Įdomu, kur ir kuo dabar gyvena prieš daugiau nei dvejus metus sūnaus susilaukusi ši stilinga pora?
Susitinkame su V. Petreikiu ir S. Paciukonyte vienoje sostinės kavinėje. Pasisiūlęs atnešti nuo baro puodelius mums paruoštos kavos, Valdas neįtikėtinai virtuoziškai nardo tarp staliukų laikydamas padėklą viena ranka, o, pamatęs mano nustebusį žvilgsnį, atvirai prisipažįsta: „Išmokau gyvendamas Londone.“ Taip pat atvirai pora kalba apie bomondo spindesį, nuo kurio pavargo, ir juos užauginusias nesėkmes bei neišsipildžiusias svajones.
Papasakokite, ką dabar veikiate, kur ir kuo gyvenate?
Valdas: Gyvename Lietuvoje, bet dalį laiko praleidžiame Prancūzijos Alpėse, 15 km nuo Ženevos. Esame išsinuomoję apartamentus sename name, čia kitados buvo įsikūręs viešbutis. Mums pasisekė, nes tame regione labai sunku rasti būstą – Ženeva yra tarptautinis miestas, į jį atvyksta daug užsieniečių.
Simona: Aš tai manau, kad vis dėlto gyvename Prancūzijoje, o ne Lietuvoje. Įsikūrėme mažame bažnytkaimyje, aplink – gamta ir ramybė. Mano tėtis sako, kad tas butas – poeto svajonė. Miegame bokštelyje, iš jo atsiveria nuostabus vaizdas, kas valandą girdime bažnyčios varpą. Atvykę svečiai klausia, kaip galime ramiai miegoti, o mums sunkiau užmigti, kai jo negirdime. Viešojo transporto čia nėra, visur vykstame savo automobiliu. Kai šis sugenda, padeda kaimynai. Jie nuostabūs. Vienas – filmo herojų primenantis škotas nuo tabako uostymo ištinusia nosimi, literatūros genijus, turi sitroeną. Automobilis toks iškleręs, kad atrodo – įsėdęs kojomis turėtum pasispirti, bet senukas lekia juo kaip pašėlęs. Yra porą sykių ir mane paskraidinęs.
Gyvename kaip pasakoje. Kartu einame į vietos turgų, vaikščiojame po kalnus su savo kalyte Bora Bora. Daug skaitome. Jokūbui, nors jam dar tik 2,5 metų, knygos įdomesnės už žaislus. Visas – į tėtį.
Valdas: Simona man padovanojo skaityklę. Labai patogu, ypač keliaujant. Neretai vienu metu skaitau iki 5 knygų. Kai turiu laiko, praktikuoju jogą.
Vis dėlto įdomu, kokie vėjai jus nupūtė į Prancūziją?
Simona: Ten gyvenau prieš 12 metų, kai šokau Ženevoje. Grįžusi į Lietuvą ir sutikusi Valdą, 7-erius metus jam tyliai zyziau į ausį, kaip norėčiau ten gyventi. Plokštuma turbūt nelabai tinka mano sielai, o kalnai suteikia stiprybės. Jaučiau, kad jų man labai reikia.
Valdas: Aš irgi norėjau pokyčių. Mano amžius dar toks, kai galiu rizikuoti, gal net kokį kartą ir bankrutuoti – dar liktų laiko pradėti viską iš naujo. Nesu sėslus. Po mokyklos dvejus metus gyvenau Londone, paskui – Ispanijoje. Gimiau Klaipėdoje, bet jaučiuosi esantis vilnietis. Vis dėlto Vilnius – nedidelis miestas, greitai išsemi galimybes. Esu renginių organizatorius. Pradedi nuo teatrų, pereini į didesnes sales, galiausiai – į arenas ir parkus. O kas toliau? Turi būti labai kūrybingas, rasti naujų saviraiškos erdvių. Viena išeičių – plėsti geografines ribas. Lietuvoje vis dar organizuoju festivalius „Midsummer Vilnius“, „Garden“, lietuvių ir užsienio atlikėjų koncertus, per metus su komanda jų surengiame apie 30. Bendradarbiaujame su Alina Orlova, Andriumi Mamontovu, Jazzu, grupe „The Tiger Lillies“, fortepijono virtuozu Peteriu Bense’u, JAV šiuolaikinio baleto trupe „Complexions“. Džiaugiuosi, kad tobulėdamas ir augdamas vis dažniau galiu daryti tai, ką noriu, ir vis rečiau – ką reikia. Koncertus organizuoju ir Prancūzijoje, Šveicarijoje. Ten bendradarbiauju su tarptautiniais atlikėjais. Esu įsitikinęs, kad tie skirtingų šalių energijos ir patirties mainai naudingi ir kiekvienam kūrėjui, ir visuomenei. Esu visiškas eurofanas. Manau, kad Europos Sąjunga mūsų šaliai yra tikras stebuklas. Tai, kiek nuėjome per 25-erius metus, – neįtikėtinas progresas.
