Justė entuziastingai paklausia: „Arbatos?“ Tą vakarą Londone bjauriai lyja ir pučia smarkus vėjas, tačiau kultūros atašė atrodo puikiai nusiteikusi. Ką tik nulipome nuo Lietuvos ambasados pastato stogo, nuo jo po skėčiais gėrėjomės nuostabia vakarinio Londono panorama. Prieš tai stingome iš šalčio ant Voksolo (Vauxhall) tilto netoliese – juo J. Kostikovaitė kasdien traukia į darbą. Ji gyvena tarp menininkų populiarėjančiame Pietų Londone.
„Netoli namų yra mano mėgstamos „Cabinet“, „Gasworks“ ir Pietų Londono galerijos (South London Gallery). Nelabai toli – ir menininko Damieno Hirsto įkurta Niuporto gatvės galerija (Newport Street Gallery). Šalia ambasados – muziejus „Tate Britain“, – vardija Justė. – Pastebėjau, kad Londone dažniau klausiama ne, iš kur tu, o iš kurios vietos mieste esi („Where are you local?“) – tai apibrėžia tavo gyvenimo būdą, nusako, ką matai kasdien.“
Po kelių minučių ant stalo jaukiame atašė kabinete garuoja kvapni lietuviška arbata, Justė pasiūlo medaus. „Viskas mano kabinete lietuviška“, – priduria ji, kabindama į spintą pilką spalvotomis aplikacijomis margintą paltą, kuris ką tik dalyvavo fotosesijoje. Jo autoriai – Londone kurianti dizainerių pora Elena Gučas ir Willas Morganas, prekių ženklo „Gučas Morgan“ įkūrėjai. Atkreipiu dėmesį, kad J. Kostikovaitė segi vieną auskarą. „Kai esu su Marijos Puipaitės ar Yurgos Juozapos (prekių ženklas „June 19“) auskarais, žmonės neretai klausia, kas yra jų kūrėjai, – sako pašnekovė. – Jei tik galėčiau, puoščiausi tik lietuvių kūrėjų darbais. Jų kokybė puiki.“
Aukšta, liekna šviesiaplaukė užkrečia savo energija. Jai niekada nepritrūksta pokalbio temų, ypač – apie meną. Nespėju įsiminti vardų, pavadinimų, kuriuos ji beria vienu įkvėpimu. Justės akiratis platus – prieš tapdama kultūros atašė, ji dirbo šiuolaikinio meno kuratore ir vadybininke Vilniuje, Berlyne, Londone, inicijavo platformos „The Deep Splash“, kurioje galima rasti meniškus užsienyje gyvenančių ar gyvenusių lietuvių menininkų Jono Meko, Roberto Narkaus, Indrės Šerpytytės, Linos Lapelytės, Eglės Jauncems bei daugelio kitų videoportretus, atsiradimą.
„Visada norėjau būti tiltu, jungiančiu dvi kultūras, – sako moteris. – Tai darbas, kai nėra išeiginių ir laisvų vakarų. Esu ten, kur kažkas vyksta ir kur galiu papasakoti apie mūsų menininkus ar institucijas. Kartais – ne po vieną, o daugybę kartų!“
Apie pasaulį – mano lūpomis
Į kultūros pasaulį J. Kostikovaitė atėjo iš toli – jos šeimoje nebuvo nė vieno menininko, o studijuoti ji pasirinko vadybą Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), vėliau Mykolo Romerio universitete studijavo teisę ir viešąjį administravimą. „Gal mama mane užkrėtė meile menui? – svarsto moteris. – Ji norėjo būti drabužių modeliuotoja, bet nedrįso – pasirinko chemikės karjerą.“ Justė pamena, kaip mama iki paryčių siūdavo sukneles žiūrėdama kino filmus ar kaip aistringai pasakodavo dukrai apie matytą spektaklį.
Jau studijuodama vadybą, ji susirado užklasinės veiklos: pradėjo dirbti su muzikos grupe „Dublicate“. „Muzika buvo tas laidas, kuris atvedė mane į menus, – sako kultūros atašė. – Dainavau chore „Versmė“. Mėgau legendinę „Eldorado“ diskoteką, vėliau atsirado stogą nuraunantis reivas, važiuodavau į muzikos festivalius.“ Juose (ar diskotekose) vykdavo ir meno performansai, instaliacijos, buvo rodomi videofilmai. Taip Justė susipažino su įvairių sričių menininkais. „Gimė noras kažkaip prisijungti prie jų, padėti jiems“, – pasakoja pašnekovė.
