Gustė Kančaitė, kalbėdama apie tėvą, nesulaiko ašarų. Lyg maža mergaitė iš pasakos, ji ieškojo stebuklingų vaistų, o artimiausias jos draugas tėtis jau keliavo Anapusėn. Vis dar skauda prisiminti ir pragaru šeimai virtusius metus, kai A. Kančui teko bylinėtis dėl klaidos detaliajame plane, kurio jis nerengė. Areštuotas studijos ir šeimos turtas, sąskaitos, dukrai dovanotas butas. Pašnekovė įsitikinusi, kad grasinimų kupinos ieškovo žinutės, penkerius metus trukęs teismų maratonas suniokojo tėvo sveikatą. „Ir – kaip keista, kad, praėjus mėnesiui po tėčio mirties, mirė ir tas žmogus, kuris košmaru pavertė mūsų gyvenimą.“
Kai prieš daugiau nei 10 metų viešėjau Jūsų tėvų namuose, Jūsų mama Jolita sakė, kad vyras Algimantas labai myli vaikus. Mažus prižiūrėdavo ir naktimis, keisdavo ir skalbdavo palutes. Iš pokalbio supratau, kad Jūsų brolis Lukas yra mamos, o Jūs – tėčio mylimukė.
Aš tikrai buvau tėvelio vaikas. Trejais metais vyresnis brolis Lukas labiau lipo prie mamos ir jos tėvų, – seneliai jį augino, iki mūsų tėvai baigė studijas. Jis anksti tapo savarankiškas, pasirinko nekilnojamojo turto sritį, sukūrė šeimą.
Tėtis mus labai mylėjo, vakarais visada rasdavo laiko pabūti su mumis, sekdavo išgalvotas pasakas. Aš buvau prisisegusi prie jo skverno, bet atmintis jau gerokai aptrupėjusi. Labiau prisimenu mūsų ypatingą draugystę pastaraisiais metais. Reta, kad dukra su tėčiu kalbasi kaip su geriausiu draugu ar drauge. Tėtis apie mane žinojo daug daugiau, negu žino mano vyras. Kartu keliaudavome, kalbėdavomės apie viską.
Artimos sielos... Pamenu, pasakojo: „Žmona dėl dukros barasi: „Ak, ta višta, varna – tą nuvertė, ano nepadarė.“ Ginu: „Užtat kokia kūrybinga!“ Aš pats, būdavo, nueinu į tėvų susirinkimą, nežinau, kuri mano vaikų klasė. Atsistoju ir stoviu koridoriuje prie lango. Mokytoja ateina, įsiveda...“
Varčiau tėvelio studijų laikų albumą: labai gražus ilgaplaukis vaikinas, o iš akių matai, koks pasiutęs. Į savo tėvus įprasta žvelgti iš vaikų pozicijos, aš neseniai pažiūrėjau iš atstumo: nuotraukos padeda pamatyti visą tėvų kelią, kaip jie išsidirbinėjo, krėtė pokštus. Panašiu keliu ir patys dabar einam. Man greitai bus keturiasdešimt, dukrai Liepai – trylika, jai patinka mūsų draugų kompanija. Gera, kai vaikams įdomu su tėvais. Vadinasi, dar esame jaunatviški.
Širdimi tėvelis taip ir liko hipis su ugnele akyse. Sunkiai sirgo paskutinius dvejus metus, bet neleido šeimai pajusti, kad jam blogai. Iki paskutinės minutės rūpinosi mumis. Rugpjūtį, likus dviem mėnesiams iki mirties, skridome į Sankt Peterburgą. Pastebėjau: jis pradeda po truputį su visais atsisveikinti. Užsakovams sakė: „Esu ramus, kad projektas yra gerose rankose. Darbą tęs mano dukra.“ Žmonės nesuprato potekstės.
Likus savaitei iki mirties, dalyvavo architektų komisijos veikloje. Vyksta svarstymas, o jis sėdi ant suoliuko. Visi matė jo didelį kritimą žemyn, buvo sulysęs. Tik mums, artimiesiems, neleido suprasti, kad yra sunkus ligonis.
