Netrukus jau bendravome su vilniete dviejų vaikų mama Viktorija Tomaševičiene ir ji mielai sutiko patenkinti mano smalsumą.
Viktorija, kaip seniai bėgiojate? Nuo ko visa tai prasidėjo?
Į bėgimo batus „įlipau“ iš bėdos. Toji „bėda“ buvo labai aktyvus šuo. Prieš 7 metus iš prieglaudos paėmiau 2,5 metų amžiaus kurtsharą, su kurio aktyvumu niekaip negalėjau susitvarkyti, kol nepradėjau su juo bėgioti. Iš pradžių bėgiodavau tik su šuniu ir tik šiltuoju metų laiku, vėliau karts nuo karto pabandydavau išbėgti jau ir be šuns. O paskutinius penkis metus bėgioju nuolat visais metų laikais.
Jau keletą metų esu susidomėjusi ultra bėgimu. Ultra bėgimas gali būti 50 km, 100 km, 200 km ar net daugiau. Jie būna skaičiuojami ne tik kilometrais, bet ir valandomis, paromis ar dienomis. Būna 6 valandų, 12 ar 24 valandų bėgimai, kuomet tikslas yra nubėgti kuo daugiau kilometrų per duotą laiką ir laimi tie, kurie nubėga jų daugiausia. Būna netgi dienomis matuojamų ultra bėgimų. Tokie bėgimai vyksta ir kalnuose, kai reikia ne tik kad didelius atstumus nubėgti, bet ir trasos būna sudėtingos – jos veda per kalnus, slėnius, siaurus akmenuotus takelius, kartais kalnuose būna ir sniego.
Dažnai tai darote?
Dabar mano visas gyvenimas sukasi apie bėgimą. Bėgioju pati bei organizuoju su bėgimu susijusius renginius. Labiau mėgstu bėgioti gamtos takais, o ne miesto plentu, dėl to ir mano organizuojami renginiai yra susiję su bėgimu gamtoje, vadinamuoju trail bėgimu. Organizuoju bėgimų gamtos takais turą „Laukinis trail“ ir trail bėgimo stovyklas užsienyje. Abi šios veiklos susijusios su mano dviem pagrindiniais hobiais – bėgimu ir kelionėmis.
Kiek bėgu aš pati, priklauso nuo laikotarpio. Kai būna intensyvus pasiruošimo varžyboms laikas, bėgu daugiau, po varžybų – mažiau. Apibendrinant aš bėgu dažniausiai šešias dienas per savaitę ir per ją nubėgu apie 80-150 kilometrų.
Kai organizuoju varžybas gamtos takais tenka nemažai pabėgioti. Šios varžybos vyksta skirtingose ir įdomiose Lietuvos vietose. Stengiuosi surasti bėgimams trasas, kurios būtų vaizdingos, įdomios, vestų per pažintines gamtos vietas šalia upių, ežerų, skardžių, drautiniuose, parkuose ir panašiai. Praeitais metais „Laukinis trail“ ture buvo 9 varžybos, šiais metais numatytas panašus skaičius. Taigi ieškant trasų, paskui jas pažymint, kad bėgikai nepaklystų, o po renginių nurenkant trasų žymėjimus tenka ir pačiai nemažai pavaikščioti ir pabėgioti. Kartais ant kojų prabūnu 6 ar 8 valandas, nesvarbu lyja, sninga ar vėjas pučia.
Kai organizuoju trail bėgimo stovyklas užsienyje, mes su grupe išvykstame į įdomią Europos šalies vietovę, kur yra kalnų, ir ten bėgiojame savaitę pažindami vietoves, šalies kultūrą, gamtą. Tai yra galimybė pažinimą suderinti su intensyviomis ar mažiau intensyviomis treniruotėmis. Grupėse visuomet būna skirtingo pajėgumo žmonių, kai kurie jau būna patyrę trail bėgikai, o kai kas tik pradeda susipažinti, tad čia jau būna mano rūpestis parinkti ir suderinti maršrutus taip, kad „ir avis būtų sveika ir vilkas sotus“. Trail bėgimo stovyklų esu organizavusi Kipre, Italijoje, Prancūzijoje, Madeiroje.
