Ieva, papasakokite mums, kaip nutiko, kad kažkada išvykote iš Lietuvos?
Gyvenimas kartais pasisuka ne pagal mūsų planus. Kai būnu kokiu nors klausimu kategoriška, tai gyvenimas suteikia man progą pasitaisyti – taip ir su emigracija. Sakydavau, kad aš tai jau niekada nevažiuosiu ieškoti žalesnės žolės. Bet nutiko taip, kad teko išvykti ieškoti galimybių į Norvegiją, Bergeno miestą. Priežastys buvo tiek ekonominės, tiek asmeninės. Išvykome per pačią krizę, 2009 m.
Mano vyras jau anksčiau važinėdavo ten padirbėti, tad manėme, kad ir man bus galimybė užsikabinti ten, nors realiai nei pažinčių, nei kokios pagalbos neturėjom, tiesiog rizikavome. Vaikus atsivežėm po 2 mėnesių, kai ir aš jau turėjau darbą.
Kaip sekėsi gyventi emigracijoje? Ką veikėte? Kokių sunkumų patyrėte?
Pagrindinė „išgyvenimo“ sąlyga man yra vidinė ramybė ir harmonija. Kur bebūčiau, viską darau, kad tai pasiekčiau. Be to, vadovaujuosi šūkiu „ką darai, daryk gerai“. Tai apima visas gyvenimo sritis – arba darau kiek įstengiu gerai, arba išvis nesiimu daryti.
Pradėjau, kaip ir dauguma moterų, nuo valymo darbų. Kartu supratau, kad kalba gyvenant svečioje šalyje yra svarbiausias mano „išgyvenimo“ įrankis. Pirmo lygio kursus baigiau dar gyvendama Lietuvoje, toks buvo mano pasiruošimo etapas. O „laužytai“ norvegiškai kalbėjau nuo pirmų savo atvykimo į tą šalį savaičių, nors suprasti, tiesą sakant, tada galėjau labai mažai.
Darbą gavau per 10 dienų nuo paieškos pradžios. Dirbdama agentūroje, kuri darbus skirstė skirtingose mokyklose (dirbau valytoja mokyklose), viską atlikdvau su atida ir visu atsidavimu. Vienoje mokykloje susirgo darbuotoja ir aš užstrigau ten kelioms savaitėms. Mano tiesioginis viršininkas iškart įtarė, kad esu kažkokia „nenormali“, nes atidirbdavau sąžiningai visas darbo valandas, valydavau kruopščiai, kaip savo namus (šitai jis pats papasakojo man vėliau). Nuvedęs mane pas mokyklos vadovę, tuoj pat išaiškino, kad turiu aukštąjį išsilavinimą, paprašė mano CV...
Direktorei buvo nesmagu mane priimti į tokią poziciją, nes buvau pedagogė ir psichologė. Bet aš paaiškinau, kad darbo man reikia, ir, kol išmoksiu normaliai kalbėti, ši pozicija tinka. Taigi, po 2 mėn nuo atvykimo į šalį gavau terminuotą ilgalaikį darbą, kuris davė man visas socialines garantijas, geras pajamas ir tikrai didelę dalį vidinės ramybės. Nes pragyvenimas Norvegijoje brangus, o dirbti per agentūrą pavienius darbus nėra labai gera išeitis, kai yra šeima, vaikai, reikia mokėti nuomą už būstą ir t.t..
Po poros mėnesių pasijutau besilaukianti, teko sumažinti darbo krūvį dėl sveikatos būklės, bet visos garantijos išliko, todėl labai džiaugiausi, tai suteikė daug saugumo. Sunkumų išties patirti teko, ir ne vieną – bet kuris emigrantas galėtų tokių istorijų papasakoti. Tik nežinau, ar yra prasmė apie jas kalbėti. Svarbiausia, ar gebame tinkamai ir greitai sunkumus įveikti. Manau, kad man tai pavyko.
Per vaikelio auginimo periodą (Bergene mums gimė trečiasis vaikas) intensyviai namuose mokiausi norvegų kalbos ir sėkmingai išlaikiau valstybinį egzaminą, gavau pažymėjimą, kurio reikėjo, siekiant geresnio darbo. Mano tikslas buvo dirbti pagal specialybę, susikurti draugų ratą ir pan.
