Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas Amerikoje?
Ilgai jutau, kad manyje yra dvi Evelinos. Viena – romantiška, ilgais garbanotais plaukais, su vakarinėmis suknelėmis, dainuojanti meilės balades. Mano, kaip dainininkės, kelias prasidėjo nuo dainavimo konkursų, o ten dažniausiai atliekamos baladės, nes jos geriausiai atskleidžia vokalinius sugebėjimus. 17-os metų jau buvau laimėjusi 16 tarptautinių konkursų. Mane pradėjo kviesti į televizijos laidas, projektus, įgijau baladžių atlikėjos amplua, bet visą tą laiką jutau, kad savęs iki galo neatskleidžiu, tarsi manyje tūno ir visai kita Evelina – kuri nori išlipti iš rėmų, pasakoti savo, menininkės, istoriją, dainuoti savo dainas ir nedėvėti vakarinių suknelių.
Televizijos projekte „Žvaigždžių duetai“, kuriame dainavau su aktoriumi L. Pobedonoscevu, toji kita Evelina buvo šiek tiek pažadinta, tačiau koncertuose klausytojai vis tiek pageidaudavo baladžių. Kai išvykau gyventi į Los Andželą, nebereikėjo tenkinti kitų žmonių užgaidų – galėjau kurti, pažinti, tobulinti save. Taip man pavyko susipažinti su savo kita „aš“. Tiesa, kurį laiką tarp tų dviejų Evelinų vyko vidinė kova, nežinojau, kas yra teisinga, o kas – tik kažkokie per metų metus susiformavę kompleksai. Ilgainiui tos Evelinos susidraugavo. Atsirado vidinė harmonija, pradėjau pasitikėti savimi, nustojau bijoti būti tuo, kuo noriu. Pasijutau laiminga.
Kaip Los Andžele klostosi Jūsų muzikinė karjera?
Šiuo metu įrašų studijoje „Serenity West“ baigiu įrašyti pirmąjį EP – penkių dainų, arba mini, – albumą. Čia savo hitus įrašė M. Jacksonas, Adele, J. Timberlake‘as, Dua Lipa ir kt. Dažnai pagalvoju: „Ar aš nesapnuoju?“ Kartais dėl patirčių intensyvumo atrodo, kad per vienus metus nugyvenu penkerius. Maniau, kad daug dirbau Lietuvoje, bet tiek, kiek dirbu Los Andžele, niekada nesu dirbusi. Antrą kartą pradėjusi statyti gyvenimą nuo pamatų visiškai naujoje aplinkoje supratau, kad laikas, per kurį žmonės paprastai įleidžia šaknis, susikuria karjerą, jau praėjo, taigi dabar turiu tai daryti trigubai greičiau, atsakingiau. Negali savęs išbarstyti nereikšmingiems dalykams. Dainuoju, rašau muziką mieste, kuriame kuria geriausieji. Galimybė būti tarp jų, mokytis neįkainojama. Prieš kelerius metus muzikos įrašų kompanijos „Sony Music ATV“ viceprezidentas Jimas Vellutato man pasakė: „Tu esi kaip paveikslas: spalvų daug, bet trūksta pagrindinių akcentų, kurie piešinį padarytų aiškų, pagal kurį žmonės tave atpažintų.“ Šis patarimas nurodė kryptį, kuria turiu tobulėti. Dabar muzikos prodiuseris, su kuriuo dirbame įrašų studijoje, nudžiugino: „Kai ką galima padaryti geriau, bet tu esi savita.“ Man tai – didžiausias komplimentas.
Kai laimėjote tarptautinį muzikos talentų konkursą „AVON Voices“, Jūsų gyvenimas, galima sakyti, pasikeitė iš esmės.
