Dirbtuvė Tilto gatvėje
Susitinkame jaukioje dirbtuvėje, įrengtoje namo Vilniuje, Tilto gatvėje, kur menininkas gyvena su žmona Egle, antrajame aukšte. Padėkoju, kad net ir tokiomis aplinkybėmis nepamiršo duoto pažado pasikalbėti. „Žinai, man vis atrodo, kad greit pasitaisysiu, pasijusiu geriau, todėl ir imuosi naujų darbų, projektų, planų, bet jaučiu, kad geriau nėra, trūksta jėgų, dirbti reikia prisiversti. Būna pikta ant savęs, bet stengiuosi“, – sako jis.
Romo kūryba alsuoja ne tik dirbtuvė, bet ir visa jo gyvenamoji aplinka. Net namų kiemas papuoštas fontanu, kurio viduryje – mergaitės su skėčiu skulptūra. Buvau girdėjęs, kad šį fontaną vieno gimtadienio proga menininkas norėjo pripildyti mėgstamo gėrimo – raudonojo vyno. Pasiteirauju jo paties. „Tikrai buvau taip sugalvojęs, – šypteli. – Net buvau radęs, kur galėčiau įsigyti porą statinių nebrangaus ispaniško vyno, bet nusprendžiau to nedaryti. Mano gimtadienis – birželį. Karštas oras ir vyno kvapas būtų priviliojęs širšių ir vietinių girtuoklių. Atšventėme triukšmingai ir be to.“
„O ar nesunku gyventi ir dirbti toje pačioje erdvėje? Juk tikriausiai reikia būti labai disciplinuotam, kad namų aplinkoje nepamirštum darbų?“ – klausiu Romo. „Tai nėra taip sunku, kaip mesti rūkyti, – patikina. – Anksčiau su žmona gyvenome Viršuliškėse. Tada dar dėsčiau Vilniaus dailės akademijoje, ten buvo ir mano dirbtuvė. Reikėjo daug važinėti. Bėda ta, kad esu pelėda. Man sunku anksti keltis, o darbingiausias būnu vakarais. Kol, baigęs skaityti paskaitas, nusigaudavau iki dirbtuvės, kol įsivažiuodavau, ateidavo ir aštunta valanda vakaro. Galvoje imdavo kirbėti mintis, kad jau laikas namo, o namai – toli. Dabar yra visai kitaip. Atsibundu, užlipu į dirbtuvę, dirbu, paskui vėl einu pamiegoti. Nereikia nei ruoštis, nei kažkur važiuoti. Tik dabar kita bėda – šaldytuvas arti, tad svoris auga.“
Dairydamasis po menininko dirbtuvę aptinku begalę puikiai pažįstamų jo kūrinių – Vytauto Kernagio skulptūros Nidoje, Romaino Gary skulptūros Vilniuje, Danieliaus Dolskio skulptūros Kaune, Hermanno Kallenbacho ir Mahatmos Gandhi skulptūros Rusnėje, Sausio 13-osios memorialo Lietuvos radijo ir televizijos kieme, paminklo gydytojui Cemachui Šabadui, Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio skulptūros – eskizų. Tai tik keli R. Kvinto kūrybos pavyzdžiai.
„Kas dar?“ – klausiu. „Čia – „Chloja“, šios skulptūros taip paprastai pamatyti negalima, nes ji stovi uždarame Lietuvos banko rūmų kiemelyje. O ši liūdna, susigūžusi mergaitė – skulptūra be žinios dingusiems vaikams atminti – stovi pievoje prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro, aplink ją vasarą dūzgia bitės. Gramatikos tėvas Jonas Jablonskis įamžintas Griškabūdyje. Telšiuose štai – meška, ant nugaros nešanti vaikus. Pasakojama, kad gilioje senovėje, užėjus badmečiui, žmonės vaikus išnešdavo ir palikdavo miške. Baltų krašte tuos vaikus išaugino meškos, jie ir tapo pirmaisiais žemaičiais“, – savo darbų atvaizdus demonstruoja skulptorius.