Mūsų šeima tikinti, tad kiekvieną sekmadienį lankėmės pamaldose norvegiškoje protestantų bažnyčioje, kur netrukus turėjome pažįstamų ratą. Buvau aktyvi Bergeno lietuvių bendruomenės narė, dalyvaudavom ir lietuviškose mišiose, kurios katalikų bažnyčioje vykdavo kartą per mėnesį. Subūriau lietuvių maldos grupelę, bažnyčios giedorėlių chorą, visada ką nors veikiau.
Darbą po vaiko auginimo pertraukos radau po 4 mėn paieškos, ir tokį, kokio siekiau ir norėjau – dirbau savaitgaliais, ketvirtį etato, kad liktų laiko kurti, gyventi, būti su šeima, vaikais. Taip pat pradėjau dainuoti norvegiškos bažnyčios chore, vokaliniam ansamblyje (dainuoju nuo vaikystės, tad tai yra mano gyvenimo vienas iš džiaugsmų), dalyvavau vietinio savanorių centro veikloje, lankiau vietinį mezgėjų klubą, kur sutiktos moterys iki šiol yra geros mano draugės, palaikome šiltus ryšius.
Kiek vėliau beveik metus laiko dirbau dėstytoja vakariniuose kursuose, kur lietuviai mokėsi norvegų kalbos. Dar vėliau nusprendžiau realizuoti savo kūrybinius poreikius: baigusi įmonės steigimo kursus, parašiau verslo planą ir įsteigiau savo įmonę. Turėjau idėją buvo pasiūlyti norvegams kūrybiško laisvalaikio paslaugas, kokių ten nebuvo. Rankdarbių kursus ir pan. Buvau pirmoji, kuri nuvežė į tą šalį VYTA meną - tapybą ant vandens (dar vadinamą ebru). Su vietos kultūros centru sukūrėme bendrą projektą ir jį drauge su Lietuvos "VYTA institutu" sėkmingai įgyvendinome. Vėliau su šiuo menu dirbau skirtingose miesto vietose, kultūros, laisvalaikio renginiuose vaikams, gimtadieniuose bei su psichinės negalios žmonėmis. Kadangi esu psichologė ir pedagogė, be to, labai kūrybiška, man ši veikla atrodė praturtinanti ir prasminga tiek man, tiek klientams.
Gyvendama Norvegijoje patyriau išties daug gerų dalykų, sutikau daugybę puikių žmonių. Kai darai viską iš širdies, sieki savo svajonės, sunkumai įveikiami, visata tarsi padeda tau. Lyginant su Lietuva? Turbūt panašiai yra visur.
Dabar štai grįžome į Lietuvą, gyvename nuostabioje vietoje, sutikome daugybę puikių žmonių, viskas einasi gerai. Ko gero, paaiškinčiau tai tuo, kad laimė yra vidinė patirtis, kuri migruoja kartu su mumis. Netampame laimingi tik dėl to, kad pakeičiame gyvenimo vietą, šalį, sutuoktinį, draugus ar darbą... Norvegijoje gyvenome 5 metus. Tie metai kupini įvairių patirčių, pamokų ir atradimų. Nesigailiu nieko, ką patyriau ir ko išmokau, o sukurti ryšiai su žmonėmis išliko, yra branginami ir palaikomi iki šiol. Nesigailiu ir to, kad grįžome, nes tai vėl naujas gyvenimo etapas ir kitokios patirtys.
Papasakokite apie vaikus – kokio jie amžiaus.
Dukra Smiltė jau suaugusi. Sėkmingai baigusi universitetą Birmingeme, Anglijoje, tapo tekstilės dizainere, labai ja džiaugiuosi, nes savarankiškai gavo darbą pagal profesiją, turi tikslus, siekia jų gražiai ir nuosekliai. Beje, jos bakalaurinis darbas buvo apie tradicinių amatų – audimo bei siuvinėjimo – svarbą ir aktualumą šiandienos skaitmeniniame amžiuje, bei kodėl verta saugoti tas tradicijas. Darbe atlikti struktūrų tyrimai (sodų vėrimo, siuvinėjimo, audimo), tad lietuviškumo netrūko, o tai, kad darbas buvo įvertintas su pagyrimu, tikrai glosto man širdį, ir ne vien kaip mamai, bet ir kaip lietuvei.
Sūnus Jovaras paauglys, 16 metų, laisvai kalba norvegiškai ir angliškai. Grįžęs turėjo įdėti daug darbo mokydamasis lietuviškoje mokykloje, krūvis čia didesnis, mokytojai reiklesni, vertinimas girežtesnis. Na, bet sakau jam, sunkumai grūdina, tad viskas, tikiuosi, į gera.
