Paskutinė Annie Lennox kalėdinio albumo „A Christmas Cornucopia“ daina „Universal Child“ pasirodė 2010-aisiais. Kadangi atlikėja yra gimusi gruodžio 25-ąją, gana simboliška, kad ji savo muzikinę karjerą baigė nuostabia daina apie nekalto visatos vaiko apsaugojimą.
Viskas pasikeitė, kai 2012 m. Sirijoje žuvo Annie šiek tiek asmeniškai pažinota karo žurnalistė Marie Colvin. Tad kai jaunas režisierius Matthew Heinemanas paprašė muzikos ikonos sukurti dainą, skambėsiančią filme „Asmeninis karas“ („A Private War“) apie Marie, A. Lennox nė kiek nedvejojo. Jos sukurta ir atliekama daina „Requiem For A Private War“ – tai derama duoklė M. Colvin ir jos, kaip legendinės britų laikraščio „Sunday Times“ karo korespondentės, darbui. Ši žurnalistė rizikavo savo gyvybe vykdama į pačias pavojingiausias karo siaubiamų šalių vietas, kad nušviestų žmonėms tikrąją padėtį.
Ši daina nėra vien apie Marie. Ji – ir apie pačią autorę. Nors A. Lennox išgarsėjo 1980-aisiais, kai su Davidu A. Stewartu sukūrė grupę „Eurythmics“, o vėliau ėmė daryti solinę karjerą, ji visada buvo aistringa politinė aktyvistė, rėmė ir remia tuos, kuriems labiausiai to reikia.
Kai susitinkame su A. Lennox Beverli Hilso viešbutyje „Four Seasons“, pirmiausia ji primygtinai paprašo pabrėžti faktą, kad yra škotė, o ne anglė. „Manau, lietuviai mane supras“, – priduria ji. Pamačiusi Pierce’o Brosnano nuotrauką žurnale „Moteris“, nusišypso ir pasidžiaugia galėdama papildyti tokios nuostabios kompanijos gretas. Jos šypsena neįtikėtinai šilta ir graži, žydros akys nuolat spindi, o balsas skamba lyg muzika. Nors šių metų gruodžio 25 d. jai sueis 64-eri, ji – viena iš tų moterų, kuri turbūt išliks amžinai jauna dėl savo natūralaus smalsumo ir optimizmo. Kai žvelgi į ją, matai šviesą, kuri užlieja ir ilgai nesisklaido.
Sveikinu su naująja daina! Kas paskatino ją sukurti?
Mane iškart sudomino pasiūlymas parašyti dainą Marie. O dainų aš nebekuriu jau daugybę metų. Jau net nebelaikiau savęs dainų kūrėja. Man patinka gyventi savo gyvenimą, užsiimti širdžiai miela veikla, rinktis, kuo užsiimti dabar ir ką darysiu vėliau. Maniau, kad esu žmogaus teisių gynėja, feminizmo kampanijos šalininkė ir kad tai yra mano pagrindinė veikla, tikrasis gyvenimo pašaukimas.
Tik staiga – bum, netikėtai sulaukiu pasiūlymo sukurti dainą Marie. Kai rašiau dainą, filmo nebuvau mačiusi – dar vienas keistas dalykas šioje istorijoje. Sėdau prie klavišų, pagrojau kelis akordus, gimė melodija – tarsi įžvelgiau tai, ką ir filmu norėjo parodyti Matthew – tai taip keista. Be galo įsitraukiau į dainos kūrimo procesą, skyriau tam daug dėmesio. Pasakiau Matthew, kad jeigu daina netinkama, nenaudotų jos ir nesijaustų esąs įsipareigojęs vien todėl, kad paprašė ją sukurti Annie Lennox. Juk svarbiausia ne tai. Esmė ta, kad daina turi savo paskirtį ir privalu gerbti jos perduodamą žinutę.
Tai jau ne pirma Jūsų daina filmui. Koks Jūsų santykis su muzika ir kinu? Kokios dainos ir filmai ilgam užsilikę atminty?
