Iš vaikystės dar prisimenu močiutės namuose Dzūkijoje, Tiltų kaime, kabančius šiaudinius sodus. Žiūrėdavau užvertusi galvą ir netikėdavau, kad tokį stebuklą gali sukurti žmogaus rankos. Neįtariau, kad juos, kaip ir visą kambarį užimančias medines audimo stakles, natūralioje aplinkoje galbūt matau paskutinį kartą. Sodus mano akys išvydo tik po 30-ies metų – parodoje, o prie staklių palinkusios ir plonais siūleliais sudėtingus raštus audžiančios močiutės vaizdas liko tik atmintyje. Nedaug trūko, kad ten būtų atsidūrę ir sodai.
Sodų žydėjimo metas
Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė tautodailininkė Marija Liugienė labai džiaugiasi atgimusiais sodais ir neslepia pati prie to nemažai prisidėjusi. Ji šiaudines puošmenas riša jau 40 metų. Marija augo Dzūkijoje, čia ši gyvoji tradicija išliko ilgiausiai. Garsaus lietuvių tautosakos pateikėjo ir liaudies dainininko Petro Zalansko dukra sako iš savo tėvulio apie senąsias lietuvių tradicijas sužinojusi daug, bet štai sodų savo namuose nematė. Juos rišti išmokė gretimame Mančiagirės kaime gyvenusi Malvina Česnulevičienė.
„Tiesa, ši dzūkė sodus vadino širšuonais, – dėl panašumo į širšių lizdus, – prisimena Marija. – Atėjau į jos trobelę – mažutę, tamsią, pro duris eidama turėjau gerai pasilenkti, bet pakėlusi akis apstulbau nuo palubėje kabančio grožio – tokia gausybė sodų, paukštelių, saulučių sukosi prieš akis. Pirmas mano sodas nebuvo labai vykęs – nesu itin kruopšti, viską mėgstu daryti greitai, bet tas procesas mane vis dėlto užbūrė. Rišdama vieną po kito tobulėjau ne tik kaip rišėja, bet ir kaip asmenybė. Sodas mane sutramdė. Pati stebėjausi, iš kur man atsirado tiek ramybės, kantrybės, atsidavimo. Vėliau, mokydama kitus, pastebėjau, kad daugumą sodų rišimas veikia kaip meditacija.“
Rišti šias šiaudines puošmenas moka ne tik visi keturi Marijos vaikai – 2 sūnūs ir 2 dukros, bet ir keturi vyresni iš 11 anūkų. Kai buvo išvažiavusios į Angliją padirbėti, dukros savo bosui fermeriui gimtadienio proga sodą sukūrė iš smilgų. Bosas dovana taip susižavėjo, kad nusinešė į bažnyčią, o kunigas iš sakyklos visiems rodė ją kaip stebuklą.
„Iš šiaudų chaoso kurdamas darną jautiesi beveik kaip Dievas. Gal ir kūrinio pavadinimas iš ten, juk vaisių sodas – tai suvaldyta laukinė gamta“, – sako M. Liugienė. Beje, šio šiaudų papuošalo pavadinimų ir jų aiškinimų yra ne vienas. Tarkim, būdvardis „sodnus“ reiškia „trapus, dūžtantis“ arba „ramus, stabilus“. Abi šios reikšmės sodui tinka. Lietuviai sodus vadino ir kitaip: liktorius (žvakidė, žibintas), žarondėliai (nuo žodžio „žėri“), reketukas („labai šakotas medis“), karulys, dangus, rojus, širšuonas, voras ir kt. Pragmatiškieji žemaičiai – „musių sodais“, mat viena iš praktinių šių kūrinių funkcijų – atitraukti musių dėmesį. Neva dėl to jie ir kabinti dažniausiai virš stalo arba virš lopšio. Dėl tokio šio nuostabaus kūrinio subuitinimo M. Liugienė sako ant žemaičių kiek pykstanti, nes tiki sakraliąja jo verte. „Bet koks darbas, jei jis neveda aukštyn, Dievop, yra nieko vertas“, – sako ji.
