Adventas kunigams – pats darbymetis. „Mes dirbam, kad jūs galėtumėte stabtelėti“, – šypsosi kunigas Mozė. Be kasdienių Vilniaus Kalvarijų bažnyčios parapijos reikalų ir Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ sielovados, jis dar spėja aplankyti mokyklas ir darželius, ruošia vaikus Pirmajai Komunijai, veda Šventojo Rašto studijų seminarus, organizuoja piligrimines keliones. Kai susitikome pasikalbėti, kunigas buvo vos prieš kelias dienas grįžęs iš Romos.
„Roma – tai tarsi grįžimas prie krikščionybės šaknų, – sako jis. – Ten viskas tuo persunkta: ir literatūra, ir menas, ir patys žmonės didžiuojasi, kad yra tikintys. Kas Lietuvoje yra beveik anomalija, ten – norma.“ Kunigą Mozę atradau kartą atsitiktinai užsukusi į vaikų šv. Mišias savo parapijoje. Vėliau supratau, kad jo gebėjimas kone kiekvieną pamokslą paversti nedideliu, visus įtraukiančiu spektakliu žavi ne tik vaikus. Vis dėlto pats Mozė populiarumo kratosi. „Nenoriu tapti populistu, – sako jis. – Geras kunigas turi žmones vesti ne paskui save, o pas Dievą.“
Manyčiau, kad kunigas, turintis tokį vardą, yra tiesiog užprogramuotas vesti žmones paskui save. Kodėl Mozė?
Kažkada turėjau teisintis, kodėl nesu Mozė, dabar teisinuosi, kodėl esu. Tokią pravardę gavau būdamas 13-os metų skautų stovykloje. Vėliau, sulaukęs 18-os, įteisinau ją kaip vardą, nors apie kunigystę tuo metu tikrai negalvojau. Buvau labai jaunas, šiandien to nedaryčiau. Kita vertus, Šventajame Rašte yra pavyzdžių, kai, pakeitus vardą, pasikeisdavo ir žmogaus misija. Gal kada nors paaiškės, kodėl aš esu Mozė.
Žinau, kad dalis suaugusių žmonių ateina į bažnyčią dėl Jūsų pamokslų. Ką jau kalbėti apie vaikus... Matyti, kad jie Jus tiesiog dievina.
Nenoriu būti dievinamas. Man svarbiau, kad per mane žmonės atrastų Dievą, artėtų link Jo. Šiuo metu esu paskirtas dirbti su vaikais, bet prisipažinsiu – tai mano silpnoji vieta. Nesu vaikų kunigas, su suaugusiais žmonėmis man lengviau rasti bendrą kalbą, pasiruošti pamokslui. Turi suprasti, kas žadina vaikų vaizduotę, kalbėti paprastai, bet neprimityviai, nebanaliai, neužtenka Jėzų vadinti Jėzuliu. Aš jau žilstu ir nežinau, kaip ilgai su jais susišnekėsiu, bet jei bent dalis jų atras Bažnyčią kaip sau brangią vietą, tuomet lankysis joje, kad ir koks kunigas joje dirbtų.
Artėja Adventas, po jo – Kalėdos. Sakykit, kuo šis laikotarpis išskirtinis krikščionims?
Žodis „adventus“ reiškia laukimą. Mes, krikščionys, laukiame dviejų dalykų – Kristaus Gimimo ir jo Antrojo Atėjimo. Laukdami Kristaus Gimimo, turime nutiesti takus, paruošti dirvą, pakeisti mąstymą, todėl šį laikotarpį galima pavadinti atsivertimo laiku. Nenuostabu, kad Kalėdos ateina patį tamsiausią metų mėnesį. Kristaus laukiame kaip šviesos, kuri išsklaidys tą tamsą. Ne veltui advento vainikuose yra 4 žvakės, ir kiekvieną sekmadienį uždegama vis nauja. Gaila, bet mūsų kultūroje tokia advento prasmė nyksta – jau po Vėlinių prekybos centrai dabinami girliandomis, visur žiebiamos eglutės, perkamos dovanos, nebelieka tos rimties.
Prekybininkai ir daugelis žmonių sako, kad Kristaus laukimas turi būti džiaugsmingas, todėl nieko bloga, kad taip anksti prasideda kalėdiniai vakarėliai, mugės ir uždegamos girliandos.
