Po to, kai laimėjo visų geidžiamą „Oskaro“ statulėlę už vaidmenį filme „Kalifornijos svajos“, aktorė E. Stone nebegali skųstis dėl vaidmenų pasiūlymų trūkumo. Įdomu tai, kad miuzikle jos įkūnyta herojė Mia yra labai panaši į pačią Emmą.
Emily Jean Stone gimė mažame miestelyje Arizonoje ir, pasiryžusi užkariauti Holivudą, į jį atvyko dar nesulaukusi 16-os. Apie aktorės karjerą ji svajojo nuo pat vaikystės, tad per savo gimtadienį pasinaudojo namuose tvyrančia džiugia atmosfera ir, pasitelkusi kruopščiai paruoštą „Power Point“ prezentaciją, įkalbėjo tėvus, kad vienintelis būdas jai pasiekti savo tikslą yra nelaukiant mokyklos baigimo išsikraustyti į Los Andželą.
Po to, kad pasirašė kontraktą su agentu – tai buvo pagrindinė tėvų iškelta sąlyga – Emma įsisuko į tipišką laimės Holivude ieškančios naujokės kasdienybę, kurią sudarė aktorystės pamokos ir dalyvavimas galybėje atrankų į antraplanius vaidmenis televizijoje. Energinga mergina entuziastingai įsikūnydavo į bet kurį vaidmenį: nuo niūrios gitaristės iki koledžo studentės ar viltį praradusios zombių medžiotojos.
Puikus humoro jausmas jaunai aktorei padėjo sėkmingai suvaidinti net ekscentriškiausius herojus. Ji buvo pastebėta ir pradėjo sulaukti pasiūlymų vaidinti rimtesnes roles.
Filme „Žmogus voras“ Emma sutiko Andrew Garfieldą, kuris pagrindinį vaidmenį atliko ne tik filme, bet ir jos asmeniniame gyvenime. Jie vadinti mieliausia pora Holivude. Iki šiol nežinoma, kodėl, praėjus ketveriems metams nuo draugystės pradžios, pora nusprendė išsiskirti. Spėliojama, kad santykiams pakenkė jų greitai besivystančios karjeros. Kai į savo gyvenimą pridedi naujų dalykų, senieji būna išstumiami. Atrodo, kad šį Archimedo dėsnį Emma išmoko iš savo patirties. Bent jau jos karjera pakilo į neregėtas aukštumas. Visai kaip filmo „Kalifornijos svajos“ herojės.
2019-ųjų kino sezonas Lietuvoje prasideda graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos istorine komedija „Favoritė“, kuriame pasakojama dviejų moterų kovos dėl meilės, prielankumo ir valdžios istorija, vykstanti XVIII a. Anglijoje. Jame, kartu su britų aktorėmis Olivia Colman ir Rachel Weisz, vaidina ir E. Stone.
Su E. Stone susitinkame Beverli Hilse įsikūrusiame viešbutyje „Four Seasons“. Aktorė vilki trumpą suknelę su ilgomis rankovėmis ir balta apykakle. Ji atrodo kaip jauna mokinukė. Sunku patikėti, kad praėjusių metų lapkričio pabaigoje aktorė atšventė 30-tąjį gimtadienį. Jos šypsena ir džiaugsmingas būdas užkrečiami.
Ar prieš prasidedant filmavimui tyrinėjote šį laikotarpį?
Aš domėjausi tuo istoriniu periodu, nes nieko nežinojau apie karalienę Anne. Galvojau, kad britai kūrybinės grupės nariai apie ją mokėsi mokykloje, bet jie taip pat nebuvo nieko girdėję. Manau, kad apie ją per mažai kalbama, nors tai buvo pirmoji Jungtinės Karalystės karalienė – ne tik Anglijos, bet ir Škotijos bei Airijos. Savaime suprantama, ji užima svarbią vietą istorijoje, o mes apie ją ne tiek daug ir žinome. Tai tragiška figūra dėl ne vienos priežasties.