Per šio konkurso pusfinalį Los Andžele sutikau savo vyrą. Iš šešių tūkstančių atlikėjų į pusfinalį patekome 25, o į finalą Niujorke – 10. Buvo liepos mėnuo, Adamas dirbo garso režisieriumi. Tuo metu turėjau draugą, į jokius vaikinus nesidairiau. Penkias konkurso dienas Adamo nė nepastebėjau, o jis vėliau prisipažino, kad kritau į akį pačią pirmą dieną. Slapta mane nufotografavo, nusiuntė nuotrauką savo broliui: „Žiūrėk, kokia graži mergina.“
Prieš išvykdama namo norėjau pamatyti Los Andželą. Paskutinę naktį už sutaupytus dienpinigius nutariau taksi apvažiuoti miestą. Taksi išsikviesti nepavyko. Filmavimo aikštelėje pamačiau stoviniuojantį vaikiną. Pamaniau – dirbome penkias dienas, tad galima pasitikėti. Paklausiau, ar turi automobilį, ar gali parodyti man miestą, – už benziną sumokėsiu. Kad esu kritusi į akį, neprasitarė. Nemėgstu, kai darbo aplinkoje kas nors pradeda gretintis.
Per penkias valandas jis man aprodė visus holivudinius objektus, ir aš išskridau. Grįžusi namo pamaniau, kad reikėtų padėkoti, bet neprisiminiau vardo. Teko klausti kito komandos darbuotojo. Rašydama padėką pridūriau – jei kada viešės Lietuvoje, esu skolinga paslaugą aprodyti šalį. Tikrai nemaniau, kad atskris. O jis ėmė ir atskrido po dviejų savaičių. Vienuoliktą valandą jį pasitikau, o pirmą pasijutau iki ausų įsimylėjusi. Vaikščiojome po senamiestį, užsukome į restoraną, atsisėdome, ir kaip tik tą minutę man paskambino konkurso organizatoriai, pranešė, kad patekau į finalą. Tokia euforija! Aplankėme Nidą, Trakus, jiedu su tėčiu važiavo fotografuoti gyvūnų. Sužinojęs, kad Roma man yra gražiausias Europos miestas, kitą rytą atnešė bilietus, ir mudu keturias dienas praleidome Italijos sostinėje.
Beveik pusmetį pavyko išsaugoti paslaptį apie mūsų draugystę. Konkursą Niujorke laimėjau per savo gimtadienį – lapkričio 1 dieną. Po trijų dienų grįžau namo, o po šešių Adamas vėl atskrido į Vilnių. Pasipiršo balandžio 30 dieną, per mano mamos gimtadienį.
Ar atsitiktinai paskutinę dieną užpildėte paraišką dalyvauti minėtame konkurse?
Per įtemptą žiemos koncertų periodą peršalau, pakilo karštis, likau namie. Tą dieną mama nedirbo, įslinkau pas ją į lovą, palindau po antklode. Mama naršė internete, sako: „Žiūrėk, čia kažkoks dainavimo konkursas.“ Pamaniau – nerimta, tačiau, likus dienai iki paraiškų pateikimo termino pabaigos, pagalvoju: „Ką prarasiu?“ Reikėjo įkelti penkiolikos sekundžių dainos klipą. Gavau laišką, kad patekau į pirmą pusfinalį Paryžiuje. Skrisdama į Los Andželą maniau – išprotėsiu. Visada svajojau apsilankyti JAV.
Na, o prieš išskrisdama į Niujorką, į finalinį konkursą, dalyvavau tėvų fotografijų parodos atidaryme. Priėjo mergina, paklausė, ar man yra nutikę kas nors, ką galėčiau įvardyti kaip stebuklą. Pradėjau pasakoti apie draugą, pirmą žmogų, atidariusį man duris į Lietuvos sceną, – šviesaus atminimo dainininką Rolandą Janavičių. Palangoje buvo skelbiamas „Auksinio dueto“ konkursas, sumaniau dalyvauti. Man buvo keturiolika, profesionalūs atlikėjai sakė, kad esu dar vaikas, o Rolandas sutiko dainuoti kartu. Atlikome dainą „O, meile, padėk“ ir laimėjome, daina tapo auksiniu hitu.
