Pasodino mane prie stalo, davė savo pačios gamintos gervuogių uogienės su iš Liuksemburgo atsivežtu sūriu ir pasakojo apie grafikės Eglės Kuckaitės kūrinį, kuris turi nepaprastų ypatybių provokuoti radikaliai skirtingas interpretacijas.
2006 metais sukurtas darbas jau turi savo istoriją. Jis ne tik puošia gražią namų svetainę, bet ir praverčia Loretai paskaitose. Maža to, būtent šis kūrinys seniau buvo svarbus Lietuvos filosofų draugijos interneto puslapio akcentas, dabar jis yra draugijos feisbuko puslapio titulinė nuotrauka. Šypsausi galvodama, kad, atsidūręs „Moters“ žurnalo puslapiuose, kūrinys jau tikrai galės vadintis žymiu. Pelnytai.
Šio paveikslo autorė E. Kuckaitė (g. 1969 m.) žinomiausia kaip savo braižą turinti grafikė, ji taip pat tapo, fotografuoja, kuria objektus ir instaliacijas. Skirtingomis technikomis atliktuose ir net įvairių žanrų kūriniuose visada galima atpažinti Eglės braižą ir temas. Čia daug kūniškumo, kartais peraugančio į erotines užuominas, ir kartu – kultūros, savos ar svetimos.
„Apibendrinant, Kuckaitės kūrybą (turinio aspektu) galima būtų išskirti į dvi tarpusavyje susisiejančias šakas. Tai psichofiziška dalis, kuri integruoja intymias žmogiškąsias, tarpkultūrines patirtis. Ir konceptualioji, kur pasitelkus medijų ypatumus sukuriamos daugiaplanės idėjos peržengiančios privataus gyvenimo ribas ir turi pareiškimo bruožų apie pagarbą gamtai, kultūrai (moterims visuomenėje), apie laiko savybes ir kt.“, – rašo dailės kritikė Monika Krikštopaitytė.
Ir šiame kūrinyje yra susipynę kūnas (plaukai), jo varžymas (plaukai susukti į kuodelį) ir rytietiškas (sufijų) motyvas. Aiški, tvirta piešinio linija skamba balto popieriaus fone, čia nėra nieko nereikalinga. Nors tai grafikos darbas, tačiau atliktas monotipijos technika, leidžiančia kurti tik vienetinius atspaudus.
Menas mokslininkų namuose
Prieš kelerius metus Loretos namuose atsiradęs kūrinys – ne pirmasis įsigytas Eglės darbas. Pažintis su menininke prasidėjo daug seniau – parodoje susižavėję kitu jos darbu, Loreta su vyru Miku daug nesvarstę susirado menininkę, nuėjo pas ją į studiją ir... grįžo be nieko, nes būtent šio kūrinio ji parduoti nenorėjo. Vėliau su Egle atsitiktinai susitiko pas bendrus draugus ir po truputį iš menininkės gerbėjų tapo jos bičiuliais. Nesusilaikiusi pasiteirauju, ar jų šeimai įprasta keliauti į studiją pas patikusio kūrinio autorių. Juokiasi. Ne, tikrai ne.
„Viskas prasidėjo dar studijų laikais. Pamenu, vienais metais stipendijos buvo gana didelės, tad mes su vyru galėjome leisti sau nusipirkti nedidelių ir nebrangių meno kūrinių. Ši iniciatyva atėjo labiau iš vyro pusės, mano tėvų namuose meno kaip ir nebuvo, tačiau šis pasaulis man iš karto pasirodė labai įdomus“, – pasakoja Loreta.
Dėl įsigyjamų meno kūrinių jiedu nesiginčija. Viena vertus, tai nėra labai brangūs darbai, dėl kurių reikėtų planuoti biudžetą. Kita vertus, tiesiog sutampa skonis ir pasirinkimai. Jei kai kurie skaitytojai dabar suspaudė lūpas prisiminę audringus ginčus dėl skonio savo šeimoje, paskubėsiu nuraminti – nuomonių skirtumai tikrai nėra bloga lemiantis ženklas. Tokiu atveju gal net bus dar įdomiau išmėginti Loretos mėgstamą žaidimą: atėję į parodą, jiedu tylomis išsirenka po labiausiai patinkantį kūrinį, o paskui pasirinktuosius lygina. Taip ne tik žiūrimas menas, bet ir mokomasi išgirsti bei suprasti artimą žmogų.
