Tvirtas žinojimas, kas iš tiesų gyvenime yra svarbu - padeda adekvačiai vertinti situacijas
Rasa, dešimt metų kriminalinėje policijoje – tikrai didžiulė patirtis. Ko išmokote dirbdama kriminaliste?
Vienas svarbiausių dalykų, kurį įsisavinau dirbdama kriminalinėje policijoje, tai – suvokimas, jog dauguma mūsų problemų – tai tik gyvenimo prieskoniai, o ne bėdos ar nelaimės. Kai pamatai, kokių realių bėdų ar problemų žmonės turi, tokie dalykai, kaip vaiko įnoriai ar sukelta isterija, nekelia jokio diskomforto. Bet kokio konflikto metu galiu visiškai ramiai palaukti, kol viskas baigsis ir ramiai pratęsti pokalbį. Žinoma, vyrą tokia mano ramybė kartais labai erzina (šypsosi).
Manau, tvirtas žinojimas, kas iš tiesų gyvenime yra svarbu, visiems gali padėti adekvačiai vertinti situacijas. Darbas policijoje išugdo punktualumą, atsakingumą ir, žinoma, atidumą vertinant dokumentus. Jei dedu parašą, kelis kartus atidžiai viską perskaitau, o jei kyla abejonių, tariuosi ir konsultuojuosi su specialistais. Dirbdama policijoje tapau drąsesnė. Tikriausiai tai taip įaugo į kraują, kad dabar nėra žmogaus, su kuriuo būtų sudėtinga užmegzti pokalbį ir rasti bendrą kalbą. Taip pat gerai žinau, kad nėra padėties be išeities. Vis tiek viskas vienaip ar kitaip išsisprendžia ir susidėlioja.
Nusikaltimai, tardymai, ko gero, sukelia ne pačias geriausias emocijas. Kaip atsiribodavote nuo blogų emocijų, ypač tuo metu, kai laukėtės?
Nėštumas ir tardymai mano pasąmonėje nebuvo suderinami, todėl, dabar galvoju, kad pats organizmas visomis išgalėmis bandė mane apsaugoti. Gal dėl to abu mano nėštumai buvo komplikuoti, ne kartą teko gulėti ligoninėje. Didžiąją abiejų nėštumų dalį tiesiog neturėjau fizinių jėgų dirbti.
Tiek dirbant policijoje, tiek gyvenime, atsiriboti nuo blogų emocijų man padeda filosofinis požiūris, jog galėjo būti blogiau, o jeigu blogiau jau negali būti, tuomet padeda suvokimas, kad gyvenimas – laikinas ir kiekvienas turime savo likimą ir pamokas, kurias turime išmokti. Darbas policijoje – ne „sausų“ dokumentų pildymas, jis turi daug gilesnę prasmę. Tikriausiai, idealizuotas požiūris ir žinojimas, kad mano rankose pagalba nukentėjusiam, padėjo man į kiekvieną bylą pažvelgti atsakingai ir atidžiai, sutelkiant maksimalias pastangas, kad nukentėjusiam būtų atkurta žala.
Darbas kriminalinėje policijoje jums patiko, jautėte vidinį pasitenkinimą žinodama, kad atliekate reikšmingą ir svarbų darbą visuomenėje, tačiau būdama motinystės atostogose nusprendėte išmėginti kažką naujo. Kodėl? Trūko veikos?
Tiesą sakant, tame darbe labai trūko teigiamų emocijų, pozityvaus požiūrio ir šypsenų. Gal todėl su kolega įsteigėme asociaciją, kurios tikslas buvo organizuoti pareigūnams įvairius edukacinius renginius, išvykas, kad tik jų gyvenimas taptų gražesnis. Aš labai mėgstu bendrauti, man reikia žmonių ir pokalbių, gal todėl vaiko priežiūros atostogų metu, nusprendžiau išbandyti save naujame amplua ir pradėjau dirbti lyderiaujančioje nekilnojamojo turto kompanijoje brokere. Tuo metu man tiesiog norėjosi išbandyti kažką naujo! Tai buvo tarsi pasitikrinimas, ką dar moku ir galiu, nespaudžiant savęs į jokius rėmus. Ir man tai buvo lemtingas bandymas. Teigiamos emocijos, draugiški, atviri, malonūs klientai ir puikiai nusiteikę pirkėjai taip mane įtraukė, kad iki šiol mėgaujuosi savo darbu.