Tas džiaugsmas turėtų būti truputį kitoks. Palyginčiau jį su nėštumu. Nėščia moteris su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu laukia ateisiančios gyvybės, bet laukdama nesilinksmina vakarėliuose, negeria ir nešoka. Apmirusi gamta suteikia impulsą susikaupti, bet savęs marinti ir kankinti nereikia. Sumažindami savo materialius poreikius, atsisakydami to, kas nereikalinga, apsivalome, tačiau to neužtenka. Atsisakydami kažko, turime tai – sutaupytus pinigus ar laiką – atiduoti kitiems, tik tuomet auka turės prasmę. Žmonės neretai pasninką supranta kaip tam tikrą dietą, paprastai nutaria atsisakyt mėsos, bet tai labai ribotas požiūris. Jei neturit fantazijos, nevalgykit mėsos, bet jei turite, darykite gerus darbus. Nenuostabu, kad prieš Kalėdas itin padaugėja įvairių labdaros renginių. Štai ir šis pokalbis turbūt neatsitiktinai vyksta prieš adventą? (Šypsosi.) Tikro krikščionio gyvenime neturėtų būti akcijų, rūpintis silpnesniaisiais jam turėtų būti įprasta kasdien. Vis dėlto geriau tegul žmonės gerus darbus daro nors kartą per metus, nei nedaro visiškai. Gal, pajutus malonumą duoti, norėsis tai pakartoti dažniau.
Kasdieniame gyvenime senosios Kūčių tradicijos yra taip susipynusios su krikščioniškosiomis, kad žmonės neretai neatskiria, kada baigiasi pagonybė ir prasideda krikščionybė. O gal ir nebūtina to daryti?
Tai labai sudėtinga tema. Mes neslepiame, kad krikščionybė prisitaikė prie senųjų tradicijų. Pažiūrėkim, kaip Romoje susipynusios antikinė ir krikščioniškoji kultūros. Iki šiol yra bažnyčių, įkurtų senųjų deivių šventyklų vietoje ir pavadintų dvigubais vardais, tarkim, Šv. Marijos virš Minervos bazilika Romoje. Svarbiau tai, kad krikščionybė senosioms tradicijoms suteikė naują turinį. Juk ir Kristaus tikroji gimimo diena nežinoma, su saulėgrįža ji buvo sutapatinta dėl simbolinės prasmės: kaip pagonys laukė Saulės atėjimo, taip krikščionys laukia Kristaus atėjimo, nes jis yra šviesa. Net jo gimimo metai nežinomi – gali būti, kad Kristus gimė keleri metai prieš ar po Kristaus. Krikščionybė kalba ne apie datas, o apie vertybes. Šiuo metu ji išgyvena tam tikrą krizę, nes žmonės gręžiasi į pagoniškus laikus arba kitas, egzotiškesnes, religijas. Gyvename labai kosmopolitiškame pasaulyje ir išsaugoti savo tapatybę darosi vis sunkiau.
Ar lietuvių tapatybė yra krikščioniškoji? O gal Dievas yra vienas, tik skirtingais vardais vadinamas?
Žinių apie pagonybę Lietuvoje turime nedaug, visos jos paremtos XIX a. šaltiniais. Pirmieji bandymai apibūdinti pagonišką lietuvių mitologiją atsirado romantizmo epochoje. Siekiant lietuvių tikėjimą prilyginti senovės graikų ir romėnų kultūroms, buvo sugalvota įvairių mitų, personažų. Krikščioniškoji tradicija pas mus gyva daugiau kaip 600 metų, bet pastaruoju metu ėmė skverbtis ir kitos religijos, žmonės derina tai, kas nesuderinama, ima visko po žiupsnelį iš visur. Tarkim, tiki Kristaus prisikėlimu ir reinkarnacija. Bet jei tiki tuo, kad mūsų siela gali gyventi daugybę gyvenimų, tas vienintelis, dabartinis mūsų gyvenimas, kaip ir Kristaus mirtis ant kryžiaus, praranda vertę. Branda reikalauja atsakomybės, ne visi nori ją prisiimti, todėl ieško lengvesnės, patogesnės religijos. Tai sukuria sumaištį galvoje. Paklausti, kokį Dievą tiki, ima kalbėti apie kosminę energiją, karmos dėsnius, bet kas tai yra ir kaip veikia, negali paaiškinti. Sunku mylėti tą, kurio nepažįsti. Jei paprašyčiau Jus apibūdinti savo vyrą, turbūt galėtumėte nesustodama pasakoti, koks jis yra, bet jei jo neturite ir mylite kažkokį abstraktų vyrą, ne kažin ką apie jį galėtumėte pasakyti.
