Didžiausia Lietuvoje kosmetikos gamybos bendrovė „BIOK laboratorija“ pastaruoju metu sparčiai didina apsukas – auga apyvarta, plečiasi eksporto rinka, jau planuojama ir naujoji gamykla Vilniaus rajone. Užsimojus pagaminti iki 16 t produkcijos per dieną, tapo akivaizdu – dabartinės įmonės patalpos per mažos tarsi kūdikio marškinėliai. Kartu su verslu augo ir pati ponia Romualda – nuo tos lemtingos dienos prieš keturiolika metų, kai jos sutuoktinis Mindaugas Stragis nutarė įsigyti įmonę, iki 2017-ųjų sausio, kai ryžosi perimti direktorės pareigas.
Savo įmonėje gauti direktorės postą galėjote kada panorėjusi. Kodėl taip ilgai delsėte?
Net nesvarsčiau, kad galėčiau ar norėčiau tapti direktore. Dvejus metus, iki nupirkome įmonę, dirbau vienoje reklamos agentūroje projektų vadove, tad didelės patirties dar neturėjau. Auginome du vaikus, vyras pradėjo prekiauti akcijomis, paskui nusprendė pereiti į aukštesnį lygmenį – nusipirkti įmonę. Labiausiai jam patiko „BIOK“ – mokslininkų sukurta ir užauginta, Lietuvoje garsėjusi prekių ženklais „Margarita“ ir „Rasa“. Steigėjai sumanė išeiti į ankstyvą pensiją, tad pačiu laiku atsiradome mes – jauni ir labai drąsūs. Tapome vienais iš akcininkų.
Įmonė buvo gana senamadiška, rinkodaros skyriaus neturėjo, bet supratome, kad jo būtinai reikia. Jauną ambicingą direktorių radome tarp draugų, o rūpintis rinkodara vyras priviliojo mane. Mindaugas mane įkvėpė, suteikė laisvę veikti, aš pati savimi taip nepasitikėjau, kaip manimi tikėjo artimieji. Kaip galiu tapti rinkodaros vadove įmonėje, apie kurią nieko nežinau? Ir apie kosmetiką nieko neišmaniau, nebūčiau pasakiusi, kuo skiriasi kosmetinis pienelis nuo toniko. Visko turėjau klausti darbuotojų, bet buvo įdomu, nes nauja. Taip – bandydama, darydama, gaudama rezultatą – judėjau pirmyn. Kosminio šuolio nepatyrėme nė vienais metais, bet išvengėme ir duobių, – verslo augimas buvo apmąstytas ir suplanuotas.
Į verslą patekęs visiškai žalias patiri didžiulį stresą. Kaip susidorojote?
Buvo baisu, bet ne taip, kad visai nemiegotume. Mindaugo jau buvau užgrūdinta – kai laukėmės pirmojo vaiko, investavome pirmąkart. Motinystės pašalpą tada išmokėdavo visą vienu metu, vyras paprašė, kad tuos pinigus paskolinčiau jam akcijoms pirkti. Pusę nakties įkalbinėjo, o aš iš jaudulio negalėjau miegoti, vis klausiau, kas bus, jei mums nepasiseks, juk negalėsime net vežimėlio vaikui nupirkti. Mindaugas ramino, kad viskas bus gerai, paskui tuos pinigus grąžino man su palūkanomis ir galutinai įtikino, kad žino, ką daro. Nesėkmė gali ištikti, net jei esi labai geras reikalo žinovas, bet vyras sako, kad visada reikia bandyti, nes iš penkių fabrikų ar investicinių objektų teoriškai trys turėtų būti sėkmingi. Jis nebijo rizikuoti, o aš kitokia – atsargesnė. Pirmoji mano reakcija visada būna „ne, geriau nereikia“, bet kai pradedu ką nors daryti, esu nuosekli ir atkakli. Mums tai padeda. Mindaugas įžvelgė perspektyvą, surizikavo, o aš tą darbą sėkmingai plėtojau.