„Ar kada skaičiavote, kiek skulptūrų esate sukūręs?“ – klausiu. „Oi, daug. Ir skulptūrų, ir memorialinių lentų“, – atsako jis. Anot menininko, kuriant skulptūrą labai sunku neužsižaisti, nesikrapštyti prie vieno darbo per ilgai, nes kyla pavojus niekada jo nebaigti. Kita vertus, ir baigta R. Kvinto skulptūra niekada nebūna tokia, kokią menininkas ją įsivaizdavo iš pradžių.
„Žiūrėdamas į kiekvieną savo skulptūrą matau klaidas, netikslumus, kuriuos norėčiau pakeisti. Niekas kitas to nemato ir niekam kitam, išskyrus mane, tai neįdomu, bet mane tai erzina. Tiesą sakant, tas jausmas nepaleidžia veik kiekvienu kūrybos etapu. Atrodo, kad darbas dar nebaigtas, kad dar turiu kai ką pakeisti. Pakeičiu ir suprantu, kad ankstesnis variantas buvo geresnis. Bandau grįžti atgal, bet nepavyksta. Tas pirminis variantas visada būna geriausias, bet vis neišmokstu šios pamokos“, – atvirauja jis.
Vaikystės nuotrupos
Paklaustas apie Žagarėje prabėgusios vaikystės prisiminimus, R. Kvintas pripažįsta, kad jie migloti. „Nežinau, gal esu tik įsikalbėjęs, bet save pamenu nuo labai vėlyvo amžiaus. Iš vaikystės Žagarėje pamenu tik nuotrupas, gražų miestelio parką... Žinau, kad tada ten buvo rajono centras, virė gyvenimas, vykdavo šokiai. Mano krikštatėvis ir tėvas šokiuose grodavo akordeonu. Tėvai ir mane su seserimi ten vesdavosi, nes gal nebuvo, kur palikti (juokiasi). O paskui rajono centru tapo Joniškis, ir Žagarė tapo apleista.“
Menininkas laiko save vilniečiu, nors ir gimė Žemaitijoje. „Tik išlaikau žemaičio charakterį“, – juokiasi. 1958-aisiais Romo tėvai iš Žagarės persikėlė gyventi į Telšius, ten jis baigė vidurinę mokyklą. Nors daugelis to meto jaunųjų menininkų mokėsi Telšių technikume, Romas mokslus tęsti nusprendė sostinėje.
„Nepamenu, kada atradau skulptūrą, gal paskutinėse klasėse. Kai buvau vaikas, daug lipdžiau iš plastilino. Dar man patikdavo piešti, ypač – cheminiais pieštukais ant pagalvių. Tėvai bardavosi, bet man baisiai gerai išeidavo. Abu mano tėvai buvo „tarnautojai“. Taip jie rašydavo pildydami kokias nors anketas tarybiniais laikais. Tėvas buvo inžinierius, o mama – buhalterė. Jie dirbdavo diena iš dienos nuo devynių ryto iki šešių vakaro, o šeštadieniais – iki trijų. Gaudavo tik kažkokias trumpas sumautas atostogas. Matydamas tai pasižadėjau būti bet kuo, kad tik nereikėtų kasdien eiti į darbą“, – sako jis.
Paklaustas, ar turi gyvenime žmogų, kurį galėtų pavadinti savo mokytoju, Romas nejučia prisimena vaikystėje skaitytą literatūrą. „Labai mėgau E. M. Remarque’ą, E. Hemingway’ų, bet už visus labiausiai – Karlą May’ų, jo istorijas apie indėnus. Man labai įstrigo viena trumpa istorija, kaip herojus joja per preriją, vakare sustoja stovyklauti, nulipa nuo žirgo, susikuria laužą, nueina prie netoliese esančio upelio ir išsivalo dantis. Man tik to ir reikėjo, kad pradėčiau stropiai valytis dantis. O kaip ilgai ir nesėkmingai mane vertė tai daryti tėvai!“ – juokdamasis pasakoja menininkas.
