Taksistas, sustojęs prie rantytų vartų viename centrinio Londono rajone, stebisi: „Koks prašmatnus namas. Jums tikrai pasisekė.“ Įdėmiai mus apžiūri ir mostelėdamas ranka atsisveikina. Konsjeržas atveria vartus, per kiemelį patenkame į puošnų vestibiulį, pakylame liftu į apartamentus. Duris atidaro Aistė – su naminiu kimono stiliaus chalatu, tik ką po rytinio dušo – gaivi, spinduliuojanti. Po poros sakinių jaučiamės it senos pažįstamos.
Aistė pakviečia užeiti ir jaustis kaip namie. Atrodo žvali, energinga, tik įspėja, kad yra kiek pavargusi. Ką tik baigėsi savaitę trukęs jos tinklaraščio „Luxeat“ ir japonų oro linijų „ANA“ organizuotas renginys „Kulinarinės kelionės“ prabangiame Londono restorane. Tam ji atsakingai ruošėsi beveik metus.
„Man pavyko į Londoną atvežti tris legendinius japonų šefus, kurie kojos nebuvo įkėlę į Didžiąją Britaniją, – pasakoja maisto gurmanė. – Visi bilietai į vakarienes buvo išpirkti, renginyje lankėsi žmonės iš viso pasaulio, apie jį rašė britų spauda.“
Kol saulėtame erdvaus apartamento salone vizažistė daro makiažą, o plaukų stilistė raito šukuoseną, galiu Aistę įdėmiau apžiūrėti. Itin liekna, aukštų skruostikaulių, taisyklingų, smulkių veido bruožų. Net be makiažo jos oda atrodo lygi, skaisti kaip kūdikio, strazdanos suteikia išvaizdai viliokiškumo, žaismingumo. Panašu, kad metai nedaro didelės įtakos šios moters išvaizdai. Kaip tik – jos grožis dar brandesnis, įdomesnis. Mėlynų, o šviesai keičiantis net žalsvų akių žvilgsnis man pasirodo kupinas melancholijos – tarsi Aistei būtų tekę anksti suaugti, pažinti pasaulio sudėtingumą.
Koridoriuje pasigirsta bruzdesys. Mano pašnekovės žvilgsnis pasikeičia, sušvelnėja. Ji laukia sūnaus Ivano – šeštadieniais ketverių metų berniukas lanko Londone esančią rusų mokyklėlę. Jo tėvas penkiolika metų už Aistę vyresnis garsus prancūzų verslininkas Olegas Tscheltzoffas turi rusiškų šaknų, – jo seneliai, rusų aristokratai, iš Rusijos pasitraukė per revoliuciją.
„Mūsų namuose skamba lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbos“, – sako Aistė. Bet tai ir viskas. Daugiau kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą moteris nenori – mano, kad tai turėtų rūpėti tik jai ir jos artimiesiems. „Niekada nenorėjau būti įdomi kaip kieno nors draugė, – įsitikinusi pašnekovė. – Man svarbiau, ką padariau ar pasiekiau pati – tai daug didesnis iššūkis ir daug didesnis malonumas.“ Aistė man pasirodo labai tikra.
Mokėjo pasakyti „ne“
Kaip ir bet kuris vaikas, gimęs tuometėje Sovietų Sąjungoje, Aistė tikrai sunkiai įsivaizdavo, kad vieną dieną gyvens Londono centre, o pro langus matys garsiuosius Noting Hilo ar Padingtono rajonus. Prajukome pasakodamos škotei visažistei, kad vaikystėje svajodavome apie bananus ir gerus džinsus, nes to mūsų šalyje tiesiog nebuvo. Modeliu Aistė, kaip ir dauguma, tapo netikėtai. „Nuėjau į atranką dėl smalsumo, bet tikrai nesvajojau tapti modeliu, – prisimena moteris. – Man tiesiog pasisekė atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.“
Aistei sekėsi, jos karjera įspūdinga. Modelio veidas puikavosi ant rusiško „Vogue“, prancūzų žurnalų „Numero“ ir „Jalouse“ viršelių, ji buvo mados namų „Ghost“, „Christian Lacroix“, „Givenchy“ kvepalų reklamos veidu, bendradarbiavo su žymiais Paryžiaus, Londono, Niujorko mados namais. Aistė neslepia, kad darbas grožio, mados pramonėje turi du galus. Viena vertus, tai įspūdingos kelionės, pažintys su įdomiais žmonėmis, lengvai prieinamos prabangos prekės. Kita vertus, – traumuojantis itin lieso kūno ir amžiaus kultas, požiūris į modelį kaip į daiktą, mėsos gabalą.