Ar daug kuo rizikavote?
Kad nusipirktume kosmetikos įmonę, turėjome užstatyti visą savo nekilnojamąjį turtą ir net mano tėvo žemes, pasiskolinti iš banko, nes tiesiog neturėjome reikiamos sumos. Mūsų tikslas buvo išauginti, padaryti pelningą ir parduoti. Tokia verslo praktika yra normali ir įprasta, tik atsitiko nenumatytas dalykas – 2008-aisiais prasidėjo ekonomikos krizė, niekas nieko nenorėjo nei pirkti, nei parduoti, bankai neskolino pinigų. Taip ir likome su savo pirkiniu, kaip juokavo vienas mūsų draugas, iš spekuliantų tapome... kapitalistais.
Kaip priėmėte tokį likimo posūkį?
Pakeitėme požiūrį – pirkinys tapo ilgalaike investicija. Ne tik finansiškai, bet ir dvasiškai prisirišome prie verslo. Man įmonė – kaip ketvirtas mano vaikas. Galbūt kada nors paliksime ją savo atžaloms. Dabar akcininkų liko dvi šeimos, jau tapome ir draugais. Aš vienintelė iš keturių akcininkų daug metų dirbu įmonėje, esu aktyvioji verslo dalyvė, kiti turi savų veiklų, todėl kartais mūsų požiūriai išsiskiria – jiems norisi racionalesnių sprendimų, o aš įdedu daugiau emocijų, nes kai prisiriši, norisi apginti, globoti.
2015-aisiais Lietuvos marketingo asociacija Jus įvertino kaip geriausią šalies rinkodaros specialistę...
Kosmetika – ne variklis, kurio negalėtum suprasti. Mes visi esame kosmetikos vartotojai. Reikia tik klausyti, ko žmonės nori, kas svarbu draugams, šeimos nariams. „BIOK laboratorija“ visada stebina originaliais sprendimais. Vietoj baltos dantų pastos – juoda, kavinėse – kavos kvapo rankų kremas, vyrams – dušo želė „After Sex“, vaikams – kosmetika su jų numylėtine Kake Make etiketėse. Kaip pavyko perprasti, ko žmonėms reikia? Kakę Makę „atsinešiau“ iš namų – mano vaikams labai reikėjo knygų, bandėme nueiti į spektaklį, o bilietai jau iššluoti... Matėsi, kad tai labai madinga. Mūsų naujų produktų komiteto nariai, kurie turėjo vaikų, iškart pasakė: „Darom.“
Kai supratome, kad turime visas kosmetikos priemonių grupes nuo galvos iki kojų, paskutinis šūvis buvo dantų pasta. Šią rinką Lietuvoje dalijasi dideli tarptautiniai žaidėjai, o jų pigumu nenurungsi, reikia išskirtinio produkto. Vėl apsidairėme aplink. Uošviai – ūkininkai, vieni ekologinės žemdirbystės pradininkų, mes patys – sveiko gyvenimo būdo šalininkai, taigi nusprendėme – darysime dantų pastą su ekologiškomis ir natūraliomis medžiagomis. „Ecodenta“ yra mūsų perkamiausias gaminys, o juoda „Ecodentos“ pasta – eksporto žvaigždė.
Originalius sumanymus nelengva įgyvendinti, o jūs – neįtikėtinai greiti.
Tai – vietinės ir mažos kompanijos privalumas. Nedaug vadovų, nėra procesus stabdančios valdymo piramidės, sumanei ir darai. „Kakės Makės“ projektą įgyvendinome per pusmetį, nes labai juo tikėjome. Kalėdoms norėjome bent jau savo vaikams turėti dovanų, bet užteko visiems. Šiais metais turime naują projektą – su „Beatos virtuve“, juo nepaprastai džiaugiuosi, nes sutampa mūsų vertybės: atvirumas, natūralumas, šeima. Nežinau, kaip bus, kai augsime ir plėsimės, bet labai nenorėčiau atitrūkti nuo žemės. Kol kas apie tai stengiuosi negalvoti.
