Esate kosmobiologė. Tiriate, kaip žmogaus organizmą veikia buvimas kosmose. Jūsų žinios bus vis reikalingesnės, kai žmonės pradės reguliariai skraidyti į kitas planetas. Kada tai įvyks?
Į Mėnulį reguliariai skraidyti pradėsime turbūt per artimiausius 10 metų, į Marsą – vėliau. Mano darbas – išsiaiškinti, kaip pasiekti, kad astronautai sėkmingai nuskristų, pabūtų ir grįžtų į Žemę pakankamos sveikatos. Kosmose astronautus veikia nesvarumo būklė. Esame įpratę gyventi veikiami žemės traukos. Kosmose jos nėra, tad atsiranda įvairių problemų, pavyzdžiui, ima retėti kaulai, poveikį daro radiacija. Įsivaizduokite, kad žmogus išvyksta į Marsą, į trejų metų kelionę. Net jei jį gerai saugos kosminio laivo sienos, vis tiek kažkiek radiacijos prasiskverbs. Reikia išsiaiškinti, kaip tai kontroliuoti.
Tai, ką tiriu, yra nauja ir pačiai NASA’i. Jungtinėse Amerikos Valstijose esu 15 metų, o NASA’oje – dar tik metus. Tik pradėjau apšilti kojas. Bet jau daugiau kaip 10 metų, nuo doktorantūros studijų Stanfordo universitete, gilinuosi į imuninę sistemą ir uždegiminius procesus. Tiriu, kaip šie veikia smegenis. Kai dirbau San Francisko UCSF universitete, gilinausi į tai, kaip žarnyno bakterijos veikia susirgus išsėtine skleroze. Kai atėjau į NASA’ą, man pavedė tirti panašius dalykus: kaip veikia imuninė sistema, kokie uždegiminiai procesai prasideda esant radiacijai.
Galbūt vieną dieną šie tyrimai pravers Jums pačiai skrendant į kosmosą?
Mano tikslas yra prisidėti prie to, kad žmonės skraidytų į kosmosą, ypač – Marsą. Norėčiau tam paaukoti visą savo gyvenimą. O ar skrisiu pati? Apie kosmosą svajoju nuo ketverių metų, tad, žinoma, bandysiu. Kai neseniai NASA rinko astronautus misijai atlikti, norinčiųjų buvo 18 tūkst., o atrinko 12. Tai didžiausias įmanomas konkursas! Ar bandysiu ateityje? Aišku, bandysiu, kaip ir daugelis mano kolegų. Bus smagu vieniems už kitus sirgti. Kartais į misiją siunčiama daugiau mokslininkų, kartais – inžinierių. Pagrindinius atrankos kriterijus atitinku: reikia turėti inžinerijos ar gamtos mokslų daktaro laipsnį (Eglė neuromokslų daktaro laipsnį įgijo Stanfordo universitete (JAV), – red. past.) arba būti iš kariuomenės. Taip pat reikia būti geros sveikatos. Žinoma, šansai maži, bet nebandytum, jeigu nesitikėtum, kad pavyks.
Kuo žmogų taip traukia kosmosas?
O kodėl žmonės plaukė aplink pasaulį? Keliavo ieškoti Šiaurės ir Pietų ašigalių? Leidosi į vandenyno gilumą? Mus traukia tai, kas nepažinta. Traukia iššūkiai. Todėl ir skrendam į Mėnulį, ir ieškom nepažinto, nematyto pasaulio. Žinoma, tai įdomu ne visiems. Kita vertus, mokslinės fantastikos knygos ar filmai apie kosmosą labai populiarūs. Pati NASA, kaip organizacija, irgi populiari. Tai – iš begalinio žinių troškimo.
Gyvenate San Franciske, dirbate Silicio slėnyje. Kaip atrodo NASA’os darbo virtuvė?
Man ji labai patinka. Matyti, kad kolegas kosmoso tyrimai išties įkvepia. Vyraujant tokiam požiūriui, ir ilgos darbo valandos pasidaro trumpesnės. Kai komanda gera, galima kalnus nuversti. NASA turi daug centrų, viename jų – „Ames“, besispecializuojančiame biologijos, mokslo tyrimų srityje, dirbu aš. Patys mokslininkai labai draugiški ir geranoriški. Daug bendraujame asmeniškai, šiltai, pavyzdžiui, kad ir švęsdami kolegų gimtadienius. Taip pat man labai patinka čia vyraujantis lygiavertiškumas. Didelį eksperimentą gali stebėti ir laboratorijos vadovai, ir praktikantas studentas. Kai kartą reikėjo skubiai apdoroti iš kosmoso ką tik gautus tyrimus, su komanda sėdėjome dešimtis valandų, o komandos vadovė pirko mums picas, rūpinosi mūsų buitimi, nes patys, įnikę į mikroskopus, negalėjome to padaryti. Galbūt toks lygiavertiškumas atsiranda dėl to, kad nesvarbu, ką mes kiekvienas individualiai atrastume, vis tiek bus pranešta, kad „atrado NASA mokslininkai“. Mes dirbame dėl idėjos, o ne asmeninės naudos. Tai labai gerai pačiam mokslui.
