Rasa, esate viena geriausių grožinės literatūros iš anglų kalbos vertėjų Lietuvoje. Kokia tapimo vertėja istorija? Juk Jūsų specialybė, įrašyta universiteto baigimo diplome, visai kita – klinikinė psichologė. Ar teko ja dirbti?
Mano tapimo vertėja istorija glaudžiai susijusi su mūsų nepriklausomybės istorija (štai kokia iškilni formuluotė). Vilniaus universitete studijavau psichologiją, buvo labai įdomu, nes buvome prie pirmųjų VU parengtų psichologų kartų, daug ko mokėmės kartu su savo dėstytojais. Studijuodama pakliuvau į sustiprinto anglų kalbos mokymo grupę, mums dėstė puiki dėstytoja Izabelė Steponavičiūtė. Esu dėkinga jai už tai, kad su malonumu pradėjau skaityti angliškai, ir už paskolintas knygas. Juk ką reiškė studentei devintojo dešimtmečio pradžios lietuviškame kontekste perskaityti, pavyzdžiui, Daphne’ės de Mourier „Rebeką“!
Baigusi mokslus šiek tiek dirbau pagal specialybę, paskui įstojau į aspirantūrą ir išvažiavau metams į stažuotę Vokietijoje. Tuo pačiu metu atsikūrė žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“, jame nuo pat pradžių dirbo mano vyras ir daug draugų, įsitraukiau ir aš. Žurnalui reikėjo vertimų, aš ėmiausi to darbo, jis man patiko ir tiko, o kadangi stažuotė dėl įvairių priežasčių nesusiklostė, tai vieną gražią dieną supratau, kad aš, panašu, būsiu pakeitusi profesiją. Tada dar metams išvažiavau studijuoti žurnalistikos į Briuselį, tokį katalikišką universitetą, mano studijų draugai buvo 28 žmonės iš visų Europos šalių. Sugrįžusi jau galutinai supratau, kad vertimais užsiimsiu ir toliau. Ne paskutinė priežastis buvo ta, kad jau pasidarė įmanoma dirbti laisvai samdoma vertėja ir išgyventi iš tokio darbo.
Pirmoji Jūsų vertimo publikacija pasirodė 1991 m. Kaip simboliška! Kaip vertėja augote kartu su Lietuvos valstybe. Ar toks ir buvo jausmas?
Taip, mano kartai nepriklausomybė atėjo pačiu laiku. Spėjau pagyventi sovietinėje santvarkoje, gerai ją prisimenu (daugiausia – nuobodulį: jau vien dėl to vertėjo nuversti tą sistemą, varge, kokia ji buvo nyki), o kai prasidėjo Sąjūdis ir kiti svarbūs įvykiai, buvau pakankamai suaugusi, kad galėčiau juose dalyvauti. Visai be juoko sakau, tada atrodė, kad kuriame naują Lietuvą. Atsivėrė akys į pasaulį, pamatėm, kiek visko yra, godžiai norėjosi kuo daugiau apimti, pamatyti, suprasti ir, žinoma, išversti.
Kaip tampama geru vertėju?
Nieko naujo nepasakysiu – vertėjas mokosi visą gyvenimą. Galima tam tikru metu pajusti, kad taip, patirties jau šiek tiek esama, kai kuriuos dalykus daryti lengviau, bet šiaip kiekviena nauja knyga yra nauja užduotis, kaskart pradėjusi versti lygiai taip pat stengiuosi pagauti knygos tonaciją, perteikti nuotaiką ir stilių, nepalikti klaidų, ieškoti lietuviškų išraiškos priemonių. Žodyno turtinimas, bent man, vyksta skaitant ir kalbantis. Pokalbis su įdomiais, sąmojingais, guvaus proto, išsilavinusiais pašnekovais išvis yra vienas iš didžiausių malonumų. Vertimo profesionaliai nesimokiau, todėl griežtąja prasme vadintis vertėja man vis dar atrodo keblu, daug ką iki šiol darau intuityviai, kitaip tariant, paaiškinti, kodėl pasirinkau tą ar kitą žodį arba posakį, geriausiai sugebu žvelgdama į jau padarytą darbą.
Esame maža šalis ir vis dar neturime literatūros agentų, tad neretai tą darbą atlieka vertėjai. Kokius autorius esate „atvedusi“ į lietuviškus knygynus?
