Beveik neabejojau, kad nenuilstantis keliautojas, puikiu humoro jausmu išsiskiriantis laidų vedėjas, žurnalistas Martynas Starkus bus puikus pašnekovas. Peržengdama Starkų namų slenkstį mąsčiau, kaip seksis prakalbinti viešumoje rečiau pasirodančią jo žmoną, tačiau Kotryna pasitiko su plačiausia šypsena, o štai netrukus grįžęs Martynas atrodė ne itin nusiteikęs bendrauti. Iš pradžių blaškėsi po butą ieškodamas savo šuns borderkolio Lemio, paskui pyktelėjo, kad augintinis jau pavedžiotas, atsisakęs pasiūlytos arbatos, nuėjo pasidaryti kavos, o prisėdęs vis žvilgčiojo į laikrodį arba kompiuterį. Kita vertus, Martyną galima suprasti – netrukus kino ekranuose pasirodys naujas jo dokumentinis filmas „Mulai“, tad su šiuo interviu įšokau į patį priešpremjerinių darbų sūkurį.
Martynai, girdėjau, kad pirmiausia savo naująjį filmą „Mulai“ apie narkotikus per sieną gabenančius lietuvius ketinate parodyti Toronte. Kodėl ne Lietuvoje?
Tai padėka Toronte dirbančiam kunigui prelatui Edmundui Putrimui. Be jo šio filmo turbūt nebūtų. E. Putrimas labai padeda Pietų Amerikoje kalintiems lietuviams, suvedė mus su reikiamais žmonėmis. Nuo šio filmo idėjos gimimo iki pasirodymo ekranuose praėjo 6-eri metai. Keliaudami su Vytaru Radzevičiumi po Pietų Ameriką lankėmės Kolumbijoje, Bogotoje ir matėme, kokia aktuali ten yra narkotikų tema. Vėliau, keliaujant po Centrinę Ameriką, žinių daugėjo, norėjosi padaryti kažką daugiau nei televizijos reportažą. Kilo idėja sukurti filmą. Esu dėkingas, kad Lietuvos kino centras manimi patikėjo.
Kokią žinutę norite perduoti šiuo filmu? Ar lengva buvo rasti pašnekovų?
Aš nemoralizuoju. Suprantu, kad lengvi pinigai – labai patrauklus dalykas. Deja, nemokamų pietų nebūna. Tik visi kažkodėl tiki, kad tai galioja kitiems, o ne jiems. Patekti į tuos kalėjimus turint tikslą pakalbinti kalinius labai nelengva ir dėl juridinių, ir dėl asmeninių priežasčių. Retas nori apie tai kalbėti. Juk tai – ne sėkmės istorija, kuria smagu dalytis feisbuke. Buvo tokių, kurie sutiko kalbėti anonimiškai, bet man toks variantas netiko. Pagaliau radau tris drąsius žmones – du vyrus ir merginą, kurie nutarė savo pavyzdžiu parodyti, kaip lengva suklysti.
Per tuos metus spėjote ir į Aliaską nukeliauti. Ar šeima Jus mato bent per šventes?
Kotryna: Daugelis mano, kad Martynas visą laiką keliauja. Iš tikrųjų jis išsirengia į vos vieną ilgą – mėnesio trukmės – kelionę per metus ir iš jos sukuria daug reportažų. Kadangi televizija rodo ne tik naujas laidas, bet ir kartoja senas, turi socialinių tinklų paskyras, susidaro klaidingas įspūdis. Iš tiesų namuose Marčius praleidžia daugiau laiko, nei gali atrodyti. Kartais jau pati matau, kad jam reikia išvažiuoti.
Martynas: Mes su Radzevičiumi – kaip paukščiai, skrendantys į šiltuosius kraštus. Jauti, kad reikia skristi, o kodėl – paaiškinti negali. Vienu metu buvome nutarę, kad užtenka. Tos kelionės tik iš šalies atrodo labai lengvos ir smagios, bet iš tikrųjų tai yra darbas – daug logistikos, mažai miego, visą laiką turi ieškoti, ką įdomaus nufilmuoti, ruošti namų darbus. Kai grįžti, ir žmonės tau pasako: „Na, pailsėjai? Dabar einam dirbti“, norisi užvožti. Manėme, žmonos labai apsidžiaugs išgirdusios apie mūsų ketinimą baigti keliones, bet jos jokių emocijų neparodė. Kurį laiką lyg be vietos tampėmės iš kampo į kampą, kol galiausiai susėdome susirašyti kelionių pliusų ir minusų. Pamatėme, kad minusų beveik nėra, ir vėl leidomės į kelią.
