Šokti man patinka. Labai, bet kas yra šokio terapija, prieš eidama į 5 ritmų („5Rhythms“) seminarą, neįsivaizdavau. Pasirašiau dėl kompanijos – su mano lankomo Teatro klubo merginomis visur labai smagiai praleidžiame laiką. Buvo smalsu, ar tikrai sugebėsiu šokti atsipalaidavusi, juolab kad pažįstamų buvo vos tos kelios merginos. Agnė Dičiūtė seminaro dalyvius pakviečia susėsti ratu ir, paprašiusi per šokio seansą atsiduoti tik muzikai, pojūčiams bei juos iššokti – užsimerkus arba ne, parodo, kaip tai maždaug turėtų atrodyti. Pagalvoju, kad ji drąsi, juk tai – ne kalbėti prieš auditoriją pasidarius makiažą, vilkint prašmatniu kostiumėliu ir ne šokti čia čia čia su blizgia suknele. Patogiais drabužiais vilkinti Agnė šoka stichijas pagal 5 jas atitinkančius ritmus: žemės stichiją atliepiančią tėkmę – plaukiančiais judesiais, ugnies, arba staccato, – aštriais, energingais. Kai pradeda šokti vandenį, arba chaosą, pagalvoju: „Na, jau ne!“ Agnė atpalaiduotomis rankomis, judančia galva man panėši kad ir į gražią, bet beždžionėlę. Aš juk nenoriu kam nors iš šalies atrodyti kaip beždžionė! Nurimstu mokytojai pradėjus judėti minkštais, paskraidyti iš vienos vietos į kitą leidžiančiais judesiais – taip ji šoka oro stichiją atliepiančią lyriką. Ir galiausiai tolygiai kvėpuodama Agnė panyra į ramybės ritmą, dar pasako, kad šiuo etapu galima ieškoti ryšio su kitais – jei norisi liesti, leisti, apkabinti, apsikabinti. „OMG, – pagalvoju. – Kur aš papuoliau? Liesti? Nepažįstamus žmones?!“ Bet pinigai sumokėti, o aš suvalkietė, tad tikrai neišeisiu negavusi iš to kokios nors naudos.
Kaip tai veikia?
„Šokis pakeitė mano gyvenimą, – sako Agnė, kai susitinkame pokalbio. – Buvau įsitempusi biuro darbuotoja su kostiumėliu. Esu baigusi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą, verslo informacijos vadybos specialybę, 10 metų dirbau ofisinį darbą, tarp jų – nemažai įmonėje „Telia“ – rinkodaros specialiste. Mane valdė protas ir stresas. Susidomėjusi šokio terapija ėmiau vežti šios srities specialistus į Lietuvą, atradau 5 ritmų šokį, supratau turinti kūną ir pojūčius. Dar – kad drabužiai, kuriais vilkiu, nepatogūs. Kad valgau dažniausiai mechaniškai, nejausdama skonio. Kad darbas netenkina 100 proc., bet laukiu, kol kas nors ateis ir išvaduos arba būsiu paprašyta išeiti. Kad santykiai su draugu įstrigę. Kad gyvenu iliuzinėje komforto zonoje. O kai jau suvoki, kad gyveni kaip daržovė, tik egzistuoji, gyventi taip toliau nebegali.“
Per 9-erius metus – nuo tada, kai A. Dičiūtės gyvenime atsirado šokio terapija, pasikeitė daug kas: nuo iš pirmo žvilgsnio mažų dalykų – ji pradėjo rengtis laisviau, valgyti skaniau, sveikiau ir jausti, ką valgo, iki reikšmingesnių – išėjo iš darbo, po trejų gyvenimo kartu metų išsiskyrė su draugu. Palyginusi tuometę ir dabartinę save, pašnekovė pripažįsta, kad dabar daug greičiau, drąsiau apsisprendžia keisti tai, kas emociškai netenkina. „Į Romą persikėliau gyventi irgi iš jausmo, – teigia dvejus metus Italijos sostinėje gyvenanti moteris. – Kai pirmąkart atvažiavau į šį miestą, pajutau, kad čia man gera, ir nusprendžiau persikelti, nors nežinojau, nei ką veiksiu, nei kur gyvensiu.“ Tuo metu ji jau konsultavo kaip geštalto terapijos praktikė. Vilniaus geštalto instituto penktakursė susitarė, kad dirbs nuotoliniu būdu, išnuomojo butą, pardavė automobilį ir po trijų mėnesių jau gyveno Romoje.
