Ir štai aš santūriame, labai tvarkingame melomano kambaryje, kuriame šalia kompaktinių diskų bei vinilo plokštelių yra vietos ir paveikslams. Vienas – žymaus menininko (šiandien jis – ir Vilniaus dailės akademijos dekanas) Česlovo Lukensko (g. 1959 m.) asambliažas, sukurtas 1981 metais. Asambliažais vadinami kūriniai iš objektų, pritvirtintų ant ištapytos ir įrėmintos plokštumos. Kitaip tariant, tai toks trijų dimensijų koliažas.
XX a. Vakarų Europos modernistų mėgta dailės rūšis sovietinėje erdvėje buvo nepageidaujama, tačiau 7-ajame dešimtmetyje kai kurie menininkai ją rodė savo neoficialiose parodose. Šio teksto herojaus Lukensko asambliažo anatomija – ant tvirtos plokštės pritvirtintas į (tikriausiai) krosnies dureles įstatytas veidrodis, krosnies skląstis, variklių dalys, metalo rūdys. Nuolat tyliai byrėdamos ant grindų, jos tarsi pratęsia meno kūrinį.
Imk ir neškis
Robertui buvo 18 metų, kai pirmą kartą pamatė (ir galiausiai įsigijo) šį kūrinį. „Jis buvo mano pasaulėjautos, pasaulėvaizdžio atspindys. Jame buvo viskas, ko reikia: energija, šiurkštumas, neprisitaikymas, beprotystė... Galų gale galime kalbėti apie dvasią ir materiją, materijos nenorą mus paleisti. Turėdamas tokį darbą jaučiausi įpareigotas“, – nejuokauja Robertas. Nors kai kurios paveikslo istorijos išties kelia šypsnį.
Kartą Robertas užsuko pas bičiulį vėliau Vilniaus legenda tapusį Artūrą Barysą-Barą (1954–2005 m.). Baro kambarys visada būdavo prikrautas visokių knygų ir vinilo plokštelių. Vaizduojamosios dailės jis nekolekcionavo, nors, regis, domėjosi. Tą kartą kambaryje ant stalo stovėjęs gremėzdiškas asambliažas Robertui iš karto padarė didžiulį įspūdį, tačiau juk nesakysi – duok, noriu. Vieną dieną Baras tvarkėsi, kūrinys netyčia krito, įskilo veidrodžio rėmas ir pats veidrodis. Iškviestas menininkas savo kūrinį sutvarkė, tačiau Robertas nepraleido progos užsiminti Barui, kad skilęs veidrodis nėra gera lemiantis ženklas. Ir kad mielai tą kūrinį pasiimtų. Gudrybė pasiteisino, bet lengva nebuvo. „Įsigijimo sąlygos buvo drastiškos, – prisimena Robertas. – Teko drauge su Baru praleisti ne vieną neblaivų vakarą. Galiausiai vieną ankstų rytą po tokio vakarėlio Baras pramerkė akis ir man pasakė: „Gerai, Robčik, imk. Bet imi ir vežiesi dabar.“ Penktą ryto gaunu šį puikų kūrinį į rankas ir labai patenkintas einu į pirmąjį į Lazdynus kursuojantį autobusą. Beje, darbas turi ne tik meninį svorį – jis sveria apie 35 kilogramus. Tiesa, tada tai nebuvo svarbu. Grįžau namo ir ėmiau ieškoti jam vietos savo kambaryje.“
Kūrinys įsitaisė garbingiausioje vietoje – virš japoniško „Marantz“ patefono. Vieną ramią naktį storiausia sovietinė virvė trūko, ir darbas visu savo svoriu krito ant patefono. Neįtikėtina, tačiau įskilo tik jo dangtis. Taip Robertas įsitikino, kad sovietinėms virvėms toks menas per sunkus, bet... ne japonų technikai. Tuo su paveikslu susiję išbandymai nesibaigė. „Netrukus vedžiau, parsivedžiau į namus žmoną. Gyvenome viename kambaryje, ir greitai tapo aišku, kad šiam darbui – čia ne vieta: laukiamės naujagimio, reikalinga kitokia atmosfera. Mano žmona taktiškai nesakė nieko, bet supratau – iš kambario asambliažą reikia nešti į balkoną. Kūdikis augo, atėjo laikas balkone rišti virves vystyklams džiauti. Žmona vėl nieko nesakė, bet kūrinį supakavau ir išnešiau į rūsį. Po kelerių metų jis pagaliau grįžo ant mano kambario sienos“, – paveikslo gyvenimą savo namuose prisimena Robertas.