Šita sritis per pastaruosius dvidešimt aštuonerius metus, kai užsiimu vertimais, labai pasikeitė. Kadaise vertėjai tikrai buvo kone literatūros agentai, kai tik rasdavom ką nors užsieny knygynuose įdomaus, tempdavom į leidyklas. Ir neretai pavykdavo tas knygas išleisti. Iš leidyklai savo pasiūlytų knygų pirmiausia prisimenu, aišku, „Bridžitos Džouns dienoraštį“. Jį visai atsitiktinai nusipirkau 1995 m., išsivežiau į Palangą atostogoms ir skaitydama tiek juokiausi, kad grįžusi patraukiau tiesiai į „Alma litterą“ ir pasiūliau išleisti. Sėdusi versti iškart supratau, kad tiesiog reikia viską mėginti atpasakoti taip, kaip kasdien kalbamės su draugėmis (mes su knygos heroje panašaus amžiaus). Vienas smagiausių mano vertimų. Dar dabar, kai paimu pavartyti, prisimenu, kaip linksma buvo prigalvoti visokių naujadarų ar stengtis imituoti kalbinius apsirikimus. Tada net ne iš karto susivokiau, kad herojės nuotykiai puikiausiai atitinka seną ir garbingą britų komiškos literatūros tradiciją, kurią paskui su dideliu susidomėjimu tyrinėjau. Bridžė, man atrodo, daug kam tapo tokia įsivaizduojama drauge, su kuria pasilyginus galima iškart geriau pasijusti, nors vargu ar tikrovėje atsiras tokio katastrofiško žioplumo moteriškių. Sykiu ji žavinga tuo, kad kartais sugeba išsivaduoti iš tų savo pačios prijauktų nesąmonių, išsitiesti visu ūgiu ir tvirtai paskelbti kokią nors nuoširdžią, labai svarbią tiesą apie žmonių santykius: ką nors tokio, kuo patys širdies gilumoje tikime, bet ką garsiai deklaruoti daug kam būtų sarmata.
Vėliau kelerius metus dirbau leidykloje „Tyto alba“ užsienio literatūros redaktore, jau pati ieškojau įdomių knygų leidybai, taip pavyko rasti ir išversti dabar Lietuvoje išpopuliarėjusį rašytoją Tahirą Shahą. Būtent tada susitariau ir dėl turbūt didžiausio savo gyvenimo iššūkio – versti Evelyno Waugh „Sugrįžimą į Braidshedą“ (ir to paties autoriaus „Vargingus kūnus“, nes agentūra kitaip nepardavė teisių: arba abi knygos, arba nė vienos). „Braidshedą“ jau buvau skaičiusi, tada galvojau, kokia laimė būtų šitą knygą išversti. Ji labai svarbi anglų literatūrai, absoliuti klasika, iki šiol įtraukiama į visus reikšmingiausių knygų sąrašus, laikoma nepriekaištingo stiliaus pavyzdžiu. Ir tokia labai angliška – ten ir pasmerkta aristokratų šeima, ir karštai mylimas arba nekenčiamas giminės dvaras, auksiniai jaunystės metai Oksforde, nelaiminga meilė, o dar ta svaiginamai graži autoriaus kalba, kai kur gryna poezija. Ilgai bijojau prie šito darbo prisiliesti, prisipirkau krūvas knygų apie E. Waugh, jo draugus, knygos herojus (jų prototipai – tikri žmonės), apie patį dvarą, tuos laikus; skaičiau, skaičiau ir pamažu pradėjau versti.
Kas lemia knygos pasirinkimą? Ar svarbi, pavyzdžiui, populiariosios ir aukštosios literatūros skirtis?
Renkantis knygą man nesvarbu, ar ji sąlyginai priskiriama aukštajai, ar populiariajai literatūrai. Apskritai manau, kad padoriai parašytą populiariąją literatūrą reikėtų versti kuo geriau, nes ją skaito daug žmonių ir jos kalba daro didelį poveikį ką jau kalbėti apie tai, kad labai negražu gadinti žmonėms malonumą skaityti romanus ar detektyvus bjauriai juos išverčiant. Renkuosi pagal tai, ar knyga man įdomi (idealiu atveju, kai galiu laisvai rinktis). Labai mėgstu versti juokingas knygas. Manau, kad lietuviškai jų turim per mažai, todėl noriai ir su malonumu tokias gausinu. Vis pasvajoju išversti vieną iš savo mylimų rašytojų Evelyno Waugh amžininkę ir gerą draugę Nancy Mitford: lietuviškai jos nieko neturime, o tai tokia skaitymo palaima! Mėgstu jos veržlius siužetus, ekstravagantiškus herojus, kandumą, įžvalgas, o labiausiai – protingo, suaugusio žmogaus gebėjimą nieko pernelyg nedramatizuoti, verčiau pasijuokti – ne iš abejingumo ar širdies šaltumo, o kad visiems būtų šiek tiek lengviau. Apskritai mūsų kultūros laukui nepakenktų daugiau linksmumo, elegancijos ir draugiškumo. Svajočiau versti knygas, kuriose yra šitų dalykų.