Tai įvyko ne iš karto. Moteris įsidarbino vienoje stambiausių telekomunikacijų bendrovių „Omnitel“. „Skraidžiau kaip ant sparnų – tai buvo mano svajonių kompanija, – prisimena Justė. – Bet po kurio laiko mane ištiko prasmės krizė – kam reikia tos rinkodaros strategijos, kodėl man to reikia?“ Išėjusi iš darbo, ji keturis mėnesius keliavo po Pietryčių Aziją. „Kai grįžau, Lietuvą krėtė finansų krizė, darbai nesimėtė, – teigia kultūros atašė. – Parašiau kelis meno projektus fondui „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, jie buvo pripažinti geriausiais.“ Nors projektams įgyvendinti pinigų nebuvo, pripažinimas merginai leido susivokti, ką būtų įdomu veikti gyvenime.
Tik ne Lietuvoje. Ji norėjo praplėsti akiratį. Netikėtai užklydo į nedidelės organizacijos, vienijančios įvairių pasaulio šalių kultūros fondus (European Network of Cultural Centres), tinklalapį. „Laimėjau jų stipendiją ir išvažiavau į Berlyną“, – pasakoja J. Kostikovaitė. Tais laikais šiame mieste ji pažinojo tik vieną žmogų – menininkę Juliją Goyd. Netrukus ratas prasiplėtė – ji susipažino su daugybe menininkų, atrado įdomių galerijų, nemokamų paskaitų apie meną. „Maniau, kad jau susigaudau meno pasaulyje, todėl pradėjau kuruoti parodas, dirbau su menininke J. Goyd, latvių menininku L. Kullessu, – prisimena moteris. – Tai buvo visiškos nesėkmės, tačiau jos man padėjo augti.“ Kartu Justei viena menininkų rezidencija suteikė stipendiją, tad ji rašė projektus, kvietė Baltijos šalių menininkus. „Tai, kad neišmaniau meno pasaulio taisyklių, ir trukdė, ir padėjo, – neabejoja pašnekovė. – Turėjau per daug energijos, kai ką tiesiog reikėjo daryti ramiau, lėčiau. Vis dėlto būtent Berlyne supratau, kad man be galo artima šiuolaikinių menininkų kalba – tarsi apie pasaulį jie kalbėtų mano lūpomis, bet tiksliau, giliau, jautriau.“
Nebijoti apsijuokti
Nusprendusi, kad reiktų pasimokyti kuratorės profesijos, J. Kostikovaitė pradėjo ieškoti meno mokyklų. Kadangi jos vokiečių kalbos užteko tik susikalbėti, ji nutarė studijuoti angliškai. Būsimą studentę priėmė Londono Karališkasis menų koledžas (Royal College of Art). Miestą ji įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. „Apėmė jausmas, kad pagaliau giliai įkvėpiau oro, o mano kūnas atsipalaidavo, – prisimena kultūros atašė. – Vasario mėnesį čia žaliavo žolė, žmonės atrodė tokie atsipalaidavę, draugiški, teatrališkai apsirengę.“ Pasak jos, Berlyne gyvenimas vasarą primena rojų, tačiau žiemą šis miestas yra be galo depresyvus, tai sunku iškęsti. Be to, Justė taip ir neišmoko vokiečių kalbos, gyveno užsieniečių burbule, o tai irgi nepadėjo integruotis į visuomenę.
Panirusi į mokslus, suprato, kad trūksta ne tik žinių, bet ir patirties, kuria puikavosi galerijose, apie kurias ji tegalėjo pasvajoti, dirbę bendrakursiai. „Vienas dalykas yra žinoti menininko vardą, jo darbus, o kitas – padėti jam rengti parodą. Kartais tokie susitikimai gali smarkiai nuvilti, o kartais tai tampa gyvenimą keičiančia patirtimi“, – sako Justė. Kartu su bendrakursiais per porą metų ji surengė šešias parodas.
