Koks vienas žodis jums asocijuojasi su artėjančiomis šventėmis?
Artimieji, namai, šiluma.
Reikėjo papuošti namus, išvedžioti lemputes ant terasoje augančių tujų. Eglutė – ne tanki, reta, pavėpusi – jos prireikė filmavimui – bet natūrali, miela ir man patinka. Radau elementą, kuris „užkuria“ lemputes, tad vakare namų kiemas atrodo kaip stebuklas.
Edita, kuo skiriasi jūsų kalėdininis šventimo laikotarpis dabar ir vaikystėje?
Mano vaikystės laikais, sovietmečiu, šv. Kalėdų praktiškai nebūdavo. Tuomet gyvenau Kaune. Puikiai atsimenu, kad mama dirbo gydytoja Kauno klinikose ir kaip mes per Kūčias traukiniu iš Kauno vykdavome į Marijampolę pas senelius. Jei šventinė diena sutapdavo su penktadieniu ar šeštadieniu, likdavome nakvoti, jei tai buvo darbo diena, po Kūčių vakarienės traukiniu grįždavome namo.
Kaip šiandien pamenu, močiutė langą dengdavo segtukais pritvirtinta skalbinių užuolaida ir sėsdavome prie stalo. Močiutė, berods, per šventes dar lankydavosi bažnyčioje. Normaliai atšvęsdavome tik šv. Velykas.
Naujieji metai būdavo labai neryškūs. Pamenu, kai augau pas senelius, kažkas iššaudavo vieną kitą signalinę raketą, o visi fejerverkai būdavo matomi tik per televizorių iš Maskvos.
Eglės būdavo papuoštos lėlėmis, primenančiomis pakaruoklius. Pamenu „eglučių“ šventimus darželyje ir mokykloje. Pamenu, kaip per naktis mamos „krakmolindavo“ iš „marlės“ pasiūtus sijonus, kaip darydavo žaisliukus.
man keista, kai mano ar vyresnio amžiaus žmonės dabar pasakoja, kad sovietmečiu švęsdavo šv. Kalėdas. Kad beveik niekas jų nešvęsdavo, nes bijojo.
Mūsų šeima buvo labai religinga ir mes švęsdavome šv. Kūčias, bet šv. Kalėdų – ne. Na, iškepdavo per šv. Kalėdas aguoninį pyragą, imbierinių pyragaičių su daug gvazdikėlių ir kardamono.
Pamenu, puošdavome eglutes, bet jas pradėdavo pardavinėti tik po šv. Kalėdų, prieš Naujuosius metus. Ir jei per šv. Kūčias parsinešdavai eglutę, tai buvo pavojinga, nes matydavo. Ir skųsdavo.
Nepaisant suvaržymų, diktato, nelaisvės, ar kažko jums dabar trūksta iš vaikystės švenčių? Emocijų, vaizdų, kvapų?
Ne. Dabar sugrįžo tradicijos. Šventės daug šviesesnės, gražesnės, be baimės. Taip, dabar tos šventės itin dvelkia komercija. Bet tai priklauso nuo tavęs – gali to nepaisyti. Tačiau žmonės, tikiu, šios komercijos jau persisotino.
Mes jau kelerius metus iš eilės beveik nedovanojame vienas kitam dovanų, tik – vaikams. Bet rašome laiškus. Arba visi nuperkame tik po simbolinę dovanėlę ir traukiame burtus, nes mūsų yra labai daug.
Vien pačių artimiausiųjų su vaikais yra mažiausiai trylika. Jei prisijungia mama su vyru, sesė su vaikais - apie 20, o per Velykas, prisijungus tetai, dar kelioms giminėms, susirenka daugiau nei 30 žmonių.
Prasitarėte, kad šventės tapo komercinės. Kažkada eglutę puošdavo iki Naujųjų metų likus vos kelioms dienoms. Dabar Kalėdų karštligė, skatinanti vartojimą, prasideda lapkritį ar net spalio pabaigoje. Ar taip šventės išsaugoja savo esybę?
Kad anksti puošia eglutes ir miestus, man labai patinka. Ypač tamsiausių metų laikų, kai beveik neprašvinta, temsta itin anksti. Tai patinka vaikams. Daugiau mieste žiburių, šviesų. Kai išrado ledines lempas, taupiau naudojama elektra ir bent šiek tiek pasipuošti namus gali ir nedideles pajamas gaunantys žmonės.
Tik nepatinka, kai nuolat „pušinama“, kad ateis Kalėdos, liko tiek ir tiek dienų. Tarsi nežinočiau, kad jos yra. Bet į tai žvelgiu ramiai. Kaip į kalendorių. Nesistengiu nieko specialiai baigti iki šv. Kalėdų.
Turime savo tradicijas, per Kūčias visą laiką su sese einame su vaikais pas mamą, o per Kalėdas visi su vaikais ateina pas mane. Mama švenčia savo namuose.
Seniau pereidavome visą Užupį, bet dabar vaikai suaugo ir neturime tiek sveikatos (juokiasi).
Papasakojote, kad vykdavote traukiniu iki Marijampolės ir grįždavo atgal. Dabar dauguma turi automobilius, skrenda lėktuvais. Daug kas pagreitėjo, bet žmonės dejuoja nespėjantys.