Pirmiausia, ką suprato nuvažiavusi, – kad žmogui pakanka visai nedaug daiktų. „Daiktai yra našta, stabdo pokyčius, apsikrauni jais ir negali pajudėti. Dabar pilnų lagaminų, jei sudėtų ten, ką turi, būtų tik 3 ar 4. Daiktų mums reikia dešimt kartų mažiau, nei atrodo. Tai iliuzinio saugumo garantas. Žmonės prisiriša prie jų, prie žmonių, prie vietų, – neabejoja A. Dičiūtė. – Vaikystėje mėgau perstumdyti baldus – tai rodo, kad man nepatinka stabilumas, bet specialybę rinkausi iš pasąmoninio spaudimo, kad reikia mokytis to, kas padės užsitikrinti padorų gyvenimą. Mane labai traukė psichologija, psichoterapija, bet tėvai nuo šios specialybės atkalbinėjo, jiems vadyba atrodė perspektyvesnė sritis. Aš net į teisę stojau. Ačiū Dievui, neįstojau, nes nežinau, ką ten būčiau veikusi.“ Agnė pasakoja, kad dvasinio jos kelio pradžia buvo pažintis su joga, su šia atėjo pasirinkimas atsisakyti mėsos, žuvų, pieno produktų. „Mano mama beveik 20 metų yra jogos mokytoja, per ją ir aš pradėjau užsiiminėti šia praktika, meditavau Indijoje, ašrame. O kai mano hobiu tapo 5 ritmų šokis, supratau, kad joga man netinka, kad turiu judėti. Esu ugnies žmogus pagal daug ką: mano Zodiako ženklas – ugnies stichijai priklausantis Šaulys, „Agnė“, išvertus iš sanskrito kalbos, – „ugnis“. Kad nurimčiau, kad emocijos neįstrigtų ir galėčiau judėti į priekį, kurti, man reikia jas iššokti.“ 10 metų vegetare buvusi moteris kurį laiką valgo tai, ką diktuoja organizmas: „Stengiuosi elgtis laisvai ir organizmo nestresinu.“
Atrodo, kad Agnei pavyko pasiekti beveik tobulą gyvenimo būvį. „Aišku, kad ne, – šypsosi pašnekovė. – Esu ugnis, ši stichija simbolizuoja aiškumą, tvirtumą, gebėjimą kitam tiesiai į akis pasakyti „ne“, „taip“. Labai ilgai nemokėjau to, iki šiol mokausi pasakyti savo nuomonę, treptelti koja, nubrėžti savo ribas. Ugnį jaukinuosi šokiu, antruoju ritmu staccato.“ Agnė paaiškina, kad kiekvienas iš penkių ritmų mums leidžia atrasti, pajusti savo nepriimtinus jausmus, juos pripažinti ir paleisti iššokant. Tarsi pasikalbėti su savimi. (Aš pojūtį šokdama staccato prisimenu stipriausiai. Tada labiausiai ginčijausi su savimi be perstojo lakstydama, tai yra šokdama, iš vieno salės galo į kitą, – nors pavargau (kiekvienas ritmas trunka maždaug po 20 min.), bet vidinė spyruoklė taip ir liko įsitempusi.) Pasak A. Dičiūtės, daugeliui, o ir jai pačiai, nelengva šokti chaosą – trečiąjį ritmą. Jis susijęs su kontrolės paleidimu, tai yra šokdamas mokaisi tvirtai stovėti ant žemės, arba mąstyti racionaliai, taip pat – atsiduoti visatos dėsniams, nes ji atsiunčia atsakymus, įteikia sprendimų raktus, jei tik esi atviras tai priimti. (Chaosą aš šokau „komos“ būsenos – buvau perdegusi, tenorėjau, kad rankos pailgėtų iki žemės, galėčiau pasiremti ir parymoti, iki visi pašoks, bet galūnių atpalaiduoti iki galo nepavyko. Įspūdis buvo toks, tarsi rankos tįstų žemyn, bet smakras visą kūną temptų į viršų. Man labiausiai patiko ketvirtasis ritmas – lyrikos. Įsivaizdavau esanti balerina ir darydama pa mėginau su plačia šypsena veide kažkur išskristi.)