Koks kuratorius yra geras? „Tas, kuris nebijo apsijuokti, – įsitikinusi Justė. – Tvirtai daro taip, kaip tiki, ir kartu sugeba reflektuoti. Kartais kas nors gali nepavykti ir ne dėl kuratoriaus kaltės.“ Vieni jų, pasak pašnekovės, patys yra tarsi menininkai, jie generuoja idėjas, sumąsto, kaip jas įgyvendinti. Kiti labiau leidžia situaciją valdyti menininkui. Dar kiti geba sujungti verslą, mokslą, socialinius judėjimus ir meną. „Dirbdamas kartu su menininku patenki į ilgą psichologinį eksperimentą ir bandai rasti išeities tašką, – sako kultūros atašė. – O išeities nėra. Turi tiesiog norėti kartu žaisti, o ne bandyti laimėti, kad ir kaip kistų projekto idėja, kad ir kokia tvyrotų nežinomybė.“
Vaizduojamojo meno srityje irgi vyrauja tam tikros tendencijos. Dabar meno institucijos privalo atsižvelgti į postkolonijinį diskursą, iš archyvų yra traukiami ilgai vyrų menininkų šešėlyje kūrusių moterų darbai. Tarkim, su meistrais Allanu Kaprowu ir Johnu Baldessari kūrusios amerikietės Channos Horwitz darbai pristatomi didžiausiose meno galerijose. J. Kostikovaitė sako pastebėjusi, kad britų menininkai ypač linkę reflektuoti darbininkų klasės gyvenimą – gal todėl, kad Didžiojoje Britanijoje dar nenuversta monarchija ir tai reprezentuoja visuomenės susiskaldymą į klases. „Vis dėlto šiuo metu aktualiausia yra posttiesos tema (post-truth). Svarbiausiam Didžiosios Britanijos meno prizui Turnerio prizui nominuoti darbai kalba apie posttiesą, politinių faktų iškraipymą, netoleranciją“, – apibendrina kultūros atašė.
Iš pradžių, pasak Justės, laisvos kuratorės duona ją žavėjo – nežinojo, kur bus po mėnesio, – juk kas nors vis tiek pakvies skaityti paskaitą ar kuruoti parodą. Namais tapdavo viešbučiai ir draugų butai. Ji kuravo parodas, rengė simpoziumus, sukosi tarp Londono ir Nidos, kur kuravo Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos Nidos doktorantūros mokyklos kursą. Pasak moters, jai nereikėjo daryti tiek kompromisų, kaip tiems, kurie dirbo institucijose. Vis dėlto ilgainiui nepastovumas, neapibrėžtumas išvargino.
Ji pabrėžia visada domėjusis Baltijos regiono šalių menininkais dar ir dėl to, kad juos buvo lengviau suprasti, prie jų prieiti. Kontekste to, ką matė, menininkų darbai ir mintys buvo įdomūs, o darbų temos – aktualios. Trūko tik platformos, per kurią būtų galima apie tai papasakoti didesnei auditorijai, sujungti institucijas ir organizacijas. Kultūros atašės pozicija buvo būtent ta trūkstama galvosūkio detalė.
Kalbėtis apie tai, kas jungia
Tapusi kultūros atašė, J. Kostikovaitė neapleido šiuolaikinio vaizduojamojo meno, pradėjo gilintis į kiną, teatrą, šokį, muziką, literatūrą. „Šiais laikais visos meno sritys yra labai susipynusios“, – įsitikinusi pašnekovė. Intrigavo ir tai, kad vienas iš atašė veiklos tikslų – pritraukti ne tik paprastą žiūrovą, papasakoti jam apie Lietuvą, bet ir meno profesionalą, kad užsimegztų ir tęstųsi kūrėjų bei organizacijų ryšiai.
„Be galo įdomu stebėti, dalyvauti britų kuratorių, festivalių organizatorių, meno institucijų veiklose, – sako Justė. – Per meną, kultūrą ši valstybė sprendžia socialines visuomenės problemas, o menininkai priekaištauja, kad valdininkai jais naudojasi. Kita vertus, meno, kultūros centrų erdvės, galerijos yra visiems prieinamos susitikimų, bendravimo, žaidimų vietos. Galbūt menas pradėtas deelitizuoti, kai YBA’s (Young British Artists) ir kolekcininkas Charlesas Saatchi paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį išpopuliarino jaunus kūrėjus Tracey Emin, Martiną Creedą ir D. Hirstą. Juos lydėjo sėkmė, ir menas tapo dar madingesnis.“
Ar Lietuvos menininkai pažįstami britams? Kultūros atašė pabrėžia, kad Jungtinė Karalystė yra perpildyta gero turinio, ypač vaizduojamojo meno, todėl konkuruoti be galo sunku. Dėl to bendraujama su kitų šalių menininkais, kultūros institutais, meno tarybomis, institucijomis ir fondais. Vis tik nemažai Lietuvos šiuolaikinių vizualiųjų menų kūrėjų yra žinomi plačiam ratui gerbėjų, dalyvauja ir solo, ir grupinėse parodose. „Neseniai pas mane buvo užėjusi Hannah Firth, Velse esančio Charpter meno centro programų direktorė, – pasakoja Justė. – Prieš trylika metų ji kuravo Velso menininkų parodą Lietuvoje. Kuratorė pabrėžė, kad ją, kaip ir jos kolegas, iki šiol intriguoja lietuvių menininkų eksperimentinis, šviežias ir netikėtas požiūris į meną bei pasaulį, jų kuriamos performatyvios situacijos, teksto svarba.“
J. Kostikovaitė neslepia, kad geriausiai sekasi tiems, kurie lieka čia gyventi po studijų, sukuria šeimas – taip susikuria stiprų pažinčių ratą, tampa vietinio meno konteksto dalimi. Sėkmingai kuria menininkė, fotografė I. Šerpytytė, menininkė E. Jauncems, ji už savo kūrybą buvo apdovanota prestižine Davido Hockney’io premija. Prisimename performansų kūrėją L. Lapelytę. „Šios talentingos menininkės yra pačios geriausios Lietuvos meno ambasadorės“, – sako kultūros atašė.