Kai sužinojau, kad Rolandui atsinaujino liga, parašiau jam dainą. Norėjau ją atlikti scenoje, kur mudu paskutinį kartą dainavome. Iki paskutinės minutės nesugalvojau pavadinimo. Renginio vedėjas Vytautas Kernagis paprašė padainuoti pirmąsias eilutes. „Aš tavo maldą vėjui dovanosiu...“ Vytautas pasakė: „Bus „Vilties malda“. Atlikau, Rolandas paskambino, dėkojo susijaudinęs. Tą minutę pirmą kartą suvokiau, kodėl noriu būti dainininke – nes muzika gali tarnauti žmogaus sielai. Tai merginai pasakiau: „Atradimas, kad muzika gali suteikti gyvenimui prasmės, prilygo stebuklui.“ Grįžusi iš renginio savo feisbuko paskyroje pamačiau nepažįstamosios žinutę: „Pajutau, kad turiu tau pasakyti – gerai pažinojau Rolandą, jis apie tave itin gražiai kalbėjo, sakė, kad labai tave myli ir kad kada nors tau pasaulyje žmonės plos.“ Kitą dieną išvykau į Niujorką. Minėtas konkursas mano gyvenimą pakeitė iš esmės.
Buvote labai prisirišusi prie tėvų...
Ir prie Lietuvos. Man čia buvo gera. Puikiai klostėsi muzikinė karjera, supo šauni didžiulė muzikų giminė, per šventes visi susirinkdavome, dainuodavome, grodavome. Tėvų namuose nuolat klegėdavo menininkų bohema. Kai išvykau į JAV, nebeliko draugų, giminių, tėvų bohemiškų pasisėdėjimų, bet likimas padovanojo žmogų, kuris mane nuoširdžiai myli ir kurį iki širdies gelmių myliu aš. Vienišių iš miesto, kuriame svajojau gyventi. Ir jis pasiūlė kraustytis pas jį ketvirtą pažinties dieną (juokiasi)! Iki tol į pasimatymus eidavau tik mėnesį pabendravusi. Adamas irgi nėra iš tų vyrų, kurie leidžiasi į atsitiktines pažintis. Jo mama pasakojo, kad tą naktį, kai man parodė Los Andželą, Adamas jai parašė: „Nežinau, kas įvyko, bet man atrodo – aš sutikau tą vienintelę.“
Pasitikėjote vyru, kurį pažinojote vos keliolika dienų?
Jau po pirmos Adamo kelionės į Lietuvą jaučiausi taip, tarsi būčiau pažinojusi jį dešimt gyvenimų. Ir tas pasitikėjimas nuo pirmos iki šios dienos nė karto nesusvyravo.
Vis tik išvykau nežinodama, kas manęs laukia karjeros srityje. Mama nuo mažų dienų man kartodavo: „Kada nors išvažiuosi svetur mokytis muzikos, žinok, tau bus labai labai sunku.“ Vėliau mamai sakiau: „Ačiū, kad tu mane grūdinai ir auginai storą odą, bet net ir mokydama mane tikrai neįsivaizdavai, kaip kartais gali būti sunku.“
Nebuvau naivi, suvokiau, kad teks patirti sunkių momentų, bet tai buvo panašu į pleistro plėšimą – turi veiksmą atlikti greitai, nes jei pradėsi dvejoti, skaudės. Susikroviau daiktus į du lagaminus ir užmerktomis akimis šoviau į tolimą šalį. Palikau visus pasiūlymus dalyvauti įvairiuose projektuose, pasiėmiau kelis mielus vaikystę primenančius ar brangių artimųjų padovanotus daiktus, nuotraukų ir atsiradau viengungiškuose Adamo namuose. Jis mane sužavėjo – namai išblizginti, sutvarkyti, manęs laukiantys. Nė minutės juo neabejojau. Man meilė yra kertinė gyvenimo ašis. Negaliu pasakyti, kad meilė yra tikslas, nes jos negali suplanuoti, bet šiuo etapu laimingas gyvenimas man yra gražūs santykiai, mylimas, patikimas gyvenimo draugas ir galimybė daryti muzikinę karjerą taip, kaip noriu, o ne kaip kažkam reikia.