„Nemažai agentūrų savininkų įkūrė agentūras tik tam, kad turėtų nuolatinį eskortą, – pasakoja pašnekovė. – Nors spaudimas buvo didelis, vis dėlto mokėjau pasakyti „ne“. Man atrodė nenormalu, kai tau – vos 18-a, o vyras – dvigubai už tave vyresnis.“ Aistei svetima elgtis ne pagal savo įsitikinimus tam, kad ką nors gautų. „Džiaugiuosi, kad judėjimas #metoo priminė, jog galią ar pinigų turintys vyrai privalo atsakyti už išnaudojimą tų, kurie yra silpnesni“, – įsitikinusi moteris.
Nuo pat modelio karjeros pradžios Aistė svarstė, kas bus toliau. Nepamiršo ir tėvų prašymo – įgijo verslo ir finansų specialybę Paryžiaus verslo institute, arba ISG (Institut Superieur de Gestion).
„Niekada nenorėjau būti tik modeliu. Kai tave – 25-erių metų – apšaukia sena, tai nesuteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Modelių pasaulio aplinka nėra sveika“, – pripažįsta ji. Aistė įsitikinusi, kad išvaizda gali padėti gyvenime, bet ji yra tik priedas. „Išvaizda nėra didelis mano nuopelnas, nes tokia gimiau, – gūžteli pečiais. – Pažįstu be galo gražių moterų, kurios nepasitiki savimi, dvejoja. Aš irgi tokia buvau. Be to, labai kukli. Reikia investuoti į savo vidų, turėti atsvarą tam, kas laikina. Su amžiumi tai tapo tiesiog akivaizdu.“
A. Misevičiūtė buvo jau pasiekusi modelio karjeros aukštumas, kai pradėjo rašyti tinklaraštį apie patirtį restoranuose – norėjo pasidalyti savo atradimais, gerų restoranų adresais. Tai nutiko daugiau kaip prieš dešimt metų, kai gyveno Niujorke. „Buvau viena pirmųjų maisto tinklaraštininkių pasaulyje, – prisimena ji. – Mano šūkis iš pradžių buvo: „Ir kas galėtų pasakyti, kad modeliai nevalgo?“ Aš valgau, ir reikia dėkoti genams, kad tebesu tokia pat liauna kaip jaunystėje.“
Taip netikėtai Aistė, uždirbtus pinigus mieliau leisdavusi geruose restoranuose, o ne greitojo maisto užeigose, atrado savo nišą, gyvenimo aistrą – išskirtinės kokybės gastronomijos pasaulį. O kasdien didėjantis tinklaraščio ir asmeninių socialinių tinklų paskyrų sekėjų skaičius skatina tęsti tai, ką pradėjo. Komplimentai, kad jos įrašai ką nors įkvėpė, Aistei daug svarbesni už tuos, kokia ji graži ar koks geras modelis yra.
Grožio lėkštėje paieškos
Šiandien „Luxeat“ laikomas vienu įtakingiausių maisto kritikos tinklaraščių, jis itin mėgstamas gurmanų, virtuvės šefų, o jo kūrėja atpažįstama geriausiai vertinamuose pasaulio restoranuose. Kodėl? „Gal žmonės jaučia, kad man labai patinka tai, ką darau, kad esu atsidavusi savo darbui?“ – klausia Aistė. Ji ypač dėkinga buvusiai „Moters“ žurnalo redaktorei Gražinai Michnevičiūtei, kad paskatino rašyti ir žurnalui. (Pati puikiai prisimenu, kaip laukdavau gurmaniškų Aistės straipsnių, nes jie nukeldavo į man sunkiai prieinamas ypatingas vietas, suteikdavo žinių apie aukštosios gastronomijos pasaulį, priversdavo svajoti.)
