Pašnekovės
Indrė Vileitė
Projekto „Niekieno vaikai“ iniciatorė ir viena iš koordinatorių. Politikos mokslų studijas baigusi Indrė dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, bet ilgainiui suprato, kad toks griežtai struktūruotas darbas – ne jai. Įsteigė ir vadovavo organizacijai „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ šiuo metu yra valdybos narė. Konsultuoja nevyriausybinių organizacijų ir socialinio verslo atstovus. Turi dvi dukras – 9-erių ir 3-ejų metų.
Ieva Šuipė
Viena iš projekto „Niekieno vaikai“ koordinatorių, atsakinga už savanorių atrankas, mokymą, palaikymą. Baigusi psichologiją, kurį laiką dirbo vadovaujamą darbą verslo srityje, buvo klientų aptarnavimo vadovė. Pajutusi, kad norisi prasmingesnės veiklos, pradėjo vesti pozityvios tėvystės kursus, šia tema rašo tinklaraštį „Mes – tėvai“. Turi tris vaikus: 8-erių, 6-erių ir 2,5 metų.
Jūratė Gribovskienė
Projekto „Niekieno vaikai“ savanorė. Yra baigusi chemiją ir prekybos vadybą. Šiuo metu dirba bitininkystės inventoriaus, produktų prekybos srityje, konsultuoja bitininkus. Jų įkvėpta ir pati įsigijo 6 avilius, augina bites sostinės priemiestyje. Turi du vaikus: 24-erių metų sūnų ir 21-ų metų dukrą, ir anūką – dukros sūnų. Ligoninėse budi naktimis.
Raminta Matulevičienė
Projekto „Niekieno vaikai“ savanorė. Baigusi ikimokyklinio ugdymo pedagogiką, jau 15 metų dirba vaikų darželyje. Šiuo metu yra ir auklėtoja, ir direktorės pavaduotoja ugdymui. Turi du vaikus: 19-os metų sūnų ir 15-os metų dukrą. Kadangi dirba visu etatu ir savanorystę tenka derinti su darbu, ligoninėse budi naktimis ir savaitgaliais.
Komanda buriama
Projekto „Niekieno vaikai“ idėja Indrei Vileitei kilo prieš 4-erius metus. Įsteigusi organizaciją „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“, Indrė gana dažnai lankydavosi ligoninėse. Kartą eidama vienos iš jų koridoriumi išgirdo palatoje garsiai verkiantį vaiką.
„Tai buvo 8-ių mėnesių kūdikis, palatoje jis gulėjo vienas lovytėje, – prisimena Indrė. – Tas vaizdas įsirėžė į atmintį ilgam. Rašiau apie šią problemą įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms, bet niekas nepadėjo, o pati to imtis neturėjau kada. Kai po trejų metų mano draugė pasidalijo panašiais įspūdžiais, supratau, kad tikrai reikia kažką daryti. Juolab kad ir nuo darbo buvau laisvesnė, ir mano pačios vaikai kiek ūgtelėjo. Kaip neretai sako mūsų savanoriai: „Aš neturėjau priežasčių, kodėl negalėčiau prisidėti.“ Mačiau daug geranoriškų, vaikams norinčių padėti žmonių, bet trūko tokio, kuris galėtų viską suorganizuoti. Kadangi turėjau nemažai darbo nevyriausybiniame sektoriuje patirties, kartu su kita iniciatore Mariana Sutkiene ėmiausi šio projekto.“
Idėja nusileido pačiu laiku – į pirmąsias atrankas atsiliepė daugiau kaip 100 žmonių. Viena iš pirmųjų iniciatorėms parašė psichologė Ieva Šuipė. I. Vileitė nuoširdžiai nudžiugo sulaukusi jos laiško. Mat laukdamasi antrojo vaiko jau buvo dalyvavusi Ievos vedamuose pozityvios tėvystės kursuose ir buvo sužavėta jos profesionalumo.
„Mąsčiau, kad Ievos žinios mums labai praverstų, ir kaip tik tuomet sulaukiau jos žinutės“, – lemtingais atsitiktinumais džiaugiasi Indrė.
Ramintą Matulevičienę į projektą atginė aistra kūdikiams. „Man labai patinka kūdikiai, – sako ji ir veidą sušildo plati šypsena. – Nežinau, gal buvau labai jauna, kai gimė mano vaikai, tad iki galo neatsidžiaugiau jų kūdikyste?“ Prieš atsirandant projektui „Niekieno vaikai“, Raminta siūlėsi į pagalbą kūdikių globos namuose, bet gavo neigiamą atsakymą – esą savanorių užtenka.