Skulptūrą reikia nukelti nuo pjedestalo
Norėdamas išgirsti R. Kvinto nuomonę dėl, mano nuomone, net meno pasaulyje viršų imančio politinio korektiškumo, papasakoju, kaip Niujorke norėta nuversti Kristupo Kolumbo skulptūrą, nes ji neva – kolonizaciją ir čiabuvių genocidą liudijantis monumentas. Ar menininkui negaila nė vienos dingusios skulptūros?
„Žiniasklaida gali nesunkiai pakreipti žmonių mąstymą viena ar kita linkme, ir visi pradeda kartoti tai, ką ji sako. Kai ant Žaliojo tilto stovėjusias skulptūras imta vadinti balvonais, man buvo neskanu, – sako jis. – Skulptūros atsiranda ne šiaip sau. Kiekviena jų turi savo kūrėją, savo pagrindą. Žinoma, kai kurių jų atsiradimo pagrindas ideologinis, bet istorijos griaudamas skulptūras neištrinsi. Manau, geriau turėti istorijos knygą neišplėšytais puslapiais.“
Visos R. Kvinto skulptūros – tarsi tarp gyvų žmonių sustingusios buvusio gyvenimo iliustracijos. Prie jų galima prieiti, galima apžiūrėti jas iš arti, su jomis „pabendrauti“. Menininkas sako tokį braižą pasirinkęs sąmoningai. „Mano skulptūros – tai ne ant pjedestalo iškelti leninai, ne gąsdinantys stabai. Nenoriu, kad jos kam nors trukdytų ar ką nors nervintų. Atvirkščiai. Jos – arčiau žmonių. Man pačiam labai patinka, kai klaidžiodamas po miestą gali netyčia užtikti kokį nors netikėtumą. Ypač smagu, kai skulptūros pradeda gyventi savo, nuo manęs nepriklausantį gyvenimą ir kai atsiranda miesto legendų, laimės istorijų. Štai kad ir Danieliaus Dolskio skulptūra Laisvės alėjoje! Esu girdėjęs, kad reikia jam tarp dviejų rankos pirštų cigaretę įdėti palaikyti – esą padeda egzaminus išlaikyti“, – kikena pašnekovas.
Darbai nesibaigia
Pokalbio valandai persiritus į antrąją pusę, Romas pastebimai ima kalbėti tyliau. „Taupau jėgas, – sako menininkas. – Jei vakare ruošiuosi kur nors eiti, jas taupau net ir visą dieną.“ Vis dėlto žemaičio charakteris ima viršų. Garsiai skųstis jėgų trūkumu Romas neketina. Anaiptol. Kai rodo nebaigtų skulptūrų eskizus, jo akys žiba užsispyrimu ir tikėjimu tuo, ką daro ir ką sako. „Čia – Leonardas Cohenas. Ši skulptūra man labai svarbi. Ją baigsiu šiemet. Stovės Vilniuje.
Tikslios vietos dar nežinau, nes yra visokių biurokratinių niuansų, bet rėmėjų jau turiu. O štai čia – vandens nešėjas, jis stovės Vilniaus senamiestyje, žydų geto teritorijoje. Man siūlė pamąstyti, ką būtų galima toje ypatingoje vietoje pastatyti. Gavau sąrašą ten laikytų žmonių – litvakų, hasidų, kitų. Ilgai galvojau, kas verta pagarbos ir priimtina visiems. Ir man kilo ši mintis! Vandens nešėjas yra pats biedniausias žmogelis, žydas, ant kupros nešiojęs kibirus vandens, tarsi Vilniaus simbolis. Šį darbą taip pat tikiuosi baigti dar šiemet. Jeigu jėgos leis...“
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'01
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ net 44% pigiau galite čia.