„Bendradarbiavimas su „Moters“ žurnalu buvo puiki praktika. Tikrai nemažai išmokau, ypač – kaip patraukliai papasakoti istorijas, patikrinti visus faktus, – sako A. Misevičiūtė. – Skaitytojai sako, kad mano pasakojimai labai informatyvūs.“
(Ir jautrūs, įkvepiantys. Prisimenu Aistės tinklaraštyje papasakotą istoriją apie jauną japonę šefę Natsuko Shoji, kurios kulinarinius šedevrus gali paragauti tik kviestiniai asmenys. Jos karjera prasidėjo „Florilège“, garsiame „Michelin“ žvaigždutę turinčiame restorane Tokijuje. Per nesibaigiančius darbus moteris nespėjo aplankyti mirštančio tėvo. Nenorėdama, kad gyvenimas praeitų pro šalį, ji metė prestižinį darbą. O svarstydama, kaip suderinti mėgstamą veiklą ir asmeninį gyvenimą, prisiminė, kokie populiarūs buvo jos konditerijos gaminiai. Taip atsirado vadinamoji été – vieta, į kurią gali patekti tik labai ištikimi klientai. Tokie kaip Aistė.)
„Dailiai lėkštėje komponuojamas mūsų užsisakytas žuvų, daržovių ir kitų komponentų patiekalas slepia intriguojamas žmonių istorijas, – pasakoja Aistė. – Dėl jos, netikėto maisto paruošimo, pateikimo būdo esu pasiryžusi nukeliauti į tolimiausią pasaulio kampelį, ir man visai nesvarbu, ar tai bus prabangus restoranas, ar paprasta kaimo užeiga.“
A. Misevičiūtė šypteli prisiminusi vieną paskutinių kelionių į Švedijos šiaurėje, Jemtlando (Jämtland) provincijoje, esantį vieną geriausių pasaulyje restoranų „Fäviken“. „Į šią visų gurmanų svajonę bridome per gilias pusnis, – prisimena maisto tinklaraštininkė. – Jį sunku pasiekti, kelionė buvo ilga, bet verta.“ Šefas Magnusas Nilssonas pats sužvejoja žuvų vakarienei ir stebina netikėtais gaminimo iš vietinių produktų bei pateikimo būdais. Tarkime, bulves rūko įvyniotas į rudenį nuo medžių nukritusius pūti paliktus lapus. „Aukštoji gastronomija nėra tik maisto ruošimas, patiekalai, valgymas. Tai – ir teatras, šou“, – šypteli tinklaraštininkė.
Aistė pabrėžia, kad ji nėra maisto kritikė, labiau – vertintoja. Kartais gali nepatikti vienas ar kitas patiekalas, tačiau ji visada stengiasi įvertinti šefo meistriškumą, gaminio sudėtingumą. „Tapti geriausiu tarp geriausių šefų yra be galo sunku. Tai ne tik atima beprotiškai daug laiko, daugelis paaukoja tam asmeninį gyvenimą, – pasakoja moteris. – Šefams labai svarbu, kad žmonės tai supranta, vertina, bet ir jiems – kaip visiems – būna blogų dienų.“
A. Misevičiūtė stengiasi būti nepriklausoma, nes tik taip gali išlikti objektyvi, pateisinti savo reputaciją. Ji nepasiduoda primygtinai kviečiantiems šefams, nevakarieniauja nemokamai, pati sprendžia, kur vykti. „Kartais kokiame nors mažame, kukliame Neapolio restoranėlyje netikėtai randi geriausius pasaulyje makaronus, – sako maisto gurmanė. – O brangiame, gerai vertiname restorane gali be galo nusivilti.“
Čia pat įsikalbame, kad prabangos sąvoka šiais laikais irgi kinta. „Pasidabruoti stalo įrankiai, krištolo taurės ir patiekalai, gausiai nubarstyti brangiaisiais triufeliais, nebėra tikroji prabanga, – įsitikinusi pašnekovė. – Vieno geriausių pasaulyje restoranų „Noma“ interjeras kone minimalistinis, bet ši vieta – išskirtinė. Dabar daug svarbiau yra aistra maistui, meistrystė, glaudžiai bendradarbiauti su mažais vietos gamintojais, vietiniai kokybiški, švieži sezoniniai produktai. Žmonės nori žinoti, iš kur ant jų stalo atkeliauja produktai, patirti skanavimo malonumą, net žinoti, ar šefai gamina nekenkdami aplinkai. Tai yra naujoji prabanga.“
Ir „Michelin“ žvaigždutės nebėra tokios svarbios. „Ypač tūkstantmečio vaikams jos nieko nereiškia, – įsitikinusi Aistė. – Štai „Noma“ net negavo trečiosios žvaigždutės, o visas pasaulis ten specialiai keliauja valgyti.“
Valgytojai
Aistės socialinių tinklų, tinklaraščio paskyrose dažniausiai galima sužinoti apie Londono, Paryžiaus, Tokijo, Niujorko ir Barselonos gastronomines scenas. „Dar galima paminėti Kopenhagą ir Stokholmą, – šypteli pašnekovė. – Taip sutapo, kad man ten tenka būti dažniausiai.“ Naujausias maisto tinklaraštininkės atradimas – Meksikos sostinė Meksikas.