Dabar jaučiamės kaip tie muzikantai, kurie visą gyvenimą rengia baigiamuosius koncertus. Per kiekvieną kelionę sakome, kad šita turbūt jau paskutinė, bet kitąmet ir vėl važiuojame. Manau, pakeliauti verta kiekvienam, nes tai labai plečia akiratį ir mąstymą. Žinoma, nebūtina leistis taip toli ir taip ilgam. Pastebėjau, kad „teisingiausią“ nuomonę apie pasaulyje vykstančius reiškinius turi ir agresyviausiai ją reiškia žmonės, kurie niekada nebuvo išvažiavę iš savo kaimo. Nežinomybė verčia bijoti ir rėkti.
Įdomu, o kaip Kotryna – ar nebijo išleisti Jūsų ilgam į gana neturistines vietas?
Martynas: Visos mano kelionės buvo laimingos, nesu patyręs karčių įspūdžių. Gal turiu gerą angelą sargą? Baimė yra geras dalykas, ji saugo. Nieko nebijo tik kvailiai. Neinu vienas į lūšnynus su nauju mobiliuoju rankoje ir iš kišenės kyšančia pinigine, negeriu nežinomame bare su neaiškia kompanija. Be to, neužsibūname vienoje vietoje per ilgai. Kol kas nors sugalvoja, ką čia mums padarius, jau būname dingę. Mūsų komandą sudaro 4 vyrai. Atrodome gana rimtai, ypač tose šalyse, kur žmonės smulkesnio sudėjimo. Apie ketinimus leistis į pavojingus nuotykius Kotrynai nepasakoju. Kartą važiavome Bolivijoje esančiu Mirties keliu. Tai toks žvyruotas, siauras kelias virš bedugnės, ten dažnai nukrenta mašinos. Pagalvojome, kad nepabandę jo įveikti graušimės visą gyvenimą. Ir tik pravažiavęs parašiau Kotrynai, kur buvau.
Kotryna: Tuo metu pas mane buvo atėjęs tėtis. Pasirodo, jam Martynas buvo pasisakęs, kur važiuos. Tik išgirdęs, kad gavau žinutę, atsikvėpė ir paprašė įpilti alaus. Prisipažino, kad visą laiką bijojo, jog praras žentą, o dukra – vyrą. Atvyko manęs palaikyti, jei ką...
Martynas: Nebuvo ten taip baisu... Kur kas pavojingesnių nuotykių patyrėme vėliau – kai bandėme pasiekti nuosavu automobiliu Maču Pikču. Pasirodo, niekas ten automobiliais nevažiuoja, tik traukiniais. Mūsų draugas Marcelas po šito pasivažinėjimo sakė, kad dabar jam Mirties kelias atrodo kaip disneilendas, veš į jį vaikus pasivažinėti. Visi jautėmės lyg antrą kartą gimę.
Su Vytaru rengiate ir vietinį projektą „Aplink Lietuvą“. Ar, pasivažinėjus po pasaulį, mūsų gimtoji šalis neatrodo sekli kaip bala?
Martynas: Žmonės per mažai pažįsta ir vertina Lietuvą. Mes su šeima labai mėgstame keliauti po savo šalį. Ir žinot – mūsų vaikams čia netgi labiau patinka nei kur nors Ispanijoje. Nustembi, kiek regionuose žmonės visko prikūrę – sodų, nuotykių parkų, labirintų, jurtų, dvarų, muziejų! Vaikams labai patiko šokolado muziejus, vandens malūnas, lamų ūkis, važinėtis haskių kinkiniais, jodinėti žirgais Kurtuvėnuose... Galėtume vardyti nesustodami.
Kotryna: Kadangi neturime kaimo, jiems viskas yra egzotika. Būna, stojame prie kiekvienos karvės ir avies. Ypač Mėta viską sugeria, net kelionių dienoraštį rašo. Iš užsienio šalių labiausiai esame pamėgę Ispaniją. Gal todėl, kad pirmoji bendra mudviejų su Marčiumi kelionė buvo į Madridą? Tik keliaujame ne kaip visi normalūs žmonės: įprasta leistis į pietus, o mes važiuojame į šiaurę, į Galiciją. Oras ten – kaip Lietuvoje: būna, ir šalta, ir lyja, bet viską atperka vieta. Viename nedideliame miestelyje esame radę nuostabų namą ant Atlanto vandenyno kranto.
