Ingai Jancevičienei 2018 metai buvo ypatingi: švenčiant atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, Lietuvos kariuomenės šimto metų jubiliejų ir paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, buvo atrasti jo palaikai ir iškilmingai perlaidoti Antakalnio kapinėse valstybės vadovų panteone, be to, jos senelis pripažintas Lietuvos valstybės vadovu.
Kovotojo geną turbūt yra sugalvoję rašytojai. Vis dėlto žvelgdama į Jus, pasirinkusią retą moteriai karo gydytojos kelią, pradedi manyti, kad toks genas yra. Galbūt karininkės dvasia Jums įsiliejusi su senelio krauju?
Karo medicinos srityje dirbu šešioliktus metus. Vidurinę mokyklą baigiau aukso medaliu. Abu mano tėvai – inžinieriai, medikų mūsų šeimoje nebuvo, niekas neskatino rinktis gydytojo profesijos, bet aš, kiek save atsimenu, visą laiką žinojau, kad tapsiu gydytoja. Mano jaunesnis brolis Norbertas Skokauskas taip pat pasuko į mediciną. Dabar jis – mokslininkas, profesorius, pasaulyje gerai žinomas savo srities specialistas.
Kauno medicinos universitete (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija) pasirinkau šeimos gydytojos specializaciją. Kartą universiteto drabužinėje radau skelbimą, kad gydytojai kviečiami į karo medicinos tarnybą. Nuėjau pasidomėti į Karo prievolės centrą, tačiau bazinis kario kursas nebuvo organizuojamas. Skaičiau senelio Adolfo Ramanausko-Vanago užrašytus prisiminimus „Partizanų gretose“ ir galvojau: mano specialybė yra skirta padėti žmogui, dėl to ją rinkausi. Nors kariuomenė – jėgos struktūra, čia tarnaujantys medikai yra pasirengę padėti žmogui ne tik įprastomis, bet ir ekstremaliomis situacijomis.
Ar daug pastangų reikia norint tapti karininke? Ar kartais nepagalvodavote, kam tiek metų mokėtės medicinos, kad kastumėte apkasus?
Kai man paskambino, kad renkamas bazinis kario kursas, nedvejodama sutikau, nors neįsivaizdavau, kur papulsiu. Netrukus supratau – prisiėmiau nemažą fizinį ir psichologinį iššūkį. Fiziškai nebuvau stipriai pasirengusi. Nors turėjau mažą sūnų ir jį su visu vežimėliu nešiodavau laiptais, kai pirmą kartą užkopiau į kareivinių ketvirtą aukštą, pritrūko oro. Po trijų mėnesių tais laiptais, nešdama nelengvą kuprinę, laisvai bėgiojau aukštyn žemyn. Krosai po tris, šešis kilometrus su ekipuote, žygiai po dešimt kilometrų naktį, didžiulis fizinis krūvis, normatyvai...
Mes treniravomės kaip paprasti kariai. Mokėmės sausį, vasarį ir kovą. Patys smagiausi mėnesiai! Po pirmos savaitės atsistojusi prie lango susimąsčiau: „Aš daug ką galėčiau padaryti, net kinų kalbą išmokčiau, bet dabar...“ Daug kas buvo nauja. Tuo metu baziniame kario kurse buvome tik dvi moterys. Mokomajame pulke Rukloje turėjome vieną privilegiją – naktį mums leisdavo užsidaryti savo kambario duris.
Ar vyras neprieštaravo dėl Jūsų pasirinkimo, juk turėjote mažą sūnelį?
Vaikui jau buvo pustrečių metų. Mano sūnui Arnui neseniai sukako devyniolika metų. Jis studijuoja biologiją ir genetiką. Ne tik svetimi, ir savi vaikai labai greitai auga!
Esate stipri moteris, tokiai sutuoktinis nepavadovaus?
Du žmonės visą laiką tariasi bet kokiais klausimais. Reikia gerbti kito pasirinkimus ir siekius. Kai vienam iš partnerių patinka, ką daro kitas, šis gali tobulėti, džiaugiasi savo veikla, tada gerai ir šeimai. Tarnaujame po 24 valandas per parą. Mane šis darbas džiugina, randu, kaip pritaikyti savo žinias, savybes, matau rezultatą, esu patenkinta. Jeigu žmogus šeimoje yra patenkintas, jis ir darbe jaučiasi harmoningai; jei darbe patenkintas, tai ir į šeimą neparneša blogos nuotaikos.
