Jūs atrodote įsimylėjusi Japoniją. Galite Tekančios Saulės šalį pavadinti antraisiais namais?
Taip, jei ji būtų vyriškos giminės, įsimylėčiau, – juokiasi. – O jei rimtai, meilę pajutau, kai pirmą kartą ten nuvykau. Ir tai buvo labai stipri meilė iš pirmo žvilgsnio, ko gyvenime nesu patyrusi. Supratau, kad kelio atgal nebus. Ir ji yra amžiams, turbūt net ne vienam gyvenimui.
Kas suvirpino tą pirmą žvilgsnį? O gal tai buvo garsas, kvapas, lytėjimas?
Į Japoniją pirmą kartą įžengiau prieš dešimtmetį. Prieš vykstant dauguma nuteikinėjo – ten viskas kitaip, pasijunti svetimas. O aš ten iškart pasijutau geriau nei namie.
Taip mes pasijuntame, kai sutinkame žmogų, išgyvename kažkokią situaciją ir įvyksta kažkokia cheminė reakcija, pajuntame harmoniją, įsimylime. Taip pasijutau Japonijoje. Iškart įsiliejau į aplinką ir, atrodė, kad iškart supratau, kodėl jie taip elgiasi, dirba ir net kodėl jie taip rengiasi.
Mada lydėjo mane turbūt nuo dešimties metų, bet su japoniška nebuvau susipažinusi. Tačiau Japonijoje pamačiau, kad net ir rengiuosi kaip jie – tunika, plačios kelnės, sportiniai bateliai, beretė.
Jei tikėti praėjusiais gyvenimais, jūs ten jau gyvenote?
(Juokiasi) Esu tuo įsitikinusi. Kažkas Japonijoje išties vyko. Ieškau savyje atsakymų, kas ir kaip? Lankausi pas įvairias masažo technikas įvaldžiusį kineziterapeutą. Jis turėjo sveikatos problemų, o Azijoje jį pastatė ant kojų. Prieš ketverius metus jis nežinojo apie mano meilę japonų madai. Kartą daro masažą ir garsiai kalba: „Nesuprantu – tavo kūnas, kai atlieku limfodrenažinius judesius, šiaušiasi ir priešinasi visoms technikoms, išskyrus japonišką.“
Daugeliui japonai išties atrodo keisti, apibūdinami tarsi robotai ar ateiviai iš kosmoso. Koks jų keistumas ar nekeistumas įstrigo?
Sužavėjo, kad jie moka būti labai nuoširdūs ir tuo pačiu išlaikyti atstumą.
Mada išreiškiame savo vidinį pasaulį, o mano požiūris į aprangą nestandartinis, todėl kartais Lietuvoje susilaukdavau ironiškų komentarų ir pastabų. Japonijoje gerbia tavo erdvę, tave kaip asmenybę. Niekas nereaguoja, todėl gali pasijusti saugus ir tuo pačiu svetimas, matydamas hieroglifus ar aplinkinių „abejingumą“, kas išgąsdina atvykėlius. Bet tuo pačiu jie viską mato, jaučia tarsi būtum labai artimas ir, prireikus, visada reaguoja. Tai labai sužavėjo.
Prisipažinsiu, tą teko patirti rytinio piko metu traukinių stotyje, kai viskas suskaičiuota minučių tikslumu, skuba jūra žmonių, tu – jos viduryje, bet japonai sugeba aplenkti ir niekas nesusiduria.
Būtent! Pabuvojau visuose pasaulio mados didmiesčiuose: Niujorke, Paryžiuje, Londone, Milane ir kitur. Visur tu ar į tave netyčia atsitrenkia. Taip, atsiprašo, bet atsitrenkia. Japonijoje to niekada nesu patyrusi. Net ir didžiausioje bei judriausioje pasaulyje Šindžiuku stotyje Tokijuje.
Mane žavi ir nuo a iki z atsiduodančių japonų aptarnavimo kultūra, kokią stengiuosi įdiegti ir savo įkurtuose japoniškos mados ir stiliaus namuose „Mugen“.
Smalsu išgirsti japoniško aptarnavimo kultūros pavyzdį. Prašom, papasakokite istoriją.
Kartą norėjau nusipirkti lūpdažį – turiu labai kaprizingas lūpas, sunku priderinti spalvą. Kai tai bandau padaryti Lietuvoje, trūksta konsultančių ir mano kantrybė. Nemėgstu susierzinusių žmonių, todėl likdavau nenusipirkusi.
Bet Japonijoje padariau tokią atrakciją. Prisipažinsiu, lūpdažį pirkau pustrečios valandos. Absurdas, bet taip buvo.
Įtaisė mane į patogų krėslą, iš palečių išsirinkau septynis patikusius lūpdažius. Tepuosi, padeda, nuvalo, dirba labai kruopščiai, be dūsavimų, besišypsodamos. Praėjo daugiau nei valanda – neišsirinkau, pavargau. Bet, galvoju, jei ne čia, kur dar galiu nusipirkti? Pasiūlė arbatos, išgėriau, po to pakėliau akis ir klausiu: „Gal jūs man patartumėte?“
Konsultantė labai nudžiugo, nors iki tos akimirkos neparodė jokių nepasitenkinimo ženklų, brangino mano pasirinkimą ir erdvę. Ji nuėjo ir išrinko du lūpdažius. Galėjo tai padaryti prieš pusantros valandos, bet leido rinktis. Ir abu tie japoniškos nišinės linijos lūpdažiai tiko idealiai. Pirkau abu, o konsultantė šypsodamasi juos pagarbiai padavė abiem rankomis.
Tuomet suvokiau, kad darbui jie atiduoda visą save. Tai tauta, kur žmonės, ką bedirbtų, jaučiasi komfortabiliai. Vakare metro, greituosiuose traukiniuose važiuoja namo pavargę, bet laimingi, nes atidavė save visą.
Koks japonų kitoniškumas jus dar sužavėjo? Restoranų vitrinos, kur vilioja maisto kopijomis, saldainių įpakavimo menas, o gal kartais dar matomos geišos ar jų mokinės maiko?
Tai stebino atvykus pirmą ar antrą kartą. Net ir plakatai, raginantys laikytis tvarkos mieste. Tokijas – vienas didžiausių miestų pasaulyje, sunku rasti šiukšlių dėžę, bet čia išties labai tvarkinga. Nešasi su savimi maišelius ir nepalieka šiukšlių.
Japonijoje – didelis žmonių sąmoningumas. Prie metro, autobusų, pažymėta, kur stovėti, niekas nelipa per galvas. Pagrindinė japonų taisyklė, kurią sužinojau ne pirmo ir ne antro vizito metu, skelbia – gyvenk taip, kad kitam sukeltum kuo mažiau problemų. Iš to seka nuolankumas, didelis dėmesys ir smulkmenoms.
Kai pirmą kartą atvykusi pamačiau žmones su medicininėmis kaukėmis, pagalvojau, kad jie saugosi užteršto oro ar bijo susirgti. Bet išties, japonas pasijutęs prastai ar pradėjęs sirguliuoti, užsideda kaukę – jis sąmoningai nenori užkrėsti kitų žmonių.
Įstrigo ir turguje besimankštinantys prekeiviai senjorai. Jie dirba, nuolat juda. Kiote taksi važiavau su vairuotoju, kuriam – buvau šokiruota pamačiau kortelėje – 93 metai! Beje, taksi, autobusų vairuotojai mūvi baltas pirštines. Japonai – sąmoningi, darbštūs, dėmesingi ir neieško preteksto tinginiauti.
O geišą, beje, Kiote, Giono kvartale mačiau tik vienintelį kartą. Nepamiršiu to jausmo. Baltas veidas, raudonos lūpos, bet dvelkia asmenybe. Ta eisena – asmenybės, karalienės. Sunku net suvokti, kiek atiduota į jos gyvenimą, išprusimą. Kiek ji turi mokytis dainuoti, šokti, groti, išmanyti filosofijos, ekonomikos, kultūros ir būti įvairiapusiškai išprususia pašnekove.
Kalbama, kad Kiote liko vos apie 50 geišų, nes jaunoms japonėms neužtenka laiko ir kantrybės.
Ką rekomenduotumėte būtinai ten aplankyti?
Labiausiai mėgstu tiesiog vaikščioti gatvėmis ir stebėti aplink.
Visų lūkesčiai skirtingi. Norėjau pamatyti bambukų giraitę, tačiau iš filmų, fotografijų, kurioje įamžintos japonės su kimono, turėjau pernelyg daug lūkesčių, ten ji atrodė įspūdingiau. Ji skirtinga rudenį ir vasarą. Man labiau patiko šiltuoju metu, kai mačiau iš žemės augančius bambukų ūglius.
Didelį įspūdį padaro zen vienuolių Kinkaku-ji, dar vadinama auksinė šventykla. Kiote, Mokslo pasiekimų muziejuje šalies sostinėje galima išvysti įspūdingų robotų, kurie net kelia baimę, kuo gali tapti dirbtinis intelektas. Taip pat įdomūs natūralūs versmių baseinai.
Bet niekas man neprilygo ir neištrins iš atminties Hirosakio pilies vaizdo pavasarį, balandžio mėnesį. Tuomet, kai žydi sakuros, ten vyksta bene garsiausias festivalis: sužydi 50 skirtingų rūšių sakurų, o iš viso čia auga apie 2600 sakurų medžių.
Kvapas, vaizdas, apšviesta pilis, sakuros, upė, kuria galima pasiirstyti, – tai pritrenkia. Tai ir yra begalybė – amžinybė akimirkoje ir akimirka amžinybėje. Taip ir pavadinau japoniško dizaino ir stiliaus namus – „Mugen“ – begalybė.
Dar ir dabar kartais sapnuoju tą vaizdą ir būtinai sugrįšiu šį pavasarį – savo klientams ten organizuojame kelionę, kurioje bus gausu ir mados akcentų.
Kodėl japonai būtent tokie – nuo zeniško gyvenimo čia ir dabar iki savotiško robotizmo? Kažkur skaičiau, kad ten nuolat, po keliolika per dieną, vyksta žemės drebėjimai? Tas gyvenimo ir mirties trapumo suvokimas. Žavėtis žydinčia sakura, nors tuo metu dreba žemė.
Gali būti. Per tūkstančius metų nederlingoje ir nuolat drebančioje žemėje gyvenanti tauta suvokė, kad viskas yra trapu, gyventi reikia tik čia ir dabar, nes nežinai, gal po dienos ar net valandos vėl vyks žemės drebėjimas ar cunamis. Gal prie to prisidėjo ir ant jų amerikiečių užmestos ir šimtus tūkstančių gyvybių nusinešusios atominės bombos. Tų žmonių sąmoningumas ir šios akimirkos vertinimas – stiprus. Kaip ir meno suvokimas bei mažų dalykų vertinimas.
Gavę dovanų gėlių, mes jas skubiai pamerkiame į vazą, o jie svečią pasodins, o viską, ką gavo dovanų, sukomponuos į meno kūrinį, pasimėgaus gėlėmis. Net jei jos žydės pusdienį. Jie pasigrožės ir nuvytusiomis gėlėmis, vertins natūralumą, netobulumą. Tobulumas netobulume, tai – vabi sabi, zen paremta filosofija. Sukūrei tobulą meno kūrinį? Jis bus dar tobulesnis, jei jo kamputis ar kažkokia detalė bus netobula. Jis, kaip ir žmogus, gražus savo netobulumu.
Jų džiaugsmas vaikiškas, o mes, vakariečiai, užmirštame džiaugtis kaip vaikai. Rudenį vykusios kelionės metu, kur aplankėme ir garsaus prekinio kojinių ženklo „Antipast“ fabriką, nuoširdžiai pagyrėme dizainerę. O ji sukrykštė iš laimės ir suplojo katučių kaip vaikas.
Ten išvysi subrendusią, solidžią moterį, o ant jos kuprinės kabos pliušinis meškiukas. Mums – nesolidu, jiems – natūralu.
Ir jų mada nėra estetiškai nugražinta iki tobulumo. Drabužiai nauji, gražūs, kokybiški, estetika nepriekaištinga, bet tuo pačiu susidaro įspūdis, kad jais vilkėjo tavo mama ar tėtis.
Turbūt klausė ne vienas, ar galėtumėte ten gyventi?
Klausė. Daug. Vienintelis dalykas, kas man ten nepriimtina, – požiūris į moteris. Ta visuomenė yra keista, kai kalbame apie moters vaidmenį – jos tarsi tarnaitės. Mados namų „Mina Perhonen“ kolekcijų pristatymo salėje sako, kad jų drabužiai tiesiog man „limpa“, esu mažutė (Gitanos ūgis 164 cm), ir pajuokavo, kad galėčiau būti jų modeliu.
Ką gali žinot, nusijuokiau, gal apsigyvensiu pas jus, ištekėsiu už japono. Tačiau solidi, už europiečio ištekėjusi japonė, šūktelėjo: „Oi, ne, ne, tik ne tai!“
Dauguma japonių svajoja ištekėti už europiečių, nes Japonijoje vyras gauna viską, moteris – nieko. Viešbučiuose sunkiausius lagaminus tampo moterys, o vyrai priimamajame šviečia asmens dokumentus.
Hmmm. Galbūt tik pagyvenus toje šalyje ilgiau, susipažinus giliau su kultūra galima būtų daryti išvadas? Viena mūsų pašnekovė, daug kartų lankiusis Irane, prisipažino, kad tik pagyvenusi vietos šeimoje, ji suvokė moters dalią: „Būčiau smarkiai suklydusi, rašydama knygą apie iranietes po pirmų kelionių. Dabar žinau, kad jos šeimoje turi didelę jėgą, teises, valdo turtus“. Gal – tai tik mūsų žvilgsnis iš kažkokio išorės taško?
Taip, ten vyras turi rūpintis šeima, labai daug dirba, prisiima atsakomybę, bet moteris neturi tarpinio pasirinkimo – karjera arba šeima. Tai psichologiškai slegia, o vyrui galima viskas. Jis gali turėti kitų moterų, jam reikia atsipalaiduoti. Namų šeimininkės dalia man būtų tragedija.
Pakalbėkime apie madą. Dirbote su amerikiečių, italų, prancūzų dizaineriais, dabar harmoniją atradote su japonais. Kokia jų mada? Kai kas ironiškai ją lygina su benamių ar menininkų stiliumi.
Ten yra visko. Jaunimui iki aštuoniolikos metų leidžia darkytis, kaip tik jie nori. Tad garsiame Harajuki rajone išvysi jaunuolius neįprastomis šukuosenomis, mango ar anima herojų drabužiais apsirėdžiusius. Sukakus aštuoniolikai – viskas. Balerinos bateliai, trumpas sijonėlis, švarkelis, plaukai tvarkingai sušukuoti, dalykinis stilius.
Bet apsipirkti rekomenduoju ne Harajuki rajone, dėl kurio daugelis svaigsta. Greta jo yra Omotesando gatvė – mažų, išskirtinių, drabužių, interjero parduotuvėlių šarmą pajusite būtent ten.
Prašom pabaigti sakinį. Japonų mada – tai...
