Šeimos vertybės
Jackas Kerouacas (tikrasis vardas Jeanas Louisas Kérouacas) gimė Louelyje (Lowell), prancūzakalbių amerikiečių, kilusių iš Kanadoje esančios Kvebeko provincijos, šeimoje. Kai J. Kerouacas dar buvo vaikas, šis kadaise klestėjęs Masačusetso valstijos miestas jau buvo virtęs varganu miesteliūkščiu, čia vešėjo girtuoklystė ir nedarbas. Būsimo rašytojo tėvai Léo Alcide’as Kérouacas ir Gabrielle Ange Lévesque savo vaikus augino krikščioniška dvasia ir puoselėjo tradicines šeimos vertybes. Jackui lyg paslaptingos šviesos nutviekstas paveikslas atmintyje išliko tos valandos, kai šeima lankydavosi bažnyčioje. Būdamas šešerių, būsimasis rašytojas išvydo viziją – jam pasirodė Dievas ir išpranašavo ateitį. Tokie regėjimai aplankė Jacką ir vėliau, tik nežinia, ar jie kilo savaime, ar buvo išprovokuoti besaikio narkotikų ir alkoholio vartojimo.
Jacko tėvas L. Alcide’as mieste turėjo spaustuvę, o motina Gabrielle, švelniai vadinta Memere, augino vaikus ir rūpinosi buitimi, buvo namų ašis. Be Jacko, šeimoje augo dar du vyresni vaikai – brolis Gerardas ir sesuo Caroline. Vaikystėje Jackas, kaip ir kiti šeimos nariai, kalbėjo Kanadoje vyraujančiu prancūzų kalbos dialektu. Tik sulaukęs šešerių, berniukas ėmė kalbėti angliškai, bet iki paauglystės jo anglų kalbos įgūdžiai nebuvo tinkamai išlavinti, ir tai trukdė jam visavertiškai bendrauti su bendraamžiais.
1926 m. šeimą ištiko tragedija – nuo reumatinės karštinės mirė vos devynerių metų sulaukęs Gerardas. Siekdama numalšinti netekties skausmą, motina dar labiau pasinėrė į tikėjimą, o tėvas liūdesį skandino alkoholyje, įsitraukė į lošimą. Keturmetį Jacką skaudžiai sukrėtė brolio mirtis, vaiką ėmė kamuoti košmarai, motina net turėjo migdyti jį prie savęs. Po daugelio metų J. Kerouacas parašė knygą „Gerardo vizijos“, jos pagrindinis veikėjas – idealizuotas berniukas Gerardas, tarsi šventasis.
Matricentrinėje šeimoje Jackas formavosi kaip drovi, vieniša ir pernelyg prie motinos prisirišusi (gal net priklausoma) asmenybė. Iš menkavertiškumo ir kaltės gniaužtų, hermetiškos šeimos aplinkos vaikinas pradėjo vaduotis tik paauglystėje, kai išryškėjo fizinė jėga ir gabumai sportui. Jackas žaidė Louelio vidurinės mokyklos futbolo komandoje ir tikėjosi, kad sporto pasiekimai padės jam gauti stipendiją studijuoti universitete. Tiesa, jaunuolio žvilgsnis krypo ir į literatūrą. Vienuolikmetis Jackas rašė istorijas, žirgų lenktynių, futbolo ir krepšinio rungtynių apžvalgas, vėliau svajojo sukurti amerikietišką romaną.
Amerikoje prasidėjus Didžiajai depresijai, L. Alcide’o verslas patyrė finansinių sunkumų. Šie įvykiai vyrą sugniuždė, jo ydingi polinkiai sustiprėjo. Gelbėdama šeimą nuo nepritekliaus, Gabrielle susirado darbą avalynės fabrike. Deja, ji negalėjo sustabdyti šeimos slydimo į skurdą, – per 1936 m. įvykusį Merimako (Merrimack) potvynį L. Alcide’o spaustuvė buvo užtvindyta, įranga sugadinta, tai nugramzdino tėvą į dar didesnę neviltį. Jo alkoholizmas ir polinkis į azartinius lošimus tapo nevaldomi.
1939 m. baigęs vidurinę mokyklą, Jackas gavo stipendiją kaip sportininkas, tai suteikė jam galimybę studijuoti Kolumbijos universitete (Columbia University). Vilčių kupinas septyniolikmetis susikrovė lagaminą ir išdūmė į Niujorką. Jaunuolį iškart pakerėjo megapolio dvasia, pulsas, iš kavinių sklindantis džiazas. Vienus metus Jackas, kad pasirengtų studijoms universitete, lankė Niujorke, Bronkso rajone, įsikūrusią Horace’o Manno mokyklą. Tuo metu jis jau rimtai užsiėmė kūrybine veikla – rašė apžvalgas į mokyklos savaitraštį, jo apsakymai publikuoti mokyklos literatūriniame žurnale.