Ką veikia karo gydytojas taikos sąlygomis?
Man pasisekė: į karo medicinos tarnybą atėjau baigusi bazinį kario kursą, taip pat baigiau karo gydytojo kursą, papuoliau į gerą kolektyvą. Mūsų veiklos sritis – pratybos, misijos, karių sveikatos priežiūra batalionuose, įvairūs kariuomenės planavimo, tarptautiniai renginiai. Mūsų gydytojai, slaugytojai, paramedikai eina į laukus ir kartu su kariais mokosi dirbti lauko sąlygomis. Mane supa entuziastai – jie labai stengiasi ir skiria nemažai savo laisvo laiko, kad galėtume džiaugtis gerais veiklos rezultatais.
Entuziazmas, stimulas veikti kyla iš vadovės iniciatyvos, gerų tarpusavio ryšių. Ar griežta vadovė esate?
Reikėtų paklausti bendradarbių. Reikalauju tvarkos. Kariuomenė yra ta struktūra, kur viskas turi būti aišku. Privalome laikytis taisyklių. Kuo aiškiau jos yra pasakomos, tuo lengviau jų laikytis. Esu konkreti, konkrečiai ir suprantamai formuluoju užduotis. Pavaldiniai ar kariai visada gali pas mane ateiti pasitarti. Mūsų kolektyvas yra nemažas, per visą Lietuvą – keli šimtai žmonių, tačiau mes – tarsi vienas kumštis.
Pulkininkė leitenantė – aukštas karinis rangas. Kaip įveikėte šiuos karjeros laiptelius?
Pradėjau tarnybą nuo žemiausio karininko laipsnio – leitenanto. Manau, kad, kalbant apie karjerą, daug lemia asmeninės savybės. Man buvo įdomu, važiuodavau, kur tik siųsdavo, neatsisakydavau pareigų, nenuvildavau. Įgavau žinių ir pasitikėjimo savimi. Mano vadas yra sakęs: „Kada nors ateis tokia minutė, kai suprasi, kad jau turi pakankamai žinių ir patirties, gali savo nuomonę pasakyti garsiai, drąsiai ir jausti, kad tavęs klauso.“
Kasdien privalote vilkėti uniformą, avėti kariškus batus. Pasiilgstate aukštakulnių, suknelių?
Į darbą ateinu avėdama aukštakulnius, persirengiu ir persiaunu, o prieš išeidama namo vėl persirengiu civiliais drabužiais. Kartais darbe pasijuokiame, kad mums netinka sakyti: „Neturiu kuo apsirengti.“ Galime rinktis kasdienę uniformą – su kelnėmis ar sijonu, su švarku ar megztiniu, taip pat lauko uniformą. Ši patogesnė, tad dažniausiai renkuosi ją, juolab kad tenka daug važinėti. Kai baziniame kario kurse davėme priesaiką, visi skyrių, kuopos, bataliono vadai vilkėjo smėlio spalvos lietpalčius. Mes taip į juos žiūrėjom, taip buvo gražu!
Treniruoti, disciplinuoti kariuomenės vyrai yra fiziškai ir kitaip gražūs. Dirbate pavojingoje zonoje...
Taip, neneigsiu (juokiasi). Į gražius vyrus galima žiūrėti kaip į gražius paveikslus, žavėtis, džiaugtis.
Įsimylėjote būdama studentė. Sugebėjote ir gerai mokytis, ir auginti sūnų.
Oi, tai sena istorija. Man padėjo tėvai. Kariuomenė nėra darbas, tai – gyvenimo būdas. Su kolega suskaičiavom, kad namie per metus nebūnam po tris mėnesius. Komandiruotės, pratybos kartais trunka po kelias savaites, jei ne artimųjų pagalba, būtų sudėtinga. Šeimai taip pat turiu skirti dėmesio, nors neretai dirbu šešias dienas per savaitę.