Dar vienas iš kultūros atašė darbo malonumų – netikėtos pažintys. Yra lietuvių kūrėjų, apie kuriuos reiktų papasakoti Lietuvai, nes pasaulis apie juos jau žino. „Tarp Londono ir kitų pasaulio didmiesčių gyvenanti iliustratorė Eglė Žvirblytė turi apie 50 tūkst. instagramo sekėjų, ji kuria projektus nuo Islandijos iki Las Vegaso“, – pasakoja pašnekovė. Tarp netikėtų pažinčių Justė įvardija ir susitikimą su Londone, Kingstono universitete, studijavusia kraštovaizdžio architekte Sigita Simona Paplauskaite, jos kartu sukūrė bendrą projektą. „Per Londono architektūros festivalį pristatėme neįtikėtiną Lietuvos paviljoną – supamas veidrodžių, stovėjo gabalėlis lietuviško miško, – teigia kultūros atašė. – Instaliacija stovėjo šalia Šv. Pauliaus katedros, ją per mėnesį pamatė daugiau kaip 60 tūkst. praeivių.“
Sudėtingiau sekasi bendradarbiauti kitų meno sričių atstovams. Palyginti su prancūzais, britai nėra tokie dideli kino mėgėjai, jiems nėra įdomi ir verstinė literatūra. „Teatras čia yra kiek kitoks – tradiciškesnis, orientuotas į tekstą“, – pasakoja kultūros atašė. Šalyje vyksta tik du dideli – Edinburgo ir Londono teatro – tarptautiniai teatro festivaliai. Iš lietuvių teatralų paskutinį kartą triumfas lydėjo E. Nekrošių – 2012 m. Williamo Shakespeare’o festivalyje jo režisuotą spektaklį „Hamletas“ pamatė apie 4 000 žmonių. „Mes galime didžiuotis scenos menu, bet atvežti spektaklius į Didžiąją Britaniją be galo sudėtinga net ir finansiškai, – priduria Justė. – Čia, priešingai nei Prancūzijoje ar Vokietijoje, kad įrodytum rėmėjams, jog tavo produktas yra geras, pats turi išsinuomoti salę ir viską apmokėti, net jei tave kviečia festivalio rengėjai.“ Todėl J. Kostikovaitė džiaugiasi, kad neseniai pavyko atvežti jaunos kartos teatro režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Trans Trans Trance“. „Šis drąsus, britų akimis, net kiek akiplėšiškas kūrinys pritraukė nemažai lankytojų, sulaukė palankių vertinimų, – sako kultūros atašė. – Britus žavi mūsų aktorių dinamiškumas, gyvybiškumas ir tai, kad mūsų menininkai tokie jauni, o itin aukšto lygmens.“
J. Kostikovaitė pasakoja, kad jie stengiasi kviesti britų kuratorius, teatrų vadovus, kritikus į Lietuvą, kad mūsų menininkai susipažintų su britais ir galbūt imtų įgyvendinti bendrus projektus. Ji skatina lietuvių kūrėjus imti pavyzdį iš britų ir nebijoti aktualių temų – visuomenės kritikos, kalbėti apie skaudžias, visuomenę skaldančias patirtis, sudėtingus istorinius įvykius, nes tai ir yra įdomiausia, jautriausia.