Amerikiečių astrobiologo Davido Grinspoono knygoje „Lonely Planets“ perskaičiau man patikusį palyginimą. Viduramžiais statant katedrą galbūt kam nors viso gyvenimo indėlis buvo prisidėti konstruojant kolonos apačią. Ilgainiui iš to išaugo visa kolona, parėmė katedros stogą ir galiausiai atsirado graži katedra. Taip yra ir su mokslu. Tavo daromi eksperimentai yra maža dalelė didžiulių tyrimų, kurie vieną dieną, tikėkimės, nuves žmogų iki Marso.
Mūsų žiniomis, esate vienintelė NASA’oje dirbanti lietuvė. Ar gyvenant JAV ir dirbant tokioje tarptautinėje organizacijoje lietuviškos šaknys vis dar svarbios?
Žmonėms įdomu, kodėl mano pavardė tokia, kodėl akcentas kitoks. Jie mato, kad esu iš kitur. Kita vertus, užsieniečių ir užsienyje gimusių darbuotojų NASA’oje yra labai daug. Be to, Lietuvoje jau seniai nebegyvenu. Esu Harvardo ir Stanfordo universitetų vaikas, mane jie labiau suformavo negu Lietuva. Kai tik atvykau į Harvardą, iš pradžių jaučiausi kaip į Ameriką atvykusi užsienietė. O dabar labiau save laikau Harvardo ir Stanfordo auklėtine. Nuo praėjusių metų turiu ir JAV pilietybę. Tai reiškia, kad Lietuvos pilietybės nebeturiu, nes Lietuvoje negalioja dvigubos pilietybės įstatymas.
Ir taip Lietuva Jus – bent jau teisiškai – prarado?
Taip. Labas rytas, reikia leisti turėti dvigubą pilietybę! Nes jeigu neleidžiate, ką man daryti? 15 metų gyvenu JAV, ši šalis man apmokėjo studijas. Jaučiuosi jai skolinga. Dabar stengiuosi čia patirtimi dalytis su studentais ar kitaip prisidėti prie mokslo populiarinimo. Be to, dirbantiesiems tokioje svarbioje valstybinėje organizacijoje kaip NASA pilietybė atveria naujų durų. Tiesa, niekada neslepiu, iš kur esu kilusi, mielai pasakoju apie Lietuvą. Dabar jaučiuosi kultūrų katilo žmogus. Kai išvykau, man tebuvo 19 me-tų. Kaip suaugęs žmogus, susiformavau JAV.
Į Harvardą įstojote 2003 m. Tuo metu dar mažai kas iš Lietuvos vy-ko studijuoti į užsienį, tuo labiau – JAV. Kaip Jums pavyko?
Tai išties buvo laikas, kai Lietuvoje nelabai žinojome, kaip apskritai reikia patekti į užsienio universitetą. Mokiausi Vilniaus licėjuje ir maždaug dešimtoje klasėje mus aplankė Amerikoje studijuojanti buvusi licėjistė. Man jos išvažiavimo istorija skambėjo kaip svajonė. Domėjausi neuromokslu, o Lietuvoje tuo metu tokios specialybės nebuvo. Dabar ji jau yra, yra ir puikių čia mokslus baigusių neuromokslininkų, bet tada jų nebuvo.