Kai visos produktų nišos jau užpildytos, ar ne laikas pasimėgauti sėkme?
Tada reikia žengti iš Lietuvos. Vienu metu mums labai gerai sekėsi, atsipalaidavome, bet tuoj pat gavome pastabų, kad užmigome ant laurų. Spaudi mygtuką ir – pirmyn. Vartojimo grandinė veikia negailestingai. Apie užsienio rinką pradėjome galvoti prieš penkerius metus, o pirmus žingsnius žengėme į Rytus – Ukrainą, Rusiją, Baltarusiją. Ten žmonės vis dar mėgsta lietuviškus produktus, bet yra kita medalio pusė – man nepriimtina, kad reikia ieškoti protekcijų ar nelegalių priemonių, tad pasukome į Latviją ir Estiją. Didelę sėkmę atnešė vienoje parodoje užmegztas bendradarbiavimas su Didžiosios Britanijos prekybos tinklu „Holland & Barrett“, jie pardavinėja sveikus produktus – papildus, kosmetiką, arbatą. Juoda „Ecodenta“ dantų pasta per porą mėnesių ten tapo perkamiausia. Mums tai buvo maloni staigmena, o ir jiems patiems netikėta, kad prekė iš tokios nedidelės šalies gali išsiveržti į lyderius.
Vadinasi, žinote verslo sėkmės paslaptį?
Sėkmės rodiklis – nupirktas antras produktas, nes pirmąjį žmogus gali nupirkti iš smalsumo, o antro ateina jau supratęs, kad jam patiko. Lojalūs pirkėjai – visų verslininkų tikslas. Mums pavyko susikurti lojalių pirkėjų ratą ir užsienyje. Ten reklamos turėjome nedaug, juoda pasta – ne naujiena, bet daugelį patraukė kitoniškumas, lietuviškas dizainas.
Užsienio rinka – įdomi patirtis?
Sėkmė savo šalyje užliūliuoja. Čia mus daugelis myli ir padeda vien todėl, kad esame vietiniai, – patriotiškumas pastaruoju metu tik auga. Ir pati mėgstu lietuviškus produktus. Kartą tvarkydama drabužinę supratau, kiek daug turiu pamėgtos lietuviškų prekių ženklų aprangos. Kai tik peržengi šalies sieną, – viskas. Nusiimi karūną, esi niekas, svetimšalis. Lietuva – ne Šveicarija, Prancūzija, Italija ar Izraelis, – šių šalių vien vardas padeda reklamuoti prekę. Vieni mūsų visai nežino, kiti priskiria prie besivystančių valstybių. Užtat labai džiaugiuosi, kai parodose žmonės pastebi mūsų pakuočių dizainą. Pakuotė – viena stipriausių rinkodaros priemonių. Vienu metu atrodė, kad lietuviai nemoka kurti tokio tipo dizaino. Gamintojai vertino latvius, o dizaino guru buvo laikomi britai. Mes samdome lietuvių dizainerius ir sulaukiame daugybės pagyrų. Atitinkame pasaulines dizaino tendencijas, ir aš tuo labai didžiuojuosi.
O nesėkmių ar teko patirti?
Esame padarę ir negražių, ir neįdomių sprendimų. Tiesa labai greitai išaiškėja parduotuvių lentynose. Jei pirkėjo dėmesio nepatrauki, vadinasi, kažkas iš esmės negerai padaryta. Kartais su nevykusiu produktu gali ištraukti ir metus, bet dažniausiai pratempi tris mėnesius, ir šis laikas vis trumpėja, nes ir prekybininkai neturi laiko laukti, stumia nesėkmingas prekes iš lentynų. Versle nėra vien tik rožinių spalvų. Esu patyrusi ir darbuotojų išdavystę, ir verslo partnerio manipuliacijas. Tokia patirtis užgrūdina. Svarbiausia – nepaminti savo vertybių ir sąžinės.