Esu ir aš pastebėjusi – kuo menkiau žmogus išmano krikščionybę, tuo daugiau priekaištų jai turi. Iš vadinamųjų nepraktikuojančių katalikų dažnai tenka girdėti, esą joje per daug kančios, liūdesio, o tos šv. Mišios tokios keistos – tai stot, tai klaupt, nėra kada ramiai pamedituoti.
Kai žinai, ką reiškia kiekvienas šv. Mišių simbolis ir ritualas, iš stebėtojo tampi dalyviu, bendruomenės nariu. Dalyvaudami kitų bendruomenių veikloje, žmonės supranta, kad jos turi savo taisykles ir reikia jų laikytis, tačiau, kalbėdami apie religiją, kažkodėl įsivaizduoja, kad tai yra jų asmeninis reikalas. Ateinu į bendruomenės mišias, bet noriu, kad būtų patenkinti mano asmeniniai poreikiai: bažnyčios durys būtų atviros kiaurą parą, kad galėčiau užsukti, kada panorėjęs, apeigos – linksmos, o sakramentai teikiami vos pareikalavus. Kai žmonės atranda bendruomenę, jų pasaulis labai prasiplečia. Galėdami melstis kartu ir dalytis savo tikėjimu, jie tampa kur kas laimingesni, nei tikėdami po vieną.
Jei Dievas yra visur, gal galima jį tikėti ir nelankant šv. Mišių, o išpažinties prieiti internetu? Ne paslaptis, kad ji – viena sunkesnių katalikų prievolių.
Dievas iš tiesų yra visur, bet jį pažinti vienam sunku, tai padaryti padeda bažnyčia. Aišku, galima išpažinti savo nuodėmes ir stovint miške prie medžio, ir Dievas jums atleis. Bet kaip jūs sužinosite, kad jis atleido? Sutinku, pažvelgti į savo tamsiąją pusę ir ją rodyti kitam – psichologiškai nelengva, bet tik tai perėję apsivalom. Kai iš kunigo išgirstame: „Tau yra atleista“, tarsi sulaukiame antro šanso. Neįsivaizduoju, kad išpažintis galėtų būti atliekama internetu. Galėtų keistis nebent atgailos formos. Skirti atkalbėti poterius gal labiau tinka vyresniems žmonėms, jaunimui reikėtų skirti prasmingesnę atgailą, skatinti savanorystę.
Ar Jums neatrodo, kad išpažintis daugeliu atvejų yra tapusi formalumu, kad galėtum per didžiąsias šventes priimti šv. Komuniją? Jei eiti išpažinties bent kartą per metus nebūtų privaloma, galbūt ir eilės prie klausyklų būtų trumpesnės, ir išpažintys nuoširdesnės.
Jei žmogus ateina išpažinties nepermąstęs, koks jo santykis su Dievu, su kitais žmonėmis, tiesiog formaliai, nes taip reikia, ir va – kaip tik nedidelė eilė prie klausyklos, jos vertė išties nedidelė. Viską lemia santykis, žmonės jį patys turi kurti, to negali išmokyti. Deja, dažno žmogaus tikėjimas visą gyvenimą išlieka to paties lygmens, kaip ruošiantis Pirmajai Komunijai. Vaiko protu išmokstama tam tikrų tiesų, ritualų ir jų laikomasi iki senatvės. Kai suaugęs žmogus bando spraustis į krikšto rūbelius, ir pačiam kažkaip ankšta, nepatogu, ir iš šalies juokingai atrodo. Tuomet jis pyksta, piktinasi sustabarėjusia bažnyčia nesuprasdamas, kad iš tikrųjų įstrigęs yra pats. Jei nenustotume domėtis, gilintis, keistųsi ir mūsų santykis su tikėjimu. Deja, viską dabar persmelkusi vartotojiškumo dvasia – Bažnyčia suvokiama kaip paslaugų teikėja, kunigai – kaip tarnai. Dažnas atbėga į bažnyčią susitvarkyti reikalų. Jei galėtų, tai tuo pat metu ir išpažinties prieitų, ir devocionalijas pašventintų, ir visus sakramentus priimtų, gal dar šv. Mišias už mirusiuosius ir už gyvuosius užpirktų – kad jau ilgam būtų ramu. Tokie „proginiai“ katalikai neretai tikina, kad Dievas yra visur, todėl Bažnyčios jiems nereikia, bet tuoktis, krikštytis ar laidoti artimuosius vis tiek nori dalyvaujant kunigui. Ir dar piktinasi, kad už šias paslaugas reikia duoti auką – juk bažnyčia visus sakramentus turi teikti nemokamai... Tiesą sakant, tikriesiems bendruomenės nariams juos neretai ir teikiame nemokamai. Jei į bažnyčią einama du ar tris kartus per metus, tai nėra tikėjimo liudijimas, o veikiau iš tėvų ir senelių paveldėta tradicija. Jei susitiktumėte su savo vyru 2 kartus per metus, tie susitikimai turbūt būtų kaip šventė, bet ar galima būtų jus vadinti šeima?