Tikrai manote, kad toli nuėjome? Lietuvoje dažnas kaip tik burba, kad pernelyg trypčiojame vietoje.
Valdas: Dėl to ir reikia išvykti, kad pamatytume pokyčius. Mes per itin trumpą laiką kardinaliai pakeitėme savo gyvenimo kokybę. Saugumas, švara, puikus kainos ir kokybės santykis, kūrybingumas, turtinga kultūra, žmonių mandagumas ir kalbų mokėjimas – visa tai daro įspūdį ne tik ilgiau Lietuvoje nebuvusiems lietuviams, bet ir pirmąsyk čia atvykusiems užsieniečiams. Vienintelis dalykas, ko mums tikrai trūksta, – geras susisiekimas. Neturime savo skrydžių bendrovės, tiesioginių traukinių linijų, normalių kelių į Vakarų Europą. Dėl to ir susidaro įspūdis, kad Lietuva yra civilizacijos nuošalėje. Tai trukdo pakviesti nemažai gerų atlikėjų.
Simona: Niekada nejaučiau kompleksų dėl to, kad esu iš mažos šalies. Priešingai, visada didžiuodamasi sakau, kad esu lietuvė. Į Lietuvą atvykę mūsų draugai teigia, kad nieko panašaus nėra matę. Juos žavi bažnyčių gausa, žmonių dvasingumas. Iš pirmo žvilgsnio jiems atrodome kiek panirę į save, bet bendraudami atsiskleidžiame kaip šilti, paslaugūs ir nuoširdūs žmonės. Aišku, reikia įvertinti ir tai, kad mes su Valdu gyvename tam tikrame burbule, sukamės tarp meno žmonių. Gal provincijoje įspūdis būtų kiek kitoks, bet, manau, ir ten netrūksta šviesių žmonių.
Valdas: Visur, net labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, yra ir nejaukių kampelių, ir keistos architektūros statinių, ir skurdžiai gyvenančiųjų. Mes čia atvykome ne gerovės ieškoti, o norėdami praplėsti savo galimybių ribas. Nuo mūsų būsto arti Milanas, Lionas, Turinas, Ciurichas, vos už 5 valandų kelio – Paryžius.
Suprantu, kad Valdas čia puikiai save realizuoja, o Jūs, Simona? Ar nenuobodžiaujate? Gal mokote vietos vaikus baleto?
Simona: Šiuo metu su baletu neturiu nieko bendra. Dabar šoku rankomis. Iš geriausio japonų kobido meistro Shogo Mochizuki išmokau šios technikos ir dabar įgytas žinias taikau praktiškai. Lietuvoje kobido pristatomas kaip veido masažas, jį daro beveik visuose grožio salonuose, bet iš tikrųjų tokiais 4 lygių sertifikatais, kokį turiu aš, Lietuvoje gali didžiuotis tik 2 moterys. Man labai svarbu išsaugoti laisvę ir neprarasti aistros, tad nenorėčiau kobido daryti kasdien nuo aštuonių iki aštuonių. Šį 1,5 valandos trunkantį ritualą vertinu kaip meditaciją. Tai – ne tiek masažas, kiek menas, ne veltui esame vadinami „kobido artist“.