Netapo ant patalo gulinčiu, skausmais besiskundžiančiu neįgaliuoju. Likus kelioms dienoms iki išėjimo, skridome į Vokietiją – norėjo sutvarkyti reikalus. Sunkiai bepaėjo, už parankės vedžiau nuo suolo iki suolo. Valgyti nebegalėjo, bet pasiūlė užsukti į sušių restoraną: „Tu pavalgysi, o aš pasėdėsiu, pasidžiaugsiu matydamas, kaip sotiniesi.“ Jis gyveno dėl mūsų, šeimos, dėl kitų žmonių. Sau skyrė trupinius. Visą laiką bėgte. Stipraus kūrybinio parako žmogus. Kai perėmiau studiją, tapo akivaizdu – jis aprėpė ir nuveikė nepalyginti daugiau turėdamas gerokai mažiau darbuotojų. Būtent rūpestis studija man padėjo išgyventi netekties skausmą. Sunkiau yra broliui – jis laikėsi atokiau, tad staiga susidūrė su atsiradusia spraga.
Kai augi knaisiodamasis po įdomius tėvų popierius – eskizus, brėžinius, papildomo postūmio rinktis architekto profesiją tikriausiai nereikia?
Tarybiniais metais tėtis dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale. Individualią veiklą pradėjo nepriklausomybės laikais. Jis vienas pirmųjų įkūrė savo įmonę. Gyvenome prosenelio dramaturgo Juozo Grušo name, ten tėtis įsirengė darbo kambariuką. Apie tai, ką norėčiau veikti gyvenime, susimąsčiau šešiolikos. Traukė dizainas. Tėtis patarė rinktis architektūrą. Esu laiminga, kad jo paklausiau. Smagiau planuoti ne interjerus, o rajonus, spręsti, kaip namai įsilies į urbanistinį kontekstą. Nuostabu sukurti namus, kurie gal stovės šimtmečius...
Tėčio studijoje – ją tėvai įkūrė šeimos namo priestate – pradėjau dirbti baigusi antrą kursą. Buvo labai patogu: nusileidžiu ryte su chalatu, padirbu, o kai pradeda rinktis žmonės, išslenku pro galines duris, persirengiu ir pro paradines ateinu į darbą.
Ar esate susiprojektavusi savo šeimos namą?
Mano vyras – architektas, fotomenininkas, kūrybininkas. Dirba Kančo studijoje. Abu esame architektai, bet mums galioja ta pati patarlė kaip apie batsiuvį. Namo neturime. Gyvename pastogėje. Net nėra laiko tinkamai ją suremontuoti. Svajoju ne apie didesnį šeimos būstą, o kaip praplėsti studiją, įrengti posėdžių ir poilsio kambarius, savo kabinetą. Turiu stalą bendroje patalpoje, bet kartais norisi užsidaryti, atsiriboti, pabūti vienai su savo mintimis.
Kai studija – tėvų namuose, kasdien matotės su mama?
Visi verdame tame pačiame puode, susitinkame kasdien. Mama – architektūros istorikė – mums daug padeda, kai reikia surinkti medžiagą apie tarpukario pastatus, prie kurių planuojame dirbti, konsultuoja, kaip nesugadinti bendro architektūrinio ansamblio, kai į senąjį miestą reikia įterpti naują objektą. Mama – aistringa senosios architektūros gerbėja, neretai bijau nuo jos gauti per galvą.
A. Kančas iškėlė į dangų dvi bažnyčias, trečios nebaigė – paliko Jums tęsti gražią misiją. Retas architektas šiandien sugebėtų tiek nuveikti tikėjimo labui.
Neįsivaizduoju architekto, kuris, projektuodamas bažnyčią, imtų už tai atlygį. Tėvelis jas projektavo kaip auką. Jis buvo nuoširdžiai tikintis, tai jo duoklė tikėjimui. Šv. Kazimiero bažnyčia Aleksote, Gerojo Ganytojo bažnyčia Kaune, Saulėtekio rajone... Bažnyčios Aleksote idėja buvo graži, o realizacija – nelabai. Ji – viena iš pirmųjų bažnyčių, pastatytų atkūrus nepriklausomybę. Parapija neturėjo lėšų, klebonas buvo linkęs viską papiginti, vadovavosi savo skoniu ir neprofesionalių talkininkų patarimais. Pamažinus pastato karūną, pasikeitė bendros proporcijos, ne toks, kaip turėjo būti, jos siluetas matyti iš Nemuno kito kranto. Dabar dirbame prie Šilainiuose statomos Jono Pauliaus II bažnyčios – tęsiame tėčio pradėtą darbą. Pastatyti parapijos namai, renkamos aukos bažnyčiai statyti.