Martynas: Smagu, kai eini pirkti žuvų ar duonos, ir pardavėjai sveikinasi su tavimi kaip su senu pažįstamu, džiaugiasi, kad grįžai. Šiemet jau sakome – gal važiuojame kitur? Bet širdis vis tiek dar traukia ten. Iš tikrųjų nėra taip lengva rasti, kas tiktų visiems. Man, pavyzdžiui, netrukdo purvas, lūšnos, netvarka, o Kotrynai tai nelabai patinka.
Kotryna: Man patinka aukso vidurys. Nereikia didelės prabangos, bet šiokio tokio komforto norisi, ypač keliaujant su vaikais.
Turėtų būti lengva Jums, Kotryna, keliauti turint šalia tokį patyrusį organizatorių. Turbūt pačiai niekuo rūpintis nereikia?
Kotryna: Gerai būtų. Marčius nelabai mėgsta organizuoti keliones su šeima, matyt, pavargsta nuo to darbe. Siūlo pasiduoti spontaniškumui. Aš manau – kai keliauji su vaikais, turi žinoti, kur sustosi, kur valgysi, kitaip teks užkandžiauti pakelėse esančiose degalinėse. Vis dėlto turiu sutikti, kad, pernelyg griežtai neplanuojant, nutinka nuostabių dalykų.
Kartą, kai vaikai buvo alkani, Marčius pasiūlė nusukti pagal nuorodą į kažkokią maitinimo įstaigą. Pradėjau zyzti, kad pakelėse nieko gero nebūna. Ir ką sau manot – atvažiuojam, o ten padavėjai su livrėjomis, baltos staltiesės ant stalų, prabangūs automobiliai kieme. Pasirodo, užsukome į „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintą restoraną. Visada į tokį svajojau patekti, bet būdavo sunku gauti vietų. O čia prašom – priėmė nepaisydami, kad buvome apsirengę šortais ir sportiniais marškinėliais.
O kaip būna, kai Martynas keliauja vienas? Ar tas mėnuo labai prailgsta? Dažnai susisiekiate?
Martynas: Nekenčiu tų šiuolaikinių technologijų. Vaikštai kur nors Ekvadoro džiunglėse, aplink – gyvatės, pusiau apsirengę laukiniai žmonės, jautiesi patekęs į kitą pasaulį, ir staiga ateina žinutė: „Kaip manai, šitą sofą imam ar geriau tą mėlyną?“ Na, negalima taip! Visa magija sugriūna. Anksčiau, būdavo, žmonės išplaukia keliems mėnesiams, ir net nežinai, ar jis gyvas, lauki. Jei gauni laišką, džiaugiesi...
Kotryna: Iš pradžių panašiai jautėmės ir mes. Buvome ką tik susipažinę, ir jis išvyko į Afriką. Ryšys buvo labai brangus arba jo apskritai nebuvo. Gavau per visą kelionę kokius du elektroninius laiškus ir nežinojau, ar jo dar laukti, ar vis dar esame pora... Marčiui išvykus, vis atsiranda kokios nors veiklos. Kartą krausčiausi į jo namus – bendru sutarimu, tai nebuvo siurprizas (juokiasi). Vėliau ruošiausi vestuvėms, rūpinausi naujagimiu, įrenginėjau naujus mūsų namus ir taip toliau.
Martynas: Manau, labiausiai kelionės prailgsta išvykusiems žmonėms. Pasilikusiems tenka rūpintis namais, vaikais, gyvūnais... Tik spėk suktis.
Kotryna: Ilgai maniau, kad likti namie sunkiau, bet kai pati pirmąsyk išvykau viena trims dienoms, palikusi namie Marčių su vaikais, skambinau kas kelias valandas, vis prašiau pasakoti, kas naujo. Jis net pyktelėjo, ko taip dažnai skambinu. Iš ilgesnės kelionės grįžęs Marčius kurį laiką namie jaučiasi kaip viešbutyje.
