Opalinio stiklo indeliuose – Martinos Gebhardt biodinaminės kosmetikos stebuklai, sertifikuoti pagal patį griežčiausią „Demeter“ standartą. Beje, jį Martina Gebhardt pati ir sukūrė siekdama atsiriboti nuo kitų ekologiškos ir natūralios kosmetikos gamintojų, naudojančių ir sintetines medžiagas. Lietuvoje prekių ženklas „Martina Gebhardt“ pasirodė prieš 8-erius metus, bet nedaug trūko, kad itin vertinga kosmetika būtų dingusi iš parduotuvių tinklo „Livinn – sveiki produktai“ lentynų. „Atrodė, kad nėra paklausos, tad nusprendėme nutraukti prekybą, bet tada pasipylė klientų klausimai, kur dingo jų mėgstami kremai“, – malonų netikėtumą prisiminė viena tinklo savininkų Guoda Azguridienė.
Antrasis netikėtumas – Martina Gebhardt nusprendė pati apsilankyti Lietuvoje. Tokio lygio kosmetikos pasaulio žvaigždės į Lietuvą užsuka itin retai.
Kokie vėjai atpūtė Jus į Lietuvą?
Atvykau dėl svarbios priežasties. Sakoma, kad jei rinka maža, nėra ko ten važiuoti, betgi tai reiškia, kad jūsų niekada neaplankys joks svarbesnis gamintojas. Tai neteisinga. Kai trūksta laiko, tenka koncentruotis į pačius svarbiausius dalykus, aš taip pat daugiausia dėmesio skiriu savo didžiausioms rinkoms – Jungtinių Valstijų, Kanados, Japonijos, bet šįkart nusprendžiau pasirinkti mažesnes šalis. Man taip patiko Lietuva, kad ją galbūt kada nors pasirinksiu ir atostogoms.
Kosmetiką kuriate jau daugiau nei trisdešimt metų. Kai pradėjote, nedaugelis buvo girdėjęs apie ekologišką ir biodinaminę kosmetiką, tad tapote šios srities pioniere.
XX a. viduryje kartu su konkurentais sukūrėme Vokietijos natūralios ir ekologinės kosmetikos standartą BDIH, bet norėjau daug griežtesnių reikalavimų. Tuo metu pasaulinė biodinaminius ūkius sertifikuojančių organizacijų asociacija „Demeter“ turėjo standartus tik maistui ir kai kuriems kosmetikos komponentams, todėl 1998-aisiais ėmiausi kurti kosmetikos receptūrų standartą. „Demeter“ sertifikatą turinčiame kosmetikos gaminyje nėra jokių sintetinių medžiagų, mažiausiai 90 proc. komponentų yra iš „Demeter“ sertifikuotų biodinaminių, 10 proc. – iš sertifikuotų ekologinių ūkių. Mano prekių ženklo gaminiuose nėra jokių konservantų, net natūralių, – puikiai išsiverčiu be jų. Viena, ko negaliu pagaminti, – tai šampūnas. Esu nusižiūrėjusi nuostabių plaukus puoselėjančių augalinių medžiagų, bet negaliu jų naudoti, nes turėčiau pridėti vandenį minkštinančių ir nešvarumus pašalinti leidžiančių medžiagų PAM (paviršiaus aktyviosios medžiagos). Šios gali būti išgautos iš natūralių žaliavų, bet cheminiu būdu. Tokį procesą kiti standartai leidžia, bet, pagal „Demeter“, medžiaga nėra natūrali, jei yra išgauta iš natūralios kitais nei mechaninio perdirbimo, garinimo, deginimo, distiliacijos ir pan. būdais. Kai kurios kompanijos leidžiasi į kompromisus, bet aš noriu daryti tik tai, dėl ko galėčiau žvelgti jums tiesiai į akis be jokio sąžinės graužimo.
O kaip pati plaunate plaukus?
Paprastu šampūnu, net neekologišku.
