Nors kalendorius šiais laikais – retenybė, jis ne tik padeda nepasimesti laike, bet yra ir jauki namų ar biuro puošmena, leidžianti iš naujo ir žaismingai atrasti regionų papročių, tarmių skirtumus. Vienas tokių pavyzdžių – tai asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ išleisti 2019 m. „Dzūkų kalendorai“ – stalinis ir sieninis.

Pastarąjį puošia šmaikštūs dzūkiški frazeologizmai ir dzūkiškų gėrimų receptai, o kiekvieną mėnesį „atverčia“ istorinių ar garsių šių dienų Dzūkijos asmenybių veidai. Tarp jų – ir fotografo Algimanto Aleksandravičiaus įamžintas dainininkės ir etnologės Veronikos Povilionienės portretas.

Jis – tarsi natūrali dzūkiško kalendoraus nuo pirmo iki paskutinio mėnesio ir nuo pirmo iki paskutinio žodžio dalis. Juk V. Povilionienė – lietuvių liaudies folkloro ambasadorė pasaulyje ir dzūkiškų tradicijų bei dainų ambasadorė Lietuvoje.

Pokalbį ji pradeda dzūkuodama – dar nuo vaikystės įsimintomis istorijomis, o sulig kiekvienu išlikusiu įspūdžiu iš Kapčiamiesčio, kuriame augo, ištraukia vis daugiau epizodų, primenančių kaimo žmonių pasipriešinimą sovietų represijoms ir nutautinimui.

Kokią iš vaikystės atsimenate savo gimtinę – Kapčiamiestį?

Tiksliau būtų sakyti, jog esu kilusi iš Kareivonių – kaimo, įskūrusio apie pusantro kilometro nuo Kapčiamiesčio. Tėvukas dažnai sekdavo pasaką apie kareivį, nuo kurio ir kilęs mano gimtojo kaimo vardas.

Nepriklausomoje Lietuvoje tėvukas tarnavo Pasienio policijoje, tad pokaryje jam grėsė tremtis. Todėl jis slapstėsi kitame kaime mano dziedulio pirkioje. Jos sienoje buvo įrengta slėptuvė, į kurią reikėdavo įsisprausti pro kažkokį plyšį.

Dažnai keisdavome gyvenamąją vietą. Kai tėvukas dirbo Marijampolės cukraus fabrike, gyvenome šen ten aplink Marijampolę. O Stalinui mirus, grįžome į Kapčiamiestį, kur buvo pamotėlės namai. Ten jau ir lankiau pradinę mokyklą.

Jūsų kartos žmonės pastebi, jog sovietmečiu politika ir realus gyvenimas traukė tarsi skirtingomis kryptimis: valdžia nurodinėjo elgtis vienaip, žmonės savo ruožtu gyveno kitaip. Jutote tai?

Laikai buvo tokie, kad vienaip žmonės mąstė, o kitaip buvo verčiami gyventi ir viešai kalbėti. Taigi, labai gerai pamenu vieną epizodą, kai jau buvome paskutinėje, anuomet vienuoliktoje, klasėje. Mums buvo išdalinta anketa su klausimu „Ar tu tiki į Dievą?“, ko gero, nuleista iš Švietimo ministerijos.

Mes visi, sąžiningi, ir atsakėme, kad tikime. Ateina direktorius. Sako mums: „Aš viską suprantu. Bet jūs pagalvokite ir apie save, ir apie mane. Jūs baigsite vidurinę, ir jei tokias anketas paduosiu, jūs niekur neįstosite. Jau dabar yra žinančių, kad tai parašėte“.

Tada kažkuris vaikinukas paklausė: „Tai, direktoriau, ką mums rašyti?“ Direktorius geranoriškai patarė atsakyti, kad netikime. Visi atsakymus ištaisėme ir parašėme, kad į bažnyčią neiname. Bet tą patį vakarą visų tėvai užpirko mišias bažnyčioje ir nuėjome ten papoteriauti už tą savo surašytą nuodėmę.

O mokslo metų gale turėjome rašyti tokį tarsi mokyklos baigimo testamentą ir raštelį įdėti į butelį. Tas pats direktorius patarė mums: „Rašykite taip, kad perskaitę patys nepatikėtumėte, ką parašėte“. Jau baigus vidurinę, mūsų buvusi auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, sutikusi mus perspėjo, kad per kokį nors susiėjimą nekalbėtume to, ko nereikėtų dviems tokiems mokytojams girdėti.

Tas nuolatinis spaudimas kalbėti ir elgtis kitaip nei galvoji žmones išmuštravo veidmainiauti ar davė postūmį priešintis?

Nuslopus ginkluotoms kovoms, apie tai, kad visuomenė nesusitaikė ir neprisitaikė prie okupantų valdžios, buvo galima spręsti iš gausybės naujojo folkloro: perdarytų, perdainuotų liaudies ir kitokių anuomet populiarių dainų.