Avangardas daugiabučių mikrorajone
„Nors Lukenskas geriau žinomas kaip performansų autorius, grupės „Post Ars“ įkūrėjas, aš jį pirmiausia pažinau kaip asambliažų kūrėją. Tada sutiktas pas Barą ištarė gal tris žodžius – buvo uždaras, santūrus, nekalbus, na, kaip sau sakiau, – tikras andergraundas. Dabar manau, kad jį erzino mano dėmesys, juk buvau tik matematikos fakulteto pirmakursis, o jis – jau bebaigiąs Vilniaus valstybinėje konservatorijoje saksofono studijas, reiškėsi kaip vizualaus meno kūrėjas“, – pasakoja Robertas gal kiek kuklindamasis. Neatrodė jau toks visai žalias – ne tik puikiai išmanė įvairią „kreivą“ muziką (vėliau dalijosi tuo nepralenkiamame muzikos žurnale „Tango“), bet ir buvo susipažinęs su moderniuoju menu (Roberto tėvas – dailininkas Albertas Kundrotas). Kai kurių prisiminimų gali tik pavydėti. Pavyzdžiui, apsilankymo naktį pusiau slaptoje Vinco Kisarausko parodoje Konservatorijoje, apšviestoje tik Lenino aikštės žibintų. Arba svečiavimosi pas dailės kritiką Alfonsą Andriuškevičių, – jo buto Lazdynuose sienos buvo nukabintos modernia tapyba ir asambliažais iš metalo gabalų, supjaustytų lėlių ir kitų keistenybių. Lazdynuose gyveno ir šiandienos žvaigždės Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Valentinas Antanavičius, Vincas ir Saulė Kisarauskai. Pažintys bei draugystės pynėsi natūraliai, suvesdavo bendri interesai ar pats gyvenimas.
Klausydamasi istorijų galvojau, kad, praėjus dar keliems dešimtmečiams, pilkieji mikrorajonai pradės puoštis memorialinėmis lentutėmis. Juk nedaugelis menininkų sovietmečiu gyveno miesto centre. Iš tiesų gyvenimas vyko čia – mažose dėžutėse. Ir man nepaprastai gražu mažame tipiniame daugiabučio kambaryje matyti kad ir šį Lukensko asambliažą ar kitus lietuviškojo modernizmo kūrinius. Juk jie kurti tokiose pat dėžutėse, spaudžiančioje aplinkoje. Ir tuose kūriniuose viskas suspausta, juntamas nuolatinis slėgis ir noras išsivaduoti iš jo. Erdvios muziejų salės šią paveiksluose tvyrančią įtampą išsklaido ir nuramina. Ten sąlygos – apšvietimas, erdvė, tyla – nepalyginti geresnės, tačiau paveikslai, kaip ir žmonės, tikruosius charakterius geriausiai atskleidžia savo natūralioje aplinkoje.
Pokalbio pabaigoje nesusilaikau nepaklaususi, kodėl su tokiais puikiais menininkais asmeniškai bendravęs Robertas nesusirinko didelės ir gražios (šiandien dar ir vertingos) jų kūrinių kolekcijos? Juk tada tai nebuvo nei labai brangu, nei sunku. „Mano ambicijos patenkintos trimis Lukensko asambliažais. Antrąjį parsivežiau taip pat iš Baro, trečiąjį įsigijau iš menininko devintojo dešimtmečio pabaigoje – nugirdęs, kad jo šeimai reikia pinigų. Tiek man – per akis“, – ramiai atsako Robertas. Ir priduria, kad, net ir turėdamas didžiulius rūmus, nenorėtų juose daug meno. Prioritetą pašnekovas teikia erdvei, tad nuolat tenka rinktis. Štai dabar, pavyzdžiui, kambarį užėmusi muzika ir paveikslai. Taigi knygos laiką leidžia balkone. Ne todėl, kad netelpa, – kambaryje turi likti tuščios erdvės. Akims, keliaujančioms po meno kūrinius, klausai, sekančiai muzikos garsus, tiesiog sau. Cha, visada sakau, kad geri meno kūriniai įkvepia gyventi. Štai ir galvodama apie šį netikėtai parašiau visai gerą pa(si)linkėjimą ateinantiems metams.