Nejau niekada neinate į kompromisus?
Jei bent kartą padaryčiau kompromisą, prarasčiau pasitikėjimą – visi galvotų, kad jei jau kartą pamyniau principus, galiu tai padaryti ir kitą sykį. Į savo kremus nededu glicerino, nors tai – daugmaž natūrali medžiaga, bet ištraukia vandenį, todėl oda tampa pri klausoma nuo kremo, o aš nesiekiu, kad pirktumėte kuo daugiau mano produkcijos. Nenoriu žmonių įtikinėti, kad be kremo jie neapsieis. Atvirkščiai, laikausi principo, kad mažiau visada yra daugiau. Sveika oda turi funkcionuoti be papildomų priemonių. Čia kaip su kava – gerkite, kai reikia pasikelti tonusą, bet ne kasdien, nes priprasite, o tada nebebus jokios naudos. Aš pati kartais ištisas savaites nenaudoju jokio kremo, ypač viešėdama Pietvakarių Amerikoje, nes ten dažnai būna drėgna, odai nieko netrūksta. Kai pajuntu, kad jau reikia, patepu, o kartais tepu tiesiog dėl to, kad malonu pasilepinti.
Esate viena iš retų gamintojų, kurie į savo kremus deda lanolino – gyvūninės medžiagos. Ar nebijote veganų pykčio?
Lanolinas – seniausias tepalų pagrindas, jis naudotas prieš 2500 metų, o gal net ir dar seniau. Veganams nepatinka daug kas, o aš dievinu šilkinius ir vilnonius drabužius, man patinka bitės, auginu avis, jas kerpu... Beje, noriu pasakyti, kad nenukirptos avys vasarą kenčia, nes su stora vilna joms per karšta. Norėdamas išsiauginti salotų, turi saugoti jas nuo sraigių, vadinasi, turi šiuos moliuskus arba gaudyti, arba nuodyti. Mes, tarkime, turime ančių, kurios maitinasi sraigėmis. Net duona negali būti visiškai veganiška, nes, norėdamas apsaugoti grūdus nuo pelių, turi statyti spąstus.
Žmonės savo prigimtimi yra arčiau gyvūnų nei augalų, o mūsų oda išskiria riebalus, kurių molekulinė struktūra labai panaši į lanolino. Kai reikia atkurti odos pusiausvyrą, lanolinas nepamainomas, nes tik jis gali surišti vandenį ir riebalus. Augalinis aliejus to negali. Maždaug prieš 100 metų atrastas kitas emulsiklis – lecitinas. Ši medžiaga gaunama iš kiaušinių. Kremas su lecitinu turi mažiau vandens nei kremas su lanolinu, bet pakankamai.
Kaip atradote ypatingas lanolino galias?
Buvau trejų, kai man į žandą įkando šuo. Žaizdai sugijus, liko du randai. Neprisimenu to įvykio, bet mama sakydavo, kad labai mėgau šunis, todėl visą kaltę verčiau gydytojui – juk tai jis siuvo žaizdas. Itin nepatiko tie randai. Šiems gydyti šeimos daktaras turėjo seną receptą – tai buvo tepalas su lanolinu. Randui išsilyginti prireikė šešerių, o gal ir aštuonerių metų, jis išnyko tikrai ne per naktį. Buvo ir kitas efektas – kadangi tepiau tik tą pusę, kurioje buvo randas, pastebėjau, kad joje išnyko ir paaugliški spuogai. Mano bendraamžiai ėmė prašyti tokio tepalo, todėl įsiprašiau į vaistinę gaminti kremų.
Taip anksti atradote aistrą gaminti kosmetiką, bet studijuoti kažkodėl pasirinkote architektūrą.