Tokių pakeistų liaudies dainų buvo daugybė: melodija ta pati, pradžia tokia pati, o toliau turinys perdarytas – didžiausia komunistinė propaganda kaip rankovė būdavo išverčiama į kitą pusę. Taip pat – skaičiuotės. Mes, vaikai, tos pašaipos ir užslėptos minties nesuprasdavome, tačiau suaugusieji puikiai ją suvokė ir tokių tekstų mus specialiai primokydavo.

Aplink – sovietizacija, tačiau kaimo tradicijos sunkiau pasiduoda pokyčiams. Kokios jų tuo metu dar gyvavo?

Dar 7-ojo dešimtmečio gale, išvažiuodama į Vilnių studijuoti, seneliams ir tėvukui bučiuodavau rankas. Tik tėvukas tą paprotį nutraukė, sakydamas, kad sarmata, vis tiek jau niekas taip nedaro. Žinoma, tuo metu ir į visus vyresnius artimuosius kreipdavomės „jūs“. Taip pat man atmintin įsirėžė tai, kas dabar būtų visai neįprasta: niekas kaime durų nerakindavo. Tai rodo, kokie buvo žmonių santykiai ir pasitikėjimas.

Šventės anuomet turėjo visai kitokią dvasią. Lig šiol niekaip nepriprantu ir, matyt, taip ir neįprasiu prie šiuolaikinių Kalėdų. Mano vaikystės laikais Kūčios, Kalėdos ateidavo tada, kai jos ateidavo, – būtent tomis dienomis, ir ne anksčiau. Tada atnešdavo į namus eglutę, virdavome valgį, tvarkydavomės. Žaisliukų nebuvo, bet jei gaudavome saldainį su blizgančiu popierėliu, tai juo eglutę ir papuošdavome. Kalėdos buvo didelė, ypatinga šventė, kaip ir Velykos.

Be to, tais laikais mūsų krašte niekas nešvęsdavo gimtadienių, būdavo tik vardadieniai. Bet iki pat Nepriklausomybės atkūrimo beveik visa Dzūkija atkakliai laikėsi priesako: „Šventes švęsk“. Jei bažnytinė šventė išpuldavo šiokią dieną, joks dzūkas darban kolchoze ar miške neidavo.

Jus glumina, kad vertybės keičiasi?

Ne tiek glumina, kiek stebina: tarsi ir pamokyti žmonės negeba gaudytis vertybėse, praranda nuovoką, kalbos jausmą. Kuo daugiau būtų galima paaiškinti, kodėl lietuvės moterys savo noru, dar tebegyvendamos Lietuvoje, jau yra emigravusios iš savo kultūros, griauna mūsų kalbos vardyną, pasirinkdamos niekinamą prasmę turinčias pavadinimus vietoje pavardžių? Panieka savo kilmei, tėvo ir vyro giminėms – tai jau vidinės nedarnos ir irimo požymiai.

Matyt, ir liaudies dainų kultūra nyksta?

Dingo daug tradicijų, tarp jų – vestuvių papročiai, tačiau ne tik Dzūkijoje – ir visoje Lietuvoje. Gaila, kad sunyko „mojavos“ paprotys. Nežinau, kaip kitur, bet bent pas mus prie kryžių gegužinės giesmės jau nebegiedamos.

Dzūkijos didžiausias paveldas – rugiapjūtės, taip pat kalendorinės dainos. Tačiau kai nebelieka tų darbų, tai dingsta ir per juos dainuotos dainos, papročiai, o kartu su jais – ir pagarba žmogui, žemei, duonai.

Laikai, darbai, gyvenimo būdas keičiasi, tai ir tautos kultūra, jei ji gyva, turi atspindėti savąjį laiką, nepamiršdama to, ką paveldėjo iš protėvių ir pasirūpinti perduoti visą tą turtą tiems, kurie bus po mūsų.

Gal šiandien Lietuvos, mažos šalies, gyventojų skirstymas pagal regionus, kilmę jau netenka reikšmės ir yra pernelyg pritemptas, kai padėtis keičiasi, o prieš tai savo leteną dar sovietai buvo uždėję?

Lietuva nėra maža šalis. Lietuva yra didelė didelių žmonių šalis. Labai svarbu, kokioje aplinkoje augi. Apstu pavyzdžių augusių, tarsi, čia, bet ne Lietuvoje. Jei pats mažas, tai ir tavo tėvynė – nykštukų namelis.

Aš, mano tėvukai esame iš Kapčiamiesčio apylinkių, o mūsų apskritis – Seinų. Nors dabar nuo Lietuvos valstybės tą kraštą skiria siena, bet ten gyvenantys lietuviai yra tikri lietuviai, todėl lietuviakalbės LRT laidų vedėjos klausimas, kuo jie labiau jaučiasi – ar lietuviais, ar lenkais, jiems, jų tėvams ir protėviams yra žiaurus įžeidimas, kuris ne lietuviais augusiems, ko gero, visai nesuprantamas.

O kaip suprantate posakį, esą mes visi – nuo žagrės?

Taip, mes visi žemėje tam tikru laikotarpiu „nuo žagrės“ . Nes be žagrės neatsirado ir neišgyveno nė viena tauta ir valstybė. Nebent esi beždžionė, jei dar ne „nuo žagrės“.