Eglė Vasiliauskienė ir Romualda Stonkutė susitiko geštalto terapijos institute „Dialogas“. Psichologijos studijomis jos susidomėjo jau nuėjusios ilgą patirties kelią. Pagal išsilavinimą filologės (Eglė – dar ir verslo valdymo magistrė) porą dešimtmečių plėtojo nuosavą verslą, dirbo vadovaujamą darbą, prisiimdavo vadovui tenkančią atsakomybę.
„Taip tapome tradiciškai suprantamomis tvirtomis, ambicingomis, savo tikslo siekiančiomis moterimis, – pasakoja Eglė. – Per tą laiką patyrėme, ką reiškia tuo pačiu metu gyventi šeimoje ir išgyventi skyrybas, kaip po jų prisikelti. Tada išmokome savarankiškai pasirūpinti savo ir vaikų gyvenimu. O svarbiausia – visą šį krūvį reikėjo išlaikyti viduje, nes norėjosi apsaugoti artimuosius – vaikus, tėvus, sutuoktinius – nuo visų savo sunkumų.“
Romualda priduria, kad, kaip verslininkės, įmonių vadovės, abi gyveno pasaulyje, kuris reikalavo padaryti daugiau ir geriau už kitus, kad jų įmonės galėtų konkuruoti su kitomis, atlaikytų kietą rinkos spaudimą, o pagalvoti apie save – kaip jautiesi, koks tavo gyvenimas, ko nori ar nenori, nebuvo laiko. Taip tikriausiai yra ir todėl, kad neturime tradicijos įsiklausyti į save.
Pasak Eglės, lūkestis, jog moteris turi gebėti pasirūpinti šeima, vaikais, tėvais ir kartu būti laiminga, viskuo džiaugtis, verčia perlipti natūralių galimybių ribas. Kai viena augini du vaikus ir vadovauji įmonei, buities ir darbo rūpesčių tikrai netrūksta. O kur dar studijos... Ir viskas dėl to, kad išliktum versle. Tokio nežmoniško gyvenimo tempo sąlygomis prisėsti ir susimąstyti apie save nėra kada. E. Vasiliauskienė pripažįsta, kad visas šis spaudimas kainuoja labai daug vidinių jėgų ir visą puokštę emocijų, o dalytis jomis nepriimtina. „Kai kalbėdavausi apie tai su aplinkiniais, sulaukdavau arba piktdžiugos, arba patarimų antplūdžio, bet tikrai ne to, ko tuo metu labiausiai reikėjo – palaikymo ir supratimo“, – sako Eglė.
Psichologijos link
E. Vasiliauskienė psichologijos studijomis susidomėjo, kai gyventi pasidarė gana sudėtinga, kai, sulaukusi vidutinio amžiaus, ėmė stebėti, kiek daug nemalonių dalykų jos gyvenime kartojasi, kai vis dažniau ramybės neduodavo klausimas, ko iš tikrųjų ji nori, kokią mato savo ateitį, kai pradėjo gilintis į tai, ką yra užgniaužusi viduje ir slepia nuo savęs. „Vaikai jau buvo užauginti, verslas sėkmingai parduotas, atsirado laiko ir galimybių daugiau dėmesio skirti tam, kas man tikrai įdomu ir rūpi“, – pasakoja Eglė.
R. Stonkutė studijuoti psichologijos nuėjo vedama darbo reikalų, nes ryšių su visuomene, komunikacijos agentūrą turinčiai moteriai labai svarbu žmonių tarpusavio ryšiai, puoselėti santykius, jai dažnai tenka spręsti probleminius bendravimo atvejus. Ir moterys susitiko geštalto terapijos institute „Dialogas“. Pasak Eglės, geštalto terapija ypatinga tuo, kad daugiausia dėmesio skiriama jausmams, emocijoms, dabarčiai: „Geštalto metodas nuostabus, nes paremtas dviejų žmonių – kliento ir terapeuto – santykiu esamu momentu. O visos mūsų bėdos juk ir prasideda, kai santykiai su išore arba savimi yra nepakankami, iškreipti.“
Moterys periodiškai mokosi pas įvairius užsienio dėstytojus pagal Los Andželo (JAV) geštalto asociacijos (GATLA) principus, o įgytas žinias pritaiko konsultuodamos. „Manau, viena mūsų stiprybių yra kitose srityse sukaupta patirtis. Filologijos studijos, verslas, šeiminis gyvenimas, patirti sunkumai suteikia visiškai kitokio svorio psichoterapiniame darbe. Galime suprasti savo klientus, nes pačios daug perėjome savo gyvenimo kelyje. Pagal geštalto terapiją, terapeutas pirmiausia yra žmogus, o tik paskui – specialistas“, – teigia Romualda. Perfekcioniste save laikanti Eglė teigia, kad konsultuodama kaskart savęs klausia, ar tikrai gali padėti tam žmogui, ar užteks patirties, žinių, išminties, įžvalgų. Šešerius metus pas Lietuvos ir užsienio dėstytojus studijavusiai moteriai jėgos eiti šiuo keliu su dar didesne jėga suteikia klientų atsiliepimai, kad terapija padeda, ir kad jie rekomenduoja šį metodą išbandyti su įvairiomis problemomis susiduriantiems artimiesiems ar draugams.
