Iš Žemaitijos kilusią aktorę geriausiai pažįstame kaip unikalių vokalinių monospektaklių kūrėją ir dainininkę.
R. Rapalytė sako visada svajojusi sujungti dainavimą su vaidyba.
„Aš niekada netikėjau, kad galiu būti aktore. Man atrodė, kad tai - nepasiekiamas dalykas. Bet aš visą laiką norėjau būti scenoje. Jau vaikystė prisigalvodavau visokių scenų ir priversdavau vaikus žiūrėti mano pasirodymus. Prisimenu savo pirmąsias gėles, kurias įteikdavo berniukai. Pati scena mane viliojo nuo pat mažens, bet konkrečiai apie aktorystę negalvojau. Tai, matyt, yra adrenalino siekis, kurio trokšta tam tikra kategorija žmonių. Vieni parašiutais ar su kokiomis nors virvėmis šokinėja, o išeinant į sceną taip pat pasigamina nemažai adrenalino“, - sako R. Rapalytė.
Vos tik 1993 metais baigusi tuometę Lietuvos muzikos (dabar - ir teatro) akademiją, R. Rapalytė buvo kviečiama į pačių skirtingiausių režisierių spektaklius. Dar būdama studentė, ji pirmąjį - Sigutės - vaidmenį suvaidino režisierės Stefanijos Nosevičiūtės režisuotame Vydūno kūrinyje „Sigutė“ (1991). Vėliau - vaidmenys Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Igno Jonyno, Sigito Račkio, Evaldo Jaro, Sauliaus Mykolaičio ir kitų režisierių spektakliuose.
Tarp jų - Birutė Lietuvaitė Sauliaus Šaltenio „Lituanicoje“ (1996), Chirolama Oskaro Milašiaus „Migelyje Manjaroje“ (1997), Generolienė ir Perepelicina Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvare“ (1999), Raudotoja Williamo Shakespeare'o „Ričarde III“ (1999), Kaimynė Romualdo Granausko „Duburyje“ (2005), Rožė Antuano de Saint-Egziupery ,,Mažajame prince“ (2006), Žiogienė Kazio Binkio „Atžalyne“ (2013), Fizikė „Kosmose“ (2014) ir daugelis kitų. Lygiagrečiai ji vaidino Vilniaus vitražinių lėlių teatre, kuriam vadovavo Petras Mendeika (Renatos Šerelytės „Žvakelė šventajam Pranciškui“, 2000).
Prieš keliolika metų R. Rapalytės spektaklis „Dienos ir dainos“, skirtas prancūzų dainininkei Edith Piaf, aktorės talento ir darbštumo dėka Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui krovė turtus.
Spektaklis netrukus iš Mažosios salės persikėlė į Didžiąją ir tapo žiūrovų geriausiai lankomu muzikiniu spektakliu. Ilgai brandinusi mintį sukurti spektaklį apie garsiąją prancūzų dainininkę, repetuodama visur - namie, prie jūros, kavinukėse, vaikščiodama pas prancūzų kalbos repetitorius, netrukus ji teatre subūrė bendraminčių komandą ir lyg mažoji, trapioji Edith Piaf užkariavo gerbėjų širdis.