Veido stangrinimas nėra svarbiausias tikslas, tai labiau darbas su gyvybine energija. Jaučiuosi atliekanti misiją – šiais beprotiško gyvenimo tempo laikais padedu žmonėms sustoti ir panirti į gelmę. Prisilietimai turi būti beveik nejuntami, tai padeda labiau atsipalaiduoti. Kartais lieti ir jauti, kiek visko dedasi galvoje, kiek ten įtampos ir skausmo... Kai po seanso žmogus pakyla visai kitoks, labai džiaugiuosi.
Valdas: Visada skeptiškai vertinau šią naują Simonos veiklą, nors palaikiau. Vieną dieną ji pasisiūlė padaryti kobido man. Šiaip tokių procedūrų nemėgstu, kartais nueinu į tailantiedišką pėdų masažą, bet kai tai daro žmogus, visą gyvenimą tobulinęs judesio meną, jausmas visai kitoks. Manau, Simona turi tam talentą.
Simona, šokio mokėtės nuo 4-erių metų, atidavėte jam daugiau kaip 20 savo gyvenimo metų. Negi nė kiek neskauda širdies iš jo pasitraukus?
Simona: Iš vienokio šokio perėjau į kitokį. Keista, bet kai žiūriu baleto spektaklius, niekas nevirpteli. Nesijaučiu ką nors praradusi. Mokydamasi baleto patyriau ir gerų dalykų, ir kančios. Turbūt tokia yra ta mūsų baleto mokykla, kad išmoko nemėgti savo kūno, kartais – net nekęsti, nes nuolat jautiesi neatitinkantis kanonų. Kita vertus, anksti išmoksti disciplinos, visko pasiekti per sunkų darbą. Tave taip išmuštruoja, kad paskui jauti kaltę nieko neveikdamas, nemoki tiesiog būti. Vienos balerinos turi puikius fizinius duomenis, tad joms fiziškai ir psichologiškai lengviau. Kitos, tarp jų ir aš, yra šiek tiek „medinukės“, todėl rezultatų pasiekia tik sunkiai dirbdamos ir nuolat save laužydamos. Jei daug dirbi ir tiki savimi, net ir būdama „medinukė“, gali sėkmingai šokti. Deja, perfekcionizmo pilna galvelė trukdo, nes niekada nėra gerai, yra tik galbūt neblogai. Man patiko baletas, bet jaučiausi savimi nepatenkina. Po kiekvieno spektaklio krimsdavausi, kad šokau nepakankamai gerai, kokioms trims dienoms įkrisdavau į tuštumos duobę.
Jūs labai intensyviai ieškojote savo vietos. Šokote pas Anželiką Choliną, Jurijų Smoriginą, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Baltijos baleto grupėje, Gyčio Ivanausko teatre, užsienio trupėse...
Simona: Labai troškau šokti, bet nenorėjau priklausyti vienam teatrui. Mėgstu klasiką, bet esu labiau neoklasikinė balerina. Lietuvoje tada nebuvo mano poreikius atitinkančio teatro, todėl, vos baigusi M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, išvykau į Ženevą. Joje tebėra gyva George‘o Balanchine‘o neoklasikinio baleto mokykla. Šokau trupėje „Les Jeune Ballet“, bet ji buvo gana provincialaus lygio, todėl vaikščiojau į didesnių teatrų peržiūras. Nežinojau, kad garsių trupių vadovai jau iki peržiūros žino, ką paims, o šią daro tik formaliai. O tu stovi tarp 200 šokėjų su numeriuku, tikiesi...
Gal per daug siekiau – Vienos opera, Monte Karlo baletas. Patekti į tokias trupes, jei neturi sceninės patirties užsienyje, sudėtinga, nebent unikalūs tavo duomenys. Paklajojau, neradau vietos, grįžau ir įstojau į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Ją baigusi dalyvavau smagiuose projektuose su Gyčio Ivanausko teatru, šokau neoklasikinėje Baltijos baleto grupėje.
Bet ar jautėtės save realizavusi? Daug pagrindinių vaidmenų neturėjote, bet galbūt to ir nesiekėte?