Mano tėtis manė, kad merginai netinka architektūra, o aš užsispyriau. Jis irgi laikėsi savo, atsisakė padėti man finansiškai. Gyvenau Miunchene, turėjau pati išsilaikyti. Tada man pravertė kremai – ėmiau pardavinėti juos mugėse ir tiesiogiai studentams. Kaip architektė, aš laimėjau tris svarbius prizus: du – už istorinių pastatų restauraciją, o vieną – už modernų statinį, bet ir kosmetikos verslas įsisuko, buvau sukūrusi jau tris priemonių linijas.
Ką apie Jūsų pasiekimus sakė tėtis?
Jis niekada nebūtų pasakęs, kad didžiuojasi manimi. Tai sužinojau tik po tėčio mirties – kolegos papasakojo, kad darbe jis nuolatos kalbėdavo apie savo pašėlusią dukterį.
Tikrai reikia būti pašėlusiai, kad ryžtumeisi įsigyti vienuolyną, kurio niekas pirkti nedrįso.
Tvarkyti vienuolyną man nesunku, juk esu architektė. Ketverius metus esu jo savininkė. Vienais metais pasirūpinu viena vienuolyno dalimi, kitąkart – kitu ploteliu. Šis vienuolynas įkurtas 753-iaisiais benediktinių. Labiausiai man patinka, kad benediktinai įdiegė pagalbos silpniesiems ir ligoniams koncepciją. Iki tol vyravo požiūris, kad gyvenimas – tai kova už išlikimą, tad laimi stipriausias, o senas ir ligotas turi pasitraukti. Benediktinai žmones įtikino, kad seneliai gali pasitarnauti visuomenei savo patirtimi ir išmintimi, todėl jiems reikia padėti. Būtent todėl šis vienuolių ordinas tobulino medicinos žinias, steigė ligonines ir vaistines, o kai išmoko rašto, dokumentavo fitoterapijos žinias, paliko daug receptūrų. Benediktinai turėjo ir daug tepalų sveikai odai palaikyti. Nemažai žmonių tenkinasi tuo, kad jų oda atrodo jaunesnė, bet nesistengia, kad būtų sveikesnė, o aš noriu laikytis benediktinų požiūrio. Visada troškau gaminti kosmetikos priemones pagal senovines receptūras.
Domitės ir alchemija.
Nuomonė apie alchemikus dažnai būna negatyvi, nes šių žmonių žiniomis piktnaudžiauta – šarlatanai apsimesdavo alchemikais, kad uždirbtų pinigų. Alchemija – tai labai senos žinios apie gydomuosius augalus ir mineralus. Alchemikai nesistengė išgauti aukso, jiems rūpėjo išgauti iš augalų druską. Jie fermentuodavo ir distiliuodavo augalus, o šių liekanas išdžiovindavo saulėje ir sudegindavo. Pelenai nėra pilki, kaip teigiame, jie – nesumaišyti – juodi ir balti. Pasižiūrėkite į laužą – baltos dalelytės kyla į orą. Iš čia – ir legenda apie iš pelenų pakylantį feniksą. Baltoje pelenų dalyje – alchemikų vertinta druska, tai yra mineraliniai komponentai. Dabar alchemikų metodais išgautus kosmetikos ir augalinės medicinos komponentus vadiname spagyrinėmis esencijomis.
Turėjote nemažai laiko praleisti prie manuskriptų, kad sukauptumėte tiek daug žinių, juk kosmetikos receptus kuriate pati.
Žinios – kaip medis: viršuje yra daug šakų, bet šaknis – tik viena. Daugiausia žinių apie spagyriką paliko Paracelsas. Dešimtmetį iki mirties jis buvo susikoncentravęs į šį metodą, mokėjo rašyti lotyniškai. Vėliau, naudodamasis jo žiniomis, Samuelis Hahnemannas sukūrė homeopatiją.
Turite namus Vokietijoje, bet nemažai laiko praleidžiate Amerikoje. Kas sieja Jus su kitu žemynu?