Agnė pasakoja, kad ji, galėdama palyginti lietuvius ir italus, pastebi, jog mums labiausiai trūksta būtent oro stichiją simbolizuojančios lyrikos – džiaugsmo, lengvumo, kai atsiveria krūtinė, užauga sparnai ir imi skristi. „Lietuviams kažkodėl atrodo, kad gyvenimas turi būti sunkus. Ir aš iš italų mokausi paprastumo, lengvumo, mokėjimo mėgautis bet kuo“, – sako moteris. Artimiausias jai yra žemės stichiją, arba tekėjimą, atliepiantis pirmasis ritmas. „Jaučiu ryšį su žeme, gamta. Pagaliau žemė yra ir moteriškumo simbolis, jos, kaip ir žemės, gyvenimas teka ciklais, todėl mums svarbu tekėti ir nesustoti.“ (Man tekėti sekėsi nekaip. Vis galvojau, kad rankoms banguoti trukdo sustabarėjusios alkūnės, o jų pratekinti niekaip nepavyko. Paskutinį ritmą – ramybės – prarymojau lotoso poza. Po beveik dviejų valandų šokimo be sustojimo ir nuolatinės akistatos su savimi, kai pradėjau tolygiai kvėpuoti, norėjosi sustingti ir taip rymoti per amžius. Buvo ramu ir gera. Tiesa, poreikio liesti ką nors nejaučiau. To ir nedariau, nes juk tai – ne pasirodymas. Ir ką apie tai pamanys kiti, tikrai nerūpėjo.) Agnė tiems žmonėms, kurie drovisi kitų reakcijos – ne tik šokio seminare, bet ir gyvenime, pataria iš savo patirties: „Reikia eiti ir daryti per daug negalvojant. Tik taip tu gyveni. Ir aš biure sėdėdama laukiau, kad kas nors ateitų ir išgelbėtų, – mes linkę permesti atsakomybę kitiems, kaltindami kitus bandome pateisinti save, kad patys nieko nedarome.“
Šokis, pasak A. Dičiūtės, padeda labiau jausti savo kūną, todėl žmogus ima gyventi čia ir dabar, o tai reiškia, kad tampa sąmoningesnis, atsakingesnis už savo veiksmus, neatidėliodamas daro viską, kad būtų laimingesnis. Viena ilgametė seminarų dalyvė papasakojo, kad kai patekdavo į nemalonią situaciją, tarkim, kas nors apšaukdavo darbe, ji arba apsiverkdavo, arba nepaprastai sutrikdavo. Šokis išmokė tvirtybės. Dabar ji arba atvirai pasako, kad toks elgesys nepriimtinas, arba atsiprašiusi pasišalina, išsišoka, viską įvertina kitomis akimis ir grįžusi situaciją išsprendžia kitaip. Pasak ilgametės 5 ritmų seminarų dalyvės Gintarės, kaskart po 5 ritmų bangos ji jaučiasi ne tik išsilaisvinusi, bet ir pasisėmusi energijos: „Svarbiausia – esu dėkinga savo kūnui, muzikai ir mokytojui už galimybę dar kartą panirti į save ir savo išgyvenimus. Tai pats tikriausias ir nerealiausias pokalbis su savimi. Šokdama neturiu laiko galvoti, kaip atrodau, ar gražiai judu ir ką apie mane – taip keistai judančią – mano kiti, nes šioje nuostabioje improvizacijoje dalyvauja visi, kurie šiuo metu šoka kartu. Ribų, kaip ir kiek galima išsilaisvinti, nėra. Mano kūnas laisvai juda pagal muzikos ritmą čia ir dabar. Jam keičiantis, keičiasi ir mano judesiai, kvėpavimas, mintys. Tai meditacija šokant, ir aš dėkoju Andriui Žebrauskui, Agnei Dičiūtei, Marcui Silvestre’ui ir visiems kitiems, kurie padėjo atrasti tuos nerealius 5 ritmus ir judesiu labiau pažinti save.“
Šokio terapijų įvairovė
Prancūzą M. Silvestre’ą į Lietuvą vesti 5 ritmų seminarų pasikvietė būtent Agnė, bet jis nebuvo pirmasis mūsų šalyje viešintis šios šokio terapijos mokytojas. Pasakodama apie pirmąjį bandymą moteris dar prisimena tą jaudulį – britų vyro ir žmonos vedamo seminaro sąnaudos jai, neturinčiai jokio finansinio pagrindo, buvo didelės, reikėjo surinkti grupę, galima sakyti, iš niekur. Laimė, pirmasis blynas, pasak A. Dičiūtės, neprisvilo, tada britai ėmė važiuoti čia kas pusmetį. Jie Agnei parekomendavo nuvykti į Anglijoje, prie Devono, kartą per metus vykstantį 72 valandų šokio seminarą, į kurį susirenka daugybė žmonių iš viso pasaulio. Šios gražios šventės metu renkami pinigai labdaros tikslais – miškams išsaugoti, neįgaliems vaikams paremti ir kt. Agnė lėšas rinko būtent pastaruoju tikslu. Ten ji susipažino su naujais įvairių šokio terapijos mokyklų atstovais, ten buvo vadinamosios judesio medicinos (angl. Movement Medicine) propaguotojų, ir nuo tada A. Dičiūtė ėmė į Lietuvą kviesti vieną italę, kuri jungia vadinamosios judesio medicinos šokio praktiką su menstruacijų ciklo žiniomis.