Pamenu, svajojote apie gražų namą ant jūros kranto ir kad šalia būtų tėvai, nes „tik su vyru gyventi bus neįdomu“.
Tikrai gyvenu netoli vandenyno (juokiasi). Labai norėčiau, kad šeima gyventų šalia arba dažniau mus aplankytų. Prieš metus per miškų gaisrą Montanoje sudegė Adamo mamos namas. Ji persikėlė gyventi į Los Andželą. Mudvi puikiai sutariame. Iškart pajutau, kad mūsų namai tapo jaukesni, nes apsilanko dar vienas artimas žmogus. Kad svetimoje šalyje jaustumeisi kaip namuose, reikia juos apgyvendinti šeimos tradicijomis. Buvau įpratusi prieš Kalėdas, Velykas šveisti aplinką, marinuoti, gaminti, o dviem juk nekepsi kumpio. Užpraėjusios Kalėdos buvo gražiausios Los Andžele – mane pirmą kartą aplankė mama su mažuoju broliuku, buvo Adamo mama, jo brolis.
Ar vyras rūpinasi Jūsų muzikine karjera?
Labai. Kai atvykau į Los Andželą, buvo nejauku pradėti koncertinę veiklą. Prašydavau Adamo, kad būtų mano vadybininku. Jis atkirsdavo: „Aš nieko šioje srityje neišmanau, tikrai nebūsiu.“ Mano šeima dirbo viena kryptimi, Lietuvoje mano karjerą dabojo mama ir tėtis. Švelniai pavyko įtraukti Adamą į savo kūrybos reikalus. Jis pats atsidūrė Los Andžele, nes norėjo kurti filmus. Įstojo į prestižinį universitetą USC, bet galop susidomėjo garso režisūra. Dėl techninio darbo jo meniška prigimtis truputėlį nutolo. Per mano projektus jis grįžta į meno sritį, plėtoja savo išskirtinį gebėjimą fotografuoti. Mano nuotraukos instagrame, žurnalų viršeliuose – jo darytos. Adamas rašo puikius dainų žodžius, redaguoja mano tekstus. Per šį laikotarpį – kiekvieną dieną juodai dirbdami – kartu sukūrėme labai daug dainų. Adamas parneša namo įvairių įrašų. Turėjau galimybę paklausyti, kaip Bruno Marsas aranžuoja legendinį Prince‘o hitą „Purple Rain“, – jį atliko per muzikos apdovanojimų „Grammy“ renginį, arba kaip repetuoja Samas Smith’as. Įdomu, kad jis savo balsą apšildo per šiaudelį pūsdamas orą. Tie įrašai nėra vieši, man jie – geriausios pamokos.
Kai kalbėjomės prieš dešimt metų, Jūs, devyniolikmetė, turėjote 300 dainų repertuarą, buvote laimėjusi 16-os tarptautinių konkursų prizines vietas, tris Didžiuosius prizus, išleidusi tris albumus, sukūrusi vaizdo klipų, sukūrusi pagrindinius vaidmenis filme „For sale“, operoje „Pasakų medis“, popoperoje „Paryžiaus katedra“ ir t. t. Puiki karjera, geros perspektyvos...