„Tad ir šįkart laišką siunčiau su baime – bijojau, kad ir vėl būsiu neatrinkta, bet atsakymas buvo teigiamas“, – džiaugiasi ji. Į pirmąjį budėjimą Raminta nuvyko iškart po kursų – ligoninėje jos laukė 8-ių mėnesių dvyniai.
„Nerimavau, nežinojau, ar pavyks iškart su dviem susitvarkyti, ką reikės daryti, jei abu ims verkti vienu metu... Ar pajėgsiu vienu metu tokius didelius kūdikius nešioti? Tačiau viskas klostėsi kuo puikiausiai, jie ramiai miegojo, tik aš be reikalo vis šokinėjau dėl kiekvieno sukrizenimo“, – pirmąją patirtį prisimena pašnekovė. Paklausta, ar nepervargsta derindama darbą ir naktinį budėjimą, Raminta atsako, kad dar ir į jogą spėjanti nueiti. Juk budėti tenka ne daugiau kaip 2 naktis per savaitę, be to, ne visuomet jas praleidžia ant kojų – jei vaikai ramūs, gali ir pati snūstelėti.
Jūratė Gribovskienė taip pat nerimavo, ar bus atrinkta. „Juk neturėjau nei pedagoginės, nei savanorystės patirties, – sako moteris. – Tiesa, mano mama buvo darželio auklėtoja, tad nuo mažens daug laiko leisdavau jos darbe, padėdavau prižiūrėti mažylius. Dabar mano vaikai jau dideli, o rūpintis kažkuo vis dar norisi. Gera jaustis reikalingai. Kai matai, kokie baikštūs, irzlūs, neramūs mūsų globojami vaikai būna iš pradžių ir kokie nurimę, linksmi, laimingi – vėliau, negali nesidžiaugti tuo, ką darai.“
Pirmasis Jūratės budėjimas taip pat nepraėjo be iššūkių – mat jai teko iškart trys vaikai per naktį: du 3-ių ir 11-os mėnesių kūdikiai ir 3-ejų metų mažylis. „Prieš tai su jais buvo 2 savanorės ir jos nustebusios paklausė: „Tu būsi viena?“ Ir pati kiek išsigandau, bet trauktis nebuvo kur, – prisimena Jūratė. – Ta naktis buvo tokia ideali, kad net ir pamiegot suspėjau.“
Kiekviena diena svarbi
Pirmiausia savanorės pradėjo darbuotis Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Būtent čia patenka į krizines situacijas patekę jaunesni kaip 2-ejų metų vaikai. Ligoninėje jie būna iki 2 savaičių, vėliau grįžta pas tėvus, keliauja pas laikinus globėjus arba į globos įstaigas. Kartais tenka prižiūrėti ir sergančiuosius, tarkim, jei vaikų globos namų auklėtoja ar didelės šeimynos globėja negali būti šalia ligoniuko, nes neturi kam palikti kitų vaikų.
„Ligoninės slaugės patenkina tik bazinius mažųjų poreikius: pervysto, pamaitina, jei reikia, sugirdo vaistus, – pasakoja Indrė Vileitė. – Savanoriai atlieka tėvų funkciją: panešioja, pažaidžia, nuramina verkiančiuosius, išveža į lauką. Medicininę priežiūrą teikia ligoninės personalas. Nebent reikia nosytę pavalyti, pilvuką pamasažuoti ar panešioti.“
Dauguma patenkančiųjų į ligoninę yra sveiki, tokiems vaikams leisti laiką palatoje, supamiems baltų chalatų, yra papildomas stresas. Be to, padidėja rizika susirgti – būna, kad atvykęs sveikas vaikas ligoninėje suserga. Galimybė kasdien pabūti gryname ore jiems labai svarbi. „Tai, kad savanoriai daro vaikams teigiamą poveikį, pastebime ir patys, ir ligoninės personalas teigia, jog jie ramiau miega, yra linksmesni“, – sako Indrė.
Kiekvienam vaikui reikia skirtingos priežiūros. Jūratei užmigdyti pervargusį, nei lovytėje, nei ant rankų nenorintį būti vaiką pavyko susupus į šiltą antklodę ir pradėjus niūniuoti. O štai agresyvoką, nuo visų besislepiančią 3-ejų metų mergaitę pavyko nuraminti tik leidus jai išsiverkti – viena savanorė tol laikė ją apkabinusi savo glėbyje, kol ši liovėsi kūkčioti.