Kai buvau ketverių, tėvai nusivedė mane į kino teatrą žiūrėti filmo „Pietų vandenynas“ („South Pacific“). Esu kilusi iš labai šalto ir pilko šiaurės rytų Škotijos miesto Aberdyno – čia saulė kasdien tikrai nešviečia – ir kai didžiajame ekrane išvydau šį filmą, išgirdau vieną dainą, ji man iškart įstrigo galvoje. Vos išgirstu melodiją ar dainą, muzika tarsi susilieja su manimi, įsismelkia vidun ir ilgam užsilieka. Man, kaip muzikantei, daina tampa savotišku atskaitos tašku. Spėju, kad mane tada labai paveikė ne tik minorinis melodijos grožis, keistumas, bet ir tie ypatingi pietų Ramiojo vandenyno pakrantės vaizdai, dangaus bei vandens mėlis, tropinė žaluma ir karo, vykstančio kažkur antrame plane, tragedija.
Gimiau 1954 m., nors mano šeima turėjo tik nespalvotą televizorių, aš be jo negalėjau gyventi – visi patys geriausi ir įdomiausi dalykai sklido iš tos dėžės. O kai mes įsigijome spalvotą televizorių, pamenu, kaip kaimynai ateidavo į svečius jo pažiūrėti. Tarsi staiga būtų įvykęs stebuklas ir visas pasaulis pavirtęs spalvotu kinu. Manau, man darė įtaką viskas, ką išgirdau ir pamačiau. Dar labai mėgau klausytis radijo.
O kokios muzikos mėgote klausytis jaunystėje?
Paauglystėje turėjau mažą tranzistorinį radijo imtuvą, mano gimtojo miesto radijo stotis „Radio One“ transliuodavo 20-imt ir 40-imt geriausių dainų. Jų klausyti turėdavau lygiai pusvalandį – nuo septintos ryto iki pusės aštuonių, kai reikėdavo išeiti į mokyklą. Klausiausi ir visų didžiųjų to meto muzikantų – „The Rolling Stones“, „The Beatles“, „The Who“, „The Kinks“ bei kitų. Ir visos jų dainos užsilikdavo.
Iš kur semiatės įkvėpimo kurdama savo dainas?
Esu mąstanti, sąmoninga ir gyva būtybė, myliu muziką, o muzika – mano kalba. Prieš kelerius metus lioviausi ją kurti, nes tikriausiai persisotinau šiuo procesu, ir, kalbant atvirai, man įgriso muzikos verslas. Amžius irgi daro savo – esu vyresnė, nebesijaučiau esanti nebeatsiejama muzikos veiklos dalis. Vis dėlto netikėtai pasitaikiusi proga sukurti dainą šiam nuostabiam filmui suteikė neįkainojamos patirties.
Kokios veiklos ėmėtės, kai nustojote kurti muziką?
Jau daugybę metų jaučiu aistrą dalyvaudama žmogaus teisių gynimo veikloje. Galbūt matėte mane dėvinčią marškinėlius su užrašu „HIV Positive“ („Sergu ŽIV“)? Taip stengiausi atkreipti žiniasklaidos dėmesį, paviešinti žiaurią tiesą apie ŽIV ir AIDS pandemiją bei jos aukas moteris ir merginas. Bėda ta, kad per tokioje veikloje dalyvaujančias įžymybes norima reklamuotis, o man tai nelabai patinka. Neturiu laiko garsenybių triukams, mane labiau domina turinys, tiesa ir realybė – ne televiziniai realybės šou, o gyvenimo realybė. Juk galima kalnus nuversti, padaryti labai daug, bet, užuot tai darius, rūpinamasi reitingais, savo laidų pardavimu. Negi mums iš tikrųjų nerūpi žmogaus teisės, negi mums nesvarbu, kad daugybė žmonių šiame pasaulyje šiandien smarkiai kenčia ir neturi galimybės naudotis dalykais, kurie mums yra savaime suprantami – teise į švietimą, sveikatos apsaugą, esminius materialinius dalykus. Bet ne, mes mieliau kalbame apie kitus dalykus.
Kada pradėjote aktyviai dalyvauti ir domėtis socialiniu aktyvumu? Kas paskatino tapti Jus tokia moterimi, kokia esate dabar?
