atrodė neprieinamas, užsispyrė... Bet reikia prisiminti, kad didiems žmonėms būdingi du demonai – ne tik genijaus, bet ir trapumo, netikrumo.
Teigiate, kad Miłoszas buvo labai kantrus tobulindamas literatūrinę formą, tačiau neturėjo kantrybės gyvenime. Kas labiausiai jį erzindavo?
Daugybė dalykų, bet labiausiai turbūt kvailumas. Nemažai tituluotų, svarbius postus turinčių žmonių yra kvaili. Turiu galvoje platesnį požiūrį nei asmeninė karjera, gebėjimą matyti toliau savo nosies. Šviesus žmogus visada žvelgia plačiau ir giliau, tačiau šiandien vyrauja vaikiškas, naivus ir zoologiškas žmogus. Kartais prisimenu, kaip Czeslawas dėdavo į šuns dienas žinomus profesorius, eruditus būtent dėl tos kvailybės. Tai mane linksmindavo iki ašarų. Jų vietoje galėdavau ir pati atsidurti, bet Miłoszas manęs pagailėdavo. Kartą jis skaitė laikraštį „Dekada literacka“, kuriame retsykiais publikuodavau savo straipsnius. Skaitė ir balsu juokėsi: „Na, nenorėčiau atsidurti po jūsų kritikos ašmenimis.“ O paskui pridūrė: „Bet recenzija labai gera.“
Antrąkart Miłoszas vedė būdamas jau aštuoniasdešimties. Carol tada dar neturėjo penkiasdešimties, taigi buvo visiškai kitos kartos. Kaip manote, kas labiausiai siejo šią porą?
Miłoszo niekaip nebūčiau pavadinusi senuku, nes buvo didžiulės energijos žmogus, ir ta energija darė jį jaunatvišką. Jis viskuo domėjosi, uždavinėjo klausimus, buvo dinamiškas, labai greit vaikščiojo, valgė – iki pat gyvenimo pabaigos. Carol – labai išsilavinusi, akademinę karjerą padariusi, prie gyvenimo komforto prisirišusi moteris. Aš jos perprasti nesugebėjau, bet supratau vieną dalyką – kad ji Czeslawą paprasčiausiai mylėjo. Jis vadino ją Karolina.
O koks buvo rašytojo skonis, jei kalbėtume apie moteris apskritai? Regis, mūzų jis neturėjo, eiles žmonoms sukūrė tik joms mirus.
Neklausiau apie skonį moterų klausimu (juokiasi), bet jo aplinkos ir amžiaus žmonės man minėjo, kokios moterys jam patinka, tik man iš tų pasakojimų nepasisekė sudėlioti idealo. Iš pokalbių su pačiu rašytoju supratau, kad jam imponavo inteligentiškos, jautrios, išmintingos, nepriklausomos. O visa kita priklausė nuo tos paprastos paslapties – abipusės simpatijos. Tai – chemija, žinoma. Bet jis neturėjo moterų tiek daug, kaip gali atrodyti. Nika Klosowska-Wohlman, pirmąja žmona tapusi Janina Dłuska, Jeanne Hersch, Jane Zielonko, Jadwiga Tomaszewicz, jo didelė meilė, bendramokslė iš Vilniaus laikų. Apie pastarąją daug mąstė gyvenimo pabaigoje ir net diktavo man. Tos nebaigtos poeto knygos fragmentų yra mano knygoje. Su puikia lenkų aktore Irena Górska, prieš karą vaidinusia Vilniuje, Miłoszas draugavo iki pat pabaigos, išlikęs jų susirašinėjimas. Labai vertino šios moters gyvenimišką drąsą. Irenai skirtas vienas vėlyvesnių Miłoszo eilėraščių.
Nežinau, ar Miłoszas būtų galėjęs dėl moters atlikti didžiausią pasaulyje kvailystę, bet įsivaizduoju, kad galėjo padaryti daug. Jį domino kiekvienas moteriškumo fenomenas, kiekviena moteris, jis buvo smalsus jos asmenybei. Iš to galėjo kas nors išsirutulioti, bet galėjo ir nieko neužsimegzti. Erotinės poezijos Miłoszas nerašė. Yra žmonai Janinai po jos mirties parašytas eilėraštis „Atsisveikinant su mano žmona Janina“, – jį Miłoszas labai vertino. Bet jei kas nors atrinkdavo tas eiles antologijai, poetas pašalindavo. Gal atrodė labai intymios, kad bet kokioje antologijoje nefunkcionuos. Po Carol netekties jis parašė stiprią poemą „Orfėjas ir Euridikė“.