Į darbą – su sportiniais bateliais
Justės rytas prasideda anksti, ji išsiverda kavos ir kimba į skubius darbus. Neslepia, kad tenka atsakyti į daug biurokratinių laiškų, tvarkyti dokumentus, šis darbas nėra pats kūrybiškiausias, bet jį reikia padaryti laiku. „Kai supranti sistemą, tampa lengviau, – šypsodamasi sako pašnekovė. – Iš tikrųjų man tenka daug analitinio, komunikacinio darbo, tenka būti lanksčiai.“
Beveik kasdien kultūros atašė pateikia informaciją apie kokį nors net ir labai mažą renginį ar menininko, susijusio su Lietuva, pasiekimą. Paklausta, kaip pavyksta, gaunant nedidelį finansavimą, tiek daug padaryti, J. Kostikovaitė gūžteli pečiais. „Mes projektų iš esmės nefinansuojame, – pasakoja moteris. – Visi atašė dirba panašiomis sąlygomis. Stengiamės padėti vieni kitiems patarimais, informacija.“ Lietuvos kultūrai užsienyje atstovauja beveik išskirtinai moterys (11 iš 13 kultūros atašė), – Justė priduria, kad ne tik Lietuvoje. Ji priklauso kultūros centrus ir kultūros atašė vienijančiam tinklui, ir daugumą jo narių sudaro moterys. „Gal moteris dažniau įkvepia kultūrinės diplomatijos idėja, dėl to jos aukoja kūrybą?“ – svarsto pašnekovė. Ji taip pat pastebėjo, kad Didžiojoje Britanijoje nemažai galerijų ir muziejų vadovauja irgi moterys. Justė ypač žavisi muziejaus „Tate“ direktore Maria Balshaw, aktyvia moterų teisių gynėja ir labai pragmatiška moterimi. Patinka ir jos įvaizdis: žili trumpi plaukai, spalvinga suknelė, sportiniai bateliai. Apranga – tai irgi pareiškimas.
Ar kultūros atašė perprato britų bendruomenės kodus? Justė gūžteli pečiais. Britai tikrai jų paiso mažiau, nei, tarkime, prancūzai. Čia atvirkščiai – kuo atrodai ekscentriškiau, tuo gali būti įdomiau. Į darbą moteris eina su sportiniais bateliais. „Pamenu, kartą tris naktis negalėjau išsimiegoti, nes svarčiau, kuo vilkėti per karalienės Elžbietos II rengiamą arbatėlę jos gimtadienio proga. Ji kviečia bendruomenės organizacijas, mokyklų vadovybę, ambasadų darbuotojus – visus tuos, kurie padeda britų visuomenei, – pasakoja kultūros atašė. – Buvo ir įdomiai apsirengusių žmonių, ir atėjusiųjų su atsarginėmis įsispiriamomis šlepetėmis. Tokie tad tie britai.“
Interviu jau eina į pabaigą, o už lango – vėlyvas Londono rudens vakaras. Autobuso stotelėje pamojame privažiuojančiam raudonam dviejų aukštų autobuso vairuotojui. „Kaip sekasi?“ – sučiauška kultūros atašė ir leidžiasi į trumpą, smagų pokalbį. „Nors tai – didelis miestas, žmonės randa laiko pasikalbėti vieni su kitais, pajuokauti, – sako ji. – Man tai patinka, nors kiti sako, kad paviršutiniška.“
Paklaidžiojusios po Soho rajoną, tokį spalvingą ir triukšmingą net per lietų, atsisveikiname. Kitą rytą dar gaunu Justės patarimų, į kokias parodas užbėgti. Ji irgi mieste, jau nuo pat ryto, tyrinėja naujas galerijas, vertina naujas parodas. Jos Londonas begalinis, tačiau tuo ir magiškas.
Trumpai
Projektas. Mano su kuratore Monika Lipšic kuruota paroda „Kas mane mąsto“ / „What Thinks Me”.
Menininkas. Režisierius Mindaugas Survila.
Muziejus. Gaisro nusiaubtas Brazilijos nacionalinis muziejus Rio de Žaneire, – jo niekada nepamatysiu.
Galerija. „The Editorial“ Vilniuje.
Paroda. „Strange Days: Memories of the Future“ ekspozicijų centre „180 Strand“ Londone.
Miestas. Lisabona.
Pomėgis. Darbas.
Knyga. Valentinas Klimašauskas, „Alphavilnius“.
Filmas. „Vilkų gauja“ („The Wolfpack”, režisierė – Crystal Moselle). Roberto Altmano filmai.
Kavinė. Vėlyvųjų pusryčių kavinė „Sunday” Londone.
Būsimi projektai. „2019 m. pradžioje kartu su partneriais Jungtinėje Karalystėje pristatysime trijų jaunų lietuvių menininkų vystomas rezidencijas: šokėjo Deniso Kolomyckio, madų dizainerės Mortos Nakaitės ir ...“
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'01
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