Vincentas, kuris dabar pirmokas, lankė tik norvegišką darželį ir turi puikių prisiminimų ir iš jo. Apskritai švietimo sistema Norvegijoje man labai patiko, ypač ikimokyklinė. Niuansų yra, ne viskas ten gerai, bet visgi ta visuomenė žmogų užaugina drąsesnį ir labiau savimi pasitikintį nei lietuviška mokykla. Deja. Vertinant tai, kiek mums gyvenime prireikia žinių, kurias gaunam mokykloje, galima sakyti, kad panaudojam tik mažytę dalį. Tai kam tiek daug kišti į galvas nenaudingų dalykų? Kodėl tiek mažai dėmesio skiriama kūrybiškumo lavinimui, asmeninių savybių ugdymui, savęs pažinimui ir stipriųjų pusių ieškojimui?
Vincentas yra vienintelis mūsų šeimos narys, gimęs Norvegijoje. Kai mokykloje buvo kalbama apie gimtinę, jis pasakė, kad jo gimtinė ten. Ir iš tiesų, ten tebeauga lazdynas, kurį pasodinome Vincentėliui, kai jis gimė, taigi, vaikas turi ką aplankyti toje šalyje. Na, o Tėvynė, aišku, Lietuva.
Mūsų jauniausiasis, Jonukas, gimė Lietuvoje netrukus po to, kai grįžome ir įsikūrėme kaime. Dabar jam treji .
Kada ir kodėl pradėjote mąstyti apie grįžimą į Lietuvą? Kaip reagavo vaikai?
Mąstyti apie grįžimą pradėjo mano vyras, aš tik sekiau paskui jį. Mums iš esmės buvo gera ten gyventi, mes buvome susikūrę kokybišką gyvenimą, kuriame ne tik darbai mėgstami, bet ir žmonės, laisvalaikis ir pan. Tačiau artimieji buvo likę Lietuvoje, o keliavimas mums pas juos arba jiems pas mus per tuos penketą metų ganėtinai įgriso. Kelionės kainuoja ne tik pinigų ir energijos, bet ir daug laiko, derinimo su darbais, atostogų ėmimo ir pan.
Prieš grįždami mudu su vyru padarėme tokį labai paprastą dalyką – susirašėme ant lapo pliusus ir minusus tiek grįžimo atveju, tiek gyvenimo emigracijoje. Įvertinome darbines mūsų abiejų situacijas, taip pat vaikų mokslų, darželių galimybes, ir žinoma, emocinį atspalvį, artimųjų faktorius bei klimatą. Ir reemigravimas gavo vos pora pliusų daugiau… Todėl ir grįžome.
Tiesa, mano sąlyga buvo, kad gyvensime kaime. Vyrui ši mano mintis labai patiko, todėl pradėjome ieškotis tinkamos vietos gyventi. Vaikai nori būti su tėvais, jiems turbūt nelabai svarbu, kur būti laimingiems. Priešiškumo iš vaikų nebuvo jokio. Vienas jų nė nežinojo, KAIP kitaip bus gyventi Lietuvoje, dukra jau buvo pasirinkusi studijas Anglijoje, o Jovaras labai norėjo grįžti. Tikriausiai mažiausiai norėjau grįžti aš pati, nes mano naujai įkurtos įmonės veikla buvo tik beįgaunanti pagreitį, buvau įdėjusi nemažai darbo, jau susikūrusi klientų ratą ir tik pradėjusi skinti poros metų triūso vaisius.
Kaip sprendėte, kur grįžti? Kokiais kriterijais rėmėtės?
O kai buvo priimtas sprendimas TIKRAI grįžti, tada sprendėme, kur. Mes rinkomės teritoriją, kuri būtų panašiu atstumu nutolusi nuo mano ir vyro tėvų, todėl ir kliuvo dabartinė mūsų gyvenama vietovė. Tada dar apsisprendėme, kad sodyba, kurią įsigysime, turi turėti namą tokios būklės, kuriame galėtume pagyventi, kol statysimės naujus namus. Ir dar reikėjo, kad maksimum iki 10 km būtų nutolusi nuo bent jau pagrindinės mokyklos ir darželio. Na, atstumas nuo asfalto, patogus privažiavimas irgi yra svarbu.
