Kažkada tai buvo ambicinga svajonė, bet ją įgyvendinti pavyko. Klaipėdoje šiandien kryžiuojasi pasaulyje žymių šiuolaikinio šokio meistrų keliai.
Dideli darbai
Praėjus vos kelioms dienoms po naujų metų sutiktuvių kulniavau pas Agniją į naujus jos šokio teatro namus Klaipėdos kultūros fabrike. Miestas dar tik budinosi po šventinio tingulio, šaligatviai blizgėjo lietumi ir margais konfeti raštais, dažnas praeivis nešėsi dovanų maišelį, ausyse skambėjo svaigi muzika.
Atėjusi pas pašnekovę tarsi atsidūriau paralelioje tikrovėje. Pošventinio tingulio kaip nebūta. Nors jau buvo darbo dienos pabaiga, Agniją radau tebekalbančią su partneriais iš Indijos. Juokdamasi baigė pokalbį ir atsisukusi į mane paaiškino, kad indai susidomėjo spektaklio-ekskursijos „Keliaujančios bažnyčios“ koncepcija ir norėtų ją pritaikyti Naujajame Delyje.
Vos prasidėję Agnijos 2019 m. jau užkimšti numatomais darbais: vyksta net kelių naujų spektaklių repeticijos, kartu dirbti iš užsienio atvyksta šiuolaikinio šokio pasaulyje įžymybėmis laikomi choreografai. Bendradarbiaujant su choreografe ir edukologe iš Danijos Dalija Acin Thelander kuriamas spektaklį – instaliacija kūdikiams „Šiaurės pašvaistė“. Šokio spektaklį „Bolero“ kurs pasaulinė žvaigždė danų choreografas Palle Granhoj.
„Ofise visi už galvos susiėmę – viskas sukrito vienu metu. Bet gal nereikia stebėtis – jau esame užsidirbę gerą vardą, pasitikėjimą, suburta labai stiprių šokėjų trupė – nieko keisto, kad sutinka atvažiuoti pasaulinio garso choreografai. Jie ne bet kur važiuoja“, – darbų gausa džiaugėsi Agnija. Šiais metais teatre numatomos net devynios premjeros, šalia jų vyksta įvairios kitos veiklos, rodomi repertuariniai spektakliai.
2018 m. tiek teatrui, tiek jo vadovei buvo išskirtiniai – po ilgų svarstymų nutarta pakeisti teatro vardą (2012 m. iš menininkų grupės „Žuvies Akis“ išsiplėtęs teatras iki šiol vadinosi „PADI DAPI Fish“), persikelta į kitas patalpas. O pati Agnija pripažino, kad peržengus 40 metų slenkstį juto atsidūrusi ant didelės asmeninės transformacijos slenksčio. Ši paskatino pažinti visą gyvenimą lydėjusius vidinius šešėlius, pamatyti kitokį, beveik svetimą savo pačios veidą.
Išsipildę svajonės
Pirmą kartą Agniją sutikau prieš beveik dešimt metų – kalbinau kaip perspektyvią jauną choreografę. Ji buvo neseniai grįžusi iš prestižinės šokio akademijos Roterdame. Tuo metu vis dar buvo įvykis, kai talentams iš Lietuvos pavykdavo įsikibti užsienyje.
Į Lietuvą Agniją parsiviliojo svetur nepanoręs gyventi būsimasis vyras. Jauna šeima įsikūrė gimtajame Klaipėdos mieste ir Agnija ėmė versti kalnus – norėjo Klaipėdą išmokyti mylėti šiuolaikinį šokį. Klausiu jos, ar nesigailėjo palikusi Roterdamą, juk turėjo galimybę ten likti ir po studijų.
„Jau nebe. Amžius nebe toks, kad kažko gailėčiausi, – ramiai atsako, – pirmi metai po grįžimo buvo nykūs. Atrodė, kad niekas nesupranta, ką darome. Mieste buvome tik keli šiuolaikinio šokio šokėjai ir choreografai. Bet užsibrėžiau įrodyti sau ir kitiems, kad Klaipėdoje galima kurti. Kad ir į Klaipėdą galima atvežti visą pasaulį“.