„Ten be galo įdomus gatvės maistas, jis turi įtakos ir šefų kulinariniams eksperimentams“, – pasakoja A. Misevičiūtė. Be Meksiko, maisto tinklaraštininkė mini Seulą ir Maskvą. Čia atsiranda vis daugiau įdomių, talentingų šefų, tad su jais norėtų susipažinti. Ir, be abejo, labai daug Aistė kalba apie Japoniją. Meilė šiai šaliai, kultūrai, maistui gimė prieš daugiau kaip 15 metų, kai pirmą kartą nuvažiavo ten dirbti kaip modelis. „Mane žavi japonų tobulumo siekis, – sako tinklaraštininkė. – Kad ir ką dirbtų, daro tai su dideliu atsidavimu ir pasididžiavimu. Kartu mane žavi budizmo veikiama netobulo grožio (wabi-sabi) estetika.“
Apie aistrą japonų virtuvei A. Misevičiūtė pasakoja dokumentiniame filme „Valgytojai“ („Foodies“, 2014 m.). Jo kūrėjai trys švedų režisieriai sekė Aistės ir dar keturių įtakingų gurmaniško maisto tinklaraštininkų keliones po jiems svarbias pasaulio vietas, pabuvojo ir Lietuvoje. Savo herojus „Valgytojų“ kūrėjai vadina keistokais, bet žavingais „maisto maniakais“, skrodžiančiais pasaulį dėl ypatingų patirčių, o kritikai juokauja, kad tiems žmonėms nepakenktų šaltas dušas, nes jie – dykaduoniai, neturintys ką veikti su savo pinigais.
Aistė su tokia kritika nesutinka. Ji pabrėžia, kad kiti filmo herojai daug pasiekę verslininkai iš Honkongo, JAV, Didžiosios Britanijos keliauja laisvu nuo darbo metu. Maistas – jų didžioji aistra. Tik vienas tailandietis yra kilęs iš turtingos šeimos. Maisto tinklaraštininkė įsitikinusi, kad kritikuoti lengviau, nei daryti. „Kad buvau pakviesta filmuotis, kaip tik patvirtina, jog tai, ką darau, nėra tik nerimtas hobis, – sako ji. – Tai – tikra aistra. Ir mano sekėjai rašo, kad patenkinu jų pojūčių, patirčių alkį.“
Įrodymas, kad Aistės gastronominės patirtys intriguoja, yra faktas, jog ji turi 56 100 ištikimų instagramo sekėjų. Daugumą naujienų moteris pateikia būtent šiame socialiniame tinkle – taip sekėjai greičiau jas sužino. „Pripratau, kad savo gyvenimu tenka dalytis ir su kitais žmonėmis, tačiau socialiniuose tinkluose neišvysite nei mano šeimos, nei mano vaiko nuotraukų. O kodėl turėčiau jas dėti, kam tai įdomu?“ – sako pašnekovė.
Svarbiausia – vaikas
Aistė pripažįsta, kad Ivano atsiradimas labai pakeitė jos gyvenimą. Dėl vaiko moteris prieš porą metų persikėlė iš mylimo Paryžiaus į Londoną – norėjo, kad sūnus puikiai išmoktų anglų kalbą. Mažasis Ivanas lanko prancūzų mokyklą, su aukle kalba rusiškai. Kelionių grafikus maisto tinklaraštininkė dabar dėlioja pagal vaiko poreikius.
Netrukus susipažinome ir su pačiu Ivanu – dailiu šviesiaplaukiu. Grįžęs su aukle iš mokyklėlės iškart puolė mamai į glėbį, tempė rodyti naujų piešinių, meiliai glaustėsi.