Net nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Neseniai kalbėjau apie patyčias ir vaikų žiaurumą – kokie jie gali būti žiaurūs vieni kitiems. Tai smarkiai žeidžia. O vaikystėje tikriausiai visi esame patyrę vienokių ar kitokių patyčių padarinius, ir tai yra siaubinga – kalbu apie vaikų žiaurumą, sadizmą ir panašius dalykus žaidimų aikštelėse. Man užtekdavo pamatyti, kaip kas nors erzina katę, ir jau plyšdavo širdis. Tai vadinama empatija. Esu aukšto emocinio intelekto. Galbūt nesu apdovanota išskirtiniais protiniais gabumais? Kita vertus, nėra jau taip blogai ir šioje srityje (juokiasi).
Mokykloje man nuolat buvo kalama į galvą, kad rezultatai būtų geresni, jei susikaupčiau ir būčiau atidesnė. Niekad nelaikiau savęs itin gabia ir protinga, nes man nuolat buvo primenama liautis skrajojus padebesiais. Bet užsisvajojimas – tai juk vienas iš emocinio intelekto požymių, ir mums visiems yra būtina svajoti.
Tęsiant svajonių temą, puiki proga pakalbėti apie dainą „Sweet Dreams“. Kaip ją sukūrėte ir kaip ji pakeitė Jūsų gyvenimą bei karjerą?
Ši daina kupina ironijos. Šios dainos tekstą sukūriau tada, aš buvau nusiteikusi iš Londono grįžti į Škotiją ir tapti muzikos mokytoja. Atrodė, kad švaistau laiką, ir buvau pasirengusi viską mesti. Visi mes turime savo gyvenimo tikslą ir motyvaciją, visi kažko norime pasiekti. Sakydama: „Who Am I To Disagree“ (angl. k. „Kas aš tokia, kad tam prieštaraučiau?“) – turėjau omeny, kad vieni žmonės trokšta vienų dalykų, kiti – kitų, nors šie man gali atrodyti beprasmiški, bet kas esu tokia, kad su tuo nesutikčiau? O žodžiai: „I travel the world and the seven seas, everybody is looking for something“ (angl. k. „Keliauju po pasaulį ir vandenynus, visi kažko ieško“) atspindi esminę tiesą. Ši mintis filosofinė, net sakyčiau – grynai budistinė. Nesu pernelyg religinga, bet ši daina yra budistų (juokiasi). Tai tarsi besikartojanti mantra.
Žmonės linkę tapatintis su šia daina ir interpretuoja ją skirtingai. Kai kuriems ji asocijuojasi su didžiule švente, todėl skanduoja ją laimėjus savo mėgstamai futbolo komandai (juokiasi). Žinau, kad vieną šios dainos versiją atlieka Marilyn Mansonas ir daugybė kitų atlikėjų. Iš tikrųjų ši daina yra labai keista. Kaip jau minėjau, norėjau viską mesti, bet Dave’as tam nebuvo pasirengęs. Dėkui Dievui, kad jis nepasidavė, nes man jau visko buvo gana. Drauge mes išleidome keturis albumus, surengėme daugybę turų, daug ką nuveikėme, gavome avansą iš įrašų kompanijos, tada daug dirbome, uždirbome jiems pinigų, tada prasiskolinome. Net nesupratome, kur dingo visi tie uždirbti pinigai. Tada į visą šį reikalą įsipainiojo teisininkai, ir šimtų tūkstančių svarų mes daugiau nematėme savo akyse. Keisti makjaveliški susitarimai, ir pinigai tiesiog išgaravo. Ką aš galiu pasakyti?.. Džiaugiuosi, kad diena buvo graži ir kad mes užbaigėme tą dainą.
Ar buvote priėjusi tokią ribą, kai nebegalėjote daugiau tos dainos atlikti?
Tikrai taip (juokiasi). Sėkmė turi savo kainą ir savų trūkumų. Kai tenka koncertuoti diena po dienos, diena po dienos, diena po dienos ir diena po dienos (juokiasi), tai labai vargina. Ir kiekvieną kartą reikia sugalvoti ką nors nauja, įsivaizduoti, kad niekada nesi dainavusi šios dainos anksčiau, kad niekad nesi buvusi Genujoje, Birmingame, kad koncertuosi visiškai kitų žmonių miniai... Tai beprotiška.