Savipagalbos grupės link
Studijuodamos Romualda ir Eglė pamatė, kiek daug turi bendra – kaip sugeba atiduoti save verslui, namams, šeimai ir kiek nedaug laiko skiria sau, savo poreikiams, savistabai, įsiklausyti į save. Ir kai Eglė iš airio psichoterapeuto gavo patarimą savo problemą aptarti su palaikymo grupe, joms kilo idėja kurti moterų savipagalbos grupę, su kuria galėtų pasidalyti savo rūpesčiais ir džiaugsmais.
„Airis dėstytojas paskatino mus burti moteris į savęs palaikymo grupę be tikslo „pataisyti“ tų moterų gyvenimą arba iš esmės pakeisti žmonių požiūrį į save. Pavasarį subūrėme bandomąją grupę, veikla ir dalyvių reakcijos pranoko lūkesčius, todėl rudenį susitikimus nutarėme pratęsti. Jau žinome, kaip grupė veikia, todėl esame užsidegusios idėja puoselėti moterų bendrystę ir palaikymą. Lietuvoje tokia veikla dar gana neįprasta“, – teigia Romualda. Pasak jos, pas mus veikia daug grupių, skirtų kokiam nors tikslui pasiekti ar vienijančių žmones, turinčius kokią nors problemą, pavyzdžiui, valgymo sutrikimų, gyvenimo tikslo siekimo, išsiskyrusių žmonių ir kt. „Moterys – moterims“ nesiekia, kad moters gyvenime kas nors konkrečiai pasikeistų.
„Ši palaikymo grupė suteikia galimybę moterims susitikti pokalbio, padeda susivokti“, – teigia Romualda. Eglė priduria, kad moterys susirenka čia ne šiaip paplepėti, o, padedamos profesionalų, paanalizuoti, kas joms tuo metu aktualu.
„Šios grupės moterys ne patarinėja, ne kritikuoja, ne puola gelbėti, bet dalijasi savo patirtimi ir savo reakcijomis į rūpimą klausimą. Būtent tai padeda ir palaiko. Juk nuoširdaus pabuvimo kartu mums ir trūksta gyvenime. Ne viena moteris yra prasitarusi, kad, kalbėdama su pažįstamais apie iškilusią problemą, tokio ryšio negauna, nes jie puola patarti, vertinti, bruka savo nuomonę, – pasakoja Eglė. – Tai – ne psichoterapinė grupė, mes nesiekiame gydyti. Ir kartu tai nėra tik draugių pašnekesių valandėlė prie puodelio kavos. Mes, kaip psichoterapeutės, moderuojame 8–10 moterų. Vienas grupės susitikimas skirtas temai, kurią suformuluoja dalyvė, analizuoti. Ir vienas svarbiausių aspektų yra tas, kad moteris turi aiškiai įvardyti, ko ji iš grupės narių nori – palaikymo, užuojautos, supratimo, kitokio požiūrio ar tiesiog pabūti kartu. Juk mūsų nepatenkinti poreikiai yra svarbiausi mūsų gyvenimo slenksčiai, ties kuriais klumpame.“
Pavasarį R. Stonkutė patyrė, kad grupės moterims labai sunku suformuluoti savo tikrąjį poreikį, bet kai, padedamos moderatorių ir kitų moterų, jos tai padaro, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir už tai, kas svarbu, tampa kur kas paprasčiau.