Norintiems grįžti į Lietuvą ir besiteiraujantiems patarimo patariu žinoti, nori vienkiemio ar gyventi kaime, kur yra žmonių. Aišku, jei ketinama ūkininkauti, reiktų įvertinti žemės derlingumą, plotus. Visa tai būtina įvertinti. Mes apsisprendėme gana greitai. O tuomet jau ieškohjome tinkamų vietų. Užtrukome beveik metus, apžiūrėjome nemažai sodybų, ir vis atmetimo būdu ieškojom saviausios. Ir, žinote, labai įdomu, kad vos tik atvykę čia, kur likome, abu pajutome akimirksniu, kad būtent čia yra ta vieta, nes čia buvo GERA.
Koks tas sugrįžimas, ar buvo labai sudėtingas? Kaip jaučiasi vaikai, ar pritampa, nieko nepasigenda?
Man atrodo, mūsų sugrįžimu džiaugėmės ne tik mes patys, bet ir mūsų abiejų giminės ir artimieji. Kas dėl draugų...iš tiesų, per penkerius metus santykiai gerokai nukentėjo. Kažkokie ryšiai, aišku, liko, bet grįžę sukūrėme daug naujų ryšių, o senieji liko labiau praeityje. Čia nekalbu apie pačius geriausius ir artimiausius, bet apie buvusius bedražygius, kolegas ir kitus brangius žmones. Tėvams tai reiškė matyti, kaip auga anūkai, dalyvauti mūsų gyvenime, ir kad mes dalyvautume jų gyvenime, taigi, santykių intensyvumas iš esmės pasikeitė. Vaikams, kaip sakiau, yra gerai bet kur, kur gerai jų tėvams, tai manau, kad mūsų vaikai auga laimingi. Praktiškai nelabai yra ko pasigesti, mums nieko netrūksta, Lietuvoje irgi galima gyventi gerai, gražiai, prasmingai, turiningai.
Kiek laiko jau esate Lietuvoje?Ar pavyko įsikurti, ar niekas nešokiruoja, neerzina? O gal kas džiugina? Ar nesigailite grįžę?
Lietuvoje jau ketveri metai. Šokiruoti manęs niekas nebešokiruoja, esu labai reikli tam, kokia informacija mane pasiekia, o kokios aš nenoriu ir nepriimu. Mes beveik 10 metų gyvename be televizijos, o vien tai labai išvalo mūsų namus, protus ir širdis nuo pertekliaus, tiek informacijos apskritai, tiek reklamos. Be to, tai dovanoja daugybę laiko, kurį patys pasiskirstome pagal mūsų šeimos prioritetus.
Net nežinau, kas galėtų dabar mane suerzinti. Tiesiog neįsileidžiu minčių, kurios erzina. Kitų žmonių poelgiai, kurie dėl kokių nors priežasčių man nepatinka? Neerzina, priimu juos kaip pamokas. Kartais susiduriu su biurokratija, štai tas turbūt erzina iš tiesų. Kada dokumentas ir taisyklės tampa svarbesnės už žmogų, jo gerovę, savijautą ir panašiai. Kai atvažiavau gimdyti ketvirto vaikelio į ligoninę, buvo likęs vos pusvalandis iki vaiko gimimo, bet vis tiek turėjau atsakyti į klausimus, pasirašyti, pildyti kažką...nebuvo laiko susikaupti vaikelio gimimui. Tokie dalykai gniuždo. Kartu norisi daryti kažką, kad tai pasikeistų. Nes juk popierius visada gali palaukti. O žmogaus poreikis kartais yra aštrus, skubus.
Niekada nesigailėjau grįžusi iš emigracijos, kaip ir niekada nesigailėjau pabuvusi emigrante. Po to, kai grįžome, Bergene buvau tris kartus. Pirmą kartą vykau, kai sėkmingai įgyvendinau dar vieną kultūrinį mainų projektą, ir iš Stakliškių gimnazijos nuvežiau, berods, 12 paauglių (15-16 m.) savaitei į kūrybinę stovyklą, kur kita dalis dalyvių buvo norvegai. Tikiu, kad projektas paliko daugybę įspūdžių lietuviams vaikams. Man tai buvo dar viena didelė pedagoginė ir kūrybinė patirtis.