Galbūt kitokį santykį galėtų kurti ir bažnyčia, labiau prisitaikyti prie kintančios visuomenės poreikių, nes dabar atstumia pernelyg daug „paklydusių avelių“. Imkim, kad ir gyvenančiuosius be Santuokos sakramento – tokie sudaro mažiausiai pusę visų žmonių, bet negauna išrišimo.
Niekas paklydusių avelių neatstumia: jie gali dalyvauti šv. Mišiose, bendruomenės veikloje. Visos nuodėmės yra atleidžiamos, nebent žmogus nesigaili. Dievas į širdį ateina ne tik per šv. Komuniją. Ją priimdamas, savo gyvenimu viešai liudiji, kad laikaisi Evangelijos, bet būti bendruomenės dalimi gali ir be išrišimo. Bažnyčia gali ir turi ieškoti įvairių formų žmonėms pasiekti, bet ji neturėtų pataikauti, atsisakyti esminių vertybių bandydama prisitaikyti. Jei santuoka žlugo dėl svarbių priežasčių, galbūt, pagrįstos sakramentais ,jos net nebuvo, todėl ją galima anuliuoti, bet jei žmonės kuria antrą, trečią santuoką ir kaskart šaukiasi Dievo, kad jis taptų amžinos meilės liudininku, tai yra veidmainystė. Gerbiu žmones, kurie nuosekliai laikosi savo principų, žino, kodėl tiki ar kodėl netiki. Su pastaraisiais visuomet įdomu padiskutuoti.
O kokia buvo Jūsų šeima?
Mano šeima nebuvo autentiškai tikinti, nors ir laiko save katalikais. Giliai tikinti yra mano Alytuje gyvenanti močiutė. Ji be galo nudžiugo, kai aš nutariau tapti kunigu. Pasakojo, kad išgirdusi šią naujieną nežinojo, kur iš laimės pulti. Kiti šeimos nariai stebėjosi, tikėjosi, kad apsigalvosiu, seserys net vadino kvailiu. Dabar, kai pakrikštijau jų vaikus, džiaugiasi, kad esu kunigas. Tiesiog todėl, kad esu laimingas. Mano kunigystė jiems dangaus negarantuos, savo santykį su Dievu kiekvienas turi atrasti pats. Turiu vilties, kad tai vyksta.
Lengvai atsispiriate norui artimuosius paauklėti, patempti už rankos Dievo link?
Sunkiai (juokiasi). Neseniai per Velykas, prieš sėdant prie gausiai nukrauto stalo puotauti, pasiteiravau šeimynykščių, ar buvo bažnyčioje. Mama atsakė, kad į šv. Mišias nespėjo, buvo daug darbų, bet sesuo nuramino, kad švęsto vandens parsinešė ir margučius pašventino. Man viskas užvirė. Pasakiau, kad jei iš Bažnyčios jiems reikia tik tiek, galėjo prisileisti vonią vandens, būčiau pašventinęs – užtektų visam likusiam gyvenimui. Buvau tiesiog pervargęs. Iš tikrųjų negali pykti. Sovietmečiu žmonės į bažnyčią vaikščiojo slapta, stengėsi išsaugoti tradicijas. Jos ir išliko, o tikėjimas nebuvo perduotas. Norėdami, kad artimieji atrastų Dievą, turėtume ne versti juos laikytis tradicijos, bet savo gyvenimu liudyti, kaip gera būti tikinčiam. Matydami, kokie esate laimingi, kiti žmonės savaime ims domėtis, kas yra jūsų laimės šaltinis. Bažnyčios misija – ne sukaustyti žmogų, o išlaisvinti, ne apsunkinti jo gyvenimą, o palengvinti. Krikščionybė – džiaugsmo, meilės ir atleidimo kupina religija.