Mano partneris ir sūnaus tėvas yra vokietis, bet kai susipažinome, jis jau turėjo namus Amerikoje, paskui persikėlė ten gyventi. Jis – fotografas, nuolat keliauja. Kai sūnui buvo dveji, pradėjau vis dažniau važinėti į Ameriką, nusipirkau ūkį. Galiausiai atėjo laikas vaikui eiti į mokyklą. Nusprendžiau likti Amerikoje, kol jis mokysis, bet vis turėjau skraidyti į Vokietiją kosmetikos verslo reikalais. Taip ir gyvenu iki šiol tarp dviejų žemynų.
Mano ūkis yra netoli senovinės indėnų gyvenvietės Taoso Pueblo. Mėgstu pasikalbėti su pueblais, ypač žaviuosi jų architektūros stiliumi adobe – statiniais iš molio. Todėl įsigijau ir restauravau šio stiliaus 230 metų senumo teatro pastatą, ten dabar yra teatras, šokių salė ir mano restoranas „Old Martina’s Hall“.
Senosios Martinos restoranas? Regis, visai nebijote senti.
Labai gera būti senam, nes galime daryti visokius keistus dalykus. (Juokiasi.)
Kada pradėjote galvoti apie senėjimą?
Manau, kad būdama maždaug 43-ejų. Kai turi to paties amžiaus artimų bičiulių, senėjimas staiga tampa aktualus visiems. Tik įdomu – kodėl? Kodėl nuo dabar turime elgtis kitaip, pirkti tam tikrus produktus, kodėl mums jau reikia pradėti lankyti sporto klubą? Mano Laukiniuose Vakaruose niekam pernelyg nerūpi senėjimas, bet netoliese – Kalifornija, Los Andželas, Holivudas. Ten įsitvirtinusi grožio industrija, daug botokso ir silikono. Ir vyrai pradėjo kreiptis į plastinės chirurgijos chirurgus pagalbos. Net Čilės prezidentas buvo pasiėmęs dvi savaites atostogų ir nuskridęs slapta pasidaryti plastinės vokų operacijos.
Kita vertus, o kodėl nepasinaudojus progresu? Juk dantis taisome.
Sutinku su jumis. Tiesiog visko darosi per daug. Kai buvau paauglė, tėvai vertė mane tiesintis dantis. Nekenčiau to, bet jie tikino, kad tai užtikrins man geresnę ateitį. Prasidėjo nuo dantų, paskui perėjo prie žilų plaukų maskavimo, o dabar, jei neini pas grožio chirurgus, turi problemų susirasti darbą. Apklausos rodo, kad Amerikoje didėja tolerancija dirbtiniam grožiui. Prieš ketverius metus dauguma apklaustųjų sakė, kad plastinė chirurgija reikalinga tik Holivude, o dabar jau daugiau nei 50 proc. sako, kad patys norėtų operacijos. Mano manymu, tai pavojingas procesas. Kam reikalingas visas šis skausmas? Kas verčia mus taip nesaugiai jaustis, kad negalime atrodyti taip, kaip atrodome?
Vietoj kremų nuo odos senėjimo (angl. anti-aging) siūlote skirtus laimingai senti (angl. happy aging). Ar norite pabrėžti, kad, matydamos veidrodyje odos pokyčius, turėtume tik džiaugtis?
Melas, kad profilaktiškai tepdamiesi kremu nuo raukšlių galime išvengti odos senėjimo. Po dešimties metų būsiu su visomis įmanomomis raukšlėmis. Laimingi jaučiamės, kai priimame savo kūną tokį, koks jis yra. Galiu kalbėti tik už save, bet man pats teisingiausias kelias – nebandyti kopijuoti ir būti savimi. Taip susitaupo labai daug energijos.
Tiesą sakant, daugeliui žmonių būtent tai ir sunkiausia – suprasti, kas jie iš tikrųjų yra, nes, veikiamas aplinkos, save prarandi dar nė nespėjęs susivokti.