Kokių pamokų sėmėtės iš tėčio?
Vertybės mums – tiesa, žmogiškumas. Tėtis išmokė, kad savo interesų negalima atsisakyti dėl verslo. Nelipti kitiems per galvas. Jis buvo nepaprastas, bet paprastas žmogus. Nerodė, kad yra viršesnis. Gal tai – iš prosenelio? Mano autoritetas buvo tėtis, o tėčio – jo senelis dramaturgas Juozas Grušas. Jis irgi buvo labai paprastas, nors nepaprasta asmenybė. Jo namai jaunimui, aktoriams buvo antrieji namai. Tėtis klausydavo įdomių pašnekesių, išėjo gerą mokyklą.
Ar blyksteli prisiminimų apie prosenelį J. Grušą?
Mačiau jį, bet nelabai prisimenu. Yra graži nuotrauka: sėdžiu aš, vaikutis, su proseneliu ant sofos, ir žiūrime protingai vienas kitam į akis. Prosenelius vadinome seneliu Grušu ir močiute Grušiene. Senelis sėdėdavo kieme, savo šezlonge, apsiklojęs dekiu po mėgstamu beržu, neretai mus su broliu prižiūrėdavo. Kartą grįžę tėvai rado mane prilytame vežimėlyje – gulėjau baloje. Senelis taip pat buvo visas šlapias, permirkęs. Jis jau buvo paliegęs, tad pabijojo imti mane ant rankų ir nešti vidun – uždengė, kaip sugebėjo, ir saugojo lietuje.
Jūsų tėtį ir jo brolį, jų tėvams išsiskyrus, prižiūrėjo senelis J. Grušas, jis užkrėtė vaikaičius kūrybiškumu, tikslo siekimu, mokė ieškoti savo tiesos ir ginti teisybę.
Tėtis pasakojo, kad Grušai slėpė iš Sibiro pabėgusias kolegų šeimas. Septyniuose namo kambariuose buvo apsistoję po 3 ar 4 žmones. Kol tėtis ir jo brolis buvo mažesni, juos prižiūrėti padėjo rašytojo Vytauto Alanto žmona Elena Jakševičienė – ši, pabėgėlė iš Sibiro, su dviem mažais vaikais pas Grušus slėpėsi dešimt metų, vėliau dramaturgas šeimai išrūpino butą.
Manau, tėčio tapsmui architektu įtakos padarė ir senelis, nes labai domėjosi architektūra, vertino šią profesiją. Namie buvo kalbama, kad savo namą suprojektavo pats. Kai mano tėtis jam pusiau juokais priekaištaudavo dėl netobulo plano, Grušienė sakydavo: „Pats galėsi susiprojektuoti geresnį.“ Mama vėliau archyve rado to namo projektą, jis buvo pasirašytas statybos techniko. Kai Grušų duktė, mūsų močiutė Algimanta, baigė inžinerijos mokslus, jis bandė orientuoti ją architektūros link – prenumeravo architektūrinius žurnalus. Dukrai tai buvo neįdomu, užtat pravertė anūkui.
Mama Jolita – buvusio Kauno politechnikos instituto prorektoriaus dukra, pareiginga mergaitė, o tėtis – laisvūnas, ne visai teigiamas vaikinas...