Mano organizuojami bėgimai ir stovyklos yra mano būdas pačiai užsiimti man patinkančia veikla ir kartu skleisti žinią bei populiarinti bėgimą gamtos takais Lietuvoje. Nors bėgimas Lietuvoje yra gan populiarus, bet daugiau žmonių bėgioja plentu, miestuose, stadionuose. O mano taip mėgstamas trail bėgimas dar tik skinasi kelią Lietuvoje ir man pačiai labai smagu prisidėti prie bėgimo gamtos takais populiarnimo.
Pamėgusi bėgiojimą išėjote iš darbo?
Tiesiog taip sutapo. Mano pomėgis bėgioti ir noras bėgioti ne vien tik tamsiu paros metu (o vėlų rudenį ir žiemą prieš darbą ir po jo jau būdavo tamsu) prisidėjo prie sprendimo palikti tikrai puikią įmonę, kurioje buvau išdirbusi 8 metus, padariusi karjerą. Dirbau personalo vadove. Tai buvo sprendimas, kurį įtakojo kur kas daugiau nei vienas faktorius. Ir nors sprendimas atrodė daug kam netikėtas, bet jis brendo jau kurį laiką. Tai buvo puiki įmonė, aš labai džiaugiausi savo darbu, bet atėjo laikas, kai naujos užduotys nebemotyvuodavo taip, kaip anksčiau, tada ir supratau, kad mano laikas personalo valdymo srityje baigėsi.
Esu tikra - ne visi Jus tada suprato. Paaiškinkite, kodėl bėgimas svarbiau už darbą ofise?
Tikrai ne visi suprato. Tiksliau, niekas nesuprato. Dauguma tikėjosi, kad dirbsiu savarankiškai personalo valdymo srityje, bet kai pasukau į miškus organizuoti bėgimų, buvo daug nuostabos visiems. Čia kaip? Išlipo iš savo batelių ir po purvus braidžioja? – reakcijos buvo daugmaž tokios (juokiasi).
Sudėtinga būtų paaiškinti, kodėl ir kaip bėgimas svarbiau už darbą ofise. Pats mano bėgimas, t.y., tai, kad aš bėgu ir dalyvauju varžybose, nėra taip jau svarbu, nors ir turiu šiokių tokių pasiekimų 24 valandų bėgime. Man svarbu yra tai, ką man leidžia veikti bėgimas, t.y., keliauti po Lietuvą ir užsienį, organizuoti varžybas ir stovyklas, padėti žmonėms atrasti, koks bėgimas gali būti gražus ir fainas, kad tai nėra vien tik startas, greitis, laikas ir finišas. Bėgimas – tai būdas pažinti aplinką ir save sveiku, kūną ir „galvą“ stiprinančiu būdu. Ir kai matau, kad tai pavyksta, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie išbando bėgimą gamtoje ar tiesiog bėgimą, tada aš matau didesnę savo veiklos prasmę nei ofise.
Kokie Jūsų didžiausi pasiekimai?
Pasiekimus galėčiau „rūšiuoti“ į dvi dalis. Nors aš pati labai mėgstu trail bėgimą, bet mano ryškiausi ir didžiausi pasiekimai yra plento varžybose ir dar pačiose nuobodžiausiose, kokias tik galiu pati įsivaizduoti, t.y., 24 valandų bėgime. Tai bėgimas mažuose ratuose iki 2 km rato ilgio, bet ne daugiau. Užtat trail bėgimą myliu už tai, kad ten trasos būna labai dinamiškos, bėgama gamtoje skirtingose vietose, keičiasi reljefas, vaizdai, aplinka, o 24 valandų bėgime niekas nesikeičia, ratas trumpas ir nuobodus.