Choreografė prisimena, kad tuo metu labai emocionaliai išgyveno, kai publika ne visada susirinkdavo gausiai, net pyko ant žmonių, kad šie nesilanko spektakliuose. Dabar požiūris kardinaliai pasikeitęs. „Negalima kaltinti publikos, reikia galvoti, ką patys galime padaryti, kad žmonės ateitų. Tai paprastas komunikacijos klausimas. Menas netampa mažiau aštrus jei bandau susikalbėti su žiūrovais“, – apibendrina.
Publikos jaukinimas – ilgas ir sunkus procesas. Agnijos nuomone, Klaipėdoje jau pavyko nemažai pasistūmėti pirmyn: „Po spektaklių rengiame diskusijas, pastebiu, kad žmonės yra išdrąsėję – jie kalba, kelia klausimus. Žiūrovams labai patrauklūs mūsų spektakliai-ekskursijos, kuriuose pinasi istorija, muzika ir šokis. Paimame priimtinus, pažįstamus dalykus ir apvelkame šiuolaikiniu šokiu. Taip pat labai pasiteisina žmonių įtraukimas į kūrybinius procesus. Pamenu, nacionalinio Kano (Caen) miesto choreografijos centro vadovas Alban Richard su savo šokėjais vedė seminarus nešokantiems – susirinko apie 100 žmonių, tai yra daug. Šokio profesionalai visą kūrybinį procesą išgyvena uždarai, tad tokie atsivėrimai padeda žiūrovams pagauti kūrybos principą, žaidimo taisykles“.
Klaipėdos auditorija mažesnė nei sostinės, bet Agnija tik juokiasi provokuojama didelių prisigrūdusių salių vaizdais. Per metus šokio teatras ne kartą išvyksta į užsienį, kur rodo spektaklius įvairiuose festivaliuose. Pavyzdžiui, 2018 m. teatras vyko į Izraelį, Bulgariją, Belgiją, Čekiją, Vokietiją, prieš pat didžiąsias metų šventes viešėta Prancūzijoje – progų bendrauti su labai marga tarptautine publika netrūksta.
Tuo tarpu su Klaipėda sieja gilus asmeninis ryšys, kurį išgyventi sunkumai tik sutvirtina. „Šiuolaikiniam menininkui vieta nėra esminis dalykas, bet man pačiai labai svarbu, kad esu čia, Klaipėdoje, – tikina Agnija, – mūsų pastangose siekti kuo didesnio bendruomenės įsitraukimo matau didžiulę svarbą. Skiriu daug jėgų, kad miestiečiai pajustų, jog čia esama gražių ir gerų dalykų. Kiek man buvo svarbu sušokti Niujorke, prestižiniame Kenedžio centre, lygiai tiek pat svarbus dabar vykdomas violončelių projektas su miesto senoliais“.
Šeiko šokio teatre sukurtas ne vienas su pačiu miesto susijęs spektaklis, kurių metu šokėjai žiūrovams padeda patirti kasdienes erdves per šiuolaikinio šokio prizmę. Choreografės nuomone, jie po truputį prisideda prie miesto atmosferos keitimosi, „nori ar nori – įžiebiama meninė kibirkštis“. Knebinėdama trupantį keksiuką Agnija prisipažįsta, kad į miestą išeinatys spektakliai ir jai pačiai padėjo nurimti Klaipėdoje, giliau ir geriau perprasti miestą: „Susipažinus su istorine medžiaga pradėjau geriau suvokti, kodėl Klaipėda yra tokia, kokia ji yra. Šis miestas tiek kartų griautas, vėl atkurtas – tai žinant atsiranda visai kitoks požiūris į gyvenimą čia“.
Už tvoros žolė nėra žalesnė
Šeiko šokio teatro spektakliai jau apkeliavo nemažai šalių, per tą laiką choreografė spėjo įsitikinti, kad kūrėjai visur susiduria su iššūkiais, tad nėra teisinga užsienį įsivaizduoti kaip vietą, kur viskas geriau.