„Ivanas yra svarbiausias mano gyvenime, – su meile sako moteris. – Atsiradus vaikui, tapau empatiškesnė, daug jautresnė.“ Aistė teigia, kad su Ivanu bendrauja kaip su draugu. „Tėvai mane ir mano ketveriais metais jaunesnę seserį augino tikrai griežčiau, – šypteli ji. – Noriu, kad Ivanas užaugtų padorus žmogus. Sūnus turi viską, tačiau stengiuosi priminti jam, kad ne visiems taip pasiseka.“
Nors kelionių dėl motinystės sumažėjo, Aistė sustoti neketina. Norėtų, kad sūnus matytų mamą siekiančią savo tikslų, laimingą. Prieš trejus metus maisto tinklaraštininkė sugalvojo rengti išskirtinius aukštosios gastronomijos renginius. Pirmiausia atsigręžė į Japoniją – ir dėl to, kad yra sukūrusi šiltus santykius su išskirtiniais, talentingais šefais, į kurių restoranus neįmanoma pakliūti be rekomendacijų, ir dėl to, kad puikiai pažįsta japonų kultūrą, pati šiek tiek šneka japoniškai. Pirmasis renginys vyko Ibizoje, – čia tuo metu gyveno Aistės šeima. Turguje matydama šviežiausius jūrų produktus, maisto tinklaraštininkė pamanė, kad būtų įdomu, jei iš jų gamintų geriausi japonų virtuvės šefai. Šie idėja kaipmat susidomėjo.
„Tai turėjo būti intymi vakarienė mažam ratui bendraminčių, bet susidomėjimas buvo toks didelis, kad teko sustumti daugiau stalų“, – juokiasi Aistė. Persikrausčiusi į Londoną, moteris susisiekė su geriausių tempurų meistru Shuji Niitome’u, dviem „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintu garsiu sušių šefu Kouji Kimura ir japoniškos vagiu (wagyu – japoniškų galvijų veislė) jautienos ruošimo meistru Kentaro Nakahara. Jie nedvejodami sutiko dalyvauti antrame „Kulinarinių kelionių“ renginyje.
„Šie šefai niekada nebuvo gaminę kartu, – pasakoja maisto tinklaraštininkė. – Tai buvo iššūkis ir jiems, ir svečiams, o šių atskrido net iš JAV, Tailando, kitų Artimųjų Rytų valstybių.“ Nors bilietai buvo brangūs, visos vietos prabangiame Londono restorane „Yashin Ocean House“ buvo išpirktos. „Man nesvarbu, kur daryti tokius renginius, – sako A. Misevičiūtė. – Tikiuosi, vieną dieną tai vyks Paryžiuje.“ Aistė šiame mieste gyveno nuo 18-os metų ir pripažįsta besiilginti jo, prancūzų gyvenimo meno, mažų restoranėlių, gero prancūziško batono su sūriu, jaukių maisto turgelių. Moteris teigia, kad priprato ir prie Londono, kad jai patinka miesto kosmopolitiškumas, pabėgioti Haid parke netoli namų. Grįžusi visada pati paruošia sūnui pusryčius, iškepa blynų, – A. Misevičiūtė mėgsta gaminti, daro tai puikiai.
Iš kur Aistė semiasi stiprybės, energijos? „Iš savęs, – šypteli. – Man svarbu pabūti vienai, susikaupti, įsiklausyti į save. Nereikia kažko šalia, kad manimi žavėtųsi. Viskas laikina, niekada nežinai, kas bus rytoj.“ Ir senatvės ji sako nebijanti, nes – toks gyvenimas. Aistė jaučia, kad dabar – ypatingas laikas, ir ji tam pasirengusi. „Buvusiems sėkmingai karjerą dariusiems modeliams labai sunku atrasti savo vietą pasaulyje – juk nuo jaunystės viskas buvo padėta ant lėkštutės. Gali klaidingai pamanyti, kad to ir nusipelnei, – sako virpančiu balsu. – Kartais pamanau, o kas būtų buvę, jei nebūčiau buvusi modeliu. Kaip tada būtų pasisukęs gyvenimas?“
Aistė pakyla nuo sofos – mūsų dar laukia fotosesija. Pučiant žvarbiam vėjui, stovėdama tik su marškiniais moteris nė akimirkos nesuvirpėjo. Pamaniau, kad jai viskas bus gerai. Tai rimtai, gražiai, į mergaičiukę panašiai moteriai, kurios viduje dega tokia ugnis.
Portreto štrichai
Modelis. Natalia Vodianova.
Dizaineris. Isabel Marant.
Maistas. Japonų.
Patiekalas. Juoda duona su sviestu.
Restoranas. Paryžiuje esantis „Le Duc“.
Kvepalai. „Oud Royal“ („Armani Privé“).
Vieta. Tokijas.
Patinka. Tiesumas.
Nepatinka. Vulgarumas.
Knyga. Kenyos Haros „Balta“.
Filmas. „Didis grožis“, režisierius – Paolo Sorrentino.
Šūkis. „Tik kvailiai nekeičia savo nuomonės.“