Tai – kaip ir su dietomis, kai nori numesti ar priaugti svorio. Niekas nekalba, kaip priaugti dešimt centimetrų. Tai – neįmanoma ir tuo niekas nespekuliuoja.
Šventėmis spekuliuoja. Ir kitais dalykais. Pavyzdžiui, kad būtinai tą dieną turime sumokėti tokius ir anokius mokesčius, prigrūdo daug prievolių. Per savo kompiuterinį raštingumą turime viską mokėti patys. Bankininkystė taip pat reklamuojama: viską padaryk vienu mygtuku, viską padaryk pats, jei kažko reikia, rasi internete adresu... Ir žmonės pasiduoda tam, daro, skuba ir nespėja.
Bet mums užtenka daug mažiau, o norime visko, pasiduodam reklamai, vartojimui ir po to guodžiamės?
Taip. Niekada nežinosiu visko. Ir man to nereikia. Neužsiimkite tuo, ko jums išties nereikia. Užsiimam vertinimais, lyginimais. Kažkur kaina penki eurai su puse, o kažkur – penki. Bet ten turėsi pasiimti ir atsivežti pats. Tokia rinka. Jei kiaušiniai vienoje vietoje 2,20 euro, o kažkur toliau 2,10, sugaiši daugiau laiko. Pasirinkimas priklauso nuo tavęs.
Nekreipiu dėmesio į reklamas, nesileidžiu, kad mane išmuštų iš pusiausvyros ir nesijausiu laimėjusi, jei sumokėsiu pigiau keliais eurais.
Užsiminėte apie maistą. Koks patiekalas yra būtinas ant jūsų kalėdinio stalo?
Esu nuobodi iki nuobodumo. Mano patiekalų atributas visą laiką tas pats: kepu dvi kalėdines žąsis, nes vienos mums neužtenka. Vieną – su raugintais kopūstais, kitą – su ryžiais ir džiovintais vaisiais. Nepavargstu, nesugaištu laiko. Iš anksto užmarinuoju, Kūčių dieną prikemšu, kišu į rankovę ir užrišu. Per šv.Kalėdas vaikai ateina ketvirtą-penktą vakaro, tad iki to laiko iškepu žąsis, atvėsinu vyną, uždegu žvakes ir dar pagaminu želė, nes jei nėra šio deserto, sūnus Tadas baliaus „neužskaito“ (juokiasi). O per Kūčias pas mamą nusinešu pagaminusi kokią nors silkę, plotkelių, dovanėlių anūkėms ir dar vieną dovaną iki 20 eurų sumos, kuriomis keičiamės su artimaisiais. Šį kartą mano pasirinkimas iš žvejų arba alaus parduotuvėlės.
Jei švenčių rytą atsistotumėte prieš veidrodį ir reiktų kažkuo pasidžiaugti bei prisipažinti, ko šiemet nepadarėte – kas tai būtų?
Šaunuole, Edita, viską padarei, ką reikėjo (kvatojasi). Nekeliu sau pernelyg didelių uždavinių, kurių negaliu padaryti. Bet jei kažko nepadarau, savęs nebaudžiu. Kaip ir negiriu, jei kažko padarau.
Prieš šventes patariama ir atsiprašyti, ir atleisti.
Mano nervai neišlaikytų laukti iki Kalėdų. Jei kažko pridarau, kitą dieną atsiprašau. Bet šiemet kažko ypatingo neprisidirbau, tad neturiu ko atsiprašyti. Atleisti? Neturiu kam ko ir atleisti, nes nieko pikto nepadarė. Arba jei bando – anonimiškai.
Leisiu sau paklausti. Jūsų vyras Gintautas Vyšniauskas anapilin iškeliavo beveik prieš trejus metus. Šventės mums ypač primena išėjusius brangius žmones. Edita, ar jį jau „paleidote“?
Taip, jau yra šis jausmas. Kai jis išėjo, mano indikatoriumi buvo vaikai, kurių nenorėjau matyti iškart vienu metu. Kai ateidavo atskirai, keli, viskas puiku, bet kaip kartu, iškart jausdavau, kad jo nėra.
Šiemet pirmą kartą po jo netekties noriu, kad ateitų visi vaikai ir visi būtume kartu.
Ką turėtume savyje pakeisti, ar suvokti, kad šventės yra ne tik Kalėdos ar Nauji metai? Mums prabudus, nauja diena taip pat yra šventė.
Kiekviena diena netaps švente ir negali. Kasdienybė yra labai graži, o jei kiekviena diena būtų švente, tai jau nebūtų šventė.
Esu greičiau išimtis nei taisyklė, bet mes kažką esame su savimi padarę. Nemokame džiaugtis. Bent jau didžioji dalis žmonių. Pagrindinis dalykas – išmokti savyje nugalėti baimę. Dairausi aplink ir matau daug įsibaiminusių žmonių. Juos gąsdina ateitis, nežinia. Bet sekanti minutė, sekantis sakinys ir yra ateitis, niekas nežino, kokia ji bus. Tad kam bijoti? Geriau tikėtis šviesių dalykų, paties geriausio. Ir niekada nelauk juodos dienos, netaupyk. Tiesiog gyvenk.