„Kinijoje situacija tikrai sudėtinga – šokėjų techninis lygis antžmogiškas, sunkiai suvokiamas, bet visa kita – kaip pas mus sovietmečiu: ideologija, cenzūra, jokios laisvės. Net atvežami spektakliai turi pereiti cenzūros mechanizmą. JAV labai sunku išsilaikyti nepriklausomoms trupėms. Europoje šiuolaikinis šokis labai įvairus – nuo ekstremaliai konceptualaus iki ekstremaliai judesinio, bet kaip ir visos kitos meno šakos, jis išgyvena įvairias krizes. Vienu metu visoje Europoje buvo labai pasijutęs žiūrovų mažėjimas. Net ir Prancūzijoje, kur labai gilios šiuolaikinio šokio tradicijos ir net pradinukai mokykloje stato šiuolaikinio šokio spektaklius“, – kalba choreografė.
Agnija svarsto, kad norėdami provokuoti, originalumu peržengti patys save, menininkai kartais pamiršta žiūrovus. „Jei neatliepi gyvenimo realijų – kintančios politinės, socialinės situacijos, žiūrovai tiesiog atsitraukia“, – vėl grįždama prie bendravimo su publika svarbos Agnija tikina, kad komunikacijos tema svarbi visur – šiais metais Potsdame vyko didžiulis šokio profesionalų susitikimas, kurio metu svarstyta būtent susikalbėjimo su publika klausimai.
„Jei žmogui neduosi spektaklį suprasti padedančio rakto, jis pasimes. Tai nereiškia, kad spektakliai turi primityvėti, būti supaprastinami – tiesiog reikia ieškoti būdų susikalbėti su žiūrovais“, – tiki choreografė.
Metams einant aplink save Agnija subūrė stiprią profesionalių šokėjų komandą – dalis jų gyvena Klaipėdoje, dalis atvažiuoja, teatro veikloje dalyvauja nemažai kviestinių šokėjų. Choreografė dideliu žingsniu laiko prieš tris metus pradėtą bendradarbiavimą su Prancūzijos ambasada. Šią vasarą šalia jau vykdomų dvišalių Lietuvos ir Prancūzijos kino ir paveldo programų buvo nuspręsta vykdyti šokio programą. Šeiko šokio teatras bendradarbiauja su Kano miesto nacionaliniu choreografijos centru. Agnija akcentavo pastarosios partnerystės svarbą: „Prancūzai pasirinko dirbti su mumis, ne su kitais šalies šiuolaikinio šokio teatrais, esame lygiavertis Prancūzijos nacionalinės institucijos partneris – jau jaučiame prancūzų įnašą, atvyksta pedagogai, choreografai, veda profesinio meistriškumo pamokas. Tai postūmis visam miestui, juk kuriama bendra prancūzų ir lietuvių trupė“.
Apžvelgdama nuveiktus darbus choreografė pabrėžia, kad mezgant ryšius su užsieniu ir vedant į pasaulį Lietuvos šiuolaikinį šokį didžiules pastangas dėjo ir tebededa daugybė žmonių – tai procesas, vykęs dar prieš atsirandant „PADI DAPI Fish“. Jau daug metų Lietuvos šokio informacijos centras dalyvauja tarptautinėse šokio mugėse visame pasaulyje. Pirmosios lietuvių išvyko į užsienį buvo remiamos Britų tarybos ar Gėtės instituto. „Mes važiuodavome Rytų Europos kontekste, buvome pristatomi kaip kylantys šio regiono choreografai. Dabar situacija kitokia – į užsienį vykstame jau kaip lygiaverčiai“, – didžiulius pokyčius vardijo Agnija.