Mano didžiausias pasiekimas bėgime buvo praeitų metų pabaigos 24 valandų tarptautinėse varžybose Barselonoje. Ten per parą nubėgau 232,93 km ir buvau pirma tarp moterų bei trečia bendroje varžybų įskaitoje. Tai Lietuvos rekordas, Tarptautinio sporto meistro normatyvas, trečias visų laikų rezultatas Lietuvoje ir septintas metų moterų rezultatas pasaulyje. Visgi ne asmeniniai pasiekimai bėgime mane džiugina labiausiai. Rekordai yra laikini. Jie tam ir yra, kad būtų pagerinti. Normatyvai ar reitingo lentelė pasaulyje šiek tiek parodo bendrą pasiektą lygį, bet platesne prasme tai nieko nekeičia, o iš savimeilės glostymo amžiaus jaučiuosi jau išaugus. Šie skaičiai vertingi tiek, kiek paskatina kitus išbandyti ultrą bėgimą.
Savo didžiausiu pasiekimu laikau ir labiausiai džiaugiuosi žmonėmis, kurie išbando bėgimą gamtoje ir „užsikabina“. Atvesti į bėgimą žmonės yra mano motyvatoriai, varikliai dirbti toliau ir organizuoti varžybas. Kai išgirstu, kai žmonės po finišo sako, kad pirmą kartą išbandė bėgimą gamtoje ir jiems patiko, – va čia yra mano tikrieji ir didžiausi pasiekimai. Pakelti žmones nuo sofos ir išvesti į gamtą – tame matau prasmę (šypsosi). Tame matau didesnę prasmę, nei savo asmeninių medalių kaupimą.
Pabandykite nupasakoti, ką jaučia žmogus 24 val. sukdamas ratus stadione....
Vieną kartą per metus išbėgu į plento varžybas. Ši tradicija man reikalinga tam, kad neatsibostų trail. Vienos ir būtinai sunkios plento varžybos man beveik metams į priekį sugrąžina besąlygišką meilę bėgimui gamtoje.
Taigi man, mėgstančiai bėgioti gamtoje ir mėgautis besikeičiančiais vaizdais, 24 valandų monotoniškos varžybos trumpame rate yra iššūkis ne vien fizine prasme, bet ir psichologine. Bet man jis reikalingas.
24 valandų varžybose dalyvavau trečią kartą. Kai pirmą kartą prieš tris metus nutariau dalyvauti paros bėgime, tuomet net neįsivaizdavau, kas manęs laukia, ir patyriau šoką. Buvau šokiruota jausmų, kurie apėmė bėgant parą trumpame rate, vis besukant tuos pačius ratus, su tais pačiais žmonėmis, toje pačioje aplinkoje. Buvo nuobodu. Laikas, atrodo, sustojo. Kilometrai, regis, nejudėjo į priekį. Kartais mintyse „išplaukdavau“ kažkur toli, nuklysdavau kažin kur, nebeprisimindavau, kaip prabėgau kažkurią dalį trasos, buvo labai sunku, viską labai skaudėjo.
Paskutinėse savo paros varžybose aš jau žinojau, kas manęs laukia. Jau žinojau, kad bus sunku, nuobodu, kad anksčiau ar vėliau kažką skaudės, kad pavargsiu labiau negu pavargstu bėgdama gamtos takais, kad atsibos tie patys žmonės, besisukantys tame pačiame rate. Žinojau, kas manęs laukia ir vis tiek priėmiau paros iššūkį. Bėgant stadione, kurio ilgis 400 metrų, visa varžybų aikštelė tarsi ant delno. Viskas matosi, nėra jokio aplinkos pokyčio, bet kartu ir visuomet žinai, kad maitinimo punktas šalia, kad bet kada gali pasiimti ausinuką ar nueiti į tualetą.
Bėgant tokio trumpumo rate visą parą atsiranda glaudesnis ryšys ir kontaktas su kitais dalyviais. Tai nereiškia, kad tampi draugais, bet viską matai ir tave nuolat mato. Moterų lydere tapau gan anksti, taigi buvau nuolat stebima kitų dalyvių ir tą jaučiau. Tokio trumpumo rate mačiau dalykus, kurių nelabai matosi kitose varžybose. Mačiau kaip greitai ir kardinaliai gali keistis bėgikų situacija – kaip žmonės staiga sulėtina greitį dėl traumų ar sustreikavusio skrandžio, kaip bando dar kovoti, bet galiausiai pasiduoda, mačiau, kaip krito keletas lyderiavusių vyrų. Tai nėra motyvuojantys vaizdai ir man reikėjo stengtis nuo šių vaizdų „atsijungti“.