Kad sodo rišimo tradicija siekia kur kas giliau nei valstietiška kultūra, įsitikinę ir kiti tyrinėtojai. Istorikas Gintaras Ronkaitis ieško šio pavadinimo atitikmenų sanskrito kalboje. „Sanskrito žodis sada reiškia tam tikrą tolydų, nenutrūkstamą vyksmą, sad yra amžino, esančio, Būties, Tiesos, Dievybės epitetas, pavyzdžiui, Sada Šiva. Sad taip pat reiškia uždangą, apsaugą, – rašo jis knygoje „Sodo rėda“. – Sadhana reiškia dvasines pratybas, dvasinį kelią.“ Sulietuvinus tarimą, šis žodis skamba beveik taip pat kaip pirminis sodo pavadinimas „sodnas“. Sovietmečiu sodų kūrimo tradicija buvo nunykusi – mokančiųjų tai daryti buvo vos keli.
„Nutariau, kad reikia sodnus nedelsiant gelbėti“, – prisimena M. Liugienė. Dabar ji jau turi tautodailininkės vardą, meno kūrėjos statusą, o prieš 20 metų, kai to ėmėsi, ši moteris buvo tik viena iš kelių išlikusių rišėjų. Su dėkingumu prisimena, kaip iš HBH restorano savininko nemokamai gavo patalpas pirmajai sodų rišimo stovyklai surengti. Vienas iš tada sukurtų kūrinių tebekabo restorane. Vėliau, 2014 m., M. Liugienė įgyvendino dar vieną savo projektą – remiama Kultūros ministerijos, surengė pirmąją respublikinę parodą „Sesė sodų sodina“, joje buvo galima pamatyti arti šimto sodų, savo kūrinius eksponavo ir pirmieji Marijos mokiniai. „Lankytojų buvo tiek, kad net paltų sukabinti nebuvo kur“, – prisimena pašnekovė. Vėliau M. Liugienės iniciatyva vyko tarptautinė konferencija „Sodų tyrimai ir sklaida“, parengta ir išleista knyga „Sodo rėda“, pasaulį išvydo Algirdo Tarvydo sukurtas dokumentinis filmas „Dangaus sodai“, o patys sodai šiais metais įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Kiekvienais metais M. Liugienė veda praktinius sodų rišimo seminarus, nuolat rengia parodas. Kai kurie jos kūriniai iškeliavę į Japoniją, Airiją, Tibetą, Vokietiją, Sankt Peterburgą, vienas netgi padovanotas Japonijos imperatoriškajai šeimai imperatoriaus anūkės gimimo proga. „Sužinojusi, kad japonų maginis skaičius 5, dariau jį penkių aukštų, kiekvieną šiaudelį, kad būtų tvirtesnis, mirkiau klijuose, – prisimena Marija. – Kai japonai pamato mūsų sodus, jiems net kojos ima linkti. Nežinau, kodėl. Gal žavi ta minimalistinė ir išbaigta geometrija, o gal dėl to, kad šiaudai, žolynai labai svarbūs jų prigimtinės religijos šintoizmo apeigose. Mano seminaruose japonai yra patys kantriausi mokiniai, kai kurie net po pamokų lieka norėdami viską tobulai baigti.“
Marija sako, kad mokytis rišti sodų ateina įvairių žmonių – moksleivių, jaunų merginų, garbaus amžiaus moterų, scenografų, dizainerių, floristų, papuošalų kūrėjų, netgi kirpėjų. Vėliau šį motyvą jie panaudoja savo kūriniuose. Bene garsiausiai pasaulyje nuskambėjo iš Lietuvos kilusio menininko Ray Bartkaus „Sodai“. Šia 6 m aukščio aliuminio ir šviesos instaliacija Lietuvos atkūrimo šimtmečiui paminėti jis papuošė Vašingtono centrinę stotį, vėliau kūrinys eksponuotas Filadelfijoje ir užėmė 1-ą vietą tarp labiausiai rekomenduojamų aplankyti objektų. Tiesa, reikia pripažinti, kad sodus riša ne tik lietuviai – ši tradicija dar gyva Baltarusijoje, Latvijoje, kai kuriose Skandinavijos šalyse.
