„Kai uždarai vienas duris, atidarai kitas. Su „Pasakos“ kino teatru išsiskyriau negrįžtamai. Nesu fatalistė, bet tikiu, kad turi pajusti momentą, kai tam tikri dalykai – žmonės, laikas, žinios, situacijos – susidėlioja tavo naudai, tarsi atsiranda tuneliukas, kuriuo turi eiti. Panašiai nutiko su nauju projektu“, – sako G. Akcijonaitė.
Kai trims verslininkams, tarp jų – Gretos vyrui Aidui Akcijonaičiui, kilo idėja įkurti diskoteką, kurioje galėtų linksmintis vyresni, bet širdimi jauni žmonės, kurioje skambėtų pozityvi, kojas kilnotis verčianti muzika, ir vieno Smetonos gatvės namo rūsyje vyrai atrado tinkamas patalpas, šovė mintis išsinuomoti ir erdvę virš jų – kad ateityje nekiltų nesusipratimų su kaimynais.
Kai buvo susitarta dėl visų patalpų nuomos, akcininkai nutarė įkurti maisto turgų, o Greta labai labai norėjo kino teatro. Tad per maždaug pusę metų atsirado klubas „Lombardas“, 14 maitinimo įstaigų vienijantis maisto turgus „Downtown Food Hall“ ir 26 vietų kino teatras „Kino Deli“.
G. Akcijonaitė atsakinga už kino delikatesų patiekimą. Kino teatro vadovė tvirtina, kad kol kas jų komanda idėjoms, norams dar bėga iš paskos, nes žmogiškieji ištekliai negausūs (verslą administruoja 3 žmonės), bet tiki, kad ateis laikas, kai bus viena koja priekyje, nes komandai ambicijų pakanka.
„Šiuo metu tikrai nespėju. Kita vertus, mokausi suvokti, kad laiko yra tiek, kiek yra. Žinau, jog padarau maksimumą. Nuo vasaros pabaigos sėdime iki išnaktų. Vaikai – 8-erių Kasparas ir 6-erių Baltramiejus – maištauja, jiems trūksta dėmesio, bet kartu didžiuojasi galėdami po mokyklos į maisto turgų, kino teatrą atsivesti draugų. Susitelkimas į darbą atsiliepia ir mūsų su Aidu santykiams, bet tokiu atveju būtina savikontrolė. Jei matai, kad kažkas ima slysti iš rankų, turi sustoti ir sudėlioti prioritetus. Man prioritetas yra šeima. Darbas ateis ir praeis. Jei gyvenime kas nors nutiktų, tavo ramstis juk būtų šeima, o ne darbas. Taip sudėliojusi prioritetus, grįžti į vėžes ir stengiesi rasti laiko asmeniškiau, nuoširdžiau pabendrauti su artimaisiais“, – sako moteris.
Ir priduria, kad vis dėlto jos gyvenime sudėtingesnis etapas buvo, kai maždaug prieš 10 metų su šeimos draugais steigė „Pasakos“ kino teatrą.
„Laukiausi, o pati ir sienas dažiau, ir kitus reikalus tvarkiau. Negerai nėščiai patirti tiek daug streso, tai atsiliepia vaiko sveikatai. Jei galėčiau, šį etapą pakeisčiau“, – teigia G. Akcijonaitė. Paklausta, ar nejaučia nostalgijos „Pasakos“ kino teatrui, pašnekovė patikina, kad nostalgija šiuo atveju neturi prasmės.
„Nostalgiją gali jausti laikui, jaunystei, gražiems momentams, renginiams, bet pačiam teatrui – ne. Tai, ką padariau, prasminga. Tas pat, kas pasodinti medį. Esu rami, nes padariau daug gero, ir žinau, kad kitur galiu padaryti ne prasčiau. Išeiti neplanavau, pasirinkimo netekau labai netikėtai. Vis dėlto sunkiau buvo ne tai, kad praradau pagrindą, kad turėjau viską planuoti iš naujo, o tai, kad su Aidu netekome draugų, su kuriais kūrėme šį verslą. Tai liūdna pamoka, nes apskritai prarandi pasitikėjimą žmonėmis. Supranti, kad net artimais laikomų žmonių pažinti neįmanoma“, – tvirtina „Kino Deli“ vadovė.