„Yra tokia teorija, kad kiekvieną mėnesį moteris išgyvena 4 metų laikus, prilygstančius skirtingoms menstruacijų ciklo fazėms. Mėnesinės – tai žiema, tuo metu mums reikėtų užsisklęsti, tarsi sulįsti į urvą, tausoti jėgas. To nepaisančioms moterims dažnai prasideda spazmai, skauda pilvą. Juk ne veltui Japonijoje, Taivane, Pietų Korėjoje, Indonezijoje, kai kuriose Kinijos provincijose menstruacijomis sergančioms moterims įstatymais leidžiama pasiimti po kelias mokamas atostogų dienas. Tokią praktiką taiko ir kai kurios Vakarų įmonės, viena jų – „Nike“. Pasibaigus mėnesinėms, išaušta pavasaris – tada mums kyla daug idėjų, trokštame nuversti kalnus. Ovuliacijos laikas, arba vasara, yra tinkamas projektams įgyvendinti, o štai rudenį, arba prieš mėnesines, geriausiai įvertinti pavasarį kilusias idėjas, nes tada prabyla mūsų racionalusis vidinis kritikas. Jo kritiką atlaikiusioms pavasarinėms idėjoms verta uždegti žalią šviesą, – aiškina pašnekovė. – Menstruacijos daugumai siejasi su kažkuo šlykščiu, negatyviu, o šokdamos mes mokomės tai prisijaukinti, priimti. Į šiuos seminarus ateina ir vyrų, jie nustemba supratę, koks savitas yra moters menstruacinis gyvenimas. Ši tema daug kur – tabu. Yra teorija, kad moteris nuo pirmųjų mėnesinių ima judėti spirale į viršų, kartu auga ir mūsų sąmoningumas. Menopauzės periodu moteris turi itin daug menstruacinio gyvenimo patirties ir gali perduoti šias žinias ciklą pradedančioms mergaitėms.“
Pasak A. Dičiūtės, pati pirma mėnesinių diena labai svarbi. Dažna paauglė tą dieną patiria baimę, gėdą, ir šie jausmai lydi visą gyvenimą, nes moteris nepriima savo moteriškosios prigimties. Senosios bendruomenės, gentys šią dieną iki šiol švenčia, senoliai mergaites sveikina, apdovanoja. Kai kuriose Japonijos salose šia proga rengiama šventė, ant stalų būtinai turi būti raudonų žiedlapių ir raudonų cukruotų obuolių, Islandijoje kepamas tortas. „Pati prisimenu savo pirmąsias mėnesines – jutau baimę, gėdą, maniau, kad mirsiu, nors mama man buvo apie tai pasakojusi. Ir dabar kartais jaučiu to pasekmes, turiu dirbti su savimi, kad tai taptų natūraliu mano gyvenimo būviu, negąsdintų ir nekeltų pojūčio, kad tai – kažkas nemalonaus“, – tvirtina pašnekovė.
Kalbant apie pirmąsias mėnesines, labai svarbus mamos vaidmuo. Ji, dar geriau – kartu su močiute, dukrai turėtų papasakoti apie tapimo moterimi privalumus, kad tai suteikia mums galimybę tapti vaisingoms – ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu lygmenimis. Kad šią dieną reikia švęsti, nes tu, kaip moteris, įgauni daugiau visatos palaikymo, energiškai tampi stipresnė.