Konfliktas ar atsivėrimas?
Mūsų aptariamą paveikslą Loreta išsirinko pati. Tada net nepaklausė menininkės, apie ką šis kūrinys, – padarė tai prieš mūsų pokalbį. Ir kiek nustebo – interpretacijos nesutapo.
„Eglė papasakojo, kad sukurti jį įkvėpė kelionė į Stambulą, ypač – ten aptikta sufijų kultūra. Šis kūrinys jai – apie meditacijos, kontempliacijos, išminties ieškojimą. Eglei pasakojant, aš staiga suvokiu, kad galvos apdangalo viršų (o gal net galvos kiaušą?) ji nukelia tam, kad kažką įleistų vidun. Aš, priešingai, šiuo paveikslu iliustruoju kalbėtojo sąmonės susidvejinimą, tam net terminą turime – schizoglossia. Lingvistiniame kontekste sąmonės susidvejinimas pasireiškia tuo, kad žmonės viena kalba, o kita daro. Su savo kalba elgiamasi taip, lyg turint kokį kompleksą ir dvigubus standartus. Žmonės kalbėdami vartoja daug skolinių, įvairių kitų socialinės raiškos variantų. Ir kartu mano, kad elgiasi blogai, lyg žalotų savo kalbą. Aš pasakoju, kad grynų kalbų, kaip ir grynų kultūrų, nebūna. Kalbos mišrumas, jos kitimas yra natūralus faktas, be to ji turbūt apskritai neišgyventų. Bet žmonėms kartais sunku tai priimti, vis atrodo, kad kalba turi būti „gryna“, ir jie jaučiasi ją darkantys. Štai su šiuo konfliktu man ir asocijuojasi Eglės kūrinys“, – pasakoja Loreta. Ji kalba apie paveiksle matomą konfliktą, dvi uždaras atsiskyrusias dalis. Menininkei šios dvi dalys yra atviros, atsiveriančios, kviečiančios į save.
Šis nutikimas – puikus pavyzdys, kaip skirtingai kartais „perskaitomas“ menas. Neabejoju, kad, paklausinėjus daugiau žmonių, atsirastų dar kitokių versijų. Pavyzdžiui, kūniškumo tema, – jos Eglės kūriniuose išties nemažai. Arba tvirtai suveržti plaukų kuodeliai – mokyklos, tvarkos, elgsenos ir išvaizdos rėmų simbolika. Kūrinio prasminį talpumą dar pabrėžia jo santūri estetika, kai tarp juodų piešinio linijų paliekama daug erdvės.
„Yra žmonių, kurie žiūrėdami į paveikslus patiria emocinį sukrėtimą. Man taip nebūna. Aš mėgaujuosi estetika ir ieškau intelektinio malonumo“, – sako Loreta. Paskui prisimena matytus didelį įspūdį palikusius jau mirusios menininkės Elenos Kairiūkštytės vien emocija bei intuicija grįstus piešinius ir pripažįsta, kad visada būna išimčių. Žinoma, būna. Matyt būtent tos išimtys ir neleidžia menui nusibosti, skatina nepraleisti naujų parodų. Loreta ir Mikas – mokslininkai, su daile neturi nieko bendra, vis dėlto sakosi aplankantys Vilniuje vykstančias didžiąsias, taip pat pažįstamų menininkų ekspozicijas. Susiorientuoti parodų gyvenime feisbukas Loretai padeda labiau nei recenzijos, – šioms skaityti ji neturi nei jėgų, nei laiko. Taikiai nuryju pašnekovės pastabas dailės kritikams dėl kartais painių tekstų ir meno edukacijos trūkumo. Grįždama namo galvoju, kad šis paveikslas galėtų būti ir santykio tarp menininko, žiūrovo, ir į kuodelį suveržto dailėtyrinio teksto metafora. Dabar – perduodu interpretacijos estafetę jums.