Dvasia ir materija
Netikslu būtų manyti, kad lietuviai sodus rišo tik dėl grožio. Šie kūriniai atliko ir svarbią sakralinę funkciją. Pagrindinė sodo geometrinė figūra yra trikampis. Tai – viena svarbiausių sakralinės geometrijos formų, reiškianti dvasią. Ne veltui trikampyje įkurdinama viską reginti trečioji akis. Ši figūra taip pat jungia praeitį, dabartį ir ateitį; moterį, vyrą ir vaiką ir t. t. Keturi viršūnėmis susieinantys trikampiai kuria piramidę, jos pagrindas kvadratas – materialumo išraiška. Piramidės formą aptinkame ne tik Egipte, bet ir daugybėje kitų senųjų civilizacijų. Sodas sudaro oktaedrą ir jungia dvi piramides. Viena, nukreipta į viršų, simbolizuoja ugnį, dangų, šviesą, rojų, kaupia energiją, kita, nukreipta į apačią, – vandens, požemio, tamsos simbolis, ji energiją atiduoda. Oktaedro viduryje yra žemė, čia sodų kūrėjai neretai įkurdina žmonių figūrėles, paukščius.
Sakralus yra ir pats sodo kūrimo procesas. „Lietuviai sakydavo, kad jie sodą ne riša, o augina, tai rodo, kad jis buvo laikomas gyvu, – pastebi M. Liugienė. – Sodą kuri kaip mandalą, ne iš atskirų fragmentų, o pagal aiškią struktūrą. Pradedi nuo viršūnės, ir šiaudelis po šiaudelio sodas plečiasi, didėja, kol pasiekia didžiausią perimetrą, o tada vėl pradeda trauktis. Visa tai atitinka natūralų gamtos ciklą, taip pat žmogaus gyvenimą. Prasidėjęs nuo mažutės dvasios užuomazgos, žmogus įsčiose įgauna materialų kūną, ląstelėms dauginantis auga, gimsta, bręsta, suklesti, o tada pamažėle ima trauktis. Retėja kaulai, plaukai, mažėja raumenų, kūnas nyksta, paskutinė lieka dvasia, galiausiai ji sueina į vieną tašką ir išnyksta toje pačioje erdvėje, iš kurios atsirado. Kaip sakoma, iš dulkės atėjęs į dulkę pavirsi.“
Kai kuriuose soduose tarp keliais šiaudeliais sujungtų viršutinės ir apatinės dalių būdavo erdvus tarpas, o jame neatsitiktinai prikabinta paukštukų. Šie, pasak Marijos, yra ryšininkai tarp dangaus ir žemės. Buvo tikima, kad sielos Paukščių Taku išeina į dausas ir per Vėlines juo trumpam sugrįžta. Beje, grįžusios mėgsta pritūpti ant sodo ar rankšluosčio – mat šiaudas ir linas joms labiausiai tinka kaip pirmapradės medžiagos.
Kartais sodo viduryje būdavo pastatomas „agradnykas“ (sargas). Net daina tokia yra: „Mano sodas tai ne dykas, vidur sodo – agradnykas.“ Kartais tai būdavo simbolinė iš šiaudų surišta žmogaus figūrėlė, kartais figūrėlės būdavo dvi – vyro ir moters. Kai kurie „agradnyką“ laikydavo Dievo simboliu. Lietuviams buvo būdinga Dievą sužmoginti, jie kurdavo pasakojimus, kaip kas nors sutiko Dievą eidamas keliu, tad nenuostabu, kad ir sode jis gyveno ne danguje, o žemėje.
Sakrali ir medžiaga, iš kurios gaminami sodai. Šiaudas taip pat jungia požemį ir dangų, jis išnešioja ir subrandina varpą – gyvybės šaltinį, ji maitina žmones ir kitąmet atgimsta nauju derliumi pakildama iš žemės, kurioje palaidoti mūsų protėviai. Taigi šiaudas yra gyvybės ciklo dalis. Galima kalbėti ir apie šiaudo sąsają su žmogaus kūnu, nešiojančiu nemarią dvasią. Ne veltui ant šiaudų guldydavo sunkiai mirštančius žmones ar gimdyves – taip tikėtasi palengvinti fizines kančias. Marija prisimena, kaip viena senatvėje apakusi rišėja prašydavo atnešti šiaudų, kad galėtų nors rankose palaikyti...
Ilgainiui atsirado labai įvairių sodų formų – tarkim, surišus viršutinę piramidę, nuo jos pagrindo nusvarinami paukščiai, girliandos, prikabinama daugiau mažesnių sodelių. Iš vieno pagrindo gali augti kitas, iš to – trečias ir ketvirtas. Šiaudai kartais keičiami kitokiais tuščiaviduriais augalais ar netgi kokteilių šiaudeliais. „Rengdamasis parodai negali visų sodų daryti vienodų, tad tenka improvizuoti, – sako M. Liugienė. – Tačiau jei norite namuose turėti sakralų daiktą, siūlyčiau rinktis tradicinę formą, neperkrautą visokių papildomų papuošimų.“
Koks sodas, toks gyvenimas
Sodai būdavo dovanojami per vestuves, krikštynas, jais dekoruoti namai per didžiąsias metų šventes – Velykas ir Kalėdas. Advento dienomis papuošti raudonais obuoliukais ar uogų karoliais, jie atstodavo dabar mūsų mėgstamas kalėdines eglutes, – šios į Lietuvą iš Rusijos atkeliavo tik XX a. pradžioje. Vėlyvas ruduo, žiema – labai geras laikas sodams rišti, nes gausu šviežių šiaudų, daug laiko, ilgi vakarai.
Kuo skyrėsi įvairioms progoms skirti sodai, pasak M. Liugienės, galime tik spėlioti – nėra išlikusių daug šių tradicijų liudijimų. Kai kurios rišėjos dar prisimena, kad į palankynas moterys nešdavo šiaudinių sodelių, paukštelių, saulučių, angelėlių... Būsimoji mama irgi rišdavo sodą – ant to kablio, kur ketino tvirtinti lopšį, tikėdama, kad nuo to, kokį ir kaip suriš, priklausys vaiko gyvenimas. Kiek ilgiau išliko, ypač Kupiškio krašte, vestuvinių sodų tradicija. Dažnas dar prisimena, kai iš bažnyčios parvykę jaunieji su palyda turėdavo išsipirkti ne tik svečių užsėstą stalą, bet ir šį šiaudinį kūrinį. Jį rišdavo merginos per mergrytį ar mergvakarį, neretai prisidėdavo ir būsimoji jaunamartė. Tikėta – kaip seksis sodą rišti, toks bus ir poros gyvenimas. M. Liugienė sako, kad kartais, net ir turint daug patirties, rišamas sodas nežinia kodėl ima kreivintis. Vieną tokį ji net turėjusi sukarpyti ir surišti iš naujo.
„Kai būsimoji nuotaka paklausė, kaip sekėsi, pasakiau teisybę – kad iš pradžių buvo problemų, bet jas pavyko ištaisyti, tad viskas išėjo labai gerai. Tikiuosi, kad ir bendras poros gyvenimas, jei ir kilo kokių bėdų, galiausiai susiklostė palankiai“, – sako pašnekovė. Kartą tik baigusi pamatė, kad viduryje netyčia praleido porą šiaudų. Nors trūkumas iš pirmo žvilgsnio į akis nekrito, sako, kad sąžinė jai neleistų tokio atiduoti, todėl ardė ir viską perdarė, kaip reikia.
M. Liugienė jaunavedžiams nerekomenduotų dovanoti ir į dvi dalis atskirto sodo. Viena rišėja vežamą dovanų sodą netyčia užkliudė ir pažeidė jo kampą. Sako, kad ir jį gavusiųjų gyvenimas klostėsi nekaip – persekiojo ligos, grėsė skyrybos. Viskas grįžo į vėžes tik dovaną perpynus iš naujo. Pasirodo, sodas ne tik praneša, kas laukia, bet ir gali tą likimą pakoreguoti. Vestuviniai būdavo saugomi labai ilgai. Baltarusijoje, mirus vienam iš sutuoktinių, vestuvinis sodas būdavo nešamas prieš karstą, o vėliau – kartu palaidojamas. Sužeistas sodas turi būti keičiamas. Manyta, kad laikyti tokį – blogas ženklas, panašiai, kaip laikyti įskilusius indus ar veidrodžius. Atgyvenusius, sulūžusius sodus geriausiai sudeginti.