Nėriau į nežinią, bet tie penkeri metai Los Andžele yra mano giluminio tobulėjimo laikas. Įvyko esminis vidinis virsmas. Tėvai sakydavo: „Nedaryk to, ko negali daryti nuoširdžiai.“ Dešimties metų dainavau Céline Dion dainą, mama paklausė: „Ar žinai, apie ką dainuoji? Išsiversk.“ Iki išvykau, dainavau ir miuzikluose „Velnio nuotaka“, „Tadas Blinda“, daug koncertavau, dalyvavau televizijos projektuose, bet tai nebuvo mano muzika. Visai kitas jausmas, kai daina pasakoji savo istoriją.
Aistringų gerbėjų turėjote nuo paauglystės: šešiolikmetę Jus buvo nusižiūrėjęs amerikietis dainininkas Martinas Snaideris, dėl Jūsų atvyko į Lietuvą, vienas „Grammy“ komisijos narys rašė Jums dainas... Kaip sekėsi kurti santykius su Adamu?
Neretai poros iki santuokos pagyvena, o mes susipažinome ir iškart susituokėme. Neuždarytos spintelės, nesulankstyti rankšluosčiai. Per pirmus metus teko aptrinti kampus ir savo skorpionišką charakterį. Mėgau gyvenimą tvarkytis taip, kaip man reikia ir kad niekas netrukdytų. Adamas irgi yra išskirtinai stiprus, stipresnis už mane, tačiau jis siekia ramybės. Jo stabilumas mane kartais užknisdavo, bet ir prigesino mano perdėtą liepsningumą. Dabar visiškai nesipykstame. Būna, nuomonės išsiskiria, bet Adamas mane išmokė išsišnekėti, girdėti kitą. Tikiu, kad vis dar esu atsakinga už savo gyvenimą, bet atsirado žmogus, be kurio nuomonės dabar negalėčiau apsieiti.
Ar lengvai įveikėte kalbos barjerą?
Oi, būdavo juokinga: pyktis sukyla, noriu galingai rėžti ir... pamirštu žodį. Dar labiau įsiuntu. Adamas pradeda juoktis. Dėl raguoto charakterio praminė mane ožkiuku. Aštuoneriais metais vyresnis vyras man daug gerų patarimų davė. Supratau, kad savo liepsną turiu pasitelkti kovodama dėl karjeros, o namie Adamas ieško užuovėjos, – branginame meilę, šilumą ir draugystę.
Jūsų abiejų tėvai išsiskyrę. Ar tai moko vaikus, ko nereikia daryti patiems?
Mudu supratome, kad nereikia tęsti santykių, jeigu abiem nėra gerai. Turime vieną gyvenimą. Mano mama su manimi pradėjo atvirai dalytis savo patirtimi, kai buvau keturiolikos. Ji sakydavo: „Aš tau pasakoju, kad žinotum, kaip gali būti gyvenime.“ Mokykla, konkursai... Santykių patirties neturėjau. Kai jai pristatydavau kokį nors draugą, neretai leptelėdavo: „Tai ne tau skirtas vaikinas.“ Pykdavau, bet tai išmokė mane neišsibarstyti. Kai sutikau Adamą, tėvams nekilo klausimų, jį priėmė iš karto.
Apie ką Jūsų dainos?
Apie meilę, pozityvias ir negatyvias jos spalvas, apie išsiskyrimą.
Apie išsiskyrimą dainuosite kiek dirbtinai, juk šios kančios nepatyrėte.
Meilė mane įkvepia labiausiai. Ilgai mokiausi kurti dainas apie šį jausmą. Iki Adamo esu turėjusi nemažai skaudžios, negatyvios meilės patirties. Mane yra palikę, išdavę... Patyriau skausmo, dabar šiuos jausmus galiu išdainuoti. Ir mano tėvai išsiskyrę. Įkvėpimo, istorijų visada galima semtis ir iš aplinkos.