1940 m. J. Kerouacas pradėjo studijuoti universitete. Tada susipažino su meną studijuojančia Edie Parker, ir jiedu apsigyveno kartu. Jackas pradėjo žaisti universiteto futbolo komandoje, bet per vienas pirmųjų varžybų susilaužė koją, todėl sezoną turėjo praleisti gydydamasis traumą. Koja sugijo, tačiau treneris ir kitais metais vaikiną laikė ant atsarginių suolelio. Tarp trenerio ir Jacko kildavo konfliktų, kartą pasikarščiavęs jaunuolis pareiškė išeinąs. Užuot lankęs paskaitas, jis laiką skyrė literatūrai, ypač domėjosi rašytojo Thomas’o Wolfe’o kūryba. Pasibaigus futbolininko „karjerai“, jam teko palikti ir universitetą.
Netinkamas karo tarnybai
Jacko ir jo mylimosios Edie namai Niujorke buvo tapę pradedančių literatų ir laisvamanių traukos vieta. J. Kerouacas susibičiuliavo su poetu Allenu Ginsbergu, rašytojais Williamu Burroughsu ir Herbertu Huncke, redaktoriumi Lucienu Carru. Taip pradėjo formuotis naujo literatūrinio judėjimo branduolys.
J. Kerouacas neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio, tad nesibodėjo imtis atsitiktinių darbų. Kurį laiką dirbo Louelio laikraščio sporto reporteriu, pompavo dujas Konektikute, dirbo statybose Virdžinijos valstijoje, 1942-aisiais buvo priimtas į prekybinį laivą, plaukusį į Grenlandiją, bet dirbo neilgai. Laisvu nuo tarnybos laiku Jackas parašė knygą „Jūra yra mano brolis“, tačiau pats ją vertino kaip nesėkmę, todėl publikuoti nesistengė, – ji išleista, rašytojui mirus.
1943 m. J. Kerouacas įstojo į JAV karinį laivyną, buvo išsiųstas į karių rengimo stovyklą Niuporte (Newport). Vieną dieną jis pasijuto prastai ir paprašė gydytojo vaistų nuo galvos skausmo. Atlikus medicininę ir psichiatrinę ekspertizę, Jackui buvo nustatyta ankstyvoji silpnaprotystė (lot. Dementia praecox), dabar vadinama šizofrenija. Visgi vėliau diagnozė buvo pakeista, laivyno medicininiuose dokumentuose vaikinas apibūdintas kaip šizoidinė asmenybė.
J. Kerouacas pašalintas iš laivyno kaip netinkamas tarnybai. Galima nuvokti, kodėl jaunasis kūrėjas gavo patologiją turinčio asmens etiketę. Gamtos puikia išvaizda ir atletišku sudėjimu apdovanotas, vesternų personažą primenantis Jackas buvo nepaprastai drovus, jautrus ir impulsyvus. Vienatvę mėgstantis vaikinas su užrašų knygele rankoje badė akis savo kitoniškumu. Ir dar drįso prašyti rašomosios mašinėlės savo romanui rašyti! Jis nemokėjo tapti būrio dalimi ir patyrė diskomfortą ten, kur vyravo griežta disciplina.
1944 m. J. Kerouacas ne savo noru įsivėlė į nusikalstamą istoriją. Pagalbos į jį kreipėsi L. Carras – po to, kai gindamasis nužudė jį atkakliai persekiojusį gerbėją Davidą Kammererį. Rašytojas padėjo savo draugui paslėpti įkalčius, todėl buvo areštuotas dėl bendrininkavimo. Tuometės J. Kerouaco mylimosios Edie tėvai sumokėjo užstatą, kad jų dukros vaikinas būtų paleistas – su sąlyga, jog jiedu su Edie susituoks. Po metų šią istoriją rašytojų tandemas – J. Kerouacas ir W. Burroughsas – pavertė romanu. Susituokę Jackas ir Edie persikėlė gyventi į žmonos tėvų kraštą, Mičigano valstiją, tačiau menininkas neilgai ištvėrė standartizuotą gyvenimą buržuazinėje aplinkoje. Po kelių mėnesių santuoka nutrūko. J. Kerouacas grįžo į Niujorką, įsikūrė viename bute su savo bendraminčiais A. Ginsbergu ir W. Burroughsu. Kompanija šlifavo megapolio gatves, klausėsi iš Harlemo barų sklindančio džiazo, svaiginosi ir filosofavo.