Gilinausi į laikotarpį, kuriame ji gyveno, buvau nuvykusi į Londone įsikūrusią Nacionalinę portretų galeriją, kur mačiau jos, Abigailės Masham ir Saros Churchill portretus iš to periodo. Taip pat skaičiau Annės ir Saros laiškus, jos susirašinėjo labai aistringais meilės laiškais.
Kita vertus, scenarijus toks originalus, kad nesijautėme lyg privalėtumėme daug laiko skirti gilinimuisi į istorinius archyvus. Pasidomėjus paaiškėjo, kad jame yra daug istorinių tikslumų, bet taip pat ir daug švelnių spėlionių: kaip jos kalbėjo, kas dėjosi už uždarų durų?
Ar galėtumėme pakalbėti apie konkurenciją – ką šis terminas reiškia Jūsų gyvenime?
Kalbant apie konkurenciją šiame filme, Abigailė ir kiti žmonės jaučia didelę riziką. Mano herojė bijo būti išmesta į gatvę, kur jai yra nutikę siaubingų dalykų, o Rachel Weisz įkūnyta herojė Sara bijo, kad griūnant Anglijai ji negalės nieko padaryti, nes Abigailė užims jos vietą. Taigi, mano nuomone, konkurencija nėra kažkoks bjaurus pavydas, ji gimsta iš neužtikrintumo jausmo, galiu ją suprasti ir netgi pateisinti. Bet egzistuoja ir bjaurioji konkurencija.
Filmo žiūrėjimas yra tikras malonumas. Ar ties juo dirbti buvo ne mažiau smagu?
Dirbti su šiais žmonėmis ir Yorgosu buvo tikras džiaugsmas. Jį jau šiek tiek pažinojau, o per tris savaites trukusias repeticijas, vykusias prieš filmavimo pradžią, visa grupė suartėjo ir būdami kartu pradėjo jaustis labai jaukiai.
Kokia buvo filmavimo atmosfera?
Repeticijų procesas parodė, ko Yorgosas iš mūsų nori, nes tai nebuvo tradicinės repeticijos. Tiesiog žaidėme žaidimus ir elgėmės kaip klounai. Tai, ką darėme, buvo lyg klounų pratimai, kuriuos atlieki teatro mokykloje. Vieni kitus juokindavome, apsikvailindavome, kol galiausiai kartu pasijutome labai saugiai. Todėl į pirmą filmavimo dieną žengėme kaip komanda, kaip teatre, kai užlipi ant scenos ir tiesiog vienas kitu pasitiki. Tai sukūrė nuostabią atmosferą. Mums buvo taip smagu net ir filmavimams pasibaigus! Būtų buvę labai sunku, jei nebūtų supusi tokia energija.
Yorgosas turi unikalų režisūros stilių. Kokie buvo jūsų santykiai repeticijų ir filmavimo metu?
Yorgoso režisavimo stilius yra kiek kitoks, jis nesileidžia į diskusijas su aktoriais. Kaip žmogus su juo jautiesi labai jaukiai, bet nesigilinome į herojaus charakterį, negirdėjome motyvuojančių kalbų ar kažko tokio. Repeticijų metu mes tiesiog žaidėme, jis mus skatino elgtis žaismingai, bet nebuvo jokių realių herojaus apibūdinimų. Filmavimo aikštelėje viskas vyko panašiai, net jei suprasdavai, kad kažką darai ne taip, kaip jis įsivaizdavo, jis palikdavo daug vietos tau pačiam susigaudyti, kaip nori tą herojų atskleisti ir visiškai nebuvo kontroliuojantis, nebent vizualiai. Vizualine prasme jis turi labai specifinį estetinį jausmą, bet kalbant apie pasirodymą, jis įsikišdavo tik tada, kai tikrai reikėdavo. Ir tuomet tai darydavo labai paprastai, pavyzdžiui, sakydavo:„per daug galvoji“, „pirmyn“, „dar kartą“.