Dabar dažnai susimąstau, kad jei nebūčiau turėjusi tam tikrų patirčių, Adamą turbūt būčiau vertinusi kitaip. Jo ramybė mane gąsdino, nes maniau, kad tikra meilė turi būti banguota, dramatiška, tikri jausmai turi reikštis stipriai. Jo stabilumas man atrodė keistas, bet pagaliau supratau, kad to man ypač reikia.
Ar leidžiate sau pabūti bloga žmona?
Adamas man leidžia būti savimi, o aš nesu tobula. Ir lėkštę namie yra tekę sudaužyti (juokiasi). Adamas – pirmas žmogus, „padėjęs“ man trumpam susipažinti su pavydo jausmu. Kai pradėjome gyventi kartu, jis dar kurį laiką dalijosi šunimi su savo buvusia mergina, ir mane tai stipriai dirgino. Konfliktas kildavo dėl to, kad Adamas nesuprato, kodėl mane tai dirgina. Aš ir pati nesupratau. Gal tiesiog nepasitikėjau savimi? Per tuos metus Adamas spėjo pamatyti mane visomis spalvomis. Nepabėgo (šypsosi). Niekada nepajutau, kad esu jam mažiau brangi. Taip dingo ir nepasitikėjimas savimi. Matyt, turėjau įsitikinti, kad tikrai mane myli. Santykiai buvo tokie gražūs, kad pradėdavau abejoti: „Gal esu naivi ir kai ko nesuprantu? Juk taip nebūna.“ Ožkiuko pasispardymas.
Ar teko prisijaukinti Adamo namus?
Adamas pirmą mūsų pažinties vakarą, kai rodė man Los Andželą, užsiminė: „Aš groju gitara.“ – „Mielai paklausyčiau.“ – „Bet reikės užsukti pas mane į namus.“ – „Tai važiuojam.“ Mums buvo linksma, krizenome, ir štai jis atidaro savo buto duris, aš įeinu ir juokdamasi sakau: „Nežinau, kodėl tau tai sakau, bet jaučiuosi kaip namie.“ Ant sienos kabojo dvi gitaros ir didžiulis senovinis pasaulio žemėlapis. Pajutau vienybę: vadinasi, jis mėgsta muziką ir keliauja po pasaulį. Aš taip pat daug keliavau su tėvais.
Neseniai persikraustėme, mūsų dviejų aukštų kotedžą, pasitardama su vyru, įrenginėjau pati. Turiu namus tokius, kokių visada norėjau.
Žinau, klausimų apie vaikus nemėgstate, bet abu esate iš nemažų šeimų, argi patys nenorite patirti tėvystės jausmo?
Adamas turi tris seseris ir brolį, jie visi gražiai bendrauja. Aš užaugau šeimoje, kurioje vaikai labai mylimi. Tėvai mums skyrė visą savo dėmesį. Būdama aštuoniolikos sakiau, kad noriu penkių vaikų. Mano močiutė Beata yra iš septynių vaikų šeimos, visi – muzikantai, jų vaikai – taip pat. Kai gimė mažasis broliukas, man buvo keturiolika. Jis, tobulas vaikutis, leisdavo mamai miegoti iki vienuoliktos.
Niekada nesiejau vaikų su našta, mačiau, kaip artimieji augindami atžalas darė puikią karjerą. Mirga (dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, Evelinos pusseserė, – aut. past.) susilaukė Leonardo Džiugio, pamažu grįžta į dirigentės kelią, močiutė, mama dirbo ir augino atžalas. O mums su Adamu kol kas gera būti dviese, laiko sau turime mažai, ilgimės vienas kito ir abu jaučiame, kad vaikams dar ne laikas, kad, prieš žengdami šį žingsnį, dar turime nuveikti daugybę dalykų.
Kokių dovanų gaunate iš vyro per Kalėdas?