Miłoszą pažinote jau garbingo amžiaus. Kaip jis taikėsi su senatve, ligomis, dėl kurių Jums teko lankyti jį ligoninėje, bendrauti su gydytojais?
Aš kitą matau energiškai, net nekreipiu dėmesio į išorinius dalykus. Žmogus, kuris yra mylimas, jaučiasi įdomus, patrauklus. O Czesławas turėjo tą laimę – buvo ir geidžiamas, ir mylimas. Po Carol mirties jį ištiko baisi neviltis. Vos po mėnesio išėjo ir jaunesnis poeto brolis Andrzejus. Tie netekčių metai Miłoszui, kartu – ir man, buvo slogiausi. Savo knygoje parašiau apie Miłoszo senatvę, apie mirtį – dalykus, kurie aistringam žmogui labai sunkūs.
Ar Miłoszų šeima laikėsi kokių nors tradicijų, būtų nepažeidusi jų, net jei dangus griūtų?
Czesławui buvo svarbios visos katalikiškos šventės, kaip ir pats tikėjimas. Jis užaugo religingoje šeimoje, su itin dievota mama. Šventiniai ritualai, popiežiaus kalbos, religinė lektūra, tradiciniai Kalėdų, Velykų valgiai – viso to Czesławo ir Carol namuose buvo griežtai laikomasi. Rašytojas ir gyveno rituale, ir jį išgyveno; buvo uolus Šventojo Rašto skaitytojas bei jo vertėjas. Prieš kelerius metus parengiau ir išleidau nepublikuotą Miłoszo knygą „Góry Parnasu. Science fiction“, – raginčiau ją perskaityti. Vienas šios knygos herojų – dvasinis mažos grupės vedlys. Miłoszą labai jaudino klausimas, kur link krypsta ir juda pasaulis. Dar gyvendamas Amerikoje, jis buvo įsitikinęs, kad ta kryptis bloga ir kad tai baigsis labai blogai. Miłoszas savo laiškuose rašė, jog pasaulis bus demontuotas krikščionių rankomis, dar tiksliau – kad tai padarys Katalikų bažnyčia, nerandanti santykio su šiuolaikiniu žmogumi.
Czesławas Miłoszas paniškai bijojo dvasinės ligos. Iš kur ta jo fobija, gal įtakos turėjo rašytojo giminaičio Oskaro Milašiaus tėvo istorija?
Ši baimė buvo tikrai stipri. Žvelgiant biografiškai, – iš labai išsišakojusios Czesławo giminės, kurioje būta tokio geno. Likimo ironija, kad dvasinė negalia aplenkė Czesławą, bet smogė iš nugaros, nepagailėdama jo pirmosios žmonos ir antro sūnaus. Rafinuota kančia, Miłoszas apie ją rašė...
Na, o Oskaras Czesławui buvo labai reikšmingas nuo jaunystės, nes labai padėjo – išvertė į prancūzų kalbą jo eilėraštį „Daina“. Tai apskritai pirmasis Czesławo eilių vertimas į užsienio kalbą. Eilėraštis pasirodė prancūzų spaudoje – tai buvo stipri paspirtis pradedančiam poetui. Miłoszas labai žavėjosi Oskaru, jo egzotišku grožiu. Czesławas neturėjo tokios mistinės patirties kaip Oskaras 1914-aisiais. Po to jis sukūrė savo metafizinius traktatus, vertė Bibliją. Czesławas pasvarstydavo, kodėl negavo tokios patirties.
Ne kartą esate sau pasakiusi ir knygoje parašiusi – gana jau man tokio darbo, gana Miłoszų, tačiau nepasitraukėte iki pat pabaigos. Kodėl?