Žinoma, buvo sunku ir man, ypač pabaigoje, bet buvo likę nebedaug valandų iki finišo ir žinojau bei tikėjau, kad atsilaikysiu. Matyt, turiu gan neblogą organizmo toleranciją nuovargiui ir pakankamai užsispyrimo, kad galėčiau tęsti iki galo bet kokiom aplinkybėm.
Kodėl susidomėjote ultra bėgimu?
Kai pradėjau bėgioti be šuns, pradėjau vis didinti nubėgamus kilometrus. Kažkada maratonas atrodė kaip kažkas nerealaus, bet kartą beveik nesiruošusi nubėgau maratoną ir supratau, kad galėčiau bėgti ir toliau. Taip ir atsirado noras išbandyti ilgesnes distancijas. Būtent ilgose, ypač 100 km ir ilgesnėse varžybose atradau save. Supratau, kad man daug labiau patinka ilgą laiką bėgti lėčiau nei trumpesnį laiką, bet greitai.
Trumpesnėse distancijose daug lemia fizinis pasiruošimas, o kuo distancija ilgesnė, tuo daugiau įvairių faktorių įsijungia. Tai – ir psichologinis tvirtumas, užsispyrimas, nuovargio, streso tolerancija, varžybų planavimas ir kt. Aš nesportavau nuo vaikystės, bėgimo batus užsidėjau, kai man buvo apie 30 metų, ir tai mano pirmasis ir vienintelis ilgesnį laiką kultivuojamas sportas. Tačiau 24 valandų bėgimo varžybose su savo kelių metų nuoseklaus bėgimo patirtimi atsidūriau pasaulio moterų dešimtuke, tarp atlečių, kurios bėgioja nuo vaikystės ar yra buvusios profesionalės maratono bėgikės. Tai tikrai motyvuoja ir kartu įrodo, kad ultra bėgime ne vien raumenų stiprumas lemia.
Kaip į Jūsų veiklą žiūri vyras? Kuo jam tenka būti jūsų bėgimo metu?
Mano vyras pats sportuoja, taigi sportą jis supranta ir palaiko. Organizuojant bėgimų gamtoje turą mano vyras visuomet aktyviai dalyvauja kuriant trasas, mes kartu važiuojame tyrinėti naujų vietovių bėgimo renginiams ir pačių bėgimų metu būna renginiuose. Mano vyras man labai padėjo paskutinėse 24 valandų varžybose. Jis visą parą buvo stadione ir pagal mūsų iš anksto aptartą planą paduodavo man reikiamą maistą varžybų metu, prižiūrėjo mano judėjimą, varžovių judėjimą. Man reikėjo tik bėgti, dėl nieko kito galėjau galvos nesukti. Labiausiai padėjo varžybų gale, kai buvo sunkūs momentai ir aš buvau jau labai pavargus. Tada primindavo, kad reikia būtinai valgyti ir kad vien eiti nebeužtenka, reikia ėjimą derinti su bėgimu norint išlaikyti lyderės poziciją.
Sakykite, ar toks bėgiojimas stiprina sveikatą?
Protingas bėgiojimas stiprina sveikatą. O bėgiojant bet kaip ir bet kiek galima prisidaryti bėdų, t.y., traumų. Mėgstu sakyti, kad ultra bėgimuose sveikatos jau ieškoti nebereiktų, tai labiau savo galimybių ribų išbandymas, o tai visuomet turi tam tikrų pasekmių. Po ultra bėgimo reikia leisti organizmui pilnai atsigauti, pailsėti ir sustiprėti prieš pradedant pasiruošimo ciklą kitoms varžyboms. Norint sėkmingai ir ilgai bėgti vien bėgimo tikrai neužtenka. Reikia žinoti savo kūno silpnas vietas, jas stiprinti atliekant fizinius pratimus.
Aš sveikata niekad nesiskundžiau. Dažnai nesirgdavau, bet žiemomis pasitaikydavo peršalimų. Kai pradėjau bėgioti ir peršalimai pradėjo retėti, nors bėgioju ir žiemą lauke. Paskutinius kelis metus visai nesirgau (kad tik neprisišnekėčiau).