Tuo metu J. Kerouacas pradėjo ieškoti savo stiliaus ir rašymo metodo. 1950 m. buvo išleistas jo romanas „Miestas ir didmiestis“ – autobiografinis pasakojimas apie mažo miestelio ir didelio miesto skirtybes. Kūrinį kritikai įvertino palankiai, tačiau ypatingo skaitytojų susidomėjimo jis nesulaukė. Tais pačiais metais J. Kerouacas antrąkart vedė. Rašoma, kad išskirtinio grožio dvidešimtmetei Joan Haverty rašytojas pasipiršo vos po kelių dienų pažinties. Ši santuoka, kaip ir pirmoji, truko neilgai – dar besilaukdama moteris paliko savo vyrą, o šis gimusią dukrą pripažino tik tada, kai po kelerių metų genetiniais testais buvo patvirtinta jo tėvystė.
Bitnikai
Tarp rašytojo draugų buvo charizmatiškas marginalas Nealas Cassady. Jiedu susipažino, kai Nealas, atvykęs į Niujorką, paprašė Jacką išmokyti rašymo meno. N. Cassady – ekstravagantiškas laisvamanis, automobilių vagis, rašantis tūkstančių žodžių laiškus, J. Kerouacui tapo įkvėpimo šaltiniu. Jackas bematant pasidavė Nealo polėkiui, ir abu leidosi į klajones po Ameriką, – jos truko kelerius metus, o patirtus įspūdžius J. Keruackas vėliau sudėjo į knygą „Kelyje“. Beje, Nealas – vieno personažo prototipas. Šie psichodeliniai XX a. 6-ojo dešimtmečio vagantai savo bastymosi autostopu Amerikos keliais patirtį vertė literatūros artefaktais.
Romano „Kelyje“ (tai paskutinis pavadinimo variantas) atsiradimo istorija prilygsta mitui. Knyga ant 36 m ilgio popieriaus ritinio rašomąja mašinėle buvo išbarbenta per tris savaites, rašytojui neskaičiuojant valandų, miegą vaikant ir džiazuojantį ritmą palaikant ne tik kava, bet ir stimuliuojamosiomis medžiagomis. Anot legendos, šis ritinys su tekstu be skyrybos ženklų turėjo pasiekti skaitytojus, kaip ir buvo sumanyta, – kad skaitant nereikėtų vartyti lapų.
Toks laukinio kūrybiškumo protrūkis leidėjus išgąsdino. Jų prašymas perdaryti tekstą į tradicinės formos romaną J. Kerouacui reiškė dūrį į paširdžius – teksto taisymą rašytojas vertino kaip literatūrinę apgavystę. Kūrėjas pritarė nuomonei, kad rašoma, kaip ir gyvenama, tik kartą. Be abejo, jei būtų laikęsis tokio bekompromisio požiūrio, jo rankraštis būtų patyręs liūdną agoniją stalčiuje. Kadangi romano herojai turėjo realius atitikmenis, leidėjai bijojo galimų teismo procesų pasirodžius knygai. Be to, juos atgrasė necenzūrinė leksika, atviri veikėjų pokalbiai ir „neleistinos“ temos. Kurį laiką pasispyriojęs, J. Kerouacas nusileido – pakeitė veikėjų vardus, pašalino atviras scenas ir t. t. Taigi 1951 m. parašytas romanas knygų lentynose atsidūrė tik po šešerių metų.
Vieną 1957-ųjų rugsėjo naktį Jackas su tuomete mergina Joyce Johnson, irgi rašytoja, nuskubėjo prie spaudos kiosko įsigyti naujausio laikraščio „The New York Times“ numerio. Dusdami iš jaudulio, jie tiesiog gatvėje skaitė Gilberto Millsteino recenziją, kurioje knyga „Kelyje“ buvo pavadinta sutriuškintosios kartos (angl. k. beat generation) testamentu. Per vieną naktį J. Kerouacą užgriuvo šlovė, jis tapo kultūriniu herojumi, sutriuškintosios kartos vėliavnešiu, buvo pavadintas bitnikų Homeru, o jo knyga – šios kartos Odisėja. Drovusis originalaus kūrinio autorius jautėsi išmuštas iš vėžių, gūžėsi nuo epitetų gausos, būtinybės rodytis viešai ir vis iš naujo aiškinti, ką reiškia žodis „beat“, bet jis nepaliaujamai tai darė save drąsindamas... alkoholiu.
