Karališkos mantijos Vilniaus senamiestyje veikiausiai nebūtų atkreipusios dėmesio labiau nei princo Inigo ir baronaitės Danielle‘ės tautiniai bavariški kostiumai. Akį ypač traukė ponia von Urach – pilkas storos vilnos kostiumas dideliais sodriai žaliais atvartais, puoštas raginėmis sagomis ir įmantriomis metalo sąsagomis, neįtikėtinai puikiai pabrėžė dailią moters figūrą. Įtampą, kai nežinai, kur dėti rankas ir kaip pasisveikinti su kilmingaisiais, išsklaido šiltas ir net kiek mergaitiškas aristokratės juokas. Žvelgdamas į džiaugsmu trykštančią žmoną pro ūsus ima šypsotis ir rimtasis princas.
„Tik nemanykite, kad kasdien vaikštau taip apsirengusi, tikrai ne, tik – itin iškilmingomis progomis, o viešnagė Lietuvoje mums yra būtent tokia, – pabrėžia ponia Danielle. – Apsipirkti einu mūvėdama džinsus. Kartais išgirsti klausiant: „Kur princesė?“ Ogi štai ten – ravi lysvę, ir jos batai, kaip dera tokiomis aplinkybėmis, aplipę žemėmis. Žmonės klaidingai įsivaizduoja kilmingųjų gyvenimą, nes geltonoji spauda pateikia netikrą vaizdą. Mano anyta princesė Iniga Anna Margarete Wilhelmine Luise von Thurn and Taxis pati valydavo nuo lubų voratinklius. Tie, kurie ypač pabrėžia savo padėtį, dažniausiai būna nekilmingieji, po santuokos patekę į aukštesnį sluoksnį.“
Karaliaus anūkas
Kai kalba pasisuka apie karališko kraujo asmenis, reikia nemažai laiko ir kantrybės išstudijuoti jų didžiulį genealoginį medį ir nesusipainioti. Net jiems patiems tenka gerokai pasistengti. Ponas Inigo sugalvojo metodą – prašydamas užtarimo šeimai ir ramybės visiems protėviams, kiek tik atsiminė, išmokė savo vaikus vakaro maldos.
„Kadangi giminė plati, ta malda trukdavo nuo pusvalandžio iki trijų ketvirčių valandos. Man būdavo pikta – juk vaikams laikas miegoti, o jie vis dar meldžiasi“, – pajuokauja ponia Danielle ir priduria, kad tai – nuostabus būdas mokytis istorijos, nes vaikai kartkartėmis patys susidomėdavo, paklausdavo apie vieną ar kitą maldoje paminėtą žmogų. „Turėjau nuostabią anytą – ji po vakarienės imdavo kalbėti apie dėdes, tetas, senelius, bet paprastai istorinių žinių mozaika susidėlioja ne iš ilgų istorijų, o iš kasdienybės nuotrupų, atskirų sakinių.“
Princo Inigo giminės šaknys siekia XV a., Šventosios Romos imperijos laikus, bet mums labiausiai rūpi kur kas artimesni laikai – XX a. pradžia, kai Inigo senelis buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi Mindaugu II.
Viurtembergo grafas, hercogas Wilhelmas von Urachas, buvo Inigo senelis iš tėvo pusės. Jie gerokai prasilenkė šioje žemėje – berniukas gimė praėjus 34-eriems metams po senelio mirties. Wilhelmas turėjo net devynis vaikus, aštuntasis – princas Eberhardas, Inigo tėvas, susilaukė penkių atžalų, o Inigo iš jų buvo pats jauniausias, tad senelio išvysti nebeturėjo jokių galimybių. Jaunėliui net savo tėvo neteko gerai pažinti – princas Eberhardas mirė praėjus vos septyneriems metams po pagranduko gimimo. Galima tik spėlioti, kiek jis pats žinojo apie Wilhelmo neišsipildžiusias viltis tapti Lietuvos karaliumi, juk su juo amžiams teko atsisveikinti būnant labai jaunam – vos dvidešimt vienų. Visgi Inigo von Uracho namuose būdavo kalbama apie šį įdomų istorijos vingį. Paaugęs Mindaugo II palikuonis pats ėmė ieškoti atsakymų rašytiniuose šaltiniuose. Paaiškėjo, kad su Lietuva jį sieja ne tik senelis, bet ir garsioji didikų Radvilų giminė – Viurtembergo grafas, kunigaikštis Wilhelmas von Urachas buvo vedęs Liudvikos Karolinos Radvilaitės aštuntos kartos palikuonę Bavarijos hercogienę Amelie Marią von Bayern.