Simona: Skaudu, kai stengiesi, daug dirbi, bet nesulauki profesionalų įvertinimo. Dar mokyklos laikais mačiau tą neteisybę, kai mokytoja išsirenka mylimiausią mokinę ir dirba vien su ja. Buvau įkišta į tam tikrus rėmus, bet kodėl kažkas už mane turi nuspręsti, ko esu verta? Jei noriu šokti Mirštančią gulbę, tai ir šoksiu! Vieną vakarą padariau tai Niujorke, Centriniame parke, – specialiai tam vežiausi iš Lietuvos puantus. Ir man buvo nesvarbu, ar į mane žiūri žmonės, ar – voverės. Po šio šokio viduje įvyko kažkoks lūžis, vidinis išsivalymas. Sukilo visas slėptas skausmas, verkiau. Per tas ašaras ir Mirštančios gulbės šokį tarsi mirė ta nerealizuota gulbė ir gimė kita. Paskui tai pakartojau V. Bareikio spektaklyje „No Awards“.
Vis dėlto savo vaidmens sulaukiau. E. Stundytės „Laukimas“ pagal J. S. Bacho muziką idealiai tiko ir mano kūnui, ir sielai. Jaučiausi pagaliau realizavusi save kaip šokėją. Gražus sutapimas – netrukus po šio vaidmens ėmiau lauktis vaikelio.
Viename interviu abu esate prisipažinę, kad Simona – netipiška balerina, o Valdas – netipiškas verslininkas. Valdai, ką turėjote galvoje?
Valdas: Pas mus žodis „verslininkas“ turi negerą, šiek tiek sukto žmogaus reikšmę. Mėgstu save pristatyti kaip renginių organizatorių. Verslininkams esu keistas menininkas, o menininkams – keistas verslininkas. Tokį mane mato kiti, pats visur jaučiuosi gerai. Jei pradedi į save žiūrėti kitų žmonių akimis, tampa sunku suprasti, kas esi, nes visi mato skirtingai.
Vilniaus universitete baigiau ekonomiką. Pirmas ryškesnis mano verslo projektas buvo Teatro arena. Tuo metu per pasaulį ritosi baisi ekonomikos krizė, o man visai gerai sekėsi, nutiko patys nuostabiausi dalykai – sutikau Simoną, po dviejų mėnesių atidarėme Teatro areną, pradėjome organizuoti renginius, rūpintis maitinimu jų metu, kilo idėja kurti restoraną. Įkūriau, bet jis bankrutavo. Tada viskas pradėjo griūti kaip kortų namelis. Galiausiai Teatro arena buvo sulyginta su žeme. Mus išmetė kaip muses iš barščių. Visi šie įvykiai sukrito į ketverius metus – nuo 2009 iki 2013 m. Apėmė baisi baimė – o ką daryti toliau? Nesėkmės pakerta pasitikėjimą savimi. Kiekvienai išgyventi reikia stiprybės ir laiko, turi reflektuoti, kodėl tai nutiko, kokių padarei klaidų, o ko pakeisti negalėjai.
Ši pauzė truko neilgai – netrukus gimė idėja Valdovų rūmuose rengti festivalį „Midsummer Vilnius“. Pakilome iš griuvėsių, persikėlėme per upę ir patekome į pilį (juokiasi). Tiesą sakant, Teatro arenoje man trūko estetikos ir perspektyvos, norėjau ilgalaikių projektų, tapti pradininku tokio festivalio, kuris tęstųsi net ir tada, kai manęs šioje žemėje nebebus. Vakarų Europoje natūralu, kad festivaliai pergyvena savo kūrėjus. Kad tai įvyktų, reikia drąsos, kantrybės ir tvirtai laikytis savo vizijos.
Deja, Lietuvoje net ir senas tradicijas turintys muzikos festivaliai nutraukia savo veiklą. Kuo „Midsummer Vilnius“ skiriasi nuo kitų?