Antrą kartą vykau 5 savaitėms, kai studijavau VU magistrantūroje. Kadangi rašiau mokslinį darbą apie tai, kaip lietuviai, gyvendami Norvegijoje, mokosi norvegų kalbos, tai medžiagą tyrimams turėjau susirinkti iš ten gyvenančių lietuvių. Sėkmingai parašiau paraišką mobilumo stipendijai gauti ir galėjau pasirinkti universitetą Norvegijoje, su kuriuo bendradarbiaudama norėjau atlikti tyrimą. Žinoma, pasirinkau Bergeną. Tos penkios savaitės atskirai nuo namų turbūt ilgiausias mano laikas, praleistas vienumoje (išskyrus tai, kad tuo metu laukiausi Jonuko).
Trečią kartą dviese su vyru jau buvome aplankyti draugų ir kopti į kalnus. 2017 m. per pasaulio dviračių čempionatą. Dar viena įspūdžių kupina kelionė. Bergenas – nuostabus miestas. Norvegija tikrai yra šalis, kurioje gera gyventi, dirbti, kurti. Bet ji tikrai ne vienintelė tokia pasaulio žemėlapyje.
Kuo dabar užsiimate?
Esu namuose dirbanti mokytoja. Dėstau norvegų kalbą nuotoliniu būdu ten gyvenantiems lietuviams. Savo įmonės ten neuždariau, bet pakeičiau jos pobūdį, kad galėčiau gauti pajamų, o kartu susikūriau darbo vietą kaime, nes šiuo metu gauti kokį nors darbą netoliese nėra beveik jokių šansų. Nuo vasario pradėsiu dėstyti ir VU, užsienio kalbų institute, vieną kartą per savaitę keliausiu į Vilnių.
Šalia to, kaip visada, kuriu. Rašau tinklaraštį (gyvenimaskaime.com), rašau straipsnius žurnalui „Sodo spalvos“, kuriu rankų darbo lėles ir kitokius žaisliukus. Kartais rengiu parodas (netrukus mano naujai sukurtos lėlytės vėl pasirodys žmonėms Jiezno miestelio kultūros ir laisvalaikio centre), kartais vedu laisvalaikio užsiėmimus vaikams bei suaugusiems Birštone arba Prienuose (keletą kartų per metus, dirbu su verslo liudijimu). Imuosi įdomesnių vertimų raštu į ir iš norvegų kalbos.
Pavasarį ir vasarą beveik visą savo laiką skiriu šeimai, namams ir daržui. Turime nemažą ūkį, visus metus laikome vištų dedeklių, o vasarą auginame broilerius mėsai savo reikmėms. Gyvenimas kaime yra gyvenimo būdas, teikiantis džiaugsmą, atliepiantis širdį. Veiklos netrūksta niekada, bet išmokau išlaikyti balansą tarp darbo ir poilsio. Pavyzdžiui, ar žinote, kad ravėdama darže aš ilsiuosi? Ilsiuosi nuo vaikų triukšmo, nuo puodų. Ten galiu medituoti, dainuoti, svajoti, planuoti kažką. Daržas ir sodas yra puikiausias nemokamas terapijos kabinetas (juokiasi). Ten gimsta ir mano rašiniai apie Gyvą daržą, eilėraščiai ir net lėlės (jų pradinės idėjos)! Gamta, kuri kaime yra taip arti kiekvieną dieną, labai daug kuo sugrąžina mane į paprastumą, ugdo santūrumą, nuolankumą, kantrybę, moko neskubėti, mėgautis procesu, o ne vien tik siekti rezultato.
Vyras dirba tame pačiame darbe, kuriame dirbo gyvedamas Norvegijoje, jis daug keliauja, bet dar daugiau būna namuose, tad kartu turime nemažai kokybiško laiko.
Kaip matote savo ateitį po 10 metų?
Stengiuosi gyventi šiandiena, nes gyvenimas yra toks trapus, toks laikinas, tad ar verta planuoti, ar ko nors norėti taip toli į ateitį? Mano siekis turbūt yra ir po 10 metų būti pakankamai harmoninga, kad su dėkingumu gebėčiau priimti tai, ką duos gyvenimas.
Dėkoju Dievui už tai, ką turime čia ir dabar, džiaugiuosi tuo, man nieko netrūksta. Svajonių turiu visada, jos nuolat dūzgia mano galvoje. Svarbiausia, kad ir po dešimt metų manyje netrūktų vidinės ramybės, kad galėčiau skleisti meilę, kad mano veikla ir darbai teiktų džiaugsmą ne tik man pačiai, bet ir kitiems.
Ievos kūriniai:
