„Kad neturiu ką apie save pasakoti“, – sako Jolanta, vos susitinkame. Vėliau, paklausta, kokios savybės jai padeda darbe, tvirtina: „Nesu švelni ir pūkuota. Vis dėlto tiesiai į kaktą žmogui rėžti ką nors skaudaus nesu linkusi. Man patinka tam tikra prasme diplomatiški santykiai – kai kritika pasakoma su šypsena, kartais – tarp eilučių, kad žmogus suvoktų galbūt šiek tiek vėliau ir jam nebūtų skaudu ar nepatogu. Manau, šiai mano savybei sustiprėti padėjo darbas „Sarmoje“ – kai turėjau daug ko išmokti viena pati jau mūšyje, tai yra atvažiavusi į užsienį pas prabangos prekių tiekėjus. Kai reikėjo teisingai „sužaisti“, sušnekėti, susitarti. Retas kuris šioje rinkoje yra nediplomatiškas. Man tai imponuoja.“
Jolanta pasakoja, kad jos verslo partneris kartais netiki šių kolegės diplomatinių vingrybių poveikiu, bet ji įsitikinusi, kad žmogus galbūt vieną, antrą kartą nesupras, tačiau vėliau susigaudys ir suvoks.
„O jei bendraudamas užgausi, įžeisi savo darbuotoją, kaip dirbsit, bendrausit toliau? Jūs gi kartu vieno tikslo siekiat“, – įsitikinusi moteris. Būtent žmogiškaisiais ištekliais šiuo metu savo įmonėje Jolanta ir rūpinasi labiausiai.
„Stebiu, kad viskas veiktų, kad visi galėtų geriausiai save realizuoti – atrastų save, darytų tai, ką moka geriausiai. Jei matau, kad kas nors nevyksta arba vyksta kažkaip ne taip, stengiuosi darbuotoją atverti – juk tik taip galėsiu jam padėti – galbūt jam reikia pauzės, kitokio darbo grafiko, o gal net kitokios veiklos. Mūsų verslas yra žmonių verslas. Ne gražūs kompiuteriai, stalai, o tau, agentūrai lojalūs žmonės, – kai jiems gerai, jie tada gerai ir dirba, o tada ir mūsų klientas patenkintas. Vadovaujamės tuo visus 8-erius agentūros veiklos metus. Labai džiaugiuosi, kad iki šių metų pas mus nebuvo darbuotojų kaitos. Dar džiaugiuosi, kad, būdama vyriausia komandos narė – visi kiti yra mano dukrų amžiaus – turiu galimybę dirbti tarp tokių jaunų žmonių. Visi jie labai smalsūs ir kūrybingi.“
Apskritai J. Pupkevičienė įsitikinusi, kad viena nieko nebūtų sukūrusi: „Nuo „Sarmos“ laikų visada šalia turėjau partnerį, kolegą. Esu labiau tas komandos narys, kuris įkvepia, užkuria, o tada visa perleidžia kitiems. Labai svarbu pažinti save, nepervertinti savęs ir turėti tinkamus partnerius. Ką viena būčiau padariusi? Nieko.“
Ir savo agentūros moteris nelaiko aukščiau už kitas rinkos dalyves. „Taip, žinau, mes – stipri agentūra, gerai dirbame, bet žinau – yra ir kitų gerai ir geriau dirbančių – tas žinojimas verčia mus dar labiau stengtis ir stiprėti.“
O agentūros veiklos pradžia buvo nelengva. Reikėjo ant žemės atsistoti. „Kai tau – per 40 metų ir kai ateini į naują sritį, apskritai – pirmąkart kuri savo verslą, jautiesi taip, tarsi būtum šiek tiek vyresnė nei 20-ies. Pamenu, kai nuvažiavau pas vieną klientą, numečiau savo rankinę ant sofos, kailinukus ir klūpodama keturiom ėmiau klijuoti grindų lipdukus. Karūnų, statusų nebelieka. Tu kuri savo verslą, dirbi patinkantį darbą ir nesusimąstai, kad iki tol tiek daug metų ėjai vadovaujamas pareigas. Darai viską pats. Buvo visai linksma ir įdomu.“
J. Pupkevičienė pripažįsta, kad kuklumą jai prikišo ir vienas verslininkas, kai ji „Rotary“ klube pristatė savo jau antri metai veikiančią ir besiplečiančią labdaros iniciatyvą „Happimess“ (šios esmė yra paremti šeimas, auginančias sunkiai sergančius vaikus).
„Manau, kad dar nepadariau didelio darbo. Kažko tokio, dėl ko galima lipti ant bačkos ir garsiai apie tai šaukti“, – sako pašnekovė, nors šiemet iniciatyva išsiplėtė. „Happimess“ dėka atsirado Jurgos Baltrukonytės parašyta ir Algio Kriščiūno iliustruota knyga „Viskas bus gerai“. „Ligoninės personalui, psichologams ši knyga padeda užmegzti patį pirmą kontaktą su vaiku, tėvais, nes, remiantis pasakojama istorija, galima paaiškinti, kas sergančių vaikučių laukia.“
J. Pupkevičienė galvoja apie knygos vertimą į kitas kalbas ir šio projekto elektroninį tęsinį. „Esu tikra, kad šios iniciatyvos indėlis visuomenei yra didesnis – ne tik remiame šeimas, bet ir skatiname atsakingai vartoti, dalytis, mokome empatijos. Mūsų bendruomenė jau didžiulė. Kad taptume sąmoningesni, milijonų nereikia. Tereikia kiekvienam žengti po vieną mažą žingsnelį.“
Jolantos Pupkevičienės laiminga netvarka
„Happimess“. „Iniciatyva atsirado, kai supratome, kad labdarą teikti tik pervedant kažkam pinigus į sąskaitą, nėra tai, ko siekiame. Norėjome, kad mūsų darbuotojai suprastų, jog dirba socialiai atsakingoje įmonėje, kad patys būtų aktyvūs labdaros proceso dalyviai. Kai kolegoms pristačiau labdaros iniciatyvos viziją, visi pritarė ir puikiai suprato, kam nuo šiol aukos savo darbo laiką, idėjas, kūrybą. Pirmiausia atidarėme parduotuvę. Į ją vaikai su tėvais atneša savo nenaudojamų daiktų – drabužių, knygų, žaislų, juos parduodame, o gautus pinigus skiriame šeimoms, kurių vaikai serga onkologinėmis ligomis.
Dar organizuojame šiek tiek kitokius nei įprasta renginius, tarkim, ACME įmonės darbuotojai kartą per metus renkasi į labdaros mugę, ten prekiauja savo kepiniais, rankdarbiais, moko įvairių veiklų, o surinktus pinigus įmonė padaugina iš 10. Pirmais metais grįžome su 17 000 eurų. Mums tai buvo neįtikėtina suma. Pinigus rinkome vienai šeimai, kurios berniukas sirgo, o taip išėjo, kad parėmėme net penkias sunkiai besiverčiančias šeimas.
Kodėl remiame šeimas? Todėl, kad, susirgus vaikui, vienas iš tėvų turi nebedirbti ir slaugyti ligoniuką. Natūralu, kad šeimos ima skursti, nes liga trunka ilgai – metus ir daugiau. Iš ligoninės vaikas dažnai grįžta į nelengvas gyvenimo sąlygas. Mes stengiamės su tokiomis šeimomis kuo artimiau susidraugauti, suprasti svarbiausius jų rūpesčius, poreikius ir kaip galime padėti. Kartais – pinigais, kartais – reikalingais daiktais, kartais – savo laiku ir dėmesiu.“
Stilius. „Manau, svarbu, kaip atrodai, nes pirmą įspūdį sukuri dar net nepradėjęs kalbėti. Nebūtina būti madingai, bet turi būti stilinga, moderni, turi žinoti, kas vyksta mados pasaulyje, ypač jei dirbi su reklama, prekių ženklo viešinimu.
Drabužiai – labai moteriška mano silpnybė, visada ėjau greta mados prekių ženklų sklaidos. Kai įkūrėme agentūrą, buvau sugalvojusi užsiimti asmeniniu stiliaus formavimu. Gerus pusę metų to mokiausi nuotoliniu būdu vienoje Amerikos mokyklų. Bandėme šią paslaugą įtraukti į agentūros veiklą, bet greitai supratau, kad nemoku paslaugos parduoti, kad galiu tai daryti tik savo malonumui.
Šiaip mano mama buvo stilinga, net sovietmečiu turėjo angliškų, prancūziškų kostiumėlių. Tėtis buvo labai meniškas, kūrybiškas, gražiai piešė, nors abu – sportininkai, Kūno kultūros institutą baigę. Anksčiau savo išskirtinumu turėjai pasirūpinti pats. Siuvau ne tik sau, bet ir draugėms. Kai pirmoji dukra buvo maža, pasisiuvau dvieilį raudoną švarką su dviem eilėm sagų. O juk švarką pasiūti yra reikalų. Esu labai kruopšti.
Mezgu iki šiol, apmegztos visos trys mano anūkės. Apie sekimą mada ir atsakingo vartojimo dilemą pakalbu su kolegomis, dukromis. Jos abi gyvena užsienyje ir vartoja kur kas atsakingiau nei aš. Sakau: „Kadangi esu dviejų dukrų mama ir trijų anūkių močiutė, mano drabužius nešiojate jūs, o gal nešios ir jūsų dukros. Taip pateisinu kokybiškų daiktų pirkimą (šypsosi).“
Credo. „Su kitais reikėtų elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.“