Kita vertus, dažnam gana sunku perlipti per savo ego ir tarti „esu kaltas“ arba „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį“, nes jaučiamės ir nekalti, ir visko verti.
Krikščionybė yra kaip priekaištas šiandienei konkurencinei kultūrai ir tam, kaip įsivaizduojame teisingumą. Įpratome nusipelnyti meilės ir dovanų, rungiamės, kuris jų gaus daugiau, pykstame, jei kažkas gauna nenusipelnęs. Taip elgėsi uolaus tikėjimo ir taisyklių vergai fariziejai – jie labai žiūrėjo, kad niekas negautų daugiau, nei yra nusipelnęs. Bet Kristus tokį požiūrį atmeta. Bažnyčios tikslas – kad visi pasiektume amžinybę: ir teisuoliai, ir nuodėmingieji. Tai skiria krikščionybę nuo kitų religijų ir yra jos esmė – mes būsime išganyti ne todėl, kad to nusipelnėme, o todėl, kad Kristus dėl mūsų pasiaukojo. Šiuolaikiniam žmogui sunku priimti tai, kad nuo jo mažai kas priklauso, kad ne viskas vyksta pagal jo valią. Dėl to taip greitai ir palūžta užgriuvus negandoms.
Ir tuomet nusivylęs sako: „Dievo nėra. Nes jeigu jis būtų, argi leistų vykti tokiai neteisybei, karams, mirti nekaltiems?“
Tai mėginimas įrėminti Dievą savo žmogiška logika. Dievo funkciją suprantame labai siaurai, pagal tai, kaip mums sekasi, tarsi jo pareiga būtų užtikrinti mums gerą gyvenimą. Bet jis mąsto apie mūsų amžinybę, ir tame kontekste mažas kiekvieno gyvenimėlis yra tik didžiulio paveikslo dalelė. Jame turi būti ir šviesių, ir tamsių potėpių; ir liūdesio, ir džiaugsmo; ir ilgaamžių, ir anksti palikusiųjų šį pasaulį. Tik Dievas žino, koks turi būti tas paveikslas. Mes negalime aprėpti šio kūrinio, taigi – ir vertinti jo. Kartais sukrėtimų reikia, kad žmogus atsigręžtų į Dievą. Jis negali išganyti mūsų prieš mūsų valią, jam reikia pritarimo. Jei esi išpuikęs ir susireikšminęs, reikia kažką prarasti, kad pasijustum menkas ir prašytum Aukščiausiojo pagalbos. Mes esam imlesni ne džiaugsmo būsenoms, o netektims, kartais tenka paaukoti kažką iš šio laikino gyvenimo, kad atrastum amžinybę.
Galbūt Jūsų posūkį į kunigystę taip pat lėmė skaudūs praradimai ar nelaiminga meilė? Minėjote, kad apsisprendėte gana netikėtai.
Visos mano meilės buvo laimingos (šypsosi). Ir jokio akiai matomo lūžio neįvyko. Viskas dėliojosi pamažu. Močiutė perdavė tradicijas ir pamaldumą, paskui atėjo laikas, kai to neužteko. Tikėjimo džiaugsmą atradau, kai būdamas 19-os pradėjau Bernardinų bažnyčioje lankyti chorą. Ten susipažinau su kunigu Juliumi Sasnausku. Vežiodavau jį į rekolekcijas, atlaidus. Man jis labai patiko, buvo įdomu jo klausytis. Pamažu įsitraukiau į bendruomenės veiklą. Buvo pora akimirkų, kurios paskatino susimąstyti. Kartą, dar mokydamasis Jėzuitų gimnazijoje, padariau avariją. Vairavau automobilį neturėdamas vairuotojo pažymėjimo ir atsitrenkiau į stulpą. Išlipę iš mašinos su draugais leidomės bėgti, bet staiga mane pernėrė klausimas: „Kur ir nuo ko aš bėgu?“ Grįžau ir atsisėdęs prie mašinos ėmiau laukti policijos. Nuo tada susiėmiau, pradėjau geriau mokytis, mažiau krėsti išdaigų ir, visai neblogai baigęs mokyklą, įstojau į teisę. Tos studijos buvo naudingos. Po jų dirbau teisininku Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Mūsų kolektyvas buvo labai šaunus, man gerai sekėsi. Vieno padėkos vakaro metu mūsų viršininkė pasidžiaugė, kad einama gera linkme, gerėja inspekcijos reputacija ir mokesčių surinkta 0,00... procentų daugiau. Pagalvojau, negi aš visą gyvenimą dirbsiu dėl tų kelių dalelių po kablelio? Visada norėjau būti normalus žmogus – turėti šeimą, namą, šunį, porą automobilių, bet galiausiai supratau, kad pats laimingiausias būsiu tapęs kunigu. Įstojau į seminariją ir nė karto nesigailėjau pasukęs šiuo keliu.