Daugeliui prieš akis turbūt iškyla manga komiksų didžiaakės lėlės bei kompiuterinių žaidimų herojai. Bet tai - tik smiltelė įspūdingosios mados kultūros, kuri gimė tekančios saulės šalyje.
Japoniška mada nesibaigia garsiais Kenzo ar Come De Garcon prekių ženklais. Tai – fenomenas, darantis įtaką visai Vakarų mados raidai, tuo pačiu sugebantis išlaikyti paslaptį ir išlikti žavus bei intriguojantis.
Net japoniškosios estetikos neįmanoma apibūdinti vienu sakiniu! Niujorkas – tai dalykiški kostiumėliai bei aukštakulniai, Londonas – pankų tėvynė, Paryžius – Catherine Deneuve elegancija. Tokijo aprangos eilutę kuria keli visiškai skirtingi drabužiai.
Pirmiausia duoklė atiduodama tradiciniam kimono, po to -– avangardinėms formoms ir virtualaus pasaulio superherojų kostiumams, nužengusiems į Harajukų rajono gatves.
Japoniška mada išplito Paryžiaus mados meniu sąrašuose greičiau už pačią japoniško maisto kultūrą.
Ir kol Vakarai flirtavo su atviro seksualumo idėjomis (mini sijonai, apnuoginti pečiai ir atviras dekolte), Japonijoje formavosi konceptualistų judėjimas, kurio pradininku tapo Issey Miyake ir Kenzo Takada. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jie drąsiai derino japoniškas tradicijas su europietišku folkloru ir tuomet japoniškai madai buvo iškovotos pagarbios pozicijos ant prestižinių Paryžiaus podiumų.
Pataisykite, jei apsirinku: žvelgiant į japonų madą kartais atrodo, kad joje labai trapi riba tarp vyriškos ir moteriškos.
Taip. Nėra sezoniškumo, nėra lytiškumo. Moteriški drabužiai turi moteriškas linijas, bet ta riba dingsta. Mano klientės jau žino, kad pirmas dydis, įprastai skirtas moterims, antras – ir moterims, ir vyrams, trečias – vyrams.
Prekinis ženklas 45 RPM, kurį, beje labai mėgsta ir Dalia Ibelhauptaitė su Dexteriu Fletcheriu, neseniai atidarė parduotuvę Paryžiuje. Jie išsiskiria pilna aprangos priežiūra, po, tarkime, septynerių metų, drabužį koreguoja – gali jums sutrumpinti rankoves, persiūti apykaklę, turi specialią įrangą išplauti indigo spalvos drabužiams. Tokios parduotuvės yra tik Niujorke ir Japonijoje. Šio sezono 45 RPM kolekcijoje yra ir uniseksas. Ir jei jau tai sukūrė garsi šio nišinio ženklo dizainerė Inoue Yasumi, daug ką sako.
Jų seksualumas – paslėptas. Jei Europoje žodis „provokacija“ mados kontekste reiškė nuogumą, japonų kūrėjai jam suteikė naują prasmę, reiškiančią nuostabą ir šoką!
Todėl jaunesnės kartos kūrėjai Rei Kawakubo iš Come De Garcons bei Yohji Yamamoto ne tik stebino mados pasaulį savo netradiciniu požiūriu į moteriškumą (čia buvo atmesta moters kūno kaip seksualinio objekto idėja), bet ir kūrė mados šou primenantį japonišką teatrą. Modelių veidai buvo pridengti storu balto grimo sluoksniu, atsirado tamsios – šešėlių teatrą primenančios – erdvės, o lėtas mažų žingsnelių ritmas labiau priminė hipnozės seansą ar meditaciją, o ne mados parado eitynes.
Tuo metu Japonijoje mados namai skleidė funkcinės ir minimalistinės estetikos idėjas!