Subręsti ir toliau augti
Agnijos sąskaitoje – net du „Auksiniai scenos kryžiai“, svarbiausi Lietuvos teatralų įvertinimo ženklai, eilė kitų apdovanojimų. Klausiu Agnijos, kaip jaučiasi tapusi šiuolaikinio šokio klasike. Įvardijimas pašnekovę prajuokina, bet surimtėjusi tarsteli, kad reikia išmokti apsiprasti su išaugimu iš jaunystės: „Viduriniosios kartos choreografų gyvenimas yra toks, kad sau dar atrodai jaunas, dar tiek daug pradžių tebevyksta, bet tuo pat metu suvoki, kad per daug metų jau sukaupei nemažai patirties. Jauti kur kas daugiau atsakomybės – nebegali slėptis savo amžiuje, jaunatviško eksperimentavimo ir iš to sekančio klydimo procesuose, kuriuos galima įvardinti kaip teisę mokytis. Nebegali prisigalvoti pasiteisinimų, atsiprašinėti. Jau turi žinoti, ką darai“.
Kol reaguodama į atsakymą rezgu giriamąjį žodį jaunystės polėkiui, Agnija patikina, kad didesnė atsakomybė už savo kūrybą nereiškia atsisveikinimo su polėkiu: „Tikiu ėjimu į dar nepažintas teritorijas – tai palaiko menininką gyvą. Kūryboje vengiu patikrintų kelių“. Nuolatinį augimą choreografė sako patirianti ir dėl kūrybinio bendravimo su trupe, partneriais choreografais, kitų sričių menininkais. Pasak choreografės, svarbios ir teatro išvykos į užsienį – kita kultūrinė terpė leidžia naujai atsiskleisti spektaklių tematikai, su kiekvienu nauju parodymu jie bręsta.
Kūrybiniai eksperimentai
2018 m. violončelių festivalyje bendradarbiaujant su Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo Mindaugu Bačkumi, baleto šokėja Beata Molyte, unikalų judesio teatrą kuriančiu Benu Šarka bei mimu Aleksu Mažonu buvo pristatytas įspūdingas šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“. Tais pačiais metais visi besidomintys kultūra mieste šnibždėjo apie naują Šeiko šokio teatro premjerą „Mano Piteris Penas“ – pagrindinį vaidmenį spektaklyje kūrė talentingas Dauno sindromą turintis vaikinas.
„Plačiąja prasme šokti gali kiekvienas, – klausiama apie savo kūrybinius sprendimus pečiais gūžteli Agnija, – bet ant scenos kiekvienas neužlips. Visi „Metų laikų“ atlikėjai buvo scenos žmonės, man buvo labai įdomu su jais dirbti – visi iš skirtingos terpės, kitaip juda, kitaip atsiskleidžia. Meno žanrų sintetinimas yra vienas įdomiausių dalykų. O kalbant apie „Mano Piterį Peną“ pagrindinio vaidmens atlikėjas taip pat buvo atrinktas – jis galėjo kalbėti šokio kalba. Tai sugeba tikrai ne kiekvienas“.
Choreografės nuomone, scena – ne kiekvienam, bet pažinti savo judesio galimybes sveika bet kuriam žmogui. Šeiko šokio teatre jau ne pirmus metus vyksta judesio terapijos užsiėmimai, juose gali dalyvauti ir visai jokių šokių savo kūnais nelankstę žmonės. Šia veiklos sritimi šokio teatro kolektyvas ne tik jaukinasi esamą ar būsimą publika, anot Agnijos, tai ir iš tiesų naudinga patirtis: „Ne visi supranta judėjimo naudą, kalbu ne tik apie kokį nors konkretų šokį – judesys tave atveria ir per tai gali savyje atrasti netikėtų dalykų. Dirbame ne tik su suaugusiais, bet ir su vaikais. Rengiame šokio pusryčius mokyklose“.
Pasak choreografės judesio terapijos nereikia sugretinti su šokio pamokomis – tai siejasi su savęs pažinimu, „per judesį pažįstame savo kūną: kaip prasideda judesys, kaip tęsiasi, kaip kūnas reaguoja į muziką, erdvę. Ši terapija skirta savo asmeninės erdvės ribų patyrimui ir jų peržengimui. Ir dirbdami su vaikais nesiorientuojame į kažkokius techninius rezultatus – mums svarbiau judėjimo laisvė, improvizacija – dalykai susiję su žmogaus raida“.