Vaikystėje mums diegia daugybę doktrinų. Visi žino, kad vokiečiai labai tvarkingi, ir tai – tiesa. Tokie buvo ir mano tėvai, tokia užaugau ir aš. Staiga atsidūriau Laukiniuose Vakaruose ir pamačiau, kad ten mažai kam rūpi – tvarkingi tavo virtuvė ir miegamasis ar ne. Iš pradžių piktinausi: „Kokie kiaulės! Nenoriu čia gyventi!“ O paskui pamažu supratau, kad tai suteikia jiems laisvės. Gali kloti lovą arba ne, – niekam tai nerūpi, niekas nepasmerks. Koks skirtumas, kada suplausi indus – vakare ar iš ryto? Kartais tikrai jaučiuosi geriau, kai nieko netvarkiusi nueinu miegoti. Galėti rinktis – tai laisvė.
Esate labai tiksliai pasakiusi, kad nė vienas žmogus neturėtų sėdėti saugumo kalėjime.
Noras užsitikrinti saugumą – modernaus pasaulio problema. Skiriame tam labai daug dėmesio, pinigų, laiko. Moterys naudoja kosmetiką manydamos, kad jei atrodys jaunesnės, bus labiau vertinamos, trauks vyrus. Kaip kvaila! Joks vyras tau negarantuos saugumo. Jei moterys tai suprastų, leistų sau gyvenime veikti tai, ką tikrai nori, ir visai kitaip matytų savo kūną. Dabar daugybė dailiosios lyties atstovių net durų ryte negali atidaryti nepasidažiusios. Labai dėl to liūdžiu, nes jos praleidžia tiek daug galimybių.
Kaip pati išsiveržiate iš saugumo gniaužtų?
Aš darau tai, ko kiti net nesvarsto daryti. Labai bijojau skraidyti, kaskart lipdama į lėktuvą įtikėdavau, kad Dievas yra, ir imdavau melsti neleisti mano lėktuvui sudužti. Sėkmingai nusileidusi vėl tapdavau ateiste. Ir štai atėjo diena, kai penkiolikos sulaukęs mano sūnus pareiškė, kad nori būti pilotu. „Dieve, tik ne tai!“ – pagalvojau. Kita vertus, tai buvo galimybė. Michaeliui sunkiai sekėsi skaityti ir rašyti, o pilotams skaityti reikia daug, tad pamaniau – bus gera motyvacija.
Skraidymo instruktorių turėjome, o lėktuvo – ne, bet kaip tik atėjo kaimynas fermeris ir pasiūlė tapti lėktuvo bendrasavininke. Laukinių Vakarų fermeriai dabar nelaksto žirgais – savo valdas jie apžiūri ar toli nuklydusių galvijų ieško mažais lėktuvais. Ką gi, sutikau. O kad jau būsiu lėktuvo savininkė, tai turiu apie jį šį tą ir išmanyti, juk mano penkiolikmetis tikrai nepasirūpins ta technika. Maniau – išmoksiu teoriją, ir tiek, bet paskui sūnus įkalbėjo pabandyti skristi. Viskas baigėsi tuo, kad Michaelis pilotu taip ir netapo, o aš turiu piloto licenciją, praėjusiais metais tapau ir skraidymo instruktore. Skristi nebebijau, bet kai reikia nutupdyti lėktuvą, kai artėja žemė, Dieve, kaip baisu. Vis tas pats nesaugumo jausmas. Jei bijai, vadinasi, dar nesutari su mirtimi. Štai kodėl nusprendžiau šiemet žiemos viduryje skristi iš Amerikos į Vokietiją. Lėktuvas – senesnis už mane, ir jo medžiagos nelabai gerai elgiasi šaltyje. Taip peržengiau dar vieną baimės ribą. Lėktuvą veikiausiai parduosiu – nesu ūkininkė, man jo karvėms ganyti nereikia, savo jis padarė, o aš jau turiu judėti į priekį.
Iš kur žinote, kuri kryptis teisingiausia?