Marcą Silvestre’ą Agnė atrado Paryžiuje. Vieną gimtadienį ji nusprendė švęsti šokdama, paguglino, sužinojo, kad tądien bus šokama Paryžiuje, nusipirko su draugu bilietus ir išskrido. A. Dičiūtė prisimena, kad po kelių apsilankymų Lietuvoje šis charizmatiškas mokytojas pasiūlė mokytis jai pačiai ir dalytis patirtimi su kitais. Mokytis 5 ritmų šokio praktikos Agnė išvažiavo į Ameriką pas jos įkūrėjos Gabrielle’ės Roth sūnų Jonathaną Horaną, – tam reikiamas šokio ir seminarų valandas ji jau buvo surinkusi.
Kai susitinka sielos
Savo vedamus vakarus moteris vadina sielos šokio seminarais, nes mano, kad čia susitinka sielos. Ir ne tik sielos – daugelis šokdamas susiranda antrąją pusę, nes prašoka tas fazes, kai reikia eiti į pirmuosius susitikimus ir apsimesti tuo, kas nesi.
O pati Agnė? „Nežinau, man atrodo, kad esame valdomi tam tikrų visuomenės normų, kaip turi ir kaip neturi būti. Aš irgi turėjau tokį paveiksliuką: vyras, vaikai, namai, šuo, darbas. Vieną dieną supratau, kad tas paveiksliukas – ne mano. Kad jis susidėliojo iš matytų filmų, aplinkinių istorijų, artimųjų kalbų, pasaulėžiūros. Kad ilgalaikiai santykiai – ne man. Tai suvokusi išgyvenau lūžį. Ir gyventi taip – galiu pasakyti iš savo patirties – reikia stiprybės, juk visiems labai rūpi, kodėl neatitinki to paveiksliuko“, – šypsodamasi sako pašnekovė. Užtat veiklos ji turi su kaupu: vienintelė atstovauja Lietuvai kaip seminarų „5Rhythms Sweat“ vedėja, veda pamokas Romoje, kitose šalyse, veža į mūsų šalį mokytojus iš viso pasaulio (Anglija, Italija, Švedija, Prancūzija, Olandija, Airija), dirba geštalto terapijos praktike – konsultuoja ir Italijoje, ir lietuvius skaipu, užsiima rinkodara, padeda Laimei Kiškūnei plėtoti aromaterapijos veiklą, dar italų vaikus moko anglų kalbos.
„Man patinka dirbti su vaikais, esu bendradarbiavusi su neįgaliuosius globojančiu labdaros ir paramos fondu „Algojimas“ – su jo įkūrėja Aušra Stančikiene plėtojome Pojūčių klinikos projektą. Ypač domina paaugliai, nemažai jų yra tarp mano, kaip psichoterapijos praktikės, konsultuojamų asmenų. Paauglystė – laikas, kai išlenda daug psichologinių problemų, ypač aktuali savižudybių tema. Mano konsultavimo metodika pagrįsta geštalto, kūno, arba šokio, bei dailės terapijų sinteze. Šiais laikais žmonėms padėti vieno instrumento nepakanka: vienam gali tikti pokalbis, kitam atsiskleisti galbūt labiau padeda piešimas, lipdymas. Geštalto terapija šiuo atžvilgiu ypač paranki, nes gali būti jungiama su kitais instrumentais“, – teigia moteris. Ir priduria, kad būtent šokis jai leido prisiminti, kad kažkada labai domėjosi psichologija. Kad buvo visų draugių problemų klausytoja ir patarėja.
Ir dabar Agnė dalijasi savo patirtimi. „Žinau, kad ir šokis, ir psichoterapija padeda. Mano gyvenime buvo ne vienas sukrėtimas. Pirmoji meilė žuvo važiuodamas motociklu, esu patyrusi persileidimą. Kadangi visa tai išgyvenau, galiu padėti panašią patirtį turintiems žmonėms. Į mane besikreipiančias persileidimą patyrusias moteris gebu išjausti, nes grįžta pačios išgyventi pojūčiai. Ši tema sudėtinga. Moterys netenka dar negimusių vaikų, ir atrodo, kad tai nėra taip baisu, kaip netekti gyvų, bet išgyvenimai panašūs, o tradicijos išgedėti to nėra. Visą sunkumą jos nešiojasi viduje, ir nelabai kas tai supranta. Man šis išgyvenimas buvo stipriausias, bet per kurį laiką pavyko priimti jį kaip patirtį. Visos tos žaizdos man padeda gyventi šiandien. Čia ir dabar.“