Jau mokykloje tėtis buvo „blogas“ ir nepaklusnus... Vėliau sakydavo, kad geras mergaites laisvūnai traukia. Manau, mama taip pat buvo laisvūnė, bet jos tėvai – itin griežti, tad prie jų negalėjo reikštis kaip laisvūnė, o kai trūko, tai ir nutrūko nuo grandinės. Kita vertus, mama yra labai disciplinuota, niekad nevėluoja, prieš svarbius susitikimus jaudinasi, atsakingai ruošiasi. Tėvelis buvo labiau pašėlęs, jį visur susirasdavo nuotykiai. Sakydavo: „Turi būti ir kažkas šalia logikos, už racionalumo.“ Kartą pareiškė: „Dabar projektuosiu Ašchabadui. Reikia nuvažiuoti pažiūrėti.“ Ir nuvažiavom. Esam skridę į Tailandą, Jungtinius Arabų Emyratus. Visur jo laukdavo, priimdavo išskėstomis rankomis. Net JAE šeichas mus pakvietė į savo namus. Jis ateidavo ir drąsiai pasakydavo: „Aš padarysiu gerą projektą.“ Puikiai bendravo.
Kur keliavo, stebėjo architektūrą. Aš daugiau ramybės randu gamtoje, o jam maloniau buvo miestuose. Likus mėnesiui iki mirties, jiedu su mama Prancūzijoje plaukė laivu kanalais. Tokias keliones tėtis draugams organizavo šešerius metus iš eilės. Jis iki pabaigos stengėsi gerti gyvenimo džiaugsmą.
O Jums buvo leista pašėlioti?
Nebuvau pasiutusi, nepankavau, neturėjau prieš ką maištauti. Kai leidžiama daryti viską, nėra užtvarų, nekyla ir pasipriešinimo būtinybė. Tėčio laikais buvo prieš ką maištauti, ypač prieš sistemą. Raudonos platėjančios kelnės ir ilgi plaukai reiškė kai ką daugiau nei madą, rodė deklaruojamą orientaciją į Vakarus.
Ar tėtis Jums įkvėpė pasitikėjimo savimi profesinėje srityje?
Galbūt matydamas, kad esu nedrąsi ir nepasitikiu savimi, visą laiką skatino mane ir gyrė. Dabar, kai tėvelio nebėra ir kai studija sėkmingai perimta, supratau, kad gal viskas ir gerai. Iki tol trypčiojau svarstydama, ar turiu ką pasakyti, ar galėčiau viena toliau vadovauti studijai, kurti projektus. Tėtis nė sekundės neabejojo, kartojo: „Tu gali.“ Pasitikėjo manimi šimtu procentų.
O ar apsaugojo profesiniame kelyje nuo klaidų?
Manau, kiekvienam architektui tenka nueiti ir klaidų kelią. Gal nuėjome kartu? Šiais laikais klaidos baigiasi teismuose. Mūsų šeimai teko patirti košmarišką teismų maratoną dėl šalia viešbučio „Respublika“ esančio sklypo rengtame detaliajame plane įsivėlusios klaidos. Planą rengė kita įmonė ir padarė klaidą – nurodė kitokį kvartalo užstatymo tankį, bet užsakovas apkaltino Kančo studiją, siekė, kad pripažintume klaidą, esą tada draudimas už viską sumokėtų. Tėčiui neįmanoma atrodė pripažinti klaidą, kurios jis nepadarė.
Teismo sprendimu kelerius metus buvo areštuoti studijos ir tėvų turtas, sąskaitos, mamos paveldėtas nekilnojamasis turtas, man dovanotas butas. Teko parduoti brangius paveikslus, kitus vertingus daiktus, kad būtų už ką sumokėti advokatams. Manome, kad stresas išprovokavo ir tėčio onkologinę ligą. Be to, didžiulė antireklama studijai, naujų užsakymų nebuvo. Liko tik lojalūs darbuotojai, neturėjome iš ko mokėti algų.
Tėtis iš ieškovo gaudavo gąsdinančių žinučių, kad bylą pralaimės, viską praras, kad sugrauš vėžys... Pagaliau Aukščiausiasis teismas paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kurioje nurodoma, kad architektas neturi finansiškai atsakyti už klaidą detaliajame plane, kurio jis nerengė. Bet tėčio sveikata jau buvo pakirsta. Užuot džiaugęsi laimėjimu, vėl patyrėme šoką. Sužinojome, kad liga atsinaujino ir progresuoja. Tėtis gydėsi tradiciškai, ieškojo alternatyvių gydymosi būdų, badavo, skrido į Vokietiją daryti papildomų tyrimų. Ir ne vieną kolegą įkvėpė pasitikrinti sveikatą.