Martynas: Aš visada taip jaučiuosi. Niekada nerandu, kur kas padėta, tie daiktai mistiškai persikelia iš vienos vietos į kitą, ir jų yra tiek daug! Kai keliauji, viskas telpa į vieną bagažinę, o Radzevičius nesako: „Nedėk puodelio čia, nes jo vieta kitur!“ O (kilsteli akis į komodą) – rankenėles prisukot? Ir veidrodį pakabinai? Gražu. Kada spėjai?
Keista, Martynai, kad to klausiat, juk tai – vyriški darbai.
Kotryna: Vyras ir padarė, tik ne mano. Pradėjusi gyventi su Martynu iškart supratau, kad namų ūkio reikalais turėsiu rūpintis aš. Jis moka tai daryti, bet nemėgsta. Nesiskundžiu. Man patinka būti namie. Visada randu, ką veikti, kol jis uždirba pinigus. Mūsų šeimai toks modelis tinka. Nesijaučiu ką nors aukojanti. Priešingai, derindama šeimą ir karjerą, jaučiau, kad šeimą ir namus – tai, kas man tikrai brangu, iškeičiu į tai, kas neteikia didelio malonumo. Buvau „Forum Palace“ direktorė, bet nemaniau, kad esu nepakeičiama, tad be jokios graužaties, susilaukusi antrosios dukros, nutariau į darbą nebegrįžti.
Atrodo, kad karjerą darėte to nesiekdama?
Kotryna: Taip ir yra. Atėjau į „Forum Palace“ dirbti padavėja. Man patiko tas darbas, o kai darai tai, kas teikia džiaugsmą, sekasi, tave pastebi. Paskui tapau barmene, administratore, visų šio centro maitinimo įstaigų vadove, konferencijų ir renginių organizatore, galiausiai – ir direktore.
Martynas: Iki prezidentūros buvo likęs vos vienas žingsnis, bet tada atėjau aš ir viską sugrioviau. Kai Kotryna nutarė pasitraukti iš veiklos, net bandžiau ją atkalbėti, nenorėjau, kad dėl manęs aukotųsi. Mes stengiamės eiti kartu, palaikydami vienas kitą, o ne trukdydami. Vargu, ar būčiau tiek pasiekęs, jei ne Kotryna. Ji yra mano sėkmės dalis. Vyrui labai svarbu, kokia moteris yra šalia. Aš bent jau tikiuosi, kad jai netrukdau.
Kotryna: Trukdai (juokiasi). Pats negamina, bet nuolat sukinėjasi aplink ir patarinėja, ką turėčiau daryti, šūkauja, kad pyragas tuoj sudegs. Būna, trumpam atsitraukiu, grįžtu ir matau – jau maišo, ko maišyti negalima. Kai pradėjome draugauti, sakė: „Aš saldumynų nemėgstu, nevalgau ir niekada nepamėgsiu“, o dabar ne tik valgo, bet ir į gamybą kišasi. Primena mano senelį Feliksą Daukantą. Jis buvo garsus dizaineris, dailininkas, juvelyras, o močiutė – labai gera konditerė. Senelis visada kišdavosi į jos darbą. Beje, tortų dekoracijas ir pjaustymo metodiką jis yra kūręs ne tik močiutei, bet ir gamybos cechams. Jei rimtai, man taip pat nuoširdžiai įdomi Martyno veikla. Visada išsakau savo nuomonę nevyniodama į vatą.
Martynas: O galėtum ir pavynioti. Juk yra visokių eufemizmų: „savotiškai“, „bus tokių, kuriems patiks“, „svarbiausia, kad tau pačiam patiktų“, „tai nėra taip jau blogai“... Šiaip jau gyvenimas mane vis dar veža – ir darbas patinka, ir žmona itin vykusi.
Papasakokite, kaip ją atradote.
Kotryna: Pirmąsyk su Marčiumi susidūriau, kai jis atėjo pavalgyti į „Forum Palace“. Tada dar dirbau padavėja. Padarė įspūdį, kad buvo mandagus ir paliko daug arbatpinigių.
Martynas: Matot, kaip svarbu visada palikti arbatpinigių. Iki šiol tai darau, net vaikinams palieku. Dėl visa ko... Aš Kotryną pastebėjau draugų vestuvėse. Ji man pasirodė labai graži ir nepasiekiama. Tiesa, tąsyk neradau laiko prie jos prieiti – kol su visais pabendravau, vestuvės baigėsi. Artimiau susipažinome po savaitės, kai tie patys draugai pakvietė arbatos. Jau buvau išdrąsėjęs, todėl čiupau ją ir nepaleidžiu iki šiol. Su manimi nelengva. Viešumoje matoma tik gražioji mano pusė. Pradėkime nuo to, kad buvau išsiskyręs, turiu dukrą iš pirmosios santuokos, Kotryna tokio bagažo neturėjo.