„Išsiverkti saugiame glėbyje kai kuriems vaikams taip pat yra didelė prabanga, – sako I. Šuipė. – Paskui mergaitė sušvelnėjo, atsipalaidavo, tapo linksmesnė. Kai kurie iš tų vaikų neturi net būtiniausių įgūdžių. Mes išmokome juos valytis dantukus, plauti prieš valgį rankas, pratiname prie puoduko – tai, net ir grįžus į šeimą, jiems pravers. Kiti, priešingai, yra tapę pernelyg savarankiški. Viena 2 metukų mergytė pati apsirengdavo, apsiaudavo batukus ir eidavo į lauką nesigręžiodama, ar ją kas nors lydi. Jei kažko norėdavo, iš karto rėkdavo. Ji išmoko pati savimi pasirūpinti, nemokėjo prašyti, nes tai neduodavo rezultatų. Pabuvusi su mūsų savanorėmis, mergaitė tarsi grįžo į savo tikrąjį amžių – tapo švelnesnė, jaukesnė, leido kitiems ją globoti, priglausti.“
O kas toliau? Juk grįžusi namo ji vėl turės savimi rūpintis pati? Ar tas trumpas šviesos spindulėlis, kurį suteikia savanoriai šiems vaikams, dar labiau nepagilina tos tamsos, kurioje jie gyvena kasdien? „Tas laikinumo, situacijos beviltiškumo klausimas iš pradžių kamuoja ne vieną savanorį, – neslepia Ieva. – Nereikia turėti vilčių, kad per 2 savaites pakeisi vaiko elgesį ar sugrąžinsi jam prarastą saugumą. Vis dėlto negali sakyti, kad tai, ką darome, neturi prasmės. Konsultavausi su vaikų psichologais, ir jie nuramino, kad vaiko raidai kiekviena diena gali būti svarbi. Net jei jie nieko neatsimins, ši patirtis, kai buvo gerai su jais elgiamasi, atliepiami visi poreikiai, nukeliaus į pasąmonę, į procedūrinę atmintį ir galbūt taps atspirties tašku patikėti, kad pasaulis nėra toks blogas. Geriau duoti viltį 2 savaitėms, nei išvis neduoti.“ Savanorės sako, kad tiek individualaus dėmesio, kiek gauna būdami čia, dauguma mažylių šeimose ar vaikų namuose niekada nėra patyrę. Juk ten vienu suaugusiuoju tenka dalytis su visais, o čia – jis būna tik su tavimi, pasiruošęs tenkinti visus tavo poreikius. Pasak Indrės, tai didelė, neįkainojama, o gal ir niekada neturėta patirtis.
Motinos meilės ilgesys
Ne visi vaikai grįžta pas tėvus. Dalis jų atiduodami globėjams ar keliauja į vaikų namus. Vis dėlto savanorės nelinkusios smerkti tėvų. „Mūsų darbas – ne teisti, o padėti, – sako Indrė. – Kiekviena situacija vis kitokia. Negali sakyti, kad visi iš šeimų paimti vaikai būna neprižiūrėti. Kartais pavojaus signalas būna perdėtas, matyti, kad nėra sutrikęs nei vaikų prieraišumo, nei saugumo jausmas, jie turi būtinus socialinius įgūdžius, yra švariai aprengti. Kartą pas mus atvyko labai puošniai aprengta mergaitė, matyt, paimta iš kažkokio pobūvio. Negana to, taip sutapo, kad tą naktį į ligoninę atvežė net 6 vaikus, o savanorės buvo tik dvi, jos fiziškai negalėjo pasirūpinti visais, tad toji mergaitė liko be priežiūros.“ Tą naktį kaip tik budėjo Raminta.