Atėjęs metas pažinti save
Išoriškai atrodo, kad Agnijos laikas neveikia. Jos akys dega, mintis beria greitakalbe, net garbanos tokios pat pašėlusios kaip ir prieš dešimtmetį. Bet pastebiu ir pokyčius – dabar ji jau kieta profesionalė, vadovaujanti žinomam teatrui. Sunku įvardinti aurą, kuri supa savimi pasitikinčius, vidinį pusiausvyros centrą radusius žmones.
Ieškodama kažkokio disonanso prašau pašnekovės įsileisti į labai asmeninę erdvę – prieš metus ji buvo prasitarusi, kad jaučiasi atsidūrusi ant vidinių pokyčių ribos. „Viena yra sugauti save toje kritinėje būsenoje, kita – ją reflektuoti iš šalies. Kaip ir kokiomis kryptimis vyksta tavo transformacija?“, – klausiu Agnijos.
Kalbame jau beveik porą valandų – už langų tamsu, visi seniai išsivaikščiojo namo. Segtuvai ir reguliuojamo aukščio stalai atrodo keistos dekoracijos intymia linkme pakrypusiai šnekai.
„Supratau, kad labai ilgai ignoravau kai kurias savo gyvenimo dalis, lyg jos neegzistuotų. Išdrįsusi į jas pažiūrėti supratau, kad iš ten, figūratyviai kalbant, – visi tie grėbliai, ant kurių nuolat lipau. Pavyzdžiui, dabar jau nebėra taip sunku kalbėti apie tėvo nebuvimą savo gyvenime. Suprantu, kad praeityje daug dalykų dariau mėgindama nugalėti dėl to kamavusį nereikalingumo jausmą. Jei nustumsi į šalį savo bėdas, jas ignoruosi – jos niekur nedings, vis tiek formuos tave. Šiuo metu esu toje stadijoje, kai pradedu įsivardinti kritinius taškus. Ką su jais daryti – kitas klausimas. Kaip išbūti su savimi šį laiką, kaip subręsti – tai nuolatinė vidinė diskusija, kurią lydi emocijų šuorai, kartais net pyktis“, – išgyventą akistatą su savimi pripažįsta Agnija.
Suintensyvėjusį vidinio savo pasaulio persvarstymą pašnekovė sieja su 40-mečiu. Tai slenkstis, kurį peržengus ne tik stabtelėjo įvertinti jau praėjusių metų, bet ir atsakingai pažiūrėjo pirmyn: „Labai aiškiai suvokiu, kad yra dalykų, kurių jau nebepadarysiu, pavyzdžiui, nebesušoksiu labai techniško spektaklio – nebe tos galimybės. Taip pat supratau, kad jei kai kurių dalykų nepadarysiu dabar – nebepadarysiu niekada. Atsirado labai daug drąsos, neturiu laiko ko nors gėdytis, jaustis nedrąsiai. Net jei nutiks nesėkmė, bent jau būsiu mėginusi kažką daryti“.
Viešai nepriimta klausti moterų apie jų kūnuose laiko paliekamas žymes, bet šis tabu gal ne toks baisus, kai kalbama su žmogumi, kuriam kūnas yra darbo instrumentas. „Taip, kūnas keičiasi radikaliai, – ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai juntamą laiko slinktį pripažino Agnija, – labai aiškiai pajutau savo galimybių ribas. Kai kurių techninių dalykų nebegaliu padaryti – iškart signalizuoja keliai ar stuburas. Bet kur fizinės ribos siaurėja – vidinės plečiasi. Kartu su 19-mete kolege statome spektaklį apie skirtingo amžiaus moteris ir pastebėjau, kad jaunas žmogus šoka visai kitaip nei aš, visai kitaip vystosi jos judesys. Mano karjera nėra šokėjos, 40-metį peržengusiam šokėjui kur kas sunkiau, jį ar ją jau lydi nuolatiniai skausmai“.