Beje, visas japonų mados dizainerių idėjas sieja garsioji Tokijo Bunka mados mokykla, esanti Šinjuku rajone viename 20-ies aukštų stiklo ir betono pastate.
Ši mokykla įsikūrė 1923 metais. Jos įkūrėjas Isaburo Namiki nutarė, kad vakarietiškos aprangos kultūra pernelyg greitai veržiasi į Japonijos moterų spintas, todėl pabandė išsaugoti japoniškos aprangos tradicijas. Todėl neatsitiktinai vienas svarbiausių čia dėstomų dalykų – kimono kostiumo istorija!
Pagrindinė šios mokyklos siekiamybė – perfekcionizmas! Jį skatina neatsiejama bei stipri komandinio darbo idėja. Japonai tiki, kad su komanda galima padaryti stebuklus! Perfekcionizmo lygiagretėje gimsta du pagrindiniai japonų kultūros konceptai: satori (nušvitimas, kuris ateina, pasiekus aukščiausią koncentracijos lygį) siekimas ir kaizen (nuolatinis mąstymas apie tobulėjimą, jo siekimas)!
Tiesa, užsieniečiams kelias į Bunka mokyklą būna užkirstas jau vien dėl to, kad paskaitos vyksta tik japonų kalba.
Jūs dirbate beveik tik su nišine japonų mada.
Taip. Su kūrėjais, kurių lengvai neatrasi. Vakar apsilankė solidūs klientai iš Maskvos ir nustebo, kad tokios koncepcijos pas juos nėra, o jie mielai apsipirktų tokioje parduotuvėje Maskvoje.
Tie nišinės japonų mados drabužiai pagaminti tik Japonijoje, itin kokybiški, labai riboto leidimo.
Tarp čia esančių japonų dizainerių prekės ženklų galima rasti tokių, kuriais rengiasi neeilinės pasaulio asmenybės. Pavyzdžiui, „Roggykei“ mados kūrėjai yra kūrę sceninius kostiumus pop žvaigždei Lady Gagai. Jų drabužius itin mėgsta pats Osakos meras Hirofumi Yoshimura. O štai „Antipast“ kojinaites, pirštinaites bei trikotažo šedevrus mielai dėvi garsioji Selena Gomez.
Itin japoniška ir tai, kad įsigytą prekę supakuojame tradiciniu furošiki (furoshiki) rišimo būdu. Taip Japonijoje praktikuojamas pirkinių pakavimo būdas, kuomet daiktas surišamas į medvilnės ar lino audeklą, nenaudojant plastiko ar popieriaus maišelių.
Noriu plėstis iki begalybės, todėl ir „mugen“ – begalybė, nėra ribų. Kaligrafiją mums kūrusi garsi menininkė Dalia Dokšaitė paaiškino, kad „mu“ yra nebūtis, „gen“ – beribė. Nebūtis ir beribė. Begalybė, kuriai nėra ribų, amžinybė. Todėl čia ir arbatinukai, keramika, smilkalai, kuriuos gaminanti kompanijai turi keturių šimtų metų patirtį, kepurės, kojinės, kanceliarija, aksesuarai.
Čia klientams vyks ir japoniškos arbatos gėrimo ceremonija, kaligrafijos pamokos, kartu vėl keliausime į Japoniją ne tik po turistines vietas, bet ir aplankysime dizainerių fabrikus.
Drabužis yra svarbu, bet išeidama iš mados rėmų, išeinu iš komforto zonos, ugdau savo sąmoningumą. O prisilietusi prie kažko naujo gilinuosi dar giliau. Išėjimas iš komforto zonos mums padeda evoliucionuoti, judėti, nesustoti.
Pasaulis – beribis. Einant užrištomis akimis galima ir pasiklysti, todėl įsiklausiau į širdį ir pasirinkau japonišką kelią. Koks šios misijos tikslas, sau dar neatsakiau, bet kažkokia prasmė, neabejoju, tame yra.