„Tokie dalykai, ko gero, ir yra patys sunkiausi mūsų darbe – kai žinai, kad gretimame skyriuje verkia vienišas vaikas, o tu negali pas jį nueiti, nes rūpiniesi kitais kūdikiais, – sako ji. – Ligoninės slaugytojos sakė, kad mergaitė nuo pirmos valandos nakties, kai buvo atvežta, iki pat 10-os ryto vien verkė: nei valgė, nei gėrė, nei miegojo. Niekas negalėjo jos nuraminti. Kai atėjau aš, mergaitė, visa apsiašarojusi, sėdėjo ant seselės kelių. Pakalbinau, ir ji atbėgo į mano glėbį, nurimo, pradėjo žaisti. Matyt, jai tiesiog buvo baugu tos aplinkos ir baltų chalatų. Paskui pavalgė ir iškart užmigo.“
Pasak pašnekovių, tai – vienkartiniai epizodai, ir geriau kartą sureaguoti per daug, nei nesureaguoti tuomet, kai kyla realus pavojus vaiko sveikatai ir gyvybei. Tai – ir tam tikra prevencija, ugdoma suaugusiųjų atsakomybė. Tiesa, neslepia – net ir paimti iš šeimų, susiduriančių su socialinėmis problemomis, vyresni vaikai vis klausinėja, kada ateis mama, o jos sulaukę apsiveja rankomis ir kojomis kaip beždžioniukai, kad tik jų nepaliktų. „Turbūt nėra tokių vaikų, kurie nenorėtų grįžti pas savo tėvus, kad ir kokie šie būtų,– sako Jūratė. – Kad ir kiek meilės, šilumos vaikui suteiksi, jo veidas, kai pamato mamą, nušvinta kur kas labiau, nei išvydus tave.“ Jūratei pritaria ir Raminta.
„Neįtikėtina, bet net 4 mėnesių kūdikiai saviškius atpažįsta, pamatę mamą ar vyresnį brolį, pradeda šypsotis, krykštauti. Man tai buvo tikras atradimas, nemaniau, kad jie taip gerai viską prisimena“, – sako ji. Savanorėms labai rūpi, kaip toliau klostosi vaiko gyvenimas, bet jos to nežino ir stengiasi į tai labai nesigilinti. „Mes matom tik vieną pusę, nežinom visų faktų apie šeimą, tad sunku įvertinti, kas teisus, o kas – klysta, – sako Ieva. – Savanoriai yra pagalbininkai, o ne baudėjai. Mes teikiam pirminę emocinę paramą vaikui. Būna, tėvai padėkoja, kad jų vaikai neliko vieni, gėlių atneša. O mes stengiamės vaikams duoti tiek gėrio, kiek galime čia ir dabar, ir mokomės neprisirišti, tinkamai atsisveikinti.“
Reikėjo laiko, kad prie savanorių priprastų ir ligoninės personalas. Iš pradžių ne visi suprato, kodėl šie žmonės ateina, iš kokios jie tarnybos, ir, pasak Jūratės, dar dažniau stebėjosi, kad už tokį pasiaukojamą darbą nieko negauna. Bet dabar dauguma džiaugiasi pagalba ir noriai bendradarbiauja, nes savanoriai palengvina slaugių darbą, nuima jiems nuo pečių vaikų priežiūrą, palatose tapo ramiau, o koridoriuose nebeaidi nevaldomas vaikų verksmas.
Kaip tai veikia?
Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ įkūrėjų tikslas – kad nė vienas vaikas neliktų ligoninėje vienišas. Vos jos gauna žinutę apie tokį į ligoninę atkeliavusį vaiką, skambina budinčiam savanoriui. Norint užtikrinti stabilumą, sukurtas aiškus budėjimo grafikas pagal tai, kuriomis savaitėmis savanoriai yra laisvi ir pasirengę iškart vykti pas vaiką. Jūratė sako, tomis dienomis savo mantą – pižamą, chalatą, šlepetes, asmens higienos priemones – iš anksto susikraunanti į automobilį. „Stengiamės, kad prie vieno vaiko keisdamiesi budėtų kuo mažiau savanorių, tad kiekvienam tenka ligoninėje praleisti ne trumpiau kaip po 5 valandas iki 7 dienų per mėnesį, ir dar tos dienos turi eiti iš eilės, – sako Indrė. – Todėl iškart atkrenta tie, kurie gali sau leisti pabūti su vaikais, tarkim, 2 valandas per savaitę. Gal todėl dauguma pas mus besidarbuojančių yra laisvai samdomi, individualiai dirbantys arba išvis nedirbantys žmonės.“
Taip pat svarbu turėti kūdikių ir mažų vaikų priežiūros patirties. Nebūtina turėti savų vaikų – jei žmogus dirbo aukle ar prižiūrėjo mažesnius brolius, seseris, jis tokios patirties turi. Tarkim, Vilniuje savanoriu labai sėkmingai darbuojasi savo vaikų neturintis jaunas vyras, bet jam nuostabiai sekasi rasti bendrą kalbą su mažyliais. Tiesa, ligoninės personalas iš pradžių į jį žiūrėjo labai įtariai...