Kokių istorijų nutinka verčiant? Kur nukeliaujama, kas sužinoma?
Verčiant daugiausia nutinka intelektualinių nuotykių, kelionių pasitaiko rečiau. Pamenu, kaip landžiojau Londone po teisininkų kolegijas, vadinamąsias Inns, kai verčiau P. D. James detektyvą apie teisininkus, užklydau į religinės muzikos koncertą koplyčioje, prisižiūrėjau puikių teisininkų su perukais, – labai įkvėpė, bet taip pasitaiko nedažnai. Aišku, naudinga pasidairyti toje vietoje, kurioje vyksta verčiamos knygos veiksmas, vien kad nepridarytum kvailų klaidų. Vienas nutikimas susijęs su Alexandro McCallo Smitho knygomis apie Edinburgo Škotijos gatvės 44 namo gyventojus. Įdomaus žanro romanas apie tipiškus mūsų laikų Edinburgo gyventojus spausdinamas trumpais skyreliais laikraštyje „The Scotsman“, o paskui leidžiamas atskiromis knygomis. Būdama Edinburge išėjau ieškoti tos gatvės, pakeliui radau ir apžiūrėjau daug knygoje tiksliai aprašytų gatvių ir šiaip vietų, bet kai priėjau pačią Škotijos gatvę (Scotland Street), pamačiau, kad 44 namo joje nėra. Parašiau žinutes draugėms, kurios irgi mėgsta tas knygas, ir iškart gavau atsakymus: negali būti, tai gyvenime jau niekuo nebegalima tikėti? Viena vertus, nusivyliau, kita vertus, toks autoriaus ėjimas man pasirodė labai gudrus.
Man labai patinka Zadie Smith mintis, kad geras rašytojas visų pirma yra ir turi būti geras skaitytojas. Tikėčiau, kad gero skaitytojo dėmuo labai svarbus ir vertėjo profesijai. Kokius rašytojus pati mėgstate skaityti?
Skaitau nuo vaikystės, visur ir visada. Pratęsčiau Z. Smith mintį, kad vertėjas iš esmės ir yra pats atidžiausias skaitytojas, kuris savo perskaitymu dar pasidalija su kitais. Turiu, žinoma, savo favoritų, kuriuos seku ir būtinai skaitau, tarp jų yra visokių daugiau ar mažiau gerų detektyvų autorių, – detektyvus seniai ir karštai mėgstu, esu perskaičiusi turbūt visus britų aukso amžiaus (tarpukario) svarbesnius – Dorothy L. Sayers, Margery Allingham, Ngaio Marsh, Josephine Tey, žinoma, Agathos Christie. Pirkdavau visus vos pasirodžiusius P. D. James detektyvus, du esu išvertusi („Juodasis bokštas“ ir „Šioks toks teisingumas“), dabar patinka Roberto Galbraitho slapyvardžiu parašyti J. K. Rowling. Mėgstu įdomius kelionių aprašymus, istorines, visokias socialines, politines, ekonomines knygas – jos dažnai būna labai įdomiai parašytos. Mėgstu įvairius literatūrinius žaidimus žinomais siužetais, net pastišus, man patinka spėlioti ir ieškoti nuorodų.
Žiūrint į Jūsų verstų knygų sąrašą, akivaizdu, kad esate anglofilė, ištikimai prijaučianti britų literatūrai. Neatsitiktinai esate apdovanota „Metų vertėjo krėslu“ už britų literatūros klasikos, Evelyno Waugh romanų „Vargingi kūnai“ ir „Sugrįžimas į Braidshedą“ vertimą. Galiausiai, kiek žinau, namuose karaliauja ne tik britų serialai, bet ir dvi kilmingos katės – Vinstonas ir Agata. Savo meilės aiškiau ir neišsakysi. Iš kur toji trauka?