Mano tėvai – nepaprastai geri, suprantantys, palaikantys, mūsų ryšys visada buvo stiprus, nuoširdus. Į juos galėjau remtis. Pamenu, paauglė užsimaniau plėšytų džinsų. Tėvai nemoralizavo, kad – nesąmonė, negražu. Tėtis paėmė džinsus, žymėjo, kur kirpti, o mama kirpo.
Ir mudviejų su sūnumi Arnu ryšys yra stiprus. Jis, kaip ir mano tėvai, lanko plaukimo treniruotes, dalyvauja varžybose. Įdomu, kad mano sūnų yra treniravęs mano tėčio treneris. Namie neturime televizoriaus, daug skaitome. Lankome spektaklius, koncertus, labai mėgstu Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Baigiau muzikos mokyklą, aštuonerius metus griežiau smuiku. Man patinka klasikinė muzika.
Ar dar turite smuiką?
Turiu pianiną ir gitarą. Dabar esu labiau klausytoja negu atlikėja.
Lietuvos kariuomenė savo šaknimis ir dvasia remiasi į mūsų laisvės kovotojus. Esate rezistento, partizanų vado, brigados generolo A. Ramanausko-Vanago anūkė. Kam įpareigoja šis kraujo ryšys?
Suvokiu šį didžiulį įpareigojimą. 2018-ieji mūsų šeimai buvo ypatingi. Pagaliau rasti ir palaidoti senelio palaikai. Iš naujo permąstai istoriją. Ne kartą skaičiau senelio prisiminimus, juose ryški patriotizmo dvasia. Po laidotuvių kalbėta apie žmonių, tikinčių tautos idealais, vienybę, panašią į Baltijos kelią 1989 m.
Gyvename laikotarpiu, kai plačiai kalbame apie rezistencinę kovą. Daug vyrų ir moterų išėjo į mišką pasipriešinti okupacijai siekdami, kad Lietuva būtų suvereni valstybė, kokia buvo 1918–1939 m. Partizanai kovojo dvylika metų. Sovietai jų karo nepripažino, antraip būtų reikėję pripažinti okupaciją. Šis laikotarpis buvo juodinamas, žmonės įbauginti, ištremti. Grįžusieji bijojo apie tai šnekėti. Jau atkūrus nepriklausomybę vieno filmo apie tremtį premjeros metu paprašyta: „Pakelkite rankas, kieno šeimose kas nors buvo ištremtas arba susijęs su partizaniniu judėjimu.“ Visa salė pakėlė rankas. Daugumą šeimų palietė represinės sistemos gniaužtai. Iš Sibiro grįžę sugniuždyti, apjuodinti žmonės, saugodami savo vaikus ir anūkus, tylėjo. Dabar sužinome, kad lietuviai troško būti laisvi, priešinosi.
Senelis su bendražygiais 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją. Ji kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Miške reziduojančią Lietuvos kariuomenę rėmė gyventojai. Dėl to partizanai taip ilgai išsilaikė. Kai lankiau bazinį kario kursą, išėjome į naktinį žygį. Buvo sausis, vakare suspaudė drėgnas šaltis. Tada pagalvojau: „Mums – pratybos, mes grįšime į šiltas kareivines, o partizanai daug metų kentė badą ir šaltį. Kiek jie turėjo valios, sveikatos ir idealizmo!“ Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip kovotojai miške gyveno.
Kada pirmą kartą perskaitėte senelio rašytus prisiminimus?
Būdama studentė. Daug bendravome su močiute Birute. Sunku įsivaizduoti, kiek pavojų ji atlaikė. Buvo partizanė, vėliau – politinė kalinė, patyrė Sibiro lagerius. Kai grįžo, jos gyvenimas taip pat buvo labai sunkus, bet ji, tvirto charakterio moteris, nepalūžo.
KGB jai neleido dirbti pedagoginio darbo, tad teko imtis sunkiausių nekvalifikuotų darbų. Su močiute galėjau kalbėtis apie viską: savo vaikinus, mokslus, nepasisekimus, ir ji man pasakodavo, kaip su seneliu bendraudavo, kaip tarp jų gimė tikra meilė. Mūsų santykiai buvo labai šilti, jos galėjau klausti visko, ji išklausydavo ir nesmerkdavo. Dievo dovana tokios močiutės.