J. Kerouacas tikėjosi nustebinti rašymo metodo naujumu, tačiau skaitytojus labiausiai patraukė netradiciniai romano herojai – šiuolaikiniai vagantai, absoliučios laisvės ieškotojai. Tiesa, netrūko ir radikaliai priešingos nuomonės šalininkų. Pavyzdžiui, rašytojas Trumanas Capote bitnikų, tarp jų – ir J. Kerouaco, kūrybos procesą vadino spausdinimu (angl. k. typing), o ne rašymu. Su juo nesutiko Jacko bendramintis poetas A. Ginsbergas. Šis paskelbė, kad J. Kerouacas sukūrė spontaninę bopo prozodiją. Pats rašytojas manė atradęs spontaninį rašymo metodą, prilygstantį džiazo muzikantų improvizavimui. Menininką ypač žavėjo bibopas – greito tempo, virtuoziškomis improvizacijomis, sudėtinga melodika ir turtinga harmonija pasižymintis džiazo stilius. J. Kerouacas bandė rašyti panašiai, nepertraukdamas vientiso sąmonės srauto skyrybos ženklais, nutraukdavo jį tik keliais retoriniais „atsikvėpimais“. Tokį metodą rašytojas lygino su saksofono pūtimu.
Rašytojas deklaravo siekį kurti dokumentinę prozą – tiesos akimirką fiksuojančius tekstus neretušuojant ir neredaguojant sustabdytų gyvenimo kadrų. Visgi šis siekis buvo kiek mitologizuotas, – J. Kerouaco amžininkai yra sakę, kad jis ne kartą perrašė, koregavo savo kūrinius, be to, nesiskyrė su užrašų knygele, kurioje žymėdavo svarbias mintis.
J. Kerouacas laikomas termino „bitnikai“ autoriumi, tačiau jis pats šį žodį išgirdo iš bastūno poeto H. Huncke’ės. Įdomu, kad šis terminas turi dvi antonimiškas reikšmes, t. y. sutriuškintoji (angl. k. beat) karta ir palaimintoji (angl. k. beatific). J. Kerouacas aiškino, kad sutriuškintoji turi galimybę tapti palaimintąja. Viename interviu jis pateikė dar platesnį žodžio „beat“ prasmių lauką: tai ir žlugimas, ir palaiminimas, ir džiazo ritmas, ir širdies dūžiai, ir kanojos irklų mostai.
J. Kerouacas tapo visos kartos dvasiniu vedliu į nušvitimą. Tai buvo toli gražu ne ėjimas klūpomis į Fatimą ar Meką. Tai buvo alternatyvus, galima sakyti, dionisiškas ėjimas į nušvitimą aplinkkeliu – per svaigulį, lėbavimą, orgijas, laisvą, nesuvaržytą kūrybą. Šeštojo dešimtmečio Amerikos nomadų filosofija grįsta šiuo moto: „Jau geriau laisvam miegoti nepatogioje lovoje, nei patogioje – nelaisvam.“ Tai – absoliučios laisvės apologija.
Pokario ir šaltojo karo metais augusi karta matė, kaip jų tėvams buvo išmuštas pagrindas iš po kojų, todėl jaunuoliai sviedė tolyn sustabarėjusius įpročius ir su nutrintais batais iškeliavo į pasaulį. Keliaudami jie patyrė kiekvienos akimirkos – čia ir dabar – pilnatvę. Bitnikai siekė išgyventi absoliučios laisvės pojūtį, aukščiausio laipsnio katarsį. Ne paslaptis, kad šiuos paribių šamanus į dvasines aukštumas vedė ne vien tamtamo garsai po žvaigždėtu dangumi ar egzaltuotos poezijos skaitymas, bet ir narkotinės medžiagos.
Bitnikų judėjimas gimė kaip pacifistinis maištas prieš standartizuotą ir vartotojišką pokario visuomenės gyvenimą, bet vėliau, kai į jį įsitraukė veikėjai, tik žaidžiantys bitnikus, ši kontrkultūros srovė virto demonstratyvia poza ir savo pačios parodija. Visgi bitnikai išjudino užsistovėjusį vandenį ir išprovokavo 7-ojo dešimtmečio kultūrinę revoliuciją.