„Man svarbus ir šios grupės moteriškumo aspektas. Paneigiame mitą, kad moterys yra vienos kitoms konkurentės. Visos turime sukaupusios tiek daug gyvenimiškos išminties, įžvalgų, patirčių, kad tai gali tapti tvirtu pagrindu ir mums pačioms, ir kitoms moterims. Tai padeda puoselėti bendrystę“, – sako Romualda. O Eglė priduria, kad per grupės susitikimus įvyksta labai daug pokyčių ir atradimų, ir viskas čia daroma itin atsargiai, jautriai, atsakingai, tad moterys pasijunta kaip naujos nedidelės bendruomenės narės, atsiranda noras priklausyti terpei, kuri tave priima, supranta, saugo ir augina. „Moterys – moterims“ narės dalijasi gydančia energija ir šios po dalelę išsineša su savimi.
Savęs link
Eglė ir Romualda teigia, kad, būdamos greta vyrų, mes dažnai imamės tam tikrų vaidmenų – kaip turi atrodyti ir elgtis tikra moteris – arba imame konkuruoti. „Į grupę ateiname be savo vaidmenų, vedamos visiškai moteriškų ir žmogiškų rūpesčių, kurių su vyrais neretai net nekyla minties aptarinėti, – pasakoja Eglė. – Čia renkasi skirtingo amžiaus, skirtingą patirtį turinčios moterys, todėl vieną klausimą galime analizuoti įvairiais aspektais. Išgirdusios kitų pasakojimus, kartu ir mokomės, sužinome, kad ir taip gali gyvenime atsitikti. Tai mums, kaip žmonėms ir kaip moterims, yra didžiulė dovana. Išgirdęs kitų patirtį kartais ir pats gali pajudėti iš užstrigusio taško. Šiandienėje vienišių visuomenėje bendrystė suteikia labai daug stiprybės.“ Romualda priduria, kad, net ir gyvendama šeimoje, turėdama draugių, moteris gali jaustis vieniša. Ji rūpinasi kitais, tačiau retas pasidomi, kaip jaučiasi ji pati. „Mes nepratę kalbėti apie savo savijautą. O yra tokių temų, kuriomis net ir nepasidalysi su kitais, pavyzdžiui, jausmu, kad sensti, kad su laiku keičiasi tavo kūnas, kaip visuomenė atstumia pagyvenusią moterį. O juk tai yra neišvengiama laiko tėkmė, kuri keičia mūsų gyvenimus, ir apie ją reikia kalbėti“, – sako Romualda.
Pasak Eglės, vienišumas dažnai pasijunta, kai iš namų išeina užaugę vaikai, kai baigiasi gyvenimas „dėl šeimos“, kai moteris lieka tik su vyru ar partneriu. „Jeigu neišmokstama skirti laiko sau, įsiklausyti į save, pažinti ir priimti save, antroji gyvenimo pusė gali tapti slegianti, – teigia Eglė. – Šitame gyvenimo etape neišvengiamai tenka susitikti su savimi, neretai – pirmą kartą, nes iki tol nebuvo laiko sau. Ir tada patiri arba visišką gyvenimo tuštumą, arba didžiulį skausmą. O juk gyvenimo ruduo gali būti labai spalvotas ir gražus. Būtų įdomu suburti vyresnių kaip 50-ies metų moterų grupę. Joms atsiveria dar viena klausimų ir problemų giluma.“
Pasak grupės įkūrėjų, pažinti save, pamatyti savo skausmus ar tuštumą reikia kitų žmonių. Svarbu, kad tuo metu, kai ateis laikas būti vienai, nebūtum vieniša, tad moterys kitoms moterims šiuo atveju gali labai daug padėti. „Mūsų visuomenėje psichoterapija neretai vertinama kaip ligotų žmonių reikalas. Vis dėlto pirmiausia tai – asmeninio augimo būdas, todėl Vakarų pasaulyje savipagalbos grupės tokios populiarios. Ten žmonės ieško būdų, kaip gyventi kokybiškai ir sąmoningai, stengiasi suvokti, kas vyksta jo gyvenime“, – teigia Romualda. „Jau dalydamosi su kitais savo išgyvenimais moterys sveiksta nuo vienatvės ir nerimo. Daug vienišų žmonių susitikę pamato, kad jie tokie ne vieni. Kuo daugiau žmonių pažįstame, tuo labiau suprantame, kad jie gyvena tokį pat gyvenimą, kad jiems rūpi tie patys dalykai. Kuo labiau artėji prie kito, tuo labiau jį pamilsti“, – sako Eglė.