A. Kančas išėjo per patį kūrybos piką. Ar morališkai tam ruošėsi? Išėjo ramus, nes pradėtus darbus paliko patikimose dukters rankose?
Manau, ruošėsi. Ne kartą girdėjau jį sakant: „Esu labai ramus, nes Gustė perims...“ Bet nežinau, ar suvokė, kad viskas baigsis taip greitai. Likus pusmečiui, patarė: „Tu pirk mašiną taupią, dyzelinę, aš dar noriu su mama pakeliauti, paslidinėti.“ Manau, tada dar turėjo vilties. Likus savaitei, kai skridom į Vokietiją, vos paėjo, į lėktuvą įvežiau su vežimėliu. Kai laukėme oro uoste, pradėjo aptarinėti atsisveikinimo ceremoniją. Grįžom iš Vokietijos, kitą dieną nuvykom į ligoninę, gydytojas pasakė: „Paplanuokit savo laiką, jam liko savaitė.“ Žinia trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Neištraukė nė tos savaitės, mirė po keturių dienų. Dar gulėdamas ligoninėje telefonu mano vyrui siuntė nuotraukas, skirtas savo laidotuvėms. Per atsisveikinimo ceremoniją jo paties išrinktos nuotraukos pasakojo apie jo gyvenimą...
Ar nusidriekusi eilė prie Jūsų studijos?
Prasiplėtėme, studijoje dirba septyniolika žmonių. Pusė jų tėčio nepažinojo. Darbų eilės nėra. Išmokom nevėluoti. Mūsų studijos architektūrinė kalba yra klasikinė, švari, funkcionali, bet ne šalta. Taip dirbo tėtis, ir mums ši stilistika priimtina. Mūsų studija – kaip šeima. Asmeninės darbuotojo problemos, sveikatos rūpesčiai mums rūpi labiau negu darbas. Tiesa, niekas tuo nepiktnaudžiauja. O kai reikia susitelkti, visi dirba lyg kumštis.
Architektūros mokėtės ir Olandijoje, dirbote šios šalies architektų biuruose. Kokios patirties įgijote?
Amsterdamo architektūros akademijoje akcentuojamas praktinis darbas. Teorinės paskaitos vyko vakarais, o dienomis dirbome biuruose. Kai studijavau architektūrą Kaune, pirmuose kursuose mūsų nemokė pristatyti savo idėjų ir jas apginti žodžiu. Olandijoje išmokau apginti savo mintis, pačiupinėjau darbą skirtinguose biuruose – Amsterdame ir Roterdame. Pirmajame buvo viskas taip tvarkinga, kad negalėjai ant stalo pasidėti obuolio ar asmeninio daikto, o Roterdame virė košė, darbai – chaosas, aukštyn kojomis.
Kokie pasaulio miestai Jus įkvepia architektūros požiūriu?
Olandijos. Man įdomus tas architektūrinis pasiutimas, kai nesilaikoma tiesių linijų... Ir kartu ta architektūra yra santūri – kaip paprastas sakinys su esminiu kirčiu gale. Patinka ir Ispanija, joje taip pat daug modernios architektūros. Italijoje, Prancūzijoje vertingas istorinis paveldas.
Kurie šiuolaikinės architektūros objektai Jums atrodo vertingi?
MO muziejus Vilniuje. Tai Lietuvai vertingos šiuolaikinės architektūros pavyzdys. Didžiuojamės, kad čia yra labai kietų lietuvių modernizmo autorių ekspozicija. Visi paveikslai – nuostabūs. Mes, lietuviai, neturėjome daug visuomeninių polifunkcinių pastatų. Dabar atsiranda visuomenei prieinamų biurų, galerijų, kurių svarbi ne tik funkcija, įdomios yra ir jų formos, erdvės.
Kokiais savo projektuotais statiniais džiaugiatės?
Neseniai Kaune pastatytu verslo centru „Jonavos 30“. Šis pastatas pristatytas tarptautiniam kas dvejus metus vykstančiam konkursui „Mies van der Rohe Award 2019“. Jis man brangus ne tik todėl, kad yra mielas, gražus, bet ir dėl to, kad tai pirmas savarankiškas darbas, gerai įvertintas kolegų. Fredos gyvenamasis rajonas Kaune – pirmasis Lietuvoje toks didelis, su tiek daug skirtingo tipo namų. Daug investuota į aplinkos sutvarkymą, želdinimą, gatvių apšvietimą, tvenkinius. Džiaugiuosi ir gyvenamojo kvartalo „Paupys“ Vilniuje projektu.