Studijuodama Kaune gyvenote pas močiutę Birutę. Ko iš jos mokėtės?
Sąžiningumo, neveidmainiavimo, teisingumo, atjautos. Ji buvo teisinga, jeigu kas nors nepatikdavo, ji gražiai, mandagiai pasakydavo. Atjautė ir mylėjo žmones. Prisimenu, prie parduotuvės moteris pardavinėjo kojines. Ji sumokėjo. Sakau: „Kam jums tos kojinės?“ „Man jų nereikia, bet matau, kad senutei reikia pinigų“, – atsakė. Buvo giliai tikinti, gera, šilta. Ateis, apsikabins, sėdime, nieko sakyti nereikia.
Prisimenu, kai buvom vaikai, močiutė atvažiuoja su lauktuvėmis, mes su broliu lekiam prie jos, prašom, kad eitų su mumis pasivaikščioti, mūsų paslapčių klausytis. Močiutę labai mylėjome. Buvau studentė, man patikdavo prie jos prisiglausti, pasakydavau, kad ją myliu. Sėdėdavome apsikabinusios viena kitą, būdavo taip gera ir šilta. Kai ji mirė, pagalvojau: „Ačiū Dievui, kad ji žinojo, jog aš ją labai labai myliu.“ Reikia nebijoti artimiesiems pasakyti apie savo jausmus. Pagirti, išklausyti ir senus, ir jaunus.
Kuo Jus įkvepia senelio ir močiutės meilės istorija?
Močiutė pasakojo apie partizaninio karo metus, Sibirą, politinės kalinės dalią. Sakydavo – buvo laimė naktį praverti bunkerio angą ir pakvėpuoti grynu oru. Senelis partizanu tapo 1945 m. Močiutė irgi buvo partizanė, jos slapyvardis buvo Vanda. Jiedu susituokė Nedzingės bažnyčioje. O pamilo vienas kitą mokytojų seminarijoje. Senelis buvo dėstytojas, ji – paskutinio kurso seminaristė. Manau, suartino ir bendros idėjos, tikslai. Močiutė buvo labai graži ir miela mergina, turėjo gerbėjų ir galėjo pasirinkti, su kuo nugyventi gyvenimą. Ji pasirinko senelį ir kartu – sudėtingą kelią. Kai mudvi šnekėdavomės, ji seneliui spinduliavo vien meile. Visą laiką tvirtino, kad jų pasirinkimas buvo teisingas, jie vienas kitą labai mylėjo, o kad mamos susilaukė tais laikais, tokiomis sąlygomis, buvo stebuklas. Gerų žmonių dėka 1948 m. gruodžio 14 d. Vilniuje gimė mano mama. Močiutės laiškai iš Sibiro persmelkti meilės.
Jūsų mamytei buvo aštuoneri, kai jos tėvelius suėmė. Ar ji ką nors atsimena iš to laikotarpio?
Taip, ji puikiai atsimena kartu praleistas dienas, tėčio pamokas, slapstymąsi. Prisimena ir paskutinį pasimatymą su tėčiu KGB. Šeimos bendras gyvenimas nutrūko, kai tėvus 1956 m. spalio 12 d. Kaune, Kampo gatvėje, suėmė. Juos įdavė išdavikas. Močiutė ir senelis turėjo ginklus, būtų nusišovę, bet buvo suorganizuota didžiulė KGB operacija, – ant jų, iš privažiavusios mašinos, užgriuvo kėgėbistai, seneliai neturėjo jokių galimybių pasipriešinti. Miestas atkirstas, atkirsti geležinkelis, tiltai, išstatytos komandos. Senelis močiutei spėjo pasakyti: „Mylėjau tave, Birute.“ Močiutė sakė, kad tuose žodžiuose tilpo viskas: ir jų meilė, ir gyvenimas, ir kova, už viską jis jai padėkojo. Senelis buvo neeilinė asmenybė visomis prasmėmis, šalia jo ir moteris buvo neeilinė.