Bet ar Jums, kaip menininkei, nebūtina būtent tokia asmeninės realizacijos forma?
Ne, nebūtina.
Galbūt kažkuriuo gyvenimo etapu jautėte, kad Jums jos reikia?
Man ne tik kad jos reikėjo, aš tai ir dariau. Be jokios abejonės, muzikinė veikla buvo neatsiejama mano gyvenimo ir asmenybės dalis. Aš gyvenau muzika. Iš tikrųjų gyvenau. Bet tai tas pats, kas klausti sportininkų, ar jie nepasiilgsta futbolo. Paklauskit balerinos, ar ji nepasiilgsta šokių. Vis dėlto jeigu labai ilgiesi ankstesnės veiklos, vadinasi, nesijauti laiminga dabar, ar ne? Jei jautėtės laiminga tik tada, kai šokote baletą, tai nėra labai gerai. O kur esate ir kuo gyvenate dabar?
Man – 64-eri, turiu dvi dukras, užauginau jas, buvau išsiskyrusi ir vieniša mama, užsiėmiau daugybe dalykų. Ar pasiilgstu ankstesnės veiklos? Kartais. Bet dabar darau tai, ką noriu daryti. Man labai pasisekė, kad turiu galimybę rinktis. Nieko nedarau per prievartą ar be užsidegimo. O gavusi pasiūlymą sukurti dainą Marie garbei, nė kiek nedvejojau. Man buvo didžiulė garbė ir malonumas sulaukti tokios progos. Ši daina – mano duoklė Marie. Būtent taip jaučiausi.
Kokią gyvenimo patirtį stengėtės perduoti dukroms jas augindama ir ko jos moko Jus dabar, kai pačios yra suaugusios?
Taip, iš savo vaikų išmoksti tikrai daugybės dalykų. Supranti, kad jaunesnės kartos požiūris į pasaulį yra visiškai kitoks. Ir tam tikri dalykai, kuriuos stengiesi jiems perduoti, nebėra aktualūs. Tarp mūsų tėvų kartos ir mūsų buvo didžiulis atotrūkis, ir juos tai turėjo smarkiai skaudinti, nes jiems buvo sunku su mumis susitapatinti, jie nesuprato mūsų. Jiems atrodė, kad mūsų šukuosenos keistos, kad jų laikais tokių nebuvo. Ir muzika mūsų be melodijos, nieko mes neišmanome, ir kaip apskritai tokių nesąmonių galima klausytis. Kokia dar popmuzika, koks šlamštas?
Laikai pasikeitė, patys tapome tėvais. Mano galva, nesusikalbėjimas tarp vaikų ir tėvų dabar yra mažesnis. Gimiau tuo laiku, kai glėbesčiavosi tik italai. Glėbesčiavosi, bučiavosi ir šaukė: „Mamma mia!“, „Myliu tave, bambino (it. k.; „vaikeli“), tu mano!“ (juokiasi). Škotijoje to nedarėme (juokiasi).
Supratau, kad bendravimas ir meilė yra labai svarbūs dalykai, tai esminis santykių pamatas. Su vaikais nereikia elgtis diktatoriškai, nurodinėti jiems, ką daryti, ar liepti aklai sekti tėvų pavyzdžiu. Jie ir taip perims viską iš jūsų, nereikės nieko sakyti, nuskaitys visą informaciją iš savo motinos. Jie pamatys jūsų stipriąsias ir silpnąsias puses ir demaskuos jus (juokiasi). Ir jie mylės jus, jei mylėsite juos, palaikysite tada, kai jiems to labiausiai reikia. Mano santykis su dukromis – nuostabus, bet tai nereiškia, kad nebūna nesutarimų.
Sugalvojau tokią grotažymę: #tali it’s your mother (angl. k.; #tali čia tavo mama). Smagu, kad galime ir tokiu būdu bendrauti, ir iš to pasijuokti (juokiasi). Skleiskim šią idėją, sukurkim motinų judėjimą, vienijamą grotažymės #it’syourmother (angl. k.; #čia tavo mama) (juokiasi).