Turiu sidabrinę „Pandoros“ apyrankę, ant jos veriu mažus brangius simbolius. Angeliukas – Rolando Janavičiaus atminimas, besmegenis – mano mama, mes taip viena kitą vadinam, paukštelis – tėčio dovana, namukas – brolio dovana, kad prisiminčiau namus, visa kita – Adamo. Kiekvienais metais jis pats man išrenka ir padovanoja mažytį simbolį, turintį tik mums suprantamą reikšmę.
Šiemet gimtadienį šventėte Vilniuje su namiškiais. Ar pasiilgstate artimųjų?
Nepaprastai. JAV man labiausiai trūksta artimųjų. Grįžau per gražiausias rudens dienas, su mama vaikštinėjome po Vilnių. Tėtis šiuo metu gyvena ant Merkio kranto. Nuvykau jo aplankyti, užsakė arklį su karieta, vežė mane kaimo keliais, užkūrė pirtį, išvanojo vanta ir liepė šokti į upę. Ir šokau (juokiasi).
Močiutė Beata užaugino mano mamą ir jos sesę viena. Mūsų meilė šeimai – jos meilės tęsinys. Matau, kaip ją myli mano mama ir teta, kaip močiutė dievina savo anūkus. Pasakiau, kad vėsoka, iškart atnešė megztinį, atsisėdo, padėjo galvą man ant peties. Taip gera buvo! Kai Mirga, aš, o paskui ir Mirgos sesuo Onutė išvykome iš Lietuvos, močiutė nusipirko nešiojamąjį kompiuterį, išmoko naudotis skaipu, turi feisbuko paskyrą, siunčia man mimus ir gifus. Prieš man išskrendant į Lietuvą, ji, klasikinės muzikos gerbėja, smuiko mokytoja, atsiuntė M. Jacksono koncerto įrašą. Rašė: „Pažiūrėk, koks jis talentingas.“ Kitą fantastišką močiutę Joaną, taip pat muzikę, aplankiau Šiauliuose. Na, o po gimtadienio lankiau Paryžiuje draugę.
Ar vyras nepavyduliavo kelionės į meilės miestą Paryžių?
Ne, jis ne toks žmogus. Jis nepradėtų santykių su moterimi, kuria nepasitiki. Mums nekyla klausimų, kad mylime vienas kitą. Bijau vienintelio dalyko – kad kada nors kas nors, neduok Dieve, pasikeis. Nežinau, kaip reaguočiau. Šis žmogus man reikalingas lyg oras. Tikiu, kad gyvenime įmanoma mylėti kelis kartus, tačiau netikiu, kad kada nors galėčiau sutikti kitą tokį vyrą kaip Adamas. Jeigu likimas dabar viską iš manęs atimtų ir paliktų tik su juo, mirčiau kaip laimingiausias žmogus Žemėje.
Keliais štrichais
Stilius. „Man patinka, kai elegancija susipina su truputėliu rokenrolo.“
Išlaisvėjimas. „Pagyvenusi Amerikoje supratau, kad Lietuvoje vis dėlto kompleksavau dėl kitų nuomonės. Tai, kad JAV manęs niekas nežinojo, suteikė daugiau drąsos nebijoti išbandyti įvairias sritis.“
Drabužiai. „Instagrame turiu beveik 60 tūkst. sekėjų. Niekada nemaniau, kad užsidirbsiu iš reklamos. Per dvejus metus nė karto nėjau pirkti drabužių – gaunu jų kiek širdis geidžia.“
Siuvimas. „Amerikoje pradėjau siūti sau sceninius drabužius. Kai buvau maža, gražių drabužėlių nebuvo, o mama turėjo viziją, kaip mergaitę rengti, tad pati man siūdavo rūbelius.”
Troškimas. „Pati, jei kokia bėda ištinka, galiu susitvarkyti, bet man labai sunku matyti mylimus artimuosius, jei jie ko nors neturi, dėl ko nors liūdi ar kas nors jiems nepavyksta. Mano didžiausias noras – kad jie būtų sveiki ir laimingi.“