Taip, tai verslas, žmonės patiki finansiškai brangiausią savo turtą, todėl reikia pateisinti jų lūkesčius, tačiau viskas vyksta lengvai, be streso ir man labai patinka. Mane žavi laisvė priimti sprendimus, įnešti naujovių, išmėginti naujus, Lietuvoje dar nenaudotus metodus. Noriu pati prisiimti atsakomybę, todėl ir sukūriau savo verslą, nes nei dirbdama kitam, nei valstybiniame sektoriuje, negalėjau to daryti. Be to, pareigūnai dirbdami labai daug savęs atiduoda ir pas šeimas grįžta tikrai ne pačių geriausių emocijų kupini, beveik kasdien juos lydi tokios bylos ir vaizdai, kurių net per žinias negalima rodyti. Ir, nors jie dirba su pačiu sudėtingiausiu ir rizikingiausiu asmenų sluoksniu, jų darbas tikrai nepakankamai vertinamas visuomenėje. Todėl, kad ir kaip buvo gaila atsisveikinti su šauniu kolektyvu bei pasišventimu padėti kitiems, gerai viską apsvarsčius, sprendimą priimti nebuvo sudėtinga.
Kaip vyras reagavo į tokį jūsų sprendimą?
Vyras visada mane palaiko. O tąsyk pritarė ir dėl to, kad dabar galiu pati planuoti savo laiką ir daugiau dėmesio skirti šeimai. Tiesą sakant, aš jau prieš dešimt metų savo vyrui pasakodavau apie Vilniaus mieste parduodamus namus ar objektus. Kažkaip natūraliai žinojau, kokie objektai bus restauruojami, kurie parduodami varžytinėse, kas ir ką nusipirko, kas naujo statoma. Jau tada ši sritis man buvo įdomi ir aš ja natūraliai domėjausi.
Interviu pradžioje juokavote, kad meilė nekilnojamam turtui gimė darant kratas svetimuose namuose, ar tai tiesa?
Prisipažinsiu, mano žodžiuose tikrai yra tiesos. Jau tada jaučiau skirtumą darydama kratą komercinėse patalpose ar paveldo objektuose su aukštomis lubomis, išlaikytomis senovinėmis freskomis. Žinoma, dirbant pagrindinis dėmesys visada būdavo sutelktas į tai, ko ieškodavau, tačiau niekada nebuvau abejinga aplinkai. Mintyse įvertindavau patį pastatą, būsto išplanavimą ir kitus dalykus.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai pakeitėte darbą?
Dešimt metų žmonės bijojo mano skambučių ar vizitų, o dabar, kai tapau nekilnojamo turto brokere, viskas pasikeitė, nes skambinu tik turėdama gerų žinių. Matydama spindinčias kitų akis, laimingus veidus ir pati tampu laimingesnė. Mane tai labai motyvuoja ir įkvepia.
Jūs kaip nekilnojamo turto brokerė tikriausiai geriausiai matote šeimų tarpusavio santykius. Sakykite, kas dažniau – vyras ar moteris – priima sprendimą dėl nekilnojamo turto keitimo?
Tai – tema atskiram straipsniui! Kiekvienas porų gyvenimo laikotarpis labai gražus ir skirtingas. Jauni įsimylėjaliai, pradedantys ieškoti pirmojo būsto, labai emocionalūs: jie mėgsta patikrinti, kaip jausis naujame būste, nori šviesių namų, naujesnės arba naujos statybos, arčiau centrinės miesto dalies.
Planuojantys šeimos pagausėjimą jau vertina vaikų erdves, atstumą į darželius, mokyklas, atskirą plotą vaikams. Jaunos šeimos renkasi didesnio ploto, bet senesnės statybos butą arba jau kotedžą ar namą. Ir visada (absoliučiai visada!) lemiamą žodį taria moteris. Net jei apžiūros metu matome, jog vyras susižavėjęs būstu, tačiau moteris abejinga, žinome, kad pardavimo nebus.
Esate pati sau vadovė, ar sunku save mobilizuoti ir motyvuoti darbui? Kas padeda, kai būna labai sunku?
Aš labai disciplinuotas žmogus. O mano diena visada padalinta pagal darbų pobūdį, todėl niekada nejaučiu monotonijos. Dar niekada nebuvo dienos, kad būtų sunku keltis ir susitikti su žmonėmis. Nežinau, tai laikina ar tiesiog man patinka tai, ką darau, todėl nejaučiu, kad persidirbčiau. Man nesunku pakviesti kaimynus į „atvirų durų” vakarą, nes žinau, kad lietuviai draugiški žmonės, visada maloniai leidžiasi į pokalbį, o pakalbėti apie kaimynų parduodamą butą ar namą visada įdomu. Pati įtraukiu ir savo kaimynus į naujų kaimynų paiešką, pardavimo procesą, taip mes kartu formuojame ir savo aplinką. Aš mėgstu organizuoti bendras šventes su kaimynais, susibičiuliauju su jais. Aš noriu žinoti, kuo jie gali būti man naudingi, o kuo aš jiems. Mes su malonumu naudojamės vieni kitų verslo paslaugomis.