Įmonės direktorės pareigas einate jau pusantrų metų. Kaip įvyko šis perėjimas?
Ilgai turėjome samdomą direktorių Liną Čerešką, gerai dirbome kaip darni komanda, bet jis nusprendė keisti veiklos kryptį. Po trejų metų postą paliko ir antrasis samdomas direktorius Vaidotas Krencius. Suvokiau, kad trečiam vadovui savo įmonės atiduoti – tarsi savo paaugusį vaiką nepažįstamai auklei – nebenorėčiau. Akcininkams pasakiau, kad dabar jau aš norėčiau pabandyti. Visiems tai pasirodė dėsningas žingsnis. Gyvenimui reikia sakyti „taip“.
Pakeitęs veiklos pobūdį iškart atrandi naujų savo savybių.
Nors ir norėjau pabandyti, baiminausi, kad direktoriaus darbas bus nuobodus, monotoniškas, biurokratiškas. Nėra jokios monotonijos! Viskas verda, keičiasi, reikia valdyti esamus procesus ir žiūrėti į priekį. Kūrybos tikrai nesumažėjo – galiu kurti įmonės struktūrą, naujas pozicijas, ryšius. Direktorių yra įvairių. Anksčiau turėjome analitiką, jis puikiai tvarkė vidinius procesus ir struktūras, o aš geriau išmanau komunikaciją, turiu patirties. Galiu ir ekskursiją gamykloje surengti, ir pranešimą konferencijoje ar paskaitą studentams perskaityti. Jaučiuosi esanti dar jauna vadovė, dar daug turiu išmokti ir klaidų galiu pridaryti, bet žinau, kad nebūtina visko pasaulyje daryti. Ir neįmanoma. Tad jei nesuprantu technikos, prie gamybos linijų nestoviu. Esu gyvas įmonės veidas, nes man labai patinka megzti išorinius ryšius ir pačiai pristatinėti kompaniją. Pajutau, kokia nekantri esu – kai kurie projektai pradėti įgyvendinti tik pernai, rezultatą pamatysiu tik kitais metais, o man norisi greitai.
Iš šalies atrodo, kad esate labai rami.
Mano mama galėtų patvirtinti, kad iš spirgančio degtuko virtau ramiai rusenančiu židiniu. Kartais žaibuoju. Ir kibirkštis paprastai sugeria artimiausi žmonės. Esu nekantri intravertiškai, viduje, sugalvoju ką nors ir jau, žiūrėk, nersiu – net nespėjusi suvokti, kad tempiu iš paskos net tuos, kurie nemoka plaukti. Tada imu pati save raminti, kad reikia išlaukti.
Kai tapote pagrindine įmonės vadove, padaugėjo ir darbų. Ar kartais neatsitiko taip, kad ketvirtasis vaikas pasiglemžė tai, kas priklauso kitiems trims?
Visi man svarbūs, ir kiekvieną myliu labiau už kitą. Vyriausiajai dukrai Emilei – devyniolika, studijuoja socialinius mokslus Prancūzijoje. Aš labai mėgstu gaminti, virtuvė – mano teritorija, o ji to niekada nemėgo, bet dabar siunčia savo paruoštų patiekalų nuotraukas, daug kalbamės apie maistą. Taip sunku patikėti, kad mano vaikas jau toks didelis. Antrajai dukrai Marijai – šešiolika, o pagrandukė Salomėja – septynerių. Kai pradėjau dirbti direktore, keitėsi mano darbo lauko aprėptis. Tai buvo iššūkis. Greitai supratau, kad direktorius negali visko apimti ir žinoti. Turiu stiprią komandą, kuria galiu pasitikėti. Ateina pasakyti, ką nusprendė ar ką padarė, ir tik kartais – pasitarti. Tik tiek manęs jiems reikia, ir man tai idealiausia. Kuo mažiau laiko problemoms gvildenti, tuo daugiau energijos ateities idėjoms kurti.