Mechaniškai nepažeistas sodas gali kaboti labai ilgai – juk šiaudas yra itin patvari medžiaga, iš jų net stogus darydavo. Tiesa, anksčiau lietuviai sodus keisdavo dažniau. Paprastai dėl to, kad nutupėdavo musės. Dabar tokius nutupėtus ar sudulkėjusius kūrinius galima lengvai nuplauti nestipria šilto dušo srove. Sodas paprastai būdavo kabinamas virš stalo, kur visa šeima tris kartus per dieną sėsdavo valgyti. Jis tarsi pratęsdavo tą sakralinę erdvę – nuo maisto, o jis irgi laikytas šventu, nes teikė gyvybę, užaugo su Dievo pagalba, sodas kreipė akis į aukštesnius dvasinius dalykus. Jis turėjo suktis, judėti. Judėjimas yra gyvybė. Žiūrint praktiškai, tai rodo, kad patalpoje neužsistovi oras, o tai svarbu sveikatai. Jei, atėjus kokiam žmogui, sodas nustodavo suktis, šeimininkai įtardavo, kad svečias gali būti blogas ar jam numatytas nekoks likimas.
Savo rankomis kurtas sodas, be abejo, turi daugiau sakralinių galių, bet vargu ar daug rasime entuziastų, kurie patys sėtų javus, lankytų laukus, o paskui pjautų derlių. M. Liugienė juokiasi prisiminusi, kad šiaudus jai teko ir vogti, ir lėktuvu skraidinti. „Turiu žemės ir grūdų, bet mano šiaudai kažkodėl būna per minkšti. Todėl visada vežiojuosi su savimi žirkles ir, užmačiusi tinkamų javų, šiek tiek prisipjaunu. Tiesa, nežinai, kieno tie laukai, tad tenka vogti. Kartą esu ir barti už tai gavusi, – šypsodamasi sako ji. – O štai Bulgarijoje, kai ilsėjomės, labai pasisekė – laukuose užmačiau daug laukinių natūraliai prisisėjusių rugių, tai prisipjoviau į valias. Paskui, sėdėdama ant Juodosios jūros kranto, kartu su vyru juos tvarkėme, namo skraidinau lagamine vietoj drabužių.“
Labiausiai sodams tinka rugių, kvietrugių šiaudai. Gražūs ir kvietiniai, bet jie būna trumpučiai. Avižiniai šviečia kaip auksas, tik šie, deja, dažniausiai būna per minkšti, tad tinkamesni paukšteliams, angeliukams, saulutėms rišti. Paruošti šiaudus neretai trunka ilgiau, nei rišti sodą. Turi iškirpti narelį, nuimti viršutinį lukštą, atrinkti netinkamus ir pagaliau sukarpyti vienodo ilgio atkarpomis. „Kiekvienas meistras turi turėti gerą pameistrį“, – sako M. Liugienė. Jai noriai padeda jos vyras inžinierius konstruktorius Henrikas. Tiesa, apie energinius ir maginius dalykus prašo nekalbėti.
„Tokie jau tie vyrai – materialismus vulgaris“, – juokiasi Marija. Nedidukam sodui sukurti užtenka 60 šiaudelių, vidutinio dydžio – prireikia arti tūkstančio. Visi šiaudeliai gali būti vienodo ilgio, bet Marija yra pastebėjusi – jei trikampio pagrindą darysi iš 0,95 trumpesnių šiaudų nei kitas dvi kraštines, sodas bus ir tvirtesnis, ir energiškai stipresnis. Sako, tai patvirtino žmonės, matuojantys energiją specialiomis virgulėmis. Pasak jų, sodo energinis laukas veikia erdvę net 30 m spinduliu.