Sėkmė – ne atsitiktinumas, tai – požiūris. Mes bijome nežinomybės, bet reikia pasitikėti savimi ir gyvenimu. Padarei klaidą? Gerai, nes išmoksi būti intuityvesnis, pajusi, kas priartina prie tikslo, o kas nutolina. Aš visada manau, kad nesvarbu, kas su manimi vyksta, man tai yra tinkamiausias dalykas. Viliuosi, kad kada nors natūraliai ir su pasitikėjimu galėsiu priimti net savo mirtį. Prieš maždaug dešimtmetį mirė mano tėvas. Jis sirgo leukemija, gana ilgai nepanėšėjo į sunkų ligonį, bet galiausiai supratau, kad artėja diena, kai turėsiu savo sūnui paaiškinti, kas vyksta. Labai nerimavau, kaip žinia apie artėjančią senelio mirtį paveiks vaiką, nes jiedu buvo labai artimi. Išklausęs mane Michaelis pasakė: „Mama, jam viskas gerai, jis tiesiog miršta.“ Buvau apstulbusi, kad paaugliui mirtis atrodo natūralus dalykas, ir supratau, kad daug ko galime pasimokyti iš savo vaikų.
Kiek metų dabar Jūsų sūnui?
Michaeliui – 23-eji. Jis perims mano kompaniją, kai tik galės. Labai laukiu tos akimirkos. Manau, tai įvyks, kai jis sulauks 28-erių. Jau dabar daug dirbame kartu, daug keliaujame. Jis matė Amazonę, Afrikos dykumą, iš to daug išmoko. Yra labai užsispyręs, nenustygsta vietoje, vis turi žiūrėti, kad neišsiveržtų kaip ugnikalnis. Charakteriu panašus į mane, bet nenoriu, kad mane kopijuotų, viliuosi, kad ras savo kelią. Kita vertus, kompanija pavadinta mano vardu, tad jei norės ką nors pakeisti, turės pervadinti ir kompaniją.
Ar Jūsų įmonėje vis dar įmanoma išlaikyti šeimos atmosferą?
Taip, ir tai yra mano tikslas. Turto siekimas irgi susijęs su nesaugumu. Renkiesi parsiduoti, eiti į kompromisą su sąžine dėl pinigų, kad jie užtikrintų tau saugumo pojūtį, bet turtas nėra gera apsauga, jis neapsaugos nuo mirties.
Nenoriu, kad mano įmonė augtų tik dėl augimo. Jei yra vasara, turi būti ir žiema, yra diena, turi būti ir naktis. Kiekvienas paukštis turi nutūpti ant žemės ir pailsėti. Tvarus verslas visada vystosi bangomis. Yra laikas plėstis ir laikas informacijai apdoroti. Tai nereiškia, kad turi mažinti gamybos apimtis, to niekada ir nedarome, bet turi pailsėti, neaugti taip greitai. Dabar mano įmonėje dirba 58 darbuotojai, struktūra jau ima keistis, atsiranda skyrių, rinkodara, bet tokį kolektyvą visgi dar galima aprėpti, vis dar susėdame bendrų pietų.
Turbūt yra ir norinčiųjų nupirkti Jūsų kosmetikos įmonę?
Jei parduočiau, būčiau ne aš. Tik neužtenka pasakyti „ne“ stambiems žaidėjams. Taip padaręs turi dar ir gerai jaustis. Kartą manęs paprašė susimokėti už tai, kad bus paminėta, jog kažkokia žvaigždė naudoja mano kremą. Pasakiau, kad jei patinka, tegu naudoja, bet man nereikia tokios reklamos. Pirkit arba nepirkit. Jie supyko ir daugiau nepirko. Mūsų produktus perka „ABC Studios“, paakių kremą naudojo Tomas Cruise’as, bet ar naudoja dabar, nežinau – nesutikau mokėti, kai jo agentas paprašė 15 tūkst. dolerių už šio fakto paminėjimą. Toks nesąžiningumas žlugdo pasaulį. Nenoriu prie to prisidėti.