Choreografė pasakojo, kad naujai kuriamas spektaklis provokuoja svarstyti kūniškumą, kartu su jaunąja kolege kalbasi apie laiką, brandą – visa tai joms reikės reflektuoti kūnu. Agnija netrypčioja vietoje, atvirai pripažįsta, kad pasitaiko visko.
„Raukšlelės, žili plaukai – atrodo, į tai nekreipi dėmesio, bet kartais išlenda kompleksai, su kuriais reikia kažkaip tvarkytis. Kita vertus, niekada nesu taip gerai pažinojusi savo kūno, net žinau, kaip jis reaguos į tam tikras situacijas. Atskira tema ir naujas seksualumo atradimas“, – suintrigavusi nusijuokia ir palieka šią temą.
Motinystė kaip dovana ir iššūkis
Šalia asmenybės pokyčių Agnija vardijo ir paties gyvenimo etapų poslinkį, kuris siejasi su kintančiais prioritetais. „Kai kurie dalykai eina į antrą planą – mintys apie vedybas, vaikų gimdymą – man tai visai nebeaktualu, galiu fokusuotis į darbą“, – laiko nešamus privalumus vardija jau dvidešimt metų ištekėjusi dviejų vaikų mama. Bet čia pat susimąsčiusi priduria, kad jos šeima dažnai buvo ta kaina, kurią teko mokėti už teatrui atiduodamą laiką.
„Sunku gyventi su visa galva į savo veiklą panirusia menininke, tiek vaikams, tiek vyrui lieka nedaug laiko. Mus, menininkus, galima apkaltinti egoizmu, bet mes iš tiesų gyvename kitu kodu. Suprantu ir kartais nerimauju dėl to, kad mano vaikai nevalgo savo mamos keptų pyragų, bet raminuosi, kad per mane gauna kitokios patirties. Būdama su šeima stengiuosi atsijungti nuo darbinių reikalų, bet tai padaryti ne visada lengva“.
Pasidairius viešojoje erdvėje tobulos mamos ir tobulos karjeros moters vaidmenys atrodo nekonfliktuojantys, bet realybė ne visada lengva. Savo daro ir įsisenėję stereotipai apie pagrindinį moters vaidmenį – motinystę. „Prisimenu, savo mamą, kai buvau vaikas – ji buvo labai aktyvi, turėjo daug veiklų ir man mama labiausiai patikdavo, kai matydavau ją scenoje, kai vesdavo renginius. Tai – nuostabi būsena. Nepaisant savo vaikystės patirties, pati, susilaukusi vaikų, nuolat jutau vidinį konfliktą, lydėjo kaltės jausmas. Dabar to mažėja – vis geriau suprantu, kad savo gyvenimą turiu nugyventi pati. Vaikai to už mane nepadarys, kaip ir aš už juos“.
Agnija svarsto, kad istorijos aušroje vyrų sukurtas motinos-šventosios kultas ilgam laikui įkalino moteris motinystėje: „Motinoms uždėjo aureolę, pasakė, kad jos atlieka svarbiausią darbą pasaulyje ir dėl to nebegali rūpintis kitais dalykais. Man pačiai motinystė yra didžiulė laimė, nesulyginama su niekuo, didžiulis išsipildymas, bet gyvenimas ja nesibaigia“.
Apie savo šeimą Agnija kalba šiltai – vyresniajam sūnui labiau rūpi futbolas nei šokio spektakliai, jaunėlė dukra kol kas svajoja būti šokėja, abu vaikai mato mamos spektaklius, diskutuoja apie juos. Ji pati vis geriau jaučiasi savo gyvenime – netyrinėtų kūrybinių horizontų priešakyje dar ne vienas, o su aplink suburta talentingų bendraminčių ir kolegų bendruomene jų siekti jei ne lengva, tai tikrai įdomu.