111 dienų karalystė
Vasario 16-osios aktu paskelbus Lietuvą nepriklausomą, klostėsi neaiški situacija. Užsienio šalys neskubėjo pripažinti atkurtos valstybės, o jei Pirmąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi Vokietija, Lietuva veikiausia būtų buvusi paversta jos imperijos provincija. Minčių būta įvairių, viena jų – paskelbti Lietuvą konstitucine monarchija. Prasidėjo būsimojo karaliaus paieškos. Reikėjo kilmingojo, sąsajų su Lietuva turinčio kataliko. Be kita ko, jis turėjo tikti Vokietijai ir nepalaikyti lenkų pretenzijų į Lietuvos teritoriją. Viurtembergo grafas, hercogas Wilhelmas von Urachas atitiko visus reikalavimus, tad su juo buvo pradėtos slaptos derybos. Buvo ir kitų kandidatų, tad vyko net savotiškas karalių konkursas.
1918-ųjų liepos 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija ir tą pačią dieną Wilhelmą von Urachą pakvietė tapti karaliumi. Tada, nesutikę su monarchijos atkūrimu, iš Tarybos pasitraukė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis, o Petras Klimas balsavo prieš, bet iš Valstybės Taryba pervadintos valstybingumo atkūrimo institucijos nepasitraukė.
Labai greitai paaiškėjo, kad Vokietija neketina pripažinti Lietuvos Karalystės nepriklausomybės. Tarptautinei padėčiai pasikeitus, 1918 m. lapkričio 2 d. nutarimas dėl monarchijos paskelbimo buvo atšauktas. Lietuva pasuko demokratinės respublikos keliu, priėmė pirmąją laikinąją Konstituciją. Visgi, kaip tvirtina Lietuvos monarchistai, šis istorijos puslapis nebuvo tinkamai užverstas. Vokietijoje, ant aukštos kalvos, stūksančioje Lichtenšteino pilyje vis dar saugomas popiežiaus Benedikto XV laiškas, sveikinantis hercogą Wilhelmą tapus Lietuvos karaliumi, o Lietuva, anot Lietuvos Karalystės rūmų asociacijos vadovo Stanislovo Švedero, niekada neatliko tinkamų monarchijos panaikinimo procedūrų, todėl į sostą galėtų sėsti jo anūkas princas Inigo von Urachas. Nuo 2009-ųjų S. Švedero vadovaujama visuomeninė organizacija rengia jo vizitus į Lietuvą.
Raktai nuo pilies
Į Lietuvą karaliaus Mindaugo II palikuonis pirmąkart atvyko būdamas 47-erių. Anksčiau nerado laiko – dvidešimt devynerių vedė, po metų susilaukė pirmagimio Eberhardo, šiam dabar jau 26-eri. Vidurinysis sūnus 22-erių Anselmas jau pralenkė vyresnį brolį – baigiantis vasarai, vedė, o jaunėlė dvidešimtmetė Amelie studijuoja ir vis dar pradžiugina tėvus atvažiuodama paviešėti į gimtąjį Nyderaichbacho miestelį. Inigo ir Danielle skuba pabrėžti, kad garsioji Lichtenšteino pilis – ne jų namai, o visai hercogų Urachų giminei priklausantis bendras turtas. Ponai Urachai gyvena pustrečios valandos kelio nuo šios gotikinės gražuolės. Šeimos namai – taip pat pilis, priklausanti ne jiems, o Inigo broliui. „Mes gyvename vienoje pilies dalyje. Tenka daug dirbti, nes tai – senas pastatas. Pasodinau labai daug gėlių – jos gerai pridengia tai, ką sugadina laikas“, – pokštauja ponia Danielle.
Ant 817 m aukščio uolos stūksanti Lichtenšteino pilis turistus traukia paslaptinga didybe ir iš bokšto atsiveriančia nuostabia Elzaso slėnio panorama. Dienos šviesą 1826-aisiais išvydęs romantinių ir patriotinių motyvų gausus istorinis Wilhelmo Hauffo romanas „Lichtenšteinas“ („Lichtenstein“) įkvėpė Vokietijos patriotą hercogą Friedrichą Wilhelmą von Urachą imtis grandiozinių statybų, – jos truko dvejus metus. Viduramžių pilies, kurios garbei parašytas romanas, griuvėsiai liko stūksoti netoliese, o šalimais ėmė kilti pasakose vaizduojamas pilis primenantis statinys. Dėl šio per Antrąjį pasaulinį karą vietos gyventojai net derėjosi su amerikiečių kareiviais ir išprašė nesprogdinti jų krašto simbolio. Nuo 1938-ųjų Lichtenšteino pilis yra Urachų giminės bendra nuosavybė ir pramone negarsėjančiai Badeno-Viurtembergo žemei padeda pritraukti lėšų iš turizmo. Čia eksponuojama didžiulė senovinių ginklų ir šarvų kolekcija, o jaunavedžiai mėgsta rinktis pilį kaip santuokos registravimo vietą. Nakvynė patiems šeimininkams, kai jie nori pasidžiaugti pilimi, garantuota visada, bet ne pačioje pilyje, o šalia stovinčiuose pastatuose.
Kai nugali meilė
Inigo ir Danielle‘ės meilė užsimezgė toli gražu ne pilyje, o, kaip ir daugumos kitų paprastų jaunuolių, – turistiniame žygyje linksmai leidžiant laiką su bendrais draugais. Jiedu jau buvo matęsi viename pobūvyje prieš kelerius metus. „Pirmąkart pamačiau ją su suknele, puošta bavariškais dekoro elementais. Buvo nepaprastai žavi panelė. Kitą rytą susitikome per iškilmingus pusryčius. Ji ir vėl atrodė nepaprastai gražiai. Nepriėjau, tik žiūrėjau iš tolo. Nedrįsau užkalbinti“, – prisimena ponas Inigo.
„Ačiū už komplimentus praeičiai, – ypatingu žvilgsniu ir šypsena apdovanoja vyrą ponia Danielle. – Aš jo nemačiau.“ Inigo mirkteli: „Nebuvo užsidėjusi akinių.“ Abu prapliumpa juoktis ir kumščiuotis, o rankos meiliai susipina. Akivaizdu, kad turi panašų humoro jausmą, o studijų metais užgimusi meilė neišblėso iki šiol.
„Kartą po Naujųjų metų sutiktuvių išsiruošėme į turistinį žygį. Buvome keturios merginos ir Inigo, vienintelis vaikinas mūsų kompanijoje. Miegojome visi atskirai, o praustis turėjome bendroje prausykloje. Per savaitę stoviniuodami eilėje prie dušo daug plepėdavome, kvailiodavome. Kiekvienas žinojome savo giminės medį, vis pajuokaudavome, kad Inigo gali būti mano dėdė. Grįžusi namo nusprendžiau pasitikslinti. Močiutė patvirtino, kad tikrai turime vieną bendrą protėvį – XIX a. abiejų giminės medžio šakos susipynusios per vyrišką liniją. Močiutė labai norėjo, kad susituoktume, o aš neketinau tekėti, tik mačiau, kad jis itin rimtai mane vertina“, – pasakoja moteris. Inigo tvirtina iškart pradėjęs mąstyti apie santuoką, bet iki vestuvių jų draugystė truko apie trejus metus, kol galiausiai vaikinui pavyko įtikinti mylimąją.
Jųdviejų vestuvės buvo labai kuklios, dalyvavo tik broliai, seserys ir artimiausi giminės. Ponia Danielle sako sau didelės šventės nenorėjusi, bet kai sumanė vesti sūnus Anselmas, panoro labai iškilmingo pokylio Lichtenšteino pilyje. Deja, būsimoji marti, kaip anuomet ji pati, pareikalavo kuklios civilinės santuokos ceremonijos Diuseldorfe, po šios visi užkando restorane. Prabangi ir puošni buvo bažnytinė ceremonija, ji sutapo su Inigo mamos dešimtosiomis mirties metinėmis.
Tebūnie, kaip lemta
Kad ir ką būtų sakiusi širdis, poniai Danielle‘ei išties buvo dėl ko abejoti. Gabi mergina studijavo biogenetiką, o Kanadoje gyvenantis dėdė profesorius pakvietė atvykti daryti karjeros – kaip tik tuo metu galėjo pasiūlyti jai darbo.
„Buvau įsitikinusi, kad niekada nebūsiu namų šeimininke – nemėgau gaminti valgio. Patikdavo pabūti, pažaisti su vaikais, bet apie savo atžalas dar nesvajojau. Visgi suvokiau, kad jei išvyksiu į Kanadą, mudviem su Inigo teks atsisveikinti, nes atstumas žudo draugystę. Turėjau apsispręsti, ko noriu labiau – vykti į Kanadą ar ištekėti. Pavydžiu toms, kurios gali derinti karjerą ir šeimą. Aš nebūčiau pajėgusi, – prisiminimais dalijasi pašnekovė. – Nesirinkau vyro, man jis tiesiog pasitaikė kaip aklai vištai grūdas. Ir visai ne toks, kokį matydavau savo svajonėse, bet viskas taip puikiai susiklostė, kad nė neįsivaizduoju geresnio gyvenimo. Nuo mažens niekada nesakydavau maldos žodžių „tebūnie Tavo valia“, nepasitikėjau Dievu, nes mačiau, kiek žmonės vargsta, bet po vestuvių ėmiau būtent taip melstis. Jaučiuosi apdovanota likimo vyru, o ir vaikų gimimas yra didelis stebuklas.“
Antroji priežastis, sulaikiusi moterį nuo karjeros Kanadoje, susijusi su jos pačios šeima – tėvas sirgo vėžiu, o mama buvo užsikrėtusi labai sunkia liga juostine pūsleline. „Sesuo buvo ką tik baigusi gimnaziją, tad aš vienintelė galėjau pasirūpinti ligoniais. Jei Dievas myli, duoda žmogui iššūkių. Niekada nesigailėjau, kad šeimai skyriau pirmenybę. Mūsų didelėje giminėje laikomasi tradicijos padėti, jei kam reikia pagalbos. Pirmenybę teikiame vaikams ir giminei, tikiuosi, ir mano anūkai taip elgsis“, – sako pašnekovė.
Dabar, kai savi vaikai jau užauginti, princesė Danielle gali laisviau disponuoti savo laiku, bet trumputę išvyką į Lietuvą su didžiuliu džiaugsmu vadina savo atostogomis. Kuo ji taip užsiėmusi? „Esu paveldėjusi daug nekilnojamojo turto, reikia atlikti daug vadybinio darbo, kad niekas nesugriūtų, o lėšos ribotos. Kartais pagalvoju, kad jei būčiau sutarusi susitikti su meistru, net pačiam popiežiui pasakyčiau „ne“. Daug padedu pagyvenusiems tetoms bei dėdėms.“
Daug vargo dėl titulų
Vokietijoje aukštuomenės sluoksnis susiformavo dar Šventosios Romos imperijos laikais (962–1806 m.), Vokiečių konfederacijos ir Vokietijos imperijos laikotarpiais titulai bei privilegijos buvo išsaugoti, bet, 1919 m. paskelbus Veimaro respubliką, socialiniai sluoksniai buvo sulyginti. Visgi titulus leista laikyti pavardės dalimi. Neparodydami jokio nepasitenkinimo ponai Inigo ir Danielle ištraukia savo asmens tapatybės korteles, ir išties eilutėje po Inigo vardo eina jo princo ir grafo titulai – Inigo Fürst von Urach Graf von Württemberg, o Danielle‘ės dokumentas byloja, kad ji iš tėvo paveldėjo baronaitės, o po santuokos – vyro turimus titulus: Danielle Fürstin von Urach Gräfin von Württemberg Freiin von und zu Bodman. Pagal tėvo liniją titulus kaip pavardės dalį paveldėjo ir jųdviejų vaikai.
Dėl dokumentuose įrašytų titulų jiedviem būna daugiau vargo nei naudos, ypač kai tenka tvarkyti biurokratinius reikalus – vienur titulas būna įrašytas prieš vardą, kitur po, tad atsiranda maišaties, gaištamas laikas. „Kai kuriose situacijose mūsų titulai naudingi, tada, savaime suprantama, juos paminime, bet kai tik galime, vengiame, – aiškina kilminga viešnia. – Žmonės žino, kas esu, bet kalbindami dažniausiai kreipiasi „ponia Urach“. Tai – ne norma, bet priimtina. Kai vyras su kuo nors bendrauja profesiniu lygmeniu, irgi nebūtina kreiptis į jį vardijant titulus.“
Ponios Danielle‘ės namuose niekada itin neakcentuota giminės kilmė, tad ji jautėsi esanti tokia pat, kaip ir visi kiti miestelio gyventojai, o į kilmingųjų sambūrį pirmąkart pateko sulaukusi šešiolikos. „Vienas jaunuolis mane nusivežė į pilį. Mama ta proga leido apsivilkti mėgstamiausią jos palaidinę. Įsivaizdavau, kad manęs laukia manieringas bendravimas, bet gavau teptuką ir dažų – turėjome dažyti rąstų sieną, kad kirvarpos neėstų. Po darbų šokome ir linksminomės. Apsitaškiau ir visiškai sugadinau mamos palaidinę, bet įsigijau draugų visam gyvenimui. Tą akimirką supratau, kad kilmingieji yra normalūs žmonės, visai tokie pat kaip aš“, – prisiminimais dalijasi pona Danielle.
Klasės draugams mergina, atvirkščiai, niekada neatrodė tokia pati kaip jie. „Visos mano savybės interpretuotos kaip princesės arogancija. Buvau smalsi, daug klausinėdavau, fanatiškai rūpėjo teisingumas ir garsiai jo reikalaudavau, nes man malonu buvo ginti kitų teises, net mokytojų, o vaikams atrodydavo, kad esu prieš juos. Tik viena klasės draugė stodavo į mano pusę, tada būdavau labai laiminga, bet dažniausiai jausdavausi atskirta nuo kolektyvo. Vėluodavau, nes nemokėjau planuoti savo laiko, o visi manydavo, kad leidžiu sau nepagarbiai elgtis su kitų žmonių laiku, nes esu aukščiau jų. Nemėgau rankdarbių, bet man iki šiol labai patinka pasakoti istorijas, buvau daug prisiskaičiusi apie Badeno-Viurtembergo žemę, tad po pamokų mokytoja sėdėdavo ir megzdavo mano šaliką, o aš linksmindavau ją savo pasakojimais. Klasės draugams tai irgi atrodė kaip arogancijos apraiška. Vokietijos aukštuomenei būdavo primetama kaltė už žmonių vargus ir už nacius, o aš buvau tokio būdo, kad labai lengvai pasijusdavau kalta, todėl žinojimas, kad priklausau kilmingųjų luomui, manęs visai nedžiugino. Tik gerokai vėliau, išgirdusi žmones kalbant, kiek daug gera savo kraštui yra padarę mano protėviai, supratau, kad turiu tuo džiaugtis ir didžiuotis“, – atvirai prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Ko vertos geros manieros
„Esame normalūs žmonės, tik truputį kitaip auklėti, – nusišypso ponia Danielle, kai paliečiame aristokratiškų manierų temą. – Yra posakis, kad geros manieros – tai kaip nulis aritmetikoje. Atskirai paimtos, jos nieko nereiškia, bet pakelia visų dalykų vertę.“
Senaisiais laikais aristokratų vaikams geras manieras diegdavo ne tik tėvai, bet ir guvernantės. Ponios Danielle‘ės mama pasakojo turėjusi tokią griežtą guvernantę, kad net ne laiku sukosėję vaikai gaudavo lupti, nes nepakankamai atsakingai rūpinosi savo sveikata. Močiutė iš angliškos giminės atšakos buvo auklėjama pagal tos šalies principus – ten kilmingieji negailėdavo vaikų, liepdavo nešioti sunkias kuprines, eiti į žygius, kad užsigrūdintų ir išmoktų pakelti sunkumus. Iš senų dienoraščių ponia Danielle sako sužinojusi, kad vaikai pratinti susitvardyti, – karo metais, kai šaudydavo salvėmis, jie turėdavo išlikti ramūs, net nesuvirpėti.
„Kilmingieji turėjo privilegijų, bet ir labai daug pareigų, pastarosioms visada teikta pirmenybė. Grafams ir kunigaikščiams buvo privaloma karinė tarnyba. Visi turėdavo išmokti vertinti save kritiškai, – aiškina pašnekovė. – Aukštos kilmės žmonėms svarbiausia, ką gali, moki padaryti, o ne kokia tavo pavardė. Tai skiepijama nuo mažumės. Aš savo klasės draugus kviesdavausi į pilį pažaisti, nes norėjau suteikti jiems galimybę pabūti turtingesnėje socialinėje atmosferoje. Man tai labai rūpėjo, o ir mano tėvams tai buvo proga susipažinti su paprastais vaikais.“
Keičiantis laikams, mažai kas pasikeitė. Net XX a. 7-ajame dešimtmetyje mama paauglei dukrai neleido nešioti džinsų, tik iš audinio pasiūtas kelnes, – pati Danielle dėl to visai nesielvartavo, bet klasės draugai surinko pinigų džinsams. Močiutė išbardavo anūkę, kai ši pasiremdavo alkūne į stalą ar žaisdavo su šaukšteliu. „Kai buvau ką tik pagimdžiusi, labai norėjau bendrauti su kitomis jaunomis mamomis, bet anyta liepdavo netujinti žmonių. Iš pagarbos jai elgiausi, kaip pridera, bet kreipinys „Jūs“ visada sukuria sieną tarp žmonių. Būdavo labai sunku taip bendrauti su bendraamžėmis“, – prisimena moteris.
Savo vaikus ponia Danielle sako auklėjusi ne taip griežtai, bet stengėsi, kad aristokratiškos manieros būtų išsaugotos, vaikai gerbtų tėvus ir senelius, o tėvai – vaikus.
„Šiais laikais normalu, kad kilmingasis tuokiasi su nekilminguoju, vis dar tabu yra tik katalikų ir evangelikų santuokos, o į kitus dalykus žiūrima liberaliai. Yra daug nekilmingų, daug pasiekusių žmonių, kurie moka gražiai elgtis, ir man tai labai imponuoja, bet nemažai turtingų žmonių turi pasimokyti gero elgesio. Turime bičiulę, kuri organizuoja tokius kursus. Kartą ji pakvietė mūsų vaikus pabūti ten statistais – norėjo parodyti, kaip elgiasi kilmingi, gerai išauklėti žmonės“, – pasakoja ponia Danielle.
Teisės ir pareigos
Ponai Inigo ir Danielle tvirtina, kad į Lietuvą juos vilioja ne tik istorinis ryšys, bet ir noras nuveikti čia ką nors naudinga. Miškininko specialybę turintis Inigo von Urachas iš pradžių norėjo steigti Lietuvoje miško pramonės įmonę, nusipirkti miško ir netgi persikelti į Lietuvą gyventi su visa šeima. „Vokietijoje miškininko profesija yra garbinga. Miškininkui būtina turėti gerą vardą ir jausti atsakomybę. Kalbėdamas apie medžius jaučiuosi it filosofas. Galvoju porą šimtų metų į priekį, ką sodinti, kad liktų vaikams ir vaikaičiams. Tikiuosi, vyriausias sūnus pasuks mano pėdomis“, – tvirtino ponas Inigo.
Šiuo metu verslo idėjų Lietuvoje princas įgyvendinti neketina, nes labiausiai rūpi čia tęsti Vokietijoje pradėtą labdaros projektą. Ponų Inigo ir Danielle‘ės širdį labai žeidžia skaudūs atvejai, kai motinos atsisako savo kūdikių, tad nusprendė savo jėgas skirti visokeriopai pagalbai tiek pamestinukams, tiek moterims, atsidūrusioms keblioje situacijoje, tiek likimo nuskriaustų kūdikių globėjams. Šį pavasarį Vokietijoje ponai Inigo ir Danielle registravo asociaciją „Schutzschild – Chance auf Leben“, jos veiklą rengiasi plėtoti ir Lietuvoje. Ponia Danielle tvirtino, kad tai padaryti būtina: „Iš monarchijos laikų paveldėjome ne teises, o pareigas, todėl norėtume pasitarnauti Lietuvai.“