A. Ramanauskas-Vanagas 1952 m. vasario 16 d. rašė: „Šią dalį prisiminimų iš kovos dėl laisvės laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei, kurios irgi ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės.“ Kas užaugino Jūsų mamą?
Jos mamos mama. Mano promočiutė. Mes visi ją vadinome mamute. Mamutė taip pat buvo labai stipri asmenybė. Augdama mergaitė žinojo, kur yra jos mama. Kai tėvai paskutiniais metais slapstėsi, ji buvo su jais kartu. Vaikui tai buvo sudėtinga, tik naktį galėdavo išeiti pakvėpuoti grynu oru. Mama pasakojo, kad išėjusi į sodą nuo gėlių kvapo net apsvaigdavo. Slėpdavo mamą pas žmones ant aukšto, rūsiuose. Kartą, kai prasidėjo šukavimas – ieškodami kėgėbistai durtuvais badydavo lubas, grindis, šieną – promočiutė išnešė ją šieno pilname maiše. Mergaitė visą laiką tylėjo.
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė daug pastangų įdėjo, nenuleido rankų, kad būtų rasti jos tėvo palaikai.
Mama ne tik savo tėvo atminimą puoselėja. Ji labai stengiasi, kad žmonės sužinotų tikrąją laisvės kovų istoriją, dėl to išleido senelio prisiminimus, yra sudariusi ir išleidusi 9 knygas partizaninio karo tema. Mano mama daro viską, kad nuo to laikotarpio nukristų sovietinių klastočių šydas, kad žmonės sužinotų apie nuostabius idealistus, kurie paaukojo gyvybes dėl Lietuvos laisvės. Okupacijai priešintasi ne tik su ginklais rankose, nepamirškime ir ideologinės šios kovos išraiškos. Partizanai sugebėjo leisti laikraščius dideliu tiražu ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbomis. Reikia įsivaizduoti, kaip jie miške, bunkeryje, su rašomaja mašinėle stukseno balanai degant, kai oro nėra... Daugybė žmonių buvo atsidavę kovai už laisvą suverenią Lietuvą. Mama daro viską, kad sužinotume apie tą laikotarpį kaip galima daugiau.
Ar Jūsų tėtis, vesdamas mamą, žinojo, kad ji yra partizano duktė?
Žinojo. Nepabūgo? Tikra meilė nieko nebijo.
Turbūt neverta klausti, kas yra Jūsų gyvenimo herojus?
Senelis. Jis buvo atsidavęs kovai už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Buvo sąžiningas, tikintis ir idealistas. Buvo griežtas, bet teisingas, žiūrėjo tvarkos, siekė, kad partizanai laikytųsi drausmės, partizanų statute numatytų reikalavimų. Partizaninis karas buvo žiauriai nuslopintas, senelis suimtas, kankintas ir nužudytas, bet jo skleistos Laisvės dvasios sunaikinti KGB nepajėgė.
Per A. Ramanausko-Vanago laidotuves tūkstančiai žmonių atėjo jam nusilenkti, išreikšti pagarbą. Vadinasi, jis gyveno teisingai. Senelio asmenybė man yra ryškus idealo pavyzdys, kad reikia jausti, kas yra teisinga, ir gyventi tuo vadovaujantis.
Keliais štrichais
Credo. „Pradėk nuo savęs.“ Taip pat Vergilijaus eilutė: „Kantrybe ir valia mes viską nugalėsim.“
Vertybė. „Šeima, artimieji, teisingumas ir sąžiningumas.“
„Nemėgstu veidmainiavimo, apkalbų, gandų nešiotojų.“
„Matau nūdienos realybę, neigiamus dalykus vertinu kritiškai, tačiau džiaugiuosi pozityvumu ir jį skatinu.“
„Muzika man – sielos atgaiva. Pastaruoju metu mėgstu klausyti Bradley Cooperio režisuoto filmo su Lady Gaga „Taip gimė žvaigždė“ garso takelio dainų. Užsidedu ausines, kad niekam netrukdyčiau, ir mėgaujuosi.“
Knygos. „Patiko neseniai perskaitytos: Jeanne Kalogridis „Aš, Mona Liza“ ir Andrea Morua „Baironas“.“
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'01
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