Valdas: Pirmiausia esame ne muzikos, o scenos menų festivalis. Mums labai svarbi meninė vertė, todėl renkamės tik geriausius atlikėjus. Beje, jų mums reikia ne vien tam, kad garsiu vardu afišoje pritrauktume kuo daugiau žiūrovų. Stengiamės kartu sukurti ką nors nauja. Tarkim, populiariąją muziką jungiame su kamerine. Šiemet Andrius Mamontovas grojo kartu su Modesto Pitrėno diriguojamu kameriniu orkestru ir t. t. Nepamirštamą įspūdį daro ir iš teatro salės į Valdovų rūmų kiemą perkelti spektakliai. Kiekvienais metais kyla begalė idėjų, bet daug jų atkrenta. Palyginti su visu įdėtu darbu, matoma išraiška yra tik ledkalnio viršūnė.
Sakykit, su kuo lengviau dirbti – su užsienio ar lietuvių žvaigždėmis?
Valdas: Lyginti jas yra tas pats, kas obuolį – su bananu. Abu yra vaisiai, bet kilę iš skirtingų pasaulio kraštų. Su lietuviais patiri daugiau kūrybos džiaugsmo, juos gali patraukti įdomia idėja. Dirbdamas su užsieniečiais susiduri su griežtesne struktūra, kūrybos beveik nėra. Svarbiau pasirūpinti jų komfortu – pavalgydinti, suteikti pramogų, kad prisimintų, kaip gerai jautėsi Vilniuje.
Per tą intensyvų periodą atradote ne tik kiekvienas savo vietą po saule, bet ir vienas kitą. Papasakokite, kaip tai nutiko.
Simona: Tai nutiko per 2009 m. „Eurovizijos“ atranką. Beje, vasario 14-ąją. Aš buvau viena iš Donato Montvydo šokėjų. Rangiausi scenoje su blizgiu kostiumu, tik akys matėsi. Su Valdu susipažinome, kai atėjau prie ekrano pažiūrėti „Eurovizijos“ tęsinio.
Valdas: Simoną pastebėjau anksčiau. Ji stovėjo prie studijos vilkėdama tokį nutįsusį treningą. Dar spėjau pagalvoti, kaip tokia graži mergina gali dėvėti tokį keistą drabužį, o tada nutiko, kaip kartais rodoma filmuose – staiga visa aplink išnyksta, ir matai tik JĄ.
Simona: Man tai niekas neišnyko (šypsosi). Valdas iš pradžių atrodė keistuolis. Tylus, gilus. Žiūrėdavau į jo mėlynas akis ir galvodavau, kas dedasi toje galvoje. Esu emocinga tauškalė, o Valdą užčiuopti buvo sunku, bet jaučiau, kad jis yra geras žmogus. Nebuvo tokio įsimylėjimo, kuris nuneša. Viskas augo pamažu. Ir tebeauga.
Valdai, esate minėjęs, kad tada neatrodėte rimtai. Buvote pasinėręs į bohemą?
Valdas: Gal labiau buvau ne bohemos, o bomondo atstovas. Viskas truputį plaukė, visko buvo daug – žmonių, projektų, kelionių, vakarėlių. Man patiko taip gyventi, turėjau tam daug energijos.
Simona: Iš pradžių ir man patiko tas pasaulis, bet paskui supratau, kad nesibaigiantys vakarėliai – ne man. Jutau, kaip silpsta mano gyvybinė energija. Nutarėme stabtelėti.
Valdas: Tikiu, kad žmogus visada gauna tai, ko jam reikia, o ne tai, ko nori. Tik jis ne visada nori tai pripažinti, todėl frustruoja, bet paskui pamato, kad viskas išėjo į gera. Pokyčiai yra augimo dalis. Negali visą gyvenimą suktis tame pačiame rate – tai uždaro.
Jūsų kelias į santuoką labai klasikinis: 3-ejus metus draugavote, gyventi kartu pradėjote tik po sužadėtuvių, galiausiai priėmėte Santuokos sakramentą. Galbūt šias tradicijas atsinešėte iš tėvų?