Licėjuje baigiau tarptautinio bakalaureato klasę. Mokiausi anglų kalba, mokslo lygis buvo labai aukštas. Mus laužė kaip reikiant, bet to reikėjo. Tada pasiryžau studijuoti Amerikoje. Bet kaip tai padaryti? Naršiau internete ir bandžiau išsiaiškinti. Mačiau, kad reikia rekomendacinių laiškų. Tais laikais tai skambėjo kaip keistenybė. Reikėjo rašyti esė apie save, motyvacinį rašinį – to dariusi nebuvau. Reikėjo paruošti daug įvairių dokumentų, visus – anglų kalba, specifiniais terminais. Be to, neturėjau pinigų net stojimo mokesčiui susimokėti, į vieną universitetą jis buvo apie 100 dolerių. Tais laikais tai buvo daug. Tad ką gi – rekomendacijas uoliai verčiau iš lietuvių kalbos į anglų. Parengiau neva oficialią paraiškos, kurioje nurodžiau, kad dėl sunkios finansinės padėties negalėsiu sumokėti net stojimo mokesčio, formą, daviau ją pasirašyti licėjaus direktoriui. Kiek žinau, tą formą vėliau naudojo ir kiti licėjistai, o aš ją kurpiau taip, kaip man atrodė teisinga.
Reikėjo ne tik įstoti į JAV universitetą, bet ir gauti stipendiją, kad galėčiau išgyventi. Turėjau gauti kuo geresnius balus. Visą 12 klasę vargau, įstojau į kelis JAV universitetus, bet stipendijos negavau. Tad įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir tada vėl bandžiau į Ameriką. Bandžiau įstoti net į 18 universitetų, laikiau visus reikalingus testus, dėl vieno jų važiavau į Rygą, nes Vilniuje nebuvo galima laikyti. Tuo metu visi įkyriai kalė į galvą, kad jei pirmą kartą nepavyko, kodėl atrodo, kad antrą kartą staiga pavyks. Ramiai į juos pažiūrėdavau ir sakydavau, kad vis tiek stosiu. Ir įstojau, ir gavau stipendiją – atsakymą gavau net iš kelių universitetų. Tarp jų – ir Harvardo, šį ir pasirinkau.
Man patinka tokie iššūkiai. Susikuri sunkiai įtikimą tikslą ir bandai jo siekti. Iš pradžių pati nelabai tiki, kad pavyks, bet po truputį judi jo link. Žinoma, tai kainuoja labai daug darbo. Žmonėms kartais atrodo, kad man tiesiog pasisekė. Bet prisimenu, kaip pusę metų miegodavau po penkias valandas, o visą likusį laiką dirbdavau, savaitgaliais – taip pat.
Harvardo universitetas pagal daugelį reitingų yra geriausias pasaulyje. Kaip atrodė studijos ten?
Harvardas susirenka pačius geriausius, protingiausius, motyvuočiausius ir ambicingiausius žmones. Tada jiems tenka daug dirbti savarankiškai. Taip buvo ir licėjuje. Manau, ši įstaiga mane paruošė fantastiškai. Turėjau puikių mokytojų ir puikių klasės draugų.
Harvarde tikrai nėra lengva, nepastudentausi – sėdi ir per naktis darai namų darbus. Taip pat man reikėjo dirbti: iš pradžių – biblio- tekoje, paskui – neuromokslų laboratorijoje. Žmonės vieni į kitus žiūri kaip į vaikščiojančias galimybes. Įsiminė, kad profesoriai studentus noriai priima, nors jie dar nieko nemoka ir yra labai jauni. Akademiniu požiūriu tai buvo rojus žemėje. Susiradau ir daug draugų, iki šiol palaikome ryšius. O tada, baigusi studijas, gavau fantastišką Harvardo stipendiją ir metus praleidau Peru.
Peru?
Taip! Užsiėmiau antropologiniais tyrimais. Trankiausi po Amazonės džiungles ir ėmiau interviu: iš gydytojų, vietinių gyventojų, turistų. Stebėjau šamaniškas ceremonijas. Jau buvau įstojusi į doktorantūrą Stanfordo universitete, bet staiga gavau stipendiją metus užsiimti štai tokia keistenybe. Puiku! Parašiau užklausimą, ar galėčiau pradėti studijuoti metais vėliau, ir gavau teigiamą atsakymą. Peru taip pat padėjau sudaryti tradicinių gydomųjų priemonių duomenų bazę. Tyriau įvairius keistus augalus. Tai buvo nuotykių kupini metai, bet pasiilgau laboratorijų. Į universitetą grįžau su dideliu džiaugsmu ir toliau gilinausi į neuromokslus. Pamenu, kaip pirmą kartą atėjusi Stanforde į paskaitą pagalvojau: „Kokie visi protingi!“ Kartais taip smagu tarp kitų žmonių jaustis kvailiausiam. Tada nori mokytis dar labiau.
Įdomu, kas paskatina žmogų pamėgti mokslą. Viename interviu esate dėkojusi savo biologijos mokytojai už tai, kad padėjo atrasti šios disciplinos grožį. Koks mokytojo vaidmuo mokslininku norinčiam tapti vaikui?