Santykiai tarp šių trijų moterų yra labai sudėtingi. Ar galėtumėte papasakoti, su kokiais iššūkiais susidūrėte kaip aktorė, kuriai filme reikėjo atlikti visas tas sekso scenas?
Na, būtent šiame filme tas scenas buvo gan lengva atlikti, nes jos buvo su Olivia, kuri yra mano gera draugė ir labai juokinga moteris, su ja viskas labai paprasta. Su Joe (aktoriumi Joe Alwynu, atlikusiu Mashamo vaidmenį, – aut. past.) mes tiesiog juokėmės iš to, ką reikės daryti ir daugiausiai tai buvo juokinga ir visai nebuvo nepatogu. Be to, Yorgosas sukuria labai jaukią atmosferą ir privačią filmavimo erdvę, kurioje nėra nieko, kas neprivalo ten būti, jis šia prasme yra gan globėjiškas.
Tos scenos šiame filme man patiko dėl to, kaip puikiai jos buvo parašytos. Visi seksualiniai aspektai turėjo prasmę, niekas nevyko be pagrindo ir tik vyko tik tam, kad praturtintų istoriją.
Abigailė nusprendžia, kad nori valdžios ir dėl to ji gali padaryti bet ką. Kas yra jūsų varomoji jėga?
Manau, kad aistra. Kūrybingumas ir aistra.
Šie metai jums buvo ypatingi. Ar galite papasakoti apie tapimą trisdešimtmete ir ko tikitės iš kito dešimtmečio? Ar jaučiatės kitaip?
Jaučiuosi susijaudinusi. Žengdama į naują etapą esu laiminga, bet savaitę iki gimtadienio buvo niūroka. Manau, kad taip nutiko dėl pradėjusių plūsti prisiminimų. Dabar jaučiuosi išties laiminga ir laukiu, kol pamatysiu, ką man atneš ateinantys metai. Ir tikrai džiaugiuosi, kad nebesu dvidešimtmetė (juokiasi).
Jei atsigręžtumėte atgal ir pagalvotumėte apie laiką, kai čia atsikraustėte iš Arizonos, dirbote visus tuos antrarūšius darbus ir kokios sėkmės po to sulaukėte. Po „Auksinio gaublio“ ir „Oskaro“, visų tų nuostabių filmų, ar tai viskas, ko tada norėjote ir tikėjotės? Ar tai tos pačios išsipildžiusios vaikystės svajonės?
Manau, kad vaikystėje tai buvo daugiau fantazijos, nei svajonės. Svajonė buvo vaidinti, kiti geri dalykai, kurie su tuo atkeliavo, buvo tik fantazijos. Juk nežinai ko tikėtis, nes tai net neatrodo tikra. Žinoma, kai tai iš tiesų nutinka, viskas atrodo visai kitaip, nes tu esi vis dar tu, tai nepakeičia tavo vidaus, tik išorinius dalykus.
Tai neįtikėtinai nuostabu, bet viduje vis dar jauti tą patį nesaugumo jausmą, su kuriuo turi kovoti. Taigi tai nesutvarko vidinių problemų, bet nuostabu jausti, kad tavo darbas, apie kurį svajojai, sulaukė tokio pripažinimo. Tai nuostabi dovana, nes būnant aktore turėti pasirinkimą, kokiame filme vaidinti, šioje industrijoje yra labai reta. Pažiūrėkime į visą JAV aktorių gildiją, tik 4 procentai dirba reguliariai. Ir šio mažo būrelio tik 1 procentas gali aktyviai rinktis kiekvieną vaidmenį, kurį atliks. Aš to nepriimu kaip savaime suprantamo dalyko ir nesitikiu, kad tai truks amžinai. Visos tos galimybės, kurias jūs minėjote, tie dalykai, kurie nutiko ir durys, kurios man buvo atidarytos – esu dėl to labai dėkinga, tai gražus dalykas.