Pradėkim, kaip dera, nuo kačių. Kilmingi jų tik vardai, o šiaip jie – rastinukai, paimti iš prieglaudos. Įdomu, kad suaugę abu puikiai atitinka vardus – rudis Vinstonas yra narsus, triukšmingas ir smalsus oportunistas, o rainai balta Agata – tyli, mąsli, ištikima, skvarbaus žvilgsnio. Aišku, kad pavadinti juos Churchillio ir Christie garbei buvo savotiškas žaidimas, derantis prie Jūsų įvardyto mūsų namų britiškumo. Net nežinau, iš kur tai atsirado, gal dėl kalbos, o gal tiesiog kai pradedi kuo nors domėtis ir gilintis, tai natūraliai ir įsitrauki. Galvoju, kad man tikrai labai prie širdies britiškos kultūros santūrumas, tradiciškumas, humoras. Na, ir, aišku, rašo jie vis dėlto tikrai įvairiai ir gerai.
Taigi pagal visą meilės logiką turėtumėte gyventi kokiame tipiškame Didžiosios Britanijos užmiesčio name, bet jau devintus metus dirbate ir gyvenate Liuksemburge, kur susipina frankofoniškoji ir vokiškoji kultūros.
Tas gyvenimas Liuksemburge ištiko gana netikėtai, maždaug – gal verta pamėginti. Dirbu Europos institucijų vertėja raštu. Tai visai kitoks darbas nei grožinės literatūros vertimas, man jo reikėjo mokytis praktiškai iš naujo. Pasirodė puiki proga išbandyti kalbos vartojimą kitokiomis aplinkybėmis.
Čia gyvenu šiek tiek dirbtinėje emigrantų erdvėje, dirbu su vertimais į lietuvių kalbą, pačių liuksemburgiečių gyvenimas sunkokai prieinamas. Ne man vienai taip, šalyje daug atvažiavusiųjų pagyventi laikinai. Bet vietos stilius nejučiomis veikia, ir tokios smulkmenos kaip sveikinimasis su pardavėjais vos įėjus į parduotuvę arba kruasanai pusryčiams tapo gyvenimo dalimi. Liuksemburge visur labai arti gamta, daug puikių pasivaikščiojimo takų, gražūs miškai ir laukai, fantastiški vynuogynai upės slėniuose. Tik jūros trūksta.
Ko versdama išmokote apie literatūrą ir apie gyvenimą?
Man patinka idėja, kad knygos, kurias esi perskaitęs per gyvenimą, dedasi į savotišką vaistinėlę. Iš jos gali semtis vitaminų ar paguodos, kai jautiesi prastai, ir šlovinimo bei dėkingumo – kai norisi tai daryti. Knygų herojai – ne mažiau realūs žmonės negu jų autoriai, todėl kai yra galimybė skaitant knygas išplėsti pažįstamų žmonių ratą, protinga tai daryti, taip sakant, gausinti saviškių komandą.
Portreto štrichai
Vertimas. „Jo ne anglų kalbai reikia, o lietuvių, ir ne tik kalbai, bet visai kultūrai. Geras vertimas mus turtina, įvesdina į mūsų vartoseną anksčiau buvusius nepažįstamus elgesio ar mąstymo modelius, juos įžodina.“
Skaitymas. „Aš skaitau greitai, todėl gilesnei pažinčiai su autoriumi man geriau išversti jo knygą.“
Tobulas poilsis. „Prie jūros, su knyga.“
Autorius ir autorė, su kuriuo norėtųsi pabendrauti. „Norėčiau pabendrauti su A. McCallu Smithu, nes jis man atrodo mielas, išmintingas ir geras žmogus. Ir su N. Mitford, nors jos prisibijočiau – ir dėl kandumo, ir dėl elegancijos, bet gal kaip nors susišnekėtume.“
TV serialas. „Klasikiniai literatūriniai BBC serialai, pradedant „Puikybe ir prietarais“, bet kažkodėl ne „Dauntono abatija“ ir ne „Karūna“. Detektyviniai – žinoma, „Puaro“, visi, susiję su inspektoriumi Morsu, „Vera“, įvairios Šerloko Holmso ekranizacijos – ir su Jeremy Brettu, ir su Benedictu Cumberbatchu. Nemačiau nė vienos „Sostų karų“ serijos.“
Filmas. „Iš senesnių filmų labai patiko brolių J. ir E. Coenų „Didysis Lebovskis“, iš naujesnių – P. Pawlikowskio „Šaltasis karas“.“
Kvepalai. „Kvepalai yra būtinybė, daugiau negu hobis ar aistra, tai – saviraiška. Skirtingi įvairiems gyvenimo atvejams. Šiuo metu dažniausiai „Penhaligon’s“ – „The Ruthless Countess Dorothea“ iš serijos „Portraits“.“