Tikrinami ir būsimų savanorių lūkesčiai. „Kai kurie įsivaizduoja, kad ateis pas meilės išsiilgusį vaiką, paskaitys knygutę ir išsiskirs abu laimingi, – sako I. Vileitė. – Iš tikrųjų tenka ir užpakaliukus nuprausti, maitinti ar nešioti visą naktį, būna, kad vaikai vemia, viduriuoja. Tenka ir įsiverkusius ar įsiaudrinusius nuraminti, todėl mums svarbu, kad savanoriai būtų emociškai stabilūs ir tvirti.“ Paklaustos, ar tiesa, kad savanorystės neretai imasi žmonės, sprendžiantys savo asmenines, psichologines problemas, pašnekovės neskuba to patvirtinti. „Visi mes esame turėję kokių nors išgyvenimų ar netekčių, kurios pastūmėjo labiau įprasminti savo gyvenimą, bet nežinau, ar galima tai vadinti psichologinėmis problemomis“, – sako Raminta. „Kartais taip bandome grąžinti tam tikras skolas. Štai aš neretai kremtuosi, kad per mažai dėmesio ir meilės skyriau jaunesnei dukrai, bet negalėčiau pasakyti, kad tai ir yra svarbiausia savanorystės priežastis“, – priduria Jūratė. „Nebūtina ieškoti kažkokių traumų ir sunkių patirčių, – sako Indrė. – Dauguma ateina ne tokių, kuriems trūksta meilės, o priešingai – tokių, kurie turi jos labai daug. Dažnam yra išlikęs idiliškas prisiminimas apie savo vaikų kūdikystės laikotarpį, tad norisi vėl jį patirti. Kita vertus, jei žmogaus vaikystė buvo sudėtinga ar jis patyrė traumų, dar nereiškia, kad jis netinkamas būti savanoriu. Ta sunki patirtis gali būti teigiamas dalykas, nes padeda geriau suprasti kitus. Svarbiausia, kaip žmogus jaučiasi dabar, ar jis vis dar lengvai pažeidžiamas, ar jau išsigydęs, brandus, pasiruošęs dalytis.“ Savanorių amžius yra nuo 20 iki 65 metų, tokia pat skirtinga ir jų gyvenimo patirtis. Vis dėlto visus jungia viena – noras duoti. „Žmonės ateina duoti, o ne gauti, tačiau jie gauna nieko nesitikėdami, – sako I. Šuipė. – Panašiai kaip ir mokantis pozityviosios tėvystės – padėdamas vaikui užaugti sveikam, kartu gydai ir savo sužeistą vidinį vaiką. Augi kaip asmenybė, gauni žinių, patirties, stiprėji, pamatai visai kitokį pasaulį nei tas, kuriame iki šiol gyvenai.“
Dalis žmonių ateina pasitikrinti, ar gali imtis ilgesnės vaiko globos, ar gebės priimti svetimą, kitokį vaiką, ar ne per daug idealizuoja tuos būsimus santykius. Būna, kad moteris dar turi motinystės šilumos, nori globoti, o vyras – ne ar finansinė padėtis neleidžia, tad galima save realizuoti globojant vaikus ligoninėje. Nuo birželio mėnesio 34 savanoriai jau yra pagelbėję daugiau kaip 40-iai vaikų. Jau sutarta dėl pagalbos su Santaros klinikomis ir trimis Kauno ligoninėmis. Galvojama apie plėtrą ir kituose rajonuose, bet šiuos planus kol kas tenka atidėti kitiems metams. Projektas „Niekieno vaikai“ gyvena iš fizinių asmenų ir įmonių paramos. Lėšų reikia koordinuoti veiklą, mokymui. Svarstoma, kaip palengvinti savanorių darbą, tarkim, apmokant atvykimo išlaidas, o gal ir palepinant kokia dovanėle. Tačiau išgirdusi tokius Ievos pasvarstymus, Raminta papurto galvą: „Man niekada nekilo minčių, kad ką nors už tai gausiu. Tai iškreiptų savanorystės esmę. Man patinka tai daryti neatlygintinai. Geriausias atpildas yra spindinčios vaikų akys ir šypsenos.“