Kotryna: Draugystės pradžia tikrai buvo nelengva – jausminga, aistringa, bet sudėtinga. Negaliu sakyti, kad tai – meilė iš pirmo žvilgsnio, bet nuojautą, kad šie santykiai bus rimti, turėjau. Kol pradėjome gyventi kartu, draugavome 4-erius metus. Gerbiau Marčiaus praeitį, nenorėjau traumuoti jo vaiko. Man trukdė ir jo žinomumas. Nesu tas žmogus, kuris mėgsta būti dėmesio centre, juolab kai nežinai, kiek tai truks. Abu esame karšto būdo. Aš greitai įsiplieskiu ir ilgai negaliu nurimti. Tada Marčius mane nuramina. Manau, kad moteris gali sau leisti būti emocingesnė, o vyras turėtų tvirčiau stovėti ant žemės. Vis dėlto mes – tikri partneriai. Nors buitis gula ant mano pečių, manau, nesąžininga būtų užkrauti pavargusiam po darbo vyrui dar ir ūkio naštą. Kas kita yra vaikai – juos auginame kartu. Marčius vaikams skiria labai daug dėmesio, vežioja į mokyklą, būrelius. Ir į tėvų susirinkimus, ir pas vaikų gydytoją stengiamės eiti abu.
Turbūt ne mažiau svarbus ir Martyno humoro jausmas. Jo ir Vytaro duetas šiuo požiūriu – nepakartojamas.
Kotryna: Ką aš žinau... Tas jo humoro jausmas kartais labai savotiškas. Toks labai jau vyriškas.
Martynas: Vytaro žmonai irgi nepatinka jo humoro jausmas. O juk galėtų abi džiaugtis, kad namie kasdien turi tai, ką kiti tik per televizorių mato. Savame krašte pranašas nebūsi. Matai, Kotryna, žurnalistė juokiasi... Ir daro tai nuoširdžiai, o ne kaip tu – iš mandagumo.
Kotryna: Tai tu iš mano bajerių irgi nesijuoki.
Martynas: Kad ne kažką tie bajeriukai... Aš tai moku pasijuokti ir iš savęs, bet Kotryna – ne. Jei rimtai, ne visada esu juokdarys. Dirbu tokį darbą, kur labai mažai pastovumo, didelis tempas, netrūksta streso, tenka apdoroti daug informacijos. Šiuo metu LRT dar vedu laidą „Mano mama gamina geriau“, kartu su Samu esame sukūrę kompaniją „TV manija“. Tą nervingumą parsineši ir namo. Mėgstu pabūti vienas. Kad nenuleisčiau garo ant kitų, į boksą pradėjau vaikščioti.
Namie pasiboksuoti nėra su kuo. Esate supamas vien moterų: žmona, dukros Martyna (15 m.), Mėta (8 m.) ir Elzė (5 m.) Ar lengva gyventi tokioje aplinkoje?
Martynas: Labai gerai jaučiuosi su mergaitėmis. Vyrai dažnai sako, kad nori sūnaus, bet aš jaučiu pilnatvę. Žiūriu į tai pragmatiškai. Kai turi 3 dukras, kur kas didesnė tikimybė, kad senatvėje nebūsi apleistas. Aš įnešu į šitą kolektyvą tvarkos, nes Kotryna labai patikli, vaikai ją lengvai mausto, visko išprašo. Mane tėvai auklėjo gana liberaliai. Mama buvo menininkė, smuikininkė, garso režisierė, tėvas – inžinierius, bet tikra kompanijos siela. Neseniai padėjau jam įrašyti du šlagerių kompaktus. Drausmingumo mane išmokė darbas radijuje, ypač – Hubertas Grušnys. Žinojau, kad ir kokia žvaigždė jaustumeisi, darbe turi būti ir jį padaryti laiku.
Kotryna: Martynas yra labai organizuotas, punktualus, dar ir man gyvenime daug ką sudėlioja. Jis stengiasi įdiegti vaikams atsakomybės, pareigingumo jausmą. Aš galiu numuilinti kokį nors būrelį, bet jis pramiegoti neleidžia. Kitose srityse griežtesnė esu aš.