Kas buvo Jūsų gyvenimo variklis – noras kabintis, įsitvirtinti, o gal tiesiog turėjote verslininko gyslelę?
Mano giminėje didžiausia vertybė buvo darbštumas. Niekas nieko nepasiekė gulėdamas ant sofos, niekam palikimas ant galvos nenukrito. Amžiną atilsį močiutė negalėdavo ramiai žiūrėti į rankas sudėjusį žmogų. Tėvai visada turėdavo po du tris darbus, paskui sukūrė savo verslą, įskiepijo suvokimą, kad viskas pasiekiama veikiant. Visi nuolat judam krutam. Nebūna taip, kad nieko neveiki, o tau byra Kanų apdovanojimai.
Mudu su Mindaugu, kai vyresnėlės dukros dar buvo mažos, buvome samdomi darbuotojai, bet porą vasarų Karklėje turėjome poilsio namus. Penktadienį susodini vaikus į mašiną ir – į pajūrį, ten tvarkai, valai, paruoši viską svečiams, sekmadienį grįžti namo, pirmadienį – į darbą. Tikiuosi, kad ir mūsų vaikai norės dirbti, nors aplinka daro labai neigiamą įtaką. Jauniems žmonėms atrodo, kad normalus gyvenimas yra toks: nieko neveiki, keliauji, geri kokteilius po palme, fotografuojiesi, ir už visa tai kažkas tau moka pinigus. Šis modelis tinka tikrai ne visiems. Atostogas, kad galėčiau pagulėti po palme, turiu užsidirbti. Dirbu nuo aštuonių ryto visą dieną vienuolika mėnesių per metus. Laisvą laiką skiriu kelionėms, nes nauji įspūdžiai man padeda atsipalaiduoti ir įkvepia.
Neabejotinai, Jūsų dukros visa tai mato ir ima pavyzdį.
Mes leidžiame joms pajusti, kas yra darbas. Darbuotojus taip pat skatinu atsivesti vaikus į darbą, kad pamatytų, kaip viskas vyksta, kuo tėvai užsiima, kiek yra procesų ir funkcijų. Pasiimu vyresnėles į komandiruotes, į paskaitas studentams. Vaikams reikia matyti pasaulį, susiformuoti platų akiratį. Nežinome, kokių gebėjimų reikės, kokie darbai bus ateityje, užtat skatinu jas išbandyti kuo įvairesnę veiklą, savanoriauti, dalyvauti projektuose. Vidurinioji dukra Marija padirbo mūsų įmonėje kosmetikos fasuotoja, pas senelį restorane – padavėja, uošvių ūkyje padėjo tvarkytis su daržovėmis, ir, vasarai baigiantis, jai buvo visiškai aišku, kur per valandą galima uždirbti daugiausia. Vertinga ekonomikos pamoka. Aš pati studijuodama dirbau padavėja, – patariu tai išbandyti visiems: ne tik studentams, bet ir amžiaus vidurio krizės ištiktiems žmonėms. Būna, kad klientai į padavėjus žiūri kaip į nieką, nevertina, net žemina, ir tai padeda susivokti, nusiimti karūną. Kartais tai labai sveika.
Vyresnioji dukra pasidarbavo mūsų įmonės rinkodaros skyriuje, jai labai patiko administruoti socialinius tinklus, parašė straipsnį. Atrodo, kad Emilė apsistos ties rinkodara, komunikacija, nors kartais svajoja apie teisę. Mokome dukras kontroliuoti biudžetą – jei išleido skirtus pinigus, vadinasi, turės apsieiti, niekas papildomai neduos.