Jeigu tai būtų buvę taip paprasta! Mane labai domino buvimas su Miłoszu, ilgainiui ir pati pradėjau dalyvauti tame kūrybos procese. Nepatiklus žmogus, koks buvo Czesławas, įsileidžia tave į savo dirbtuves, kalbasi, klauso, diktuoja eiles, esė, užrašus... Darbo ir juoko bendrystė. Toks kūrybiškas žmogus kaip Miłoszas yra nuolatiniame kūrybos procese. Viskas aplink jį ir jame svarbu: ką, kaip ir kada sako, kaip reaguoja. Tai retos ir intymios gyvenimo akimirkos. Vertingiausios. O paskui – staigi Carol mirtis 2002-aisiais, Miłoszo prašymas užsiimti viskuo, visais rūpesčiais. Mano pasižadėjimas likti kartu, ir kaip iš jo išsisuksi? Sunkumai mane mobilizuoja. Paskui atėjo ir jo mirtis – rugpjūtį, kaip ir Carol.
Ar nešiojate auskarus, kuriuos sunkiai sirgdama Carol padovanojo prieš išskrisdama Ameriką? Panašu į atsisveikinimą žinant, kad daugiau nebepasimatysit...
Carol išvyko 2002 m. birželį. Jau kelis mėnesius jautėsi blogai, norėjo tėvynėje pasidaryti tyrimus. Tada padovanojo auskarus. Nebuvo mano stiliaus, bet, sujaudinta to gesto, juos čia pat įsisegiau. Po Carol mirties jais taip pat kartais pasipuošdavau. Dabar jau guli praeities dėžutėje. Klausiate apie mūsų santykius? Jie greičiau buvo komplikuoti. Mudvi – labai skirtingos moterys, auklėtos absoliučiai skirtingose kultūrose ir šeimose. „Carol Marie Thigpen, mergina iš šimto penkiasdešimties metų amžiaus fermos Pietų Karolinoje, vergvaldžių palikuonė“, – rašau apie Carol savo knygoje. Mačiau jos tikrą atsidavimą Miłoszui, bet mačiau ir jos vienišumą, ir tą beprotišką gyvenimo aplink vyrą rašytoją organizavimą, kurį ji bandė primesti aplinkai (taip pat ir man). Knyga „ Miłoszas Krokuvoje“ yra taip pat ir Carol portretas. Niekas apie ją nieko nežinojo. Po Carol mirties daugybė žmonių prašė manęs atsiųsti pagrindinę informaciją. Buvo keista, kad draugavo su ja, tačiau nieko apie ją nežinojo. Liūdna, kad Miłoszus supę žmonės domėjosi tik Czesławu. Carol juk turėjo tai žinoti ir jausti... Ji buvo pragmatiška moteris, manau, be iliuzijų, su puikiu humoro jausmu, tad su viskuo gyvenime susitvarkė, tik klausimas – kokia kaina.
Dabar gyvenate, kaip pati sakote, postmilošiniame etape. Vieta, kurioje kalbamės, apgaubta jau kitų neeilinių asmenybių šviesos.
Taip, laimėjau konkursą vadovauti šiam pačioje Krokuvos širdyje esančiam puikiam muziejui, susijusiam su aristokratais Czapskiais, su žymiu kolekcininku Emeryku ir jo žmona Elzbieta, su jų anūku garsiu dailininku, rašytoju Józefu. Esu laiminga, kad liečiuosi prie tikrų dalykų – ne prie virtualios realybės. Galiu vaikščioti senomis medinėmis, šiuolaikinių remontų nesugadintomis grindimis, liestis prie šimtamečių spintų, kurių stiklas nelygiai atspindi šviesą. Senas sodas... Ramybė pačiame miesto šurmulio centre.
Jūsų knyga „Miłoszas Krokuvoje“ yra atvira ir sąžininga – parašėte apie gyvus žmones, ne apie paminklus. Norėtųsi išvysti ją lietuviškai.
Toks leidimas yra mano svajonė, juk toje knygoje yra lietuviškų realijų. Turėjau dienoraščio užrašus, faktus, bet vis tiek darbavausi ilgiau nei dvejus metus. Labai norėjau, kad knyga būtų paprastos formos, be jokios analizės, nes skaitytojo pojūtis visada svarbiau nei autoriaus pasakinėjimas. Žinoma, ne viską ten sudėjau, bet juk kad pasakytum viską, nebūtina visko sakyti. Lenkijos ir Amerikos skaitytojai man rašo, kad, perskaitę tą knygą, vėl paėmė į rankas Miłoszo kūrinius. Ko dar galėčiau kaip autorė norėti? Esu laiminga. Jaučiausi laiminga ir rašydama apie Miłoszą Krokuvoje. Nors tai buvo sunkus darbas, jaučiau, kad darau jį savaip.