Džiaugiuosi, kad mano darbo pobūdis leidžia skirti laiko kelionėms, turiu stiprią komandą, kuria tikiu ir pasitikiu, išvykus kelioms dienoms nesijaudinu, nes žinau jog viskuo bus pasirūpinta. Turime partnerius Kipre, tad kas kelis mėnesius bent kelioms dienoms tenka skristi į Kiprą. Pastaruoju metu keliaujame visa šeima, o tas drauge praleistas laikas man – tobulas. Miestelyje, kuriame mes apsistojame, ir kur šiuo metu intensyviai butus perka lietuviai, ramu, saugu, viskas šviežia, skanu ir kainos, mums, lietuviams, juokingos. Klimatas puikus. Mano aštuonmetis sūnus vienas išeina į parduotuves, turgų ir apsiperka. Jau ir draugų ten susirado. Vietiniai labai draugiški, mėgsta vakarus leisti su kaimynais, dažniausiai susėda visi prie ilgų stalų ir lošia bingo, o tai – tikrai smagi pramoga!
Tačiau aš visada pasiilgstu Vilniaus, čia mano namai. Nesiskundžiu niekuo, ko negaliu pakeisti, suprantu, jog pokyčiai reikalingi siekiant geresnio rytojaus, todėl daugumą naujų idėjų priimu pozityviai. Esu tiek už vienkartinės taros branginimą, tiek už sveikesnę mitybą darželiuose ir mokyklose. Iki šiol nesuvokiu, kodėl mažiems vaikams brukamos saldžios arbatos vietoj tyro vandens? Nors čia tema, į kurią kiekviena mama žiūri skirtingai.
Kokios nekilnojamojo turto tendencijos šiandien vyrauja Lietuvoje? Ar vis dar madinga keltis į užmiestį?
Deja, šioje srityje tendencijos skirstomos pagal pirkėjų finansines galimybes. Šiuo metu didžiausia paklausa jaučiama centrinės miesto dalies butams su pilna apdaila naujesnės arba visiškai naujos statybos namuose iki 100 000 eurų. Tačiau tokių variantų beveik nėra. Šiuo metu vyrauja kuo komfortiškesnio gyvenimo būdo tendencijos. Žmonės siekia kuo mažiau laiko praleisti automobilyje, spūstyse, todėl daugelis nori gyventi kuo arčiau miesto centro ar senamiesčio. Daugelis nori gyventi erdviuose butuose su keliais miegamaisiais.
Ir mes su su vyru, jausdami miesto pulsą ir įvertinę, jog geriau laisvą laiką leisime žaisdami su vaikais, o ne pjaudami žolę ar ravėdami daržą, nusprendėme parduoti savo namą miesto pakraštyje ir artimiausiu metu kelsimės į erdvų butą. Džiaugiuosi, kad nebereikės vaikų vežioti į mokyklą, nes jie patys pėsčiomis galės nueiti ir pareiti.
Kokia Jūsų sėkmės paslaptis?
Nesivaikau momentinės sėkmės ir visada stengiuosi pirmiausia būti sąžininga prieš save. Jei matau, kad būstas netinkamas pirkėjui, visada pasakau tiesiai, nieko nevyniodama į vatą. Mažai patirties turintiems, tačiau emocionaliems ir greitai susižavintiems visada patariu, prieš priimant sprendimą, gerai pagalvoti. Žinoma, sprendimus priima patys žmonės. Kartais būna ir taip, jog man atrodo, kad mažametį vaiką auginančiai šeimai ir jau apie šeimos pagausėjimą svajojančiai, netiks butas be lifto penktame aukšte, tačiau jauni ir aktyvūs tėvai į mano nuogąstavimus tik numoja ranka. Žmonės labai skirtingi, todėl ir jų prioritetai ir poreikiai labai skiriasi.
Tikiu, kad sėkmė lydi sąžiningus ir garbingus žmones. Didžiąją savo laiko dalį skiriu kolektyvo plėtimui, visada intensyviai savo draugų aplinkoje ieškau patikimų, disciplinuotų žmonių, kurie prisijungtų prie mūsų komandos. Lietuvoje, o ypač Vilniuje ir Kaune jau kuris laikas nekilnojamojo turto rinka „verda“ ir dar nėra jokių ženklų, kad rimtų, todėl šios srities specialistų labai trūksta, o mes, atstovaudami „Capital“ ženklą, konsultuojame ir padedame norintiems įsitvirtinti šioje srityje.
Ko palinkėtumėte moterims švenčių proga?
Visoms moterims linkiu drąsiai svajoti ir jokiu būdu neriboti savęs, nes tik tada prasideda stebuklai ir tikrai išsipildo net ir slapčiausios svajonės. Pastebėjau, jei tik moteris garsiai ištaria „gal kada parduosime savo būstą ir įsigysime kitą“, nuo tos akimirkos viskas ir prasideda. Tad, svajokime!