Be galo svarbus. Biologijos mokytoja Alyda Daulenskienė man įkvėpė meilę mokslui ir eksperimentams. Aš vienintelė iš tarptautinio bakalaureato klasės mokinių pasirinkau biologiją aukštesniu lygiu. Mokytoja man vienintelei kantriai dėstė papildomai – dvi valandas per savaitę. Darėm įvairių eksperimentų. Aš pamilau mokslo procesą. Kelias, kaip nueinama iki atradimo, yra be galo įdomus. Mokytoja įžvelgė mane turint eksperimentuotojos gyslelę ir padėjo jai atsiskleisti. Ji buvo nuostabi mokytoja.
Jūsų tėtis Vydas Čekanavičius yra Vilniaus universiteto matematikos ir informacijos fakulteto profesorius. Turbūt tai irgi turėjo įtakos, kad pasirinkote tokį kelią?
Be abejo. Mano abu tėvai yra matematikai. Tėtis dirba universitete, mama – privačioje kompanijoje. Jie abu buvo matematikos olimpiadininkai. Jie žavisi tokiais dalykais kaip gražus matematinio uždavinio sprendimas ar įdomi mintis. Jie man įskiepijo smalsumą. Ne tik skaičiams – viskam. Tėtis sakydavo, kad iš visų pasaulio sričių gali ką nors sužinoti ir išmokti. Esu tėvams labai dėkinga. Kadangi abu yra matematikai, man niekada net nebuvo atėjusi mintis, kad moterys galėtų nemokėti matematikos, kad tikslieji mokslai – ne joms. Mama ir matematika man visada buvo greta. Kai nemanai, kad kas nors gali būti „ne tau“, apie tai ir nemąstai.
Ar NASA’oje ar tuose universitetuose, kuriuose studijavote, jautėte, kad moterų – mažuma?
Harvarde nejaučiau, Stanforde nejaučiau. San Francisko UCSF universitete, kur studijavau vėliau, moterų tarp profesorių buvo jau mažiau. Atrodė, kad moterys kažkuriuo metu nubyra. Bet tada nuėjau į NASA’ą, o čia moterų – daugybė. Egzistuoja lygybė, ypač – mano srityje, tarp kosmobiologų. Juk tai nėra nei „vyriška“, nei „moteriška“ sritis.
Jūs taip pat mokote vaikus ir studentus, ypač iš mažiau pasiturinčių šeimų. Norite jiems padėti siekti mokslo, kaip kad Jums padėjo universitetai. Kodėl Jums tai svarbu?
Ir Harvarde šiek tiek mokiau vaikus, o Stanforde jau rimtai užsiėmiau visuomenės mokymu, mokslinimu, mokslo populiarinimu. Stanforde ir dėsčiau, ir vadovavau net dviem mokslinimo organizacijoms. Pirmoji dirbo su mažais vaikais Ist Palo Alte (East Palo Alto) – skurdžiame mieste, ten daug nusikaltimų. Dirbau su 2–5 klasių vaikais. Du kartus per savaitę juos mokėme įvairių dalykų, darėm smagius eksperimentus. Iš pradžių dėsčiau, o paskui vadovavau visam projektui. Tai man buvo didžiulė gyvenimo pamoka.
Paskui kelerius metus vadovavau organizacijai, mokančiai aplink Stanfordą gyvenančius septintokus. Kalbėjome jiems apie smegenis rodydami tikras, preparuotas. Tokį mokymosi iš natūros metodą taikiau ir skurdesnėse mokyklose. Man išėjus, taip mokoma ir toliau. Džiaugiuosi, kad galėjau tai pradėti.
San Francisko UCSF universitete turėjau magistrantų kursą. Stengiausi jiems padėti įstoti į doktorantūrą, ir daugeliui pavyko.
Dažnai dalyvauju mokslo mugėse ir festivaliuose, esu ten sakiusi kalbų. Dabar jose jau kalbėsiu apie NASA’ą. Daug doktorantų mane susiranda, kad juos pašefuočiau, ir tai noriai darau. Visada noriu, kad tarp studentų, su kuriais dirbu, būtų žmonių iš vargingesnių šeimų. Jei dirbame laboratorijoje, stengiuosi, kad jiems būtų mokamas atlyginimas. Jokių nemokamų darbų. Dirbdama Harvardo laboratorijoje gavau atlyginimą. Man reikėjo apmokamo darbo, universitetas tai suprato ir jį suteikė. Dabar stengiuosi kitiems suteikti tai, ką gavau pati.