Dharmos ieškotojas
Praėjus metams nuo romano „Kelyje“ pasirodymo, buvo publikuotas J. Kerouaco romanas „Dharmos valkatos“. Ši knyga, kaip ir ankstesnės, paremta kūrėjo gyvenimo įvykiais. 1955 m. rašytojas susipažino su San Fransisko poetu, budizmo ir dzenbudizmo tekstų žinovu Gary Snyderiu ir, supratęs, kad šis yra jo dvasinio idealo įsikūnijimas, nusekė iš paskos.
Romane „Dharmos valkatos“ menininkas pasakojo apie dharmos, t. y. tiesos, ieškotojų pastangas rasti tikrąjį kelią į nušvitimą. Pagrindinis kūrinio herojus – paties J. Kerouaco alter ego, maištaujantis prieš amerikietiškus gyvenimo standartus, susipažįsta su dzeno poetu ir dvasiniu autoritetu (jo prototipas – G. Snyderis). Abu personažai kartu kopia į kalnus tikėdamiesi pasiekti dvasinį nušvitimą, tačiau jų tylos ir kontempliacijos epizodus vis pertraukia šėlionės ir lėbavimai.
J. Kerouacas buvo sukrėstas San Chozė (San Jose) bibliotekoje aptikta Dwighto Goddardo antologija „Budistų biblija“. Rašytojas pasinėrė į budizmo studijas, ėmė daug medituoti. Dėl to jo kūryba vis labiau tolo nuo vakarietiškų temų ir artėjo prie Budos mokymo. Įkvėptas šio veikalo, J. Kerouacas parašė Budos mokymui skirtą meditacijų, maldų, haiku ir apmąstymų rinkinį „Šiek tiek apie dharmą“. Kūrėjas pamažu ėmė bodėtis bohemišku gyvenimo būdu ir sąmoningai vengti didmiesčių bei triukšmingų kompanijų šurmulio. Artimesnis jam tapo rašytojo Henry Davido Thoreau išbandytas gyvenimas miške.
Sekdamas atsiskyrėlio kinų poeto Hano Shano pavyzdžiu, Jackas 63 dienas išbuvo kalnuose. Vėliau apsistojo savo sesers namuose, daug meditavo ir rašė knygą „Pabusk. Budos gyvenimas“ – Sidhartos Gautamos biografiją, paremtą kanoniniais budizmo tekstais, kupiną meditatyvinių įžvalgų ir asmeninių potyrių. Anot budizmo tyrinėtojo Roberto Thurmano, „Jackas Kerouacas anuomet, šeštajame XX a. dešimtmetyje, iš visų mūsų budizmo Amerikoje pirmtakų buvo pagrindinis bodisatva“. Pagal Mahajanos budizmą, bodisatva vadinamas žmogus, galintis tapti Buda, tačiau nusprendęs likti visuomenėje ir padėti kitiems žmonėms pasiekti nušvitimą.
1966 m. J. Kerouacas susituokė su Stella Sampas, kare žuvusio vaikystės draugo seserimi, ir grįžo gyventi į gimtąjį Louelį. Deja, girtuokliaujantis rašytojas ten laukiamas nebuvo, vietiniams net kėlė pasibjaurėjimą. Vėliau jis su žmona ir motina persikėlė į Floridos valstiją, Sent Pitersbergą (St. Petersburg). J. Kerouacas toli gražu nebuvo medituojantis ir levituojantis nušvitėlis, nekamuojamas banalių rūpesčių. Atvirkščiai – kūrėją vargino nervinis išsekimas, jis mažai bendravo su draugais, dienas stūmė baruose ar namie iš rankų nepaleisdamas taurės. Su graudžiu sarkazmu jis vadino save prasigėrusia bodisatva.
Vieną rytą J. Kerouacas, sėdėdamas prieš televizorių su taure viskio, staiga pajuto aštrų skausmą pilve, iš burnos jam pasipylė kraujas. Rašytojas buvo skubiai išgabentas į ligoninę, tačiau joje sąmonės neatgavo. J. Kerouacas mirė nuo vidinio kraujavimo, kurį išprovokavo ilgamečio alkoholizmo sukelta kepenų cirozė. Be to, prieš savaitę jis buvo sumuštas bare.
Keistai nejaukus sutapimas – bitnikų vėliavnešys, kaip ir jo tėvas, užgeso sulaukęs 47-erių metų, abu kentėjo nuo įsisenėjusios priklausomybės. Štai taip netikėtai baigėsi bitnikų gyvenimo metraštininko, daugiau kaip 25 knygų autoriaus ir šiuolaikinio vaganto kelias, o gal veikiau – švilpiantis greitkelis, viliojęs jį pasiutusiu greičiu, neatgaunant kvapo, lėkti į svarbiausią tikslą – nušvitimą.