Naujojo projekto sėkme Greta tiki. Kita vertus, kad ją pasiektum, reikia labai daug dirbti, įdėti širdies ir turėti kantrybės. Ir dar – į viską žiūrėti pozityviai.
„Vyras mane išmokė neimti į širdį dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Esu hiperatsakinga, bet ilgainiui supratau, kad jei turi 10 darbų, visų atlikti 100 proc. negali, nes tai tau nepavaldu. Kaip ir visų vaidmenų – žmonos, mamos, vadovės – vienu metu neįmanoma atlikti tobulai. Stengiuosi atleisti tuos hiperatsakomybės varžtelius. Svarbiausią darbą atlikti idealiai, o visus kitus – maždaug 80-čia procentų“, – šypsodamasi sako moteris.
Gretos Akcijonaitės delikatesai
Kino teatras. „Retai gyvenime taip būna, bet esu patenkinta – kino teatras visiškai atitinka mano pirminę idėją. Čia ir patogu, ir gera būti. Idėja atidaryti kino teatrą su staliukais, ant kurių būtų galima pasidėti užkandžių ar gėrimų, su patogiomis, paisant poros privatumo išdėstytomis kėdėmis, greta maisto turgaus kilo iš žmonių poreikio derinti ir optimizuoti laiką. Žiūrėti filmą užkandžiaujant – toks gyvenimo būdas, kai taupant laiką daromi keli dalykai, yra šiuolaikinio žmogaus standartas. Save laikau rimta kino gerbėja, tad nemanau, kad turėčiau ieškoti kokių nors kontrargumentų tiems, kuriems atrodo, kad užkandžiauti žiūrint rimtus filmus nedera. Pas mus renkasi kultūringa publika, ir tikrai niekas nečepsi.“
Sportas. „Prieš 3-ejus metus su vyru atradome padelio tenisą. Jis labai populiarus Ispanijoje, būtent čia jau keleri metai atostogaudami ir užsikabinome. Tai sparčiausiai populiarėjantis sportas pasaulyje. Iš pradžių žaidėme kaip pora, bet Aidas tobulėja sparčiau, jau turi trenerio licenciją, tad dabar važiuoja ir į tarptautines varžybas, o aš žaidžiu kaip mėgėja. Šis sportas įprasmina mūsų atostogas, buvimą su šeima, ir pati padelio teniso bendruomenė šauni.“
Maistas. „Gaminti nelabai mėgstu, bet man patinka organizuoti vakarienes su draugais. Tada karštąjį patiekalą ruošia Aidas, aš – užkandžius. Mums abiem reikia bendravimo, esame socialios būtybės. Pati labiausiai vertinu azijietiškus, tailandietiškus patiekalus.“
Kinas. „Kai buvau 18-os, rašiau poeziją, ją verčiau, buvo įdomu režisūra, bet kai šią specialybę pradėjau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir atradau kiną, supratau, kad jo gero yra sukurta tiek daug, kad daugiau ką nors pasakyti vargu ar galima. Ambicijų tapti kūrėja nebeliko. Užtat atradau, kad gebu sujungti kitų sukurtus dalykus į vieną ir prikelti naujam gyvenimui. Esu praktikė. Mano kino korifėjus yra L. von Trieras. Patiko ir naujas jo filmas „Namas, kurį pastatė Džekas“. Dar iš šiemet įsimintinų – Y. Lanthimoso „Šventojo elnio nužudymas“, iš lietuviškų – dar pasirodysiantys E. Jankausko „Čia buvo Saša“, I. Jonyno „Nematoma“.“
Estetika. „Man tai – atgaiva. Būna, išalkstu estetikos. Jos badą patenkinu dizaino, grafikos, architektūros, meno objektais. Man reikia pabūti ten, kur gražu, paliesti tai, kas estetiška.“