Galbūt toks kelias ir yra teisingiausias? Kai esi pažinęs gyvenimą, mažiau dvejoji dėl pasirinkimo, nes geriau žinai, ko nori.
Jei vienas patiria didžiąją meilę būdamas 20-ies, o kitas 50-ies, ar galim sakyti, kad pastarojo meilė yra teisingesnė? Taip, ji kitokia, bet ar visada ta pasaulietinė patirtis suteikia vien pliusų? Sutinku, jauni žmonės dar neturi tos vidinės brandos, kurią turi vyresni, bet kuo anksčiau atrandi savo pašaukimą, tuo geriau, nes mažiau laiko ištaškai blaškydamasis. Kiekvienas kunigas randa savo auditoriją. Vieniems geriau sekasi bendrauti su vaikais, kitiems – su pagyvenusiais žmonėmis, vieniems žmonėms reikia intelektualesnių pamokslų, kitiems – paprastesnių.
Požiūris į kunigystę labai keičiasi, mažėja pasirenkančiųjų šią tarnystę. Ar nemanote, kad situacija pasikeistų atsisakius celibato? Gal, būdami vedę, kunigai būtų arčiau parapijiečių, geriau išmanytų ir šeimos problemas?
Tai gana dažnas klausimas. Tiesa, jį retai kelia kunigai, dažniau – moterys (šypsosi). Vienareikšmio atsakymo nėra. Jei aš turėčiau šeimą, tai ji manęs beveik nematytų. Kaimo kunigams šeima gal ir būtų paspirtis, padėtų apsisaugoti nuo vienatvės. Tik nereikia įsivaizduoti, kad celibatas yra auka. Kai esi laimingas atradęs savo pašaukimą, nesijauti kažką dėl to paaukojęs. O jei jautiesi paaukojęs, nieko gero iš to nebus – arba mesi kunigystę, arba kankinsiesi. Suderinti šeimą ir tarnystę gali vadinamieji amžinieji diakonai, keli jų jau yra ir Lietuvoje. O dėl to, kad geriau pažintume šeimos problemas? Nežinau. Ar kardiologui būtina turėti širdies ligą, kad jis būtų geras gydytojas? Turime savo tėvų šeimas, daug kalbamės su parapijiečiais, puikiai žinom, kas yra šeima.
Pastaruoju metu bažnyčia sulaukia nemažai kritikos, kaltinama godumu, pedofilija ir kitokiomis nuodėmėmis. Galbūt dalis žmonių nusigręžia nuo tikėjimo nusivylę kunigų nuodėmingumu?
Dažnai iš kunigų tikimasi daugiau nei iš paprastų mirtingųjų, tarsi jie būtų artimesni angelams nei žmonėms. Jų bijoma, jie smerkiami. Žmonės nori, kad tie, kurie dalija atgailą, patys būtų be kaltės, todėl kiekvienas paklydimas išdidinamas ir sureikšminamas. Reikėtų suprasti, kad visi sėdime toje pačioje pelkėje: vieni įklimpę giliau, kiti – sekliau, bet esame ta pati nuodėmingųjų bendrija, kuri stengiasi tapti šventesnė ir laukia ją gelbstinčios rankos. Dievas veikia per žmones. Išpažinties eina ir kunigai, ir net popiežius. Mums visiems reikia atleidimo. Bažnyčia nenukrito iš dangaus kaip tobula ir nepriekaištinga bendruomenė. Kaip kad žmogus negimsta būdamas brandus ir turėdamas daug patirties, taip ir Bažnyčia auga, mokosi, taip pat – ir iš klaidų. Per ilgus amžius padarė jų daug, susidūrė su įvairiomis pagundomis, išbandymais, bet šiuo metu nėra institucijos, kuri taip nuosekliai ir nepailsdama kalbėtų pasauliui apie gailestingumą, atleidimą ir besąlygišką meilę.