Simona: Mano tėvai pažįstami nuo darželio, susituokė būdami 20-ies ir jau daugiau kaip 30 metų yra kartu. Nenorėjau paviršutiniškų, abejotinų santykių. Maniau, jei jau pradedi gyventi su žmogumi, turi jausti, kad jis yra tavo. Esu tikinti, man Santuokos sakramentas turi didelę galią, santykiai įgyja visai kitą svorį. Malda, padėka Aukščiausiajam už viską, ką turiu, mane labai sustiprina.
Valdas: Mano vaikystės patirtis visai kitokia. Augau su vieniša mama, dažnai sirgdavau, daug laiko praleisdavau ligoninėse, sanatorijose. To klasikinio, tradicinio šeimos modelio neturėjau, galėjau tik stebėti aplink.
Santuoka mums nėra vien tradicija. Jauni žmonės neretai tikisi pakeisti pasaulį, viską daryti moderniau, atsisako to, kas galiojo tūkstančius metų, net nepasigilinę, bet neturi kuo pakeisti. Progresyvumas nėra savaiminė vertybė. Žmonių gyvenimas technologiškai patobulėjo, bet vertybės išliko tos pačios. Mes stengiamės jas puoselėti.
Kaip manote, kuo esate panašūs, o kuo skirtingi?
Simona: Aš esu visiškas chaosas, tokia oro stichija. Gerai, kad Valdas moka viską suplanuoti. Galvoju – būtų kitas toks pats šalia, nežinau, kur dabar būčiau, gal kokioj oloj gyvenčiau.
Valdas: Manau, mes panašūs ir fiziškai, ir savo vertybėmis, pomėgiais, netgi mūsų skonis panašus. Esame skirtingi, kaip kad skirtingi yra vyras ir moteris, nebijau to pripažinti. Aš pragmatiškas, daug planuoju, iš to valgau duoną. Simona puoselėja visas gražiausias moters savybes. Ji yra kūryba, meilė, švelnumas, empatija.
Sakoma, kad tikras santykių išbandymas yra vaiko gimimas. Prieš dvejus su puse metų susilaukėte sūnaus Jokūbo. Kaip šis įvykis pakeitė jūsų pasaulį?
Simona: Jokūbą gimdžiau vandenyje, šalia buvo Valdas. Jis man labai padėjo – saugojo, neleido be reikalo imti kraujo, leisti vaistų. Jei ne Valdas, gal būčiau pasidavusi tam spaudimui dėl intervencijų, o dabar viskas vyko tiesiog nuostabiai. Besąlygiška meilė vaikui išlaisvina. Gimus Jokūbui, tai, kas kažkada buvo taip svarbu ir dėl ko jaudinausi, išgaravo. Pirmus metus išgyvenau kažkokią euforiją, jaučiausi laimingiausia per visą savo gyvenimą. Dabar nusileidau į realybę, bet vis tiek esu labai laiminga. Niekada anksčiau tiek nesišypsodavau, nesijuokdavau. Apkabinu Jokūbą ir vis dar negaliu patikėti, kad jį, tokį nuostabų, turiu. Buvo nepaprastai ramus kūdikis, lyg Buda. Atrodė, tarsi džiaugtųsi pagaliau patekęs pas mus. Dabar kasdien stebina naujais atradimais. Nepadidėjo ir buities našta – nuo pat kūdikio gimimo labai padeda mano mama.
Valdas: Mano gyvenimas pasikeitė labiau. Iki susipažinau su Simona, retai pusryčiaudavau namie. Gimus Jokūbui, namuose praleidžiu kur kas daugiau laiko. Ir tas laikas jau kitoks – negulinėji su knyga ir nesėdi prie kompiuterio. Būni su vaiku. Tėvystė yra unikali patirtis – juk augini kitą žmogų. Tie, kurie sako, kad „tėvystė – ne man“ arba „žmonių žemėje ir taip yra per daug“, neretai pakeičia nuomonę susilaukę vaiko. Mes, kaip rūšis, esame užprogramuoti rūpintis savo pratęsimu. Nusprendžiau dalyvauti gimdymo procese, nes maniau, kad tai bus geriausia Simonai ir kūdikiui. Tos akimirkos man – stipriausia gyvenimo patirtis. Gyvybės, gimimo stebuklo negali nupasakoti, tai turi patirti.
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'01
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