Su Mindaugu viską darėme vienu metu – ir verslą kūrėme, ir namus statėme, ir vaikus auginome, todėl kartais man atrodo, kad vyresnėlės užaugo pačios, o štai pagrandukė – kaip tikra princesė, visi ją lepina. Sakė, į mokyklą neis – iškart bus direktorė, bet sutiko truputį palaukti. Salomėja šoka, dainuoja, tad dar neaišku, kas bus.
Visi puikiai žinome, kad svarbu ne tik nuoširdžiai dirbti, bet ir ilsėtis. Tikiuosi, savęs neskriaudžiate.
Skeptiškai vertinu tuos, kurie sako, kad neturi savaitgalių ar neatostogauja. Gali būti tokių intensyvaus darbo laikotarpių, kai niekam kitam nelieka laiko, bet tai – tik išimtis. Esu už pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Sveikata labai greitai pasako, kad tą pusiausvyrą pažeidei, liga paguldo į lovą. Gyvenimas turi stovėti ant kelių polių: darbas, šeima, laisvalaikis. Jei viskas pastatyta tik ant vienos kortos, kai kas nors nepavyksta, ima griūti visas tavo pasaulis. Kai man darbe nesiseka, turiu į ką atsiremti – galiu nueiti pas mamą arbatos atsigerti, su drauge kur nors pabūti, su šeima praleisti savaitgalį.
Būna ir priešingai – jei nesiseka darbe, kenčia ir šeima, ir draugai.
Man šeima tik padeda – disciplinuoja laiku grįžti, puoselėti tradicijas, planuoti laisvalaikį, pagalvoti apie valgį. Iš to gaunu ir didžiulę emocinę grąžą. Nemeluosiu – šeimoje turiu daug pareigų. Laisva pasijuntu tik vasarą, kai vaikai išvažiuoja į stovyklas ar pas senelius, bet tai – mano pačios pasirinkimas. Norėjau trijų vaikų, juos ir turiu. Jei ką nors praleidžiu, pasidarau planą, kaip tai kompensuosiu. Ir kalbu ne tik apie savo vaikus ar vyrą, bet ir apie kitus artimuosius – tėvus, uošvius, sesę, brolius dvynius bei jų vaikus, o šių per visus – net vienuolika. Kartais imu savęs gailėtis, kad visko nespėju, bet atsisuku į savo sesę Eveliną Daciūtę ir apsiraminu. Ji augina keturias atžalas ir naktimis rašo knygas vaikams, šios yra verčiamos į kitas pasaulio kalbas ir laimi tarptautinius apdovanojimus. Tai kaip aš galiu abejoti?
Ar su vyru vis dar šokate?
Taip, ketvirtadienio vakarais. Tai – lyg savaitgalio preliudija. Draugai juokauja, kad per 12 metų taip ir neišmokome šokti, nes vis dar einame į pamokas. O mums tai – galimybė pabūti čia ir dabar. Jei šokdamas nusigrybauji, vadinasi, apie darbą pagalvojai, nebuvai susikoncentravęs į tai, ką darai. Šokant vyras veda, o moteris turi sekti iš paskos, net jei jis šoka neteisingai. Kartais man būna sunku susidoroti su noru pavadovauti, juk žinau, kaip reikia, kaip geriau, bet mano partneris greitai grąžina mane į teisingą poziciją. Šokama poroje, o ne po vieną.
Kartą per metus šokiai suteikia papildomo streso – kai būna konkursai, egzaminai. Visada jaudinuosi, kojos, rankos dreba, savęs klausiu, kam man to reikia, bet paskui apima labai geras jausmas, kad įveikiau baimę. Kai reikia kalbėti prieš auditoriją, irgi jaudinuosi, bet kitą dieną jaučiuosi paaugusi. Drąsą irgi galima auginti, tik reikia labai daug kantrybės.