Ir jokių paauglystės, trejų ar septynerių metų krizių nepatiriate?
Martynas: Kartais pagalvoju, kaip gerai būtų, jei kas nors išrastų tokį vaistą antipaaugliną. Davei tabletę ryte, tabletę – vakare, ir visi laimingi. Aišku, dar blogiau, kai žmogus krizės neįveikia laiku. Vėliau užgriuvusi, ji būna kur kas stipresnė. Štai dabar aš laukiu amžiaus vidurio krizės. Kasryt atidžiai pasižiūriu į veidrodį, įtraukiu pilvą. Atrodo, dar viskas normaliai.
Tikrai normaliai. Stebiuosi, kad valgydamas tokius skanius Kotrynos gamintus desertus visai nestorėjate.
Martynas: Va už šitą pastebėjimą tai labai Jums ačiū. Atsiprašau, jei iš pradžių atrodžiau nenusiteikęs bendrauti. Nuo šiol galite į mane kreiptis bet kokiu klausimu.
Kotryna: Su tais mano desertais – panašiai kaip su Martyno kelionėmis. Visiems atrodo, kad valgome juos kasdien per pusryčius, pietus ir vakarienę. Iš tikrųjų tai yra mūsų penktadienio tradicija. Sako, jei liūdna, bloga nuotaika, reikia minkyti tešlą – tada viską išminkai, nusiramini. Desertas man turi būti riebus ir saldus, nemėgstu tų sveikuoliškų. Dažnai girdžiu, kad saldumynus valgyti nesveika. Atsakau, kad juos gaminu pati ir tik vieną dieną per savaitę, o kiti perka kasdien ir prekybos centruose. Stengiuosi pirkti kuo sveikesnius, natūralesnius produktus.
Martynas: Ko jau ko, bet cukraus, miltų, sviesto ir šokolado mūsų namuose yra visada. Kai Kotryna rašė knygą „Penktadienio desertai“, pagamindavo vienu metu po šešis skirtingus, kad fotografė turėtų ką fotografuoti. Ir visi jie buvo valgomi, ne šiaip palakuota butaforija. Visą tą laiką gyvenome apgaubti miltų rūko. O kur dar tie, kurie nepavyko! Apdalijom visus draugus ir pažįstamus. Nepavykusius nešu į darbą. Kolegos valgo ir stebisi – jei tokie skanūs yra nepavykę, tai kokie tada pavykę?
Kotryna, kaip atradote turinti konditerės talentą? Gal vaikystėje mėgote gaminti?
Kotryna: Vaikystėje buvau fantazuotoja. Norėjau būti ir balerina, nes mano močiutė ir mama šoko baletą, ir aktorė, ir dainininkė, ir parodų organizatorė kaip tėtis. Kartą jis paklausė: „O ką tu labiausiai mėgsti veikti?“ Atsakiau, kad kepti pyragus. Ir labai iš to juokiausi – negi tai reiškia, kad turėčiau tapti kepėja? Įstojau į KTU studijuoti maisto pramonės. Netrukus pamačiau, kad pramoninė gamyba – ne man. Mečiau, grįžau, Vilniaus kolegijoje baigiau viešbučių ir restoranų, vėliau – tarptautinį verslą. Visa mano veikla sukosi apie maistą, bet tik dabar jaučiu, kad darau tai, ką tikrai mėgstu.
Tinklaraštį „Penktadienio desertas“ pradėjau rašyti norėdama pasidalyti receptais su savo draugėmis. Papildydavau juos mūsų šeimos gyvenimo istorijomis. Atsiradus nemažam būriui skaitytojų, supratau, kad laiminga jaučiuosi ne tik kepdama, bet ir rašydama... Taip atsirado ir mano pirmoji knyga, joje kiekvieną receptą lydi tikros, išgyventos, išsvajotos arba susapnuotos mano istorijos. O gal istorijas lydi desertai?..
Smagu, kad sulaukiu skaitytojų, kurie visiškai negamina, atsiliepimų. Tai rodo, kad ši knyga skirta ne tik mėgstantiesiems gaminti, bet ir skaityti. Kas toliau? Tikiu, kad viskas turi ateiti natūraliai. Galbūt tai nutiks vieną gražų penktadienį, nes daug svarbių dalykų yra nutikę šią savaitės dieną – penktadienį gimiau, Martynas man pasipiršo, susituokėme, gimė mūsų dukros.