Kuriems savo objektams turite priekaištų?
„Kauno dokui“. Tai puikus biurų kompleksas su gražiai sutvarkyta aplinka, bet visi jo inžineriniai tinklai, didžiuliai vamzdynai – ant stogo. Greta esantį žemės plotą užsakovai saugojo parkavimo aikštelei, tad technologiniams įrenginiams vienintelė vieta liko stogas. Krūva mechanizmų iš tam tikro rakurso matoma labiau nei pastatas. Laiku nesugalvojome tai paslėpti pastato viduje, – tuo dabar nesididžiuojame.
Ar lengva architektui apginti savo idėją?
Neretai tenka ieškoti kompromiso. Yra dalykų, dėl kurių privalai nenusileisti, tikrai verta plėšytis marškinėlius ir apginti savo nuomonę. Lietuvoje didžiausia problema – neskaidrūs viešieji pirkimai. Konkursus, kuriuose pateikiama fiksuota objekto kaina, laimi statybininkai. Pirmiau turėtų būti padaromas projektas, o tada skelbiamas konkursas. Pas mus yra priešingai: pateikiama kaina, pagal ją daromas projektas.
Architektas yra laisvas rinktis. Ar Jums teko atsisakyti projekto, nes matėte, kad nepadarysite taip, kaip Jums atrodo geriausiai?
Laisvės alėjoje buvo suprojektuotas penkių aukštų pastatas, užsakovai paprašė septynių. Atsisakėme – mums atrodė, kad pastatas neturėtų būti toks aukštas. Užsakovai kreipėsi į kitą architektų grupę, ši suprojektavo septynaukštį. Negali dirbti su užsakovu, jei nesutampa požiūris, estetinis suvokimas. Mes nekuriame pseudoistorinių pastatų ar interjerų.
Lietuvoje per daug tiesmukai prisirišama prie istorinio konteksto. Kaune, prie Čiurlionio tilto, buvo merdintis Pieno kombinatas, 60 proc. pastatų – tarpukario. Pastatėme kelis naujus korpusus, ir turime gyvenamąjį kompleksą. Sunkiausia buvo rasti kompromisą su paveldosaugininkais. Reikia stoglangio, juk tamsoje žmonės negyvens, o vertingas stogas tik belangis. Vienos senamiesčio pastatai visi istoriniai, o ant stogų – įvairiausi architektūriniai „parazitai“. Ir miesto istorinės didybės nepradangino atsiradusios terasos, stoglangiai. O pas mus... Parengėme Vilniaus nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos projektą. Suprojektavome naują Mažąją salę, į rūsį iškėlėme drabužines, santechnikos mazgus, suprojektavome plokščią stogą ir dvi terasas. Paveldosaugininkai jas atmetė, nes esą visame senamiestyje – vien šlaitiniai stogai. Esą šio komplekso dominantė jau yra plokščias stogas virš Didžiosios salės. Vienos memorandume dėl pasaulio paveldo ir šiuolaikinės architektūros santykio nurodoma, kad istoriniame kraštovaizdyje reikia vengti pseudoistoristinių formų, nes tai nusižengimas ir istorijai, ir dabarčiai. Istorija privalo būti lengvai skaitoma, pagrindinis mūsų tikslas yra kokybinėmis intervencijomis užtikrinti kultūros tęstinumą.
Ką architektai siūlo ateičiai?
Naujos statybų technologijos leidžia projektuoti pastatus tarsi be sienų, naudoti daug stiklo, tačiau tokios labai brangios statybos prieinamos tik elitiniams užsakovams. Eiliniam klientui sunkiai įgyvendinami ir nuo šių metų privalomi A+ ar A++ energinio naudingumo klasės reikalavimai. Taupant energiją ir šilumą, namai tampa vis uždaresni. Priemiesčiuose dygsta bulvės su šaudymo ambrazūromis vietoj langų. Daroma didelė žala architektūrai.
